„Mažosios Lietuvos enciklopedijos” 4 tomai© Sigitas Tutlys, © MELC

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, www.voruta.lt

2000 m. pabaigoje atspausdinus „Mažosios Lietuvos Enciklopedijos“ (MLE) pirmąjį tomą, mūsų šalyje susilaukta pirmosios regioninės enciklopedijos apie vieną iš lietuviškųjų kraštų. Dar daugiau – sovietinės okupacijos dešimtmečiais nusiaubtame ir beveik ištuštėjusiame lietuvininkų krašte nedaug kas tebuvo likę, MLE daugiausiai teko rašyti apie praeitį, primenant daug užmirštų ir nutylėtų dalykų, ieškant buvusio gyvenimo liudijimų.

776 puslapių apimties solidžiame pirmajame tome buvo pateikta per 3000 straipsnių ir 2000 iliustracijų, kuriose buvo apibūdinti įvairiausi dalykai: nuo XVI a. senprūsių raštininko Vilio Abelio ir XVIII a. skulptoriaus A. Abramsono, XIX a. botaniko iš Ragainės apylinkių J. Abromaičio iki Anės Karvelienės – Meškaitytės (1906-1991) iš Smalininkų ir J. Karvelio prekybos namų Klaipėdoje. Daug kas iš tuomet paskelbtų dalykų buvo nežinomi netgi daugumai tų, kurie sovietinių draudimų laikais bandė ką nors sužinoti apie okupantų suniokotą kraštą.

Kaip MLE pirmojo tomo pratarmėje rašė leidinio vyriausiasis organizatorius ir tvarkytojas prof. Vilius Pėteraitis „Išskirtinė šio leidinio svarba – tai galimybė įamžinti nykstantį ar jau prarastą lietuvininkų, prūsų ir kuršių kultūros paveldą, turintį neįkainojamą vertę ne tik lietuvių ar kitų baltų, bet ir visos Europos kultūrai“.

Kaip pavyko parengti šį ir kitus MLE tomus, per ketvirtį amžiaus jau tapusius „savojo žanro klasika“ ?

Nors džiugiai skelbta, kad MLE rengimas prasidėjęs dar 1996 m. rudenį, tačiau 1997 m. man teko vėl iš naujo pradėti MLE rengimą, gavus leidinio vyriausiojo organizatoriaus ir tvarkytojo prof. Viliaus Pėteraičio nurodymą. Teko vykti į leidyklą – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą (MELI), bandant susipažinti su tuometine padėtimi ir nenujaučiant visų manęs laukiančių sunkumų.

Dar M. Gorbačiovo pertvarkos laikais drąsesniuose rusiškuose leidiniuose pradėtos atskleidinėti sovietinės propagandos paslaptys. Britui G. Orwellui fantazuojant apie ateityje gal būsiančią „Tiesos ministeriją“, vėl ir vėl perrašančią istoriją pagal vis naujus vadų nurodymus, Sovietų Sąjungoje panaši sistema jau veikė pilnu pajėgumu. J. Stalino laikais visų bibliotekų fondai būdavo nuolat peržiūrimi, pašalinant „netinkamus“ leidinius. Buvo privalu naikinti ne tik senas, bet ir visai neseniai platintas knygas, jei jų autoriai būdavo paskelbiami „liaudies priešais“. Režimo išminčiai pagalvojo ir apie sovietinę enciklopediją (didelį ir brangų leidinį). Negausūs jos turėtojai buvo suregistruoti ir laikas nuo laiko gaudavo siuntinius su griežtomis instrukcijomis – nurodytus enciklopedijos puslapius išplėšti ir sunaikinti, o į jų vietą įklijuoti atsiųstus puslapius (naują istorijos versiją). Taip iš sovietinės enciklopedijos puslapių dingdavo kokie sušaudytieji bolševikų veikėjai, klaidingais paskelbti teiginiai. Sovietinė liaudis privalėjo pamiršti, kad dar neseniai apie vieną ar kitą dalyką rašyta visai kitaip – galiojo tik naujausi režimo nurodymai, vienintelė bolševikinė tiesa.

Atidūs senesnių knygų skaitytojai ir Lietuvos bibliotekose pastebėdavo jų paskutiniuose puslapiuose dėtus violetinius antspaudėlius „Patikrinta … metais“ ir pan., sovietinės okupacijos dešimtmečiais tikrintojams vis ieškant kokių pavojingų teiginių. Pačias sovietinės Lietuvos enciklopedijas jau ramesniais laikais gamino leidykla „Mintis“, o vėliau Vyriausioji enciklopedijų redakcija vėl reorganizuota. Mažai kas išdrįsdavo prasižioti, kad ten būdavo rengiama pati aršiausia sovietinė propaganda. Tuomet (kaip ir visados) netrūko uolių kolaborantų, kurie neblogai uždarbiaudavo kurpiant enciklopedinius straipsnelius apie sovietinio režimo veikėjus, aukštinant ir dailinant jų veiklą okupantų labui. Užtat apie žymius praeities žmones rašyta „reakcingas buržuazinis veikėjas“ ar pan. Tie rašinėliai buvo anoniminiai, tad 1990 m. dažnas toks raštininkas pasiskelbdavo didžiausiu Lietuvos patriotu. Pamėgtas lozungas „Mes visi ir visados dirbame Lietuvai“, patogiai dangstęs nesenas nuodėmes.

Man netikėtai atsidūrus enciklopedinio darbo sūkuryje, nemaniau remtis sovietine istorijos klastojimo patirtimi. Iki 1997 m. Lietuvoje taip ir nebuvo parengta naujoviškų enciklopedinių leidinių, tad viską teko išradinėti naujai. Kiek gelbėjo vakarietiška patirtis.

Dar 1994 m. pradėjau važinėti į didelio Baltijos šalių bičiulio, „Ostsee-Akademie“ (Baltijos jūros akademijos) vadovo dr. Dietmaro Albrechto organizuotus seminarus Vokietijoje. Ten atsivėrė iki tol neįsivaizduojamai įvairi knygų gausybė, teko vartyti įspūdingai turiningus vakarietiškus žinynus su gausybe iliustracijų ir koncentruotais tekstais. Panašiai norėjosi kurti ir „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ (MLE), į kiekvieną jos tomą sukemšant kuo daugiau žinių apie įvairiausius būtovės momentus.

Man 1987 m. pavasarį įžengus į MELI, ten niekas neapsidžiaugė naujuoju MLE vadovu. Neskubėta aiškinti, ką ir kaip ten veikė visą pusmetį. Nieko negavau iš prof. D. Kauno – tas tiesiog pasitraukė, palikdamas MLE rengimą. Vėliau iš prof. V. Pėteraičio teko girdėti visokių piktų atsiliepimų apie nesėkmingą MLE rengimo pradžią.

Tiesa, man buvo parodyta kaugė mašinraščio lapų – esą, jau parengti MLE straipsniai. Deja, tie mane labiausiai nuliūdino – ten buvo perrašyti sovietmečiu žinomi dalykai, mažiausiai tinkami mano įsivaizduojamai MLE. Teko rašyti patikrinimų aktus, faktiškai konstatuojant, kad ne tokios ir gausios išeivijos lėšos (kelios dešimtys tūkstančių dolerių) buvo tiesiog išeikvotos, dosniai apmokant bevertės „makulatūros“ rengimą. Beliko ieškoti naujų patikimų MLE darbuotojų, rengti rimtesnius pagrindus būsimai enciklopedijai.

Tyčiotasi, kad aš buvęs pats netinkamiausias žmogus tam darbui. Išties tebuvau „laukinis iš miško“, visą dešimtmetį klaidžiojęs po suniokoto lietuvininkų krašto brūzgynus, ten fiksavęs buvusio gyvenimo liekanas. Neturėjau naudingų pažinčių ir ryšių, galingų jėgų užnugario ir viso kito. Šaipytasi iš mano buvusio maišto – esą protingi žmonės ir tuomet sugebėdavę susitarti su sovietine valdžia, o patogiu momentu su kitais perbėgdavę į priešingą stovyklą, tapdami amžinais Lietuvos patriotais. Mane palaikė tik iš tolimos Kanados atėjęs prof. V. Pėteraičio raštelis apie mano paskyrimą MLE rengimo vadovu.

Kapstydamasis iš beveik beviltiškos padėties, sumaniau nauju MLE leidybinės grupės vadovu paskirti bibliotekoje dirbusį Vytautą Gocentą, kurį matydavau lietuvininkų proginiuose suėjimuose. Jau buvau pajutęs leidykloje tvyrojusią intrigų ir užkulisinių žaidimų dvasią. Vėliau pasakota, kad viena darbuotoja buvo įpareigota pranešinėti apie padėtį vienam MLE priešininkui, antroji informuodavo kitą grupuotę, belaukusią „vokiškųjų fašistų ir buržuazinių nacionalistų“ užmačių žlugimo.

Praradus pusmetį brangaus laiko (dosnūs atlyginimai neatsakingiems pirmiesiems MLE rengėjams buvo mokami nuo 1996 m. rudens), teko viską pradėti iš naujo. Labiausiai rūpinausi patikimais leidinio pamatais, parengdamas MLE rengimo metodiką, nurodant, kokie turi būti leidinio straipsniai, kaip jie bus apiforminami ir t. t.

Nustačius būsimos enciklopedijos pobūdį, jos formą, teko rūpintis svarbiausiuoju – leidinio turiniu. Mažosios Lietuvos Fondo aktyvistai išeivijoje stengėsi talkinti – buvo padarytos šimtų ir tūkstančių straipsnelių lietuviškoje ir kitokioje išeivių spaudoje kopijos, rūpestingos moterys tas kopijas sudėstė abėcėlės tvarka kiekvienai būsimos MLE raidei. Deja, ta gautoji medžiaga kiek nuvylė. Po 1990 m. daug išeivijos leidinių jau buvo prieinama ir nepriklausomoje Lietuvoje, nesinorėjo vien kartoti jau žinomų dalykų. Pokariu atsidūrusieji už Atlanto beveik negalėjo pasinaudoti Europoje likusiais archyvais.

Dar 1994 m. Vokietijoje pamačiau tiesiog neaprėpiamus kalnus senesnių ir naujesnių leidinių apie Rytprūsius su Lietuvoje beveik nežinoma informacija. Pasinaudojant kasmetiniais dr. D. Albrechto Ostsee – Akademie organizuotais seminarais, Vokietijoje tų išvykų metu stengiausi aplankyti tenykštes bibliotekas. Daug kur sutikdavome paslaugius ir rūpestingus žmones, bet taip buvo ne visur. Antai, Rytų Vokietijoje susiruošėme aplankyti vieną gana svarbią biblioteką. Ten mus pasitiko arogantiška dama (labai panaši į sovietinėje Lietuvoje dažnai matytas partorgų, direktorių ar kitų susireikšminusias žmonas). Mūsų palydovui pradėjus aiškinti, kad mes esame iš nepriklausomos Lietuvos, kuri ateityje įstos ir į Europos Sąjungą, pasipūtusi ponia atrėžė „Kai įstos ir į ES, tada tegul ateina“. Mūsų globėjui bandant protestuoti, jis susilaukė ir vietos teisėtvarkos nemalonės – okupantų įdiegtoji sovietinė tvarka ten tebeveikė.

Dar prasčiau būdavo, kai už reikalingų kopijų padarymą anuomet tekdavo mokėti tiesiog kosmines sumas (lyginant su tuometiniu pragyvenimo lygiu persitvarkančioje Lietuvoje ir mūsų simbolinėmis pajamomis). Daug metų gelbėjo tuose seminaruose sutikti kilniaširdžiai krašto išeiviai, kaip kad jau amžinybėn išėję Martinas Tydecks ir Gerhardas Lepa, vėliau sutiktas Donelaičių giminės palikuonis Lutz Wenau, energingoji Eva Banaitytė – Koch ir daug kitų.

Vokietijoje sutikus išeivius iš Rytprūsių/Mažosios Lietuvos, ne visada nudžiugdavome. Efektyvi nacistinė propaganda buvo „išplovusi smegenis“ daugybei žmonių, ypač prieškariniams vaikams ir jaunuoliams. Eilinį kartą beveik susibarus su vienu senuku, kartojusiu, kad jokios Mažosios Lietuvos niekad nebuvę, kad jo visa giminė per šimtmečius esą buvę tikri vokiečiai, galop pasiteiravome jo pavardės. Tasai, besididžiuodamas savo esą tikrai vokiška kilme, pasakė „Žemaitait“. Tokie jau buvo tie „gryni vokiečiai“.

Sutikti malonieji išeiviai ne kartą pasiūlydavo prisiglausti pas juos, kol lankysimės tenykštėje bibliotekoje. Ne visi gyveno greta tokių įstaigų. Prisiglaudus viename mieste, iki mums rūpimų rinkinių buvo keli kilometrai kelio ir kopimas į gal puskilometrio aukštumo kalnus. Turtingoje valstybėje gyvenusiems tas nuvykimas buvęs visai paprastas – tereikėjo sumokėti už vietinio autobuso bilietą 2 ar 3 Vokietijos markes. Tuomet mums tai buvo milžiniški pinigai, tad nemažai dienų aukštyn ir žemyn keberiodavomės pėsčiomis, į savo prieglobstį grįžtant jau tamsią naktį.

Gniuždydavo aptinkamų leidinių gausa, sunku buvo atsirinkti svarbesnius, daryti kopijas puslapių, naudingų įvairiems MLE skyriams. Pavydėdavome bibliotekose ir kitur sutinkamiems vienos temos tyrėjams – tiems pakakdavo vieno ar kito leidinio. Mums (man su žmona architekte Marija Purviniene) tekdavo griebtis neaprėpiamų dalykų, sulaukiant įvairių pašaipų.

Iš sėkmingesnių kelionių pavykdavo parsitempti ir po 100 kg (ar dar daugiau) kopijų ir Vokietijoje įsigytų knygų. Tuos beveik nepakeliamus nešulius tekdavo tampyti iš vieno traukinio į kitą, keliaujant per tos šalies platybes. Taupant lėšas, važinėdavome pigesniais vietiniais traukiniais, vengiant patogių greitųjų reisų. Nuošaliose stotelėse nebūdavo jokių modernių kėlimo įrenginių, tekdavo kliautis tik savo jėgomis.

Taip per dešimtmetį kaupėsi kopijos iš tūkstančių senų ir naujesnių leidinių. Grįžus į Lietuvą, tekdavo ilgai jas rūšiuoti, atrenkant tinkamas žinias vienam ar kitam MLE straipsniui. Taip kaupėsi itin gausus žinių apie Mažąją Lietuvą fondas.

Įklimpus į MLE rengimą, teko mokytis man beveik nežinomos vokiečių kalbos. Kai kur aptikdavome ir senųjų dokumentų. Iš pradžių beveik neįveikiamais atrodė visokiausių praeities raštininkų vienaip ar kitaip surašyti rankraščiai, ne vien įvairiausieji senosios kalbos variantai, net ir senovinis išradingumas, vienaip ar kitaip išvedžiojant kokią raidę, sumanant kokią santrumpą ar kitką. Teko prisiliesti ir prie kokių XVI a. pergamentų, dejuoti dėl itin išblukusių eilučių, buvusių pažeidimų ir kitko. Teko matyti krūvas restauracijai siunčiamų dokumentų – apdegusiais pakraščiais, gadintų gaisrų, drėgmės, kenkėjų, pelėsių ir viso kito. Gal po kelių dešimčių metų būsimos tyrėjų kartos tarp vis naujai atkūrinėtų senųjų dokumentų aptiks ir ką nors svarbaus lietuvininkų kraštui ir visai baltiškajai kultūrai. Daug tų praeities liudininkų vis dar nepateko į mokslinę apyvartą, tebelieka nežinomaisiais.

Civilizuotose Vakarų šalyse enciklopedijos būdavo rengiamos kaip sukauptų gausių žinių santrauka, patogus žinynas po tuometinę „duomenų bazę“ ir daugybę publikacijų. Deja, per Mažosios Lietuvos gyvavimo šimtmečius tame lietuviškosios raštijos lopšyje buvo paskelbta ne itin daug įvairesnės tematikos leidinių. Absoliučiai vyraudavo religinės tematikos tekstai, o apie kitus būtovės barus rašyta nedaug. Kokie lietuviški žinynai ilgai buvo beveik neįsivaizduojami. Dar ilgai pavydėsime britams ir kitiems, per dešimtmečius ir šimtmečius rengusiems vis naujai tobulintus savųjų enciklopedijų leidimus.

Prasilavinę lietuvininkai ne vien savo disertacijas, bet ir rimtesnius mokslinius darbus praeityje skelbdavo vokiečių kalba (kaip kad dabar absoliučiai įsivyraujant anglų kalbai). Tik taip naujesnės idėjos galėjo pasiekti platesnius šviesuolių sluoksnius. Tenka pripažinti, kad Mažojoje Lietuvoje ilgai vyravo ūkininkai, kurie vargu ar būtų domėjęsi kokiais chemijos ar kitokiais tyrimais, net juos paskelbus krašto gyventojams suprantama lietuvių kalba. Dar būta komercinių sumetimų – reta leidykla būtų spausdinusi kokį sudėtingesnį leidinį, kurio tiražo nepavyktų išparduoti. Galima prisiminti entuziastingojo Martyno Jankaus bankrotus – jam prisispausdinus kokių lietuviškų knygelių, sunkiai sekdavosi jas išplatinti.

Pradedant rengti MLE, bandėme visur ieškoti žmonių, kurie būtų galėję prisidėti prie to didžiojo darbo. Tuomet žinomas istorikas mums nuoširdžiai patarė MLE rengimą atidėti bent dvidešimčiai metų. Per tą laiką esą bus parašytos svarbios knygos apie Mažąją Lietuvą, kuriomis besiremdami galėsime parengti rimtesnę enciklopediją.

Su tuo logišku ir visai protingu siūlymu niekaip negalėjome sutikti. Suvokėme, kad po kokio šimtmečio pavyktų parengti kažką tobulesnio (jei iki to laiko koks eilinis beprotis nesunaikintų visos žmonijos ar bent Europos). Deja, laukiant to būsimo šedevro, pasikeistų bent kelios Lietuvos ir kitų šalių gyventojų kartos, taip ir nesužinojusios ką nors daugiau apie nelaimingąjį lietuvininkų kraštą.

MLE rengimas buvo dar svarbesnis paskutiniesiems tikriesiems lietuvininkams – augusiems ir gyvenusiems dar prieškarinėje Mažojoje Lietuvoje, savo akimis mačiusiems tuometinę padėtį ir buvusias permainas. MLE likimas buvo itin skaudus prof. V. Pėteraičiui, nepasižymėjusiam stipria sveikata, bet sukaupta valia ir stebėtinu atkaklumu besipriešinusiam visiems nepalankiems dalykams. Entuziastas ir idealistas tikėjo, kad MLE pavyks parengti taip kaip pokariu išeivijoje buvo parengta bostoniškė „Lietuvių enciklopedija“ – gal visi šviesuoliai puls rengti lietuvininkams taip svarbią MLE. Deja, sovietinės okupacijos dešimtmečiai ne tik praretino išsilavinusių lietuvių gretas, bet ir palaužė daug kieno moralę. Laikams keičiantis radosi vis daugiau norėjusių pasipelnyti iš Mažosios Lietuvos tematikos. Prof. V. Pėteraičiui teliko aštrūs žodžiai, kuriais jis apšaukdavo MLE rengimo įžangos žlugdytoją.

Sunkiai renkant reikalingus MLE straipsnius, gausias spragas teko kamšyti patiems rengėjams. Antai prof. V. Pėteraitis pirmajam tomui parengė net 538 straipsnius. Man rūpėjo lietuvininkų kraštą pavaizduoti visapusiškiau, neapsiribojant senųjų vietovardžių aiškinimais. Vokietijos rinkiniuose suradus daug žinių apie Mažosios Lietuvos gyvenvietes, man pavyko parengti 513 straipsnių, papildant prof. Pėteraičio duomenis apie vietoves ir jų vardus. Tuometinės leidybinės grupės vadovas V. Gocentas pateikė 79 straipsnius, pirmasis MLE rengimo vadovas prof. D. Kaunas tik 37. Darbui talkino pirmojo tomo redakcinės kolekcijos nariai: dr. V. Bagdonavičius 61 (deja, dėl jų vėliau turėjome nemalonumų), dr. A. Juška 97, dr. A. Matulevičius 163, dr. V. Šimėnas 145, prof. Z. Zinkevičius 33.

Pirmaisiais entuziazmo mėnesiais gan paskubomis formuota MLE redakcinė kolegija vėliau byrėjo – vieni atsistatydindavo įbauginti būsimų darbų užmojų, kiti likdavo nuošalėje, rimčiau neprisidėdami prie konkrečių darbų. Laukė ilgas darbas, tobulinant pagrindinių MLE rengėjų sąstatą, ieškant vis naujų pasišventėlių. Teko rungtyniauti su laiku, negailestingai retinusiu mūsų talkininkų ir rėmėjų gretas.

Bus daugiau

Kaunas, 2025 m. vasara

Martynas Purvinas. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ golgotos ir jubiliejai. I dalis