Būrys minėjimo dalyvių prie Vytauto Didžiojo paminklo. Lauryno Zubavičiaus nuotr.

Zigmas Tamakauskas, TS-LKD Kauno skyrių sueigos tarybos narys, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio šaulys, Kaunas, www.voruta.lt

Gražų pilietinio aktyvumo pavyzdį, minint Žalgirio mūšio 615-ąsias metines parodė TS-LKD Kauno skyrius (pirmininkas Paulius Lukševičius),  surengdamas  mieste vieno iš didžiausių viduramžių Europoje mūšio – LDK pergalės minėjimą. Šis minėjimas tarsi gyvu  žiedu įsipynė  į pinamą pradinį – Žalgirio mūšį laimėjusios lietuvių ir lenkų jungtinės kariuomenės vado – Vytauto Didžiojo metų minėjimo vainiką.   

Savo laiku   ginčytasi – kas vadovavo mūšiui – lenkai (karalius Jogaila)  ar lietuviai (kunigaikštis Vytautas). Tokius ginčus   vienoje  buvusioje televizijos laidoje taikliai nutraukė istorikas,  prof. hab. dr.  Edvardas Gudavičius savo klausiamuoju atsakymu: kas pagal giminystę buvo Jogaila ir Vytautas? Jie buvo pusbroliai – abu lietuviai.

Minėjime kalbėjęs LR Seimo narys Kazys Starkevičius papasakojo, kaip  buvo ieškota geriausios   vietos pastatyti naujai atlietą skulptoriaus V. Grybo sukurtą  Vytauto Didžiojo paminklą,  vežiojant po keletą miesto vietų padarytą maketą. Dauguma nutarė, kad geriausia  vieta – prie savivaldybės, kurioje ir buvo pastatytas paminklas. Buvęs savivaldybės meras ir vėliau buvęs LR Seimo narys Andrius Kupčinskas kalbėjo apie kilusius sunkumus statant išrinktoje vietoje paminklą. Gediminas Žukauskas prisiminė istoriko E. Gudavičiaus aiškintą bajorystės sąvoką ir jos vaidmenį tuometinėje visuomenėje. Zigmas Tamakauskas papasakojo apie skulptoriaus ir architekto Antano Vivulskio   Žalgirio mūšiui atminti  paminklo, esančio Krokuvoje,  kūrybos istoriją, priminė švedų mokslininko Sveno Ekdalio surastą Ordino archyvuose raštą, demaskavusį lenkų istoriko Dlugošo klaidingus  teiginius apie lietuvių kariuomenės vadinamą „pabėgimą“. Surastame dokumente  atskleistas tikrasis  mūšio eigoje įvykęs Vytauto sumanytas    taktinis „atsitraukimo“ manevras, suklaidinęs kryžiuočių kariuomenę ir   didžia dalimi nulėmęs Žalgirio mūšio pergalę. Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“  centrinėje dalyje ir matome tikrojo mūšio vado – Vytauto Didžiojo, iškėlusio į viršų rankas su kalaviju pergalės triumfą.

Pasidžiaugėme, kad  Lenkijoje esančiame Griunvalde  kasmetiniame inscenizuotame mūšyje dalyvauja ir lietuviai.  LDK karius veda sėdėdamas balne  buvęs Lietuvos karininkų ramovės Kaune viršininkas majoras Donatas  Mazurkevičius, pasidabinęs Trakų pilies brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“  ginklakalių nukaltais  Vytauto Didžiojo  vaidmeniui šarvais. D. Mazurkevičius Vytautą  – kaip karo vadą, vadina  tikrai  „neeiline asmenybe, gimusia kartą per tūkstantį metų“, apgailestauja, kad mūsų sostinėje  nėra jam skirto paminklo.

Tikimės, kad Vytauto vardu paskelbtais metais Vilniuje bus pastatytas toks paminklas, keliantis mūsų istorinį pasididžiavimą bei  tautinę garbę. Tikimės, kad bus surasti ir  Vytauto Didžiojo  palaikai.

Prie Kaune esančio Vytauto Didžiojo paminklo padėjome papuoštą tautinių spalvų kaspinu gėlių puokštę, pagiedojome Lietuvos himną.