Dailininko K. Šimonio įrėmintas Lietuvos himnas

Zigmas Tamakauskas, TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos pirmininkės pavaduotojas, Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio šaulys, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš kurį laiką vykusiame  TS-LKD Kauno skyriaus Lietuvos  krikščionių demokratų bendrijos susirinkime tarp kitų dalykų buvo kalbėta apie reikiamybę  geriau pažinti savo Tėvynės istoriją, reikiamybę  labiau gilintis į žmogaus gyvenimo prasmę, tautinės savigarbos bei  patriotizmo ugdymą, nepasiduodant  pučiamiems  šiandieniniams kosmopolitinio liberalizmo vėjams, nenorintiems reikiamai  pripažinti  mūsų tautos  dvasinės  kultūros, tautinių krikščioniškų   vertybių reikšmę ir reikalingumą mūsų visuomenės gyvenime.

Einant šia kryptimi, paminėjome  pirmojo konstitucinio Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio  gimimo 140-ąsias metines Panemunės kapinėse prie jo kapo, klausėmės Vaižganto buto-muziejaus vedėjo Remigijaus Jakulevičiaus įtaigių  paskaitų apie Vaižgantą, lietuvių kalbą  ir jos grožį, padarėme viešą pareiškimą, adresuotą atitinkamoms valdančiųjų įstaigoms dėl mūsų kalbos gramatinės sandaros ardymo ir rašymo,  dėl nelietuviškų žodžių didėjimo viešose iškabose ir žiniasklaidoje, dėl mūsų tradicinės šeimos sampratos esmės, dėl kai kurių žmonių noro  teigti jos dvilypį supratimą.

Siekiant geriau pažinti savo krašto istoriją, labai svarbu pakeliauti po jo vietoves, susipažinti su tų vietovių istorija, esančiais paminklais,  susitikti su ten gyvenančiais  žmonėmis. Pirmąją tokio pobūdžio kelionę  surengėme šio mėnesio pradžioje. Nutarėme pasižvalgyti po Suvalkiją –  vykti Lietuvos himno kūrėjo dr. Vinco Kudirkos  keliais, pakelėje sustojant ir kituose Suvalkijos krašto miesteliuose. Tokio pobūdžio   kelionei jau man teko vadovauti  važiuojant  su savo studentais prieš kurį laiką dėstant Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (dabar jis vadinasi VVU Kauno fakultetu).    Prisirinko pilnas keturiasdešimt vietų turintis autobusas.

Su mumis  vyko  ir kai kurie Lietuvos   politinių  kalinių tremtinių sąjungai, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui , Šaulių sąjungai  bei  Žemaičių bendrijai priklausantys žmonės. Visus vienijo bendras noras – savo širdimi   prisiliesti prie mūsų gyvosios istorijos  puslapių, paryškinti jau mumyse glūdinčią Vinco Kudirkos Atmintį.

Važiuojant kairiojo Nemuno krantu link Zapyškio prisiminėme, kad šiose apylinkėse aktyviai veikė 1863 metų sukilėliai – daugiausiai turėdami tik primityvius ginklus – dalgius, spragilus, šakes,   narsiai kovojo su gerai ginkluota ir žymiai skaitlingesne  rusų kariuomene, užgrobusia mūsų žemę. Prieš tą patį priešą, tik kitaip pasivadinusį,  čia kovėsi ir Lietuvos partizanai.  Prisiminėme ir dabar Ukrainoje vykstančias nuožmias kovas su tuo pačiu rusišku imperializmu, pasikėsinusiu pavergti ukrainiečių tautą. Čia pat mintyse nuskambėjo jau 16 amžiuje gyvenusio poeto Jono Radavano „Radviliadoje“ parašyti žodžiai:

„…Ji – Maskva nesistengia gyvent sutartim, tikėjimu, teisia, vien tik jėga ir žmonių krauju…“  Tai ir  šiandieninę    Maskvos politiką bei paties  rusiškojo imperializmo grobuonišką esmę apibūdinantys žodžiai.

Iš Zapyškio apylinkės yra kilęs „Aušros‘ ir „Varpo“ bendradarbis, poetas ir vertėjas Andrius Vištelis-Višteliauskas, pasirašydavęs Lietuvio ir kt. slapyvardžiu.  Jis ne tik kovojo 1863 metų sukilime, bet ir kūrė sukilėliams dainas, savo eilėraščiuose apsakė tėvynės meilę, Lietuvos grožį, aukštino ir ragino branginti lietuvių kalbą, laikydamas ją seniausia ir gražiausia pasaulyje, kuria „kalbėję net Adomas su Ieva rojuje“. Kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis šiam rašytojui ir mūsų tautos žadintojui Andriui Višteliui-Višteliauskui yra sukūręs paminklą. Jame įkalti poeto žodžiai „O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji“  mus ir dabar turėtų raginti  saugoti ir mylėti lietuvišką žodį, nekeisti jį visokiausiais vadinamais „tarptautiniais“ svetimžodžiais, kaip tai daro lyg pasigardžiuodama kai kuri mūsų žiniasklaida.

Beveik nepajutome, kaip privažiavome prie Zapyškio miestelio senosios gotikinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios –   čia esančio Nemuno slėnio puošmenos. Kai kurie žmonės pasakoja, kad ši bažnyčia pastatyta Vytauto Didžiojo laikais, kaip ir „Vaižgantinė“ , esanti Nemuno  pakrantėje Kaune. Tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad Zapyškio bažnyčia pastatyta vėliau – 16 amžiaus antrojoje pusėje – miestelio valdytojo Povilo Sapiegos pastangomis. Kurį laiką ir pati vietovė vadinta Sapiegiškėmis.

Bažnyčia kentėjo nuo dažnų Nemuno potvynių ir svetimų kariuomenių, įsiveržusių į Lietuvą, niokojimo. Ji daug kartų remontuota, atnaujinta. Iki šiol  išlaikė savo grakštų gotikinį apdarą – frontoną, suskaldytą į viršų kylančių žemėjančių  nišų, sienas remiančius laiptuotus kontraforsus, profilines plytas. Teigiama, kad bažnyčios viduje  buvo įrengti puošnūs vargonai – žmonių vadinamos griežyklos. Vargonų priekyje stovėjusi vietinių tautodailininkų padaryta karaliaus Dovydo skulptūra su arfa, o prie šonų – angelai su varpeliais.  Mišių eigoje per „pakylėjimą“ Dovydas  palenkęs galvą ranka braukdavo arfos stygas, išgaudamas  tam tikrą nustatytą apeiginį  garsą, kuriam pritardavo angelų skambinami varpeliai. Tokį mechaninį prietaisą turbūt turėjo labai reta bažnyčia. Minima, kad prie Didžiojo altoriaus kabėję elnio ar briedžio ragai, o greta jų – Švč. M. Marijos paveikslas. Pasakojama, kad okupavusi mūsų kraštą rusų  kariuomenė šį paveikslą iš Vytauto bažnyčios išmetusi į Nemuną. Prie Zapyškio jis buvęs iškeltas ant plūduriuojančių minėtų ragų…

Bažnyčios viduje taip pat buvęs trijų medinių puošnių altorių ansamblis, sukurtas 17 amžiaus pabaigoje ir sakykla su evangelistų Jono, Morkaus, Luko ir Mato atvaizdais.

Zapyškis yra susijęs  su dr. Vinco Kudirkos gyvenimo tarpsniu. Tai visada mums primindavo Paežerių klėtelės saugotojas, buvęs sovietinių lagerių kalinys mokytojas Stasys Ankevičius, kada apsilankydavome su vienu ar kitu jaunimo būreliu Paežeriuose. Jis pabrėždavo Zapyškio bažnyčios klebono – tolimo Kudirkos giminaičio Jurgio Kolytos  kilniadvasiškumą, lėmusį jaunojo Vinco Kudirkos tolimesnį mokslo siekimą, jo gyvenimo kelią. Pašalinus  V. Kudirką dėl stokos pašaukimo būti kunigu iš Seinų kunigų seminarijos, buvęs klierikas  užsitraukęs didelę savo tėvo rūstybę. Tuo sunkiu gyvenimo momentu būsimam lietuvybės žadintojui savo gerąją ranką ištiesęs  kunigas J. Kolyta. Jis gabiam jaunuoliui įkvėpė tolimesnį pasitikėjimą savimi, savo lėšomis jam atvėrė kelią toliau mokytis Marijampolės gimnazijoje ir aukštojoje mokykloje. Per savo mokslo atostogas ir vėliau tapęs gydytoju Vincas Kudirka dažnai apsilankydavęs Zapyškyje, vietos gyventojus pradžiugindavęs savo smuiko garsais per aukojamas šventas Mišias bažnyčioje, patardavęs žmonėms  įvairiais medicinos klausimais, su dideliu įdomumu skaitydavęs dr. Jono Basanavičiaus leidžiamą „Aušrą“.

Sovietinės okupacijos metais uždarytoje Zapyškio bažnyčioje,   gaudami raktus, slapta rinkdavosi vienas iš mūsų veikusios pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos būrelis, vadovaujamas vėliau pagarsėjusio   Lietuvos folkloro ansamblių  kūrėjo Kazimiero Kalibato.  Tame  būrelyje buvo ir vėliau tapę žinomais iškiliais  muzikantais – chorvedžiais    Algimantas Mišeikis   ir   Leonas Pranulis. Šiame pastate  būrelio nariai prie išskleistos Lietuvos Trispalvės ir Kryžiaus  davė priesaiką, rašė antisovietinius atsišaukimus.

Dabar gražiai sutvarkyta bažnyčios aplinka,  bažnyčios pastatas lyg paaugėjo vėl   pasipuošęs   kryžiais. 2021 metais šioje šventovėje vyko didelės iškilmės – Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pašventino Respublikos Prezidento patvirtintą Suvalkijos krašto vėliavą, kurios herbe įrašyti Lietuvos himno žodžiai, kurie turėtų būti ir  visos mūsų tautos  siekiamybė – „Vienybė težydi“.

Pakeliui į Šakius stabtelėjome Griškabūdyje. Miestelio pavadinimas  susideda iš dviejų žodžių. Manoma, kad buvusioje sengirėje atvykę  miško kirtėjai pasistatė medines būdas, kuriose jie ir gyveno.  Pirmasis pasistatydinęs tokią būdą buvęs Griška.   Taip  ir atsiradęs toks pavadinimas. Pirmą kartą Griškabūdžio gyvenvietė minima 17 amžiaus gale. Mūsų autobusas sustojo miestelio aikštėje prie medinės  aštuoniakampės  klasicistinio stiliaus Kristaus Atsimainymo bažnyčios.  Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1742-1743 metais. Ją prižiūrėjo čia įsikūrę karmelitų vienuoliai, daug  prisidėję prie vietos gyventojų dvasinio ugdymo. Parapijai plečiantis, 1796 metais buvo pastatyta jau mūsų minima Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Ją suprojektavo karmelitų vienuolis architektas  inžinierius Juozapas Vališauskas, baigęs mokslus Vilniuje ir Paryžiuje. Tai vienintelė esanti tokio plano medinė bažnyčia Lietuvoje. Suvalkijos krašto tyrinėtojas istorikas Jonas Totoraitis rašė, kad karmelitai čia paliko  gražų savo veiklos paminklą  – Griškabūdžio bažnyčią, „erdviausią  ir puikiausią  visų medinių bažnyčių ne tik Vilkaviškio diecezijoje, bet ir visoje Lietuvoje.  Ji yra  karmelitų garbė“.  1933 metais bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta  gelžbetoninė varpinė.  Ją suprojektavo inžinierius Antanas Bistrickas.  ( Pagal jo projektą 1936 metais  pastatyta ir Kauno Šv. Antano Paduviečio mūrinė bažnyčia ). Prie varpinės buvo palaidotas čia kunigavęs poeto Prano Vaičaičio brolis Juozas, daug prisidėjęs prie bažnyčios remonto ir jos atnaujinimo. Dabartinis jos klebonas – Vytautas Mazirskas, turintis ir muzikinį išsilavinimą bei gražų balsą, žinomas ne tik kaip pareigingas kunigas, bet ir kaip aktyvus visuomenininkas. Jis yra ir Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro vadovas.

Apie bažnyčios meninę vertę, joje esančius paveikslus, altorius ir sieninę tapybą mums papasakojo miestelio gimnazijos dailės mokytoja Rimutė.

Miestelio aikštėje mūsų dėmesį patraukė  2012 metais čia pastatytas Jonui Jablonskiui paminklas (autorius – skulptorius  Romualdas Kvintas). Žvelgiant į jo rankose laikomą lietuvių kalbos gramatikos knygą,  prisiminėme jo didelius nuopelnus  ugdant ir bendrinant lietuvių kalbą, kuriant jos pirmąją bendrinės kalbos sintaksę ir kitus jo nuveiktus lituanistikos darbus. Vydūnas J. Jablonskį  ne kartą vadinęs „lietuvių kalbos sąžine“. Netoliese esančiame Rygiškių kaime yra J. Jablonskio sodyba-muziejus.

Griškabūdyje yra gimęs legendinis Simas Kudirka, vyskupas Juozas Preikšas, miestelio kapinėse palaidotas buvęs sovietinių lagerių kalinys –  žinomas žurnalistas, vertėjas, filosofas ir rašytojas  Valentinas Gustainis, lietuvybės švietėjas kanauninkas Juozapas Marma,  saleziečių veiklus vienuolis kunigas Antanas Skeltys.

Griškabūdžio apylinkėse lietuviškos spaudos draudimo metais aktyviai veikė knygnešiai –   Motiejus Baltušis-Baltūsis, Antanas Baltrušaitis, A. Švedas ir kiti lietuviškos dvasios nešėjai.

1906 metais kunigas Juozapas Marma Griškabūdyje įkūrė „Žiburio“ draugijos skyrių, įsteigė biblioteką- skaityklą ir arbatinę, 1917 m. dalyvavęs  Vilniuje  Lietuvių konferencijoje. Pačios „Žiburio“ draugijos steigėjas buvo kunigas Justinas Staugaitis, vėliau tapęs vyskupu, Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. Vasario 16-osios-  Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.

Sovietinės okupacijos metais Griškabūdžio apylinkėse aktyviai veikė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. Vienas iš šios rinktinės vadų – Vincas Strimas 1947 metais gruodžio mėnesį lydėjo į Vakarus partizaninės kovos įgaliotinius Juozą Lukšą ir Kazimierą  Pyplį, vadovavo partizanams Opšrūtų kaimo kautynėse, kuriose buvo nugalėti  čia apsigyvenę gerai ginkluoti, NKVD remiami  rusų kolonistai.

Griškabūdyje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, buvo įsikūrusi stribų būstinė. Čia ypač savo sadistiniu žiaurumu  garsėjo  MGB viršininkas  Kondratov ir stribas Kostas Glikas, vėliau tapęs kolūkio pirmininku, partokratų A. Sniečkaus  ir J. Paleckio draugu. Glikas terorizavo net tas lietuvių šeimas, kurios jį, kaip žydų tautybės žmogų, globojo vokiečių okupacijos metais. Dabar tą buvusį stribų buveinės namą žymi lentelė su užrašu: „Šiame name Šakių NKVD ir NKGB 1945-1947 metais vykdė gyventojų genocidą“. Šio genocido aukas ir žuvusius Lietuvos partizanus pagerbėme prie netoliese jiems įrengto Memorialo  su labai prasmingu įrašu: „…Sudaužęs pančius drąsiasparnių pulkas Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs“. Uždegėme Atminties žvakutes, sukalbėjome maldą, Aida Valinskienė paskaitė eilėraštį, skirtą Nežinomam kariui.

Iš Griškabūdžio vykome į vadinamą zanavykų sostinę – Šakius. Šio krašto gyventojus iškilus kraštotyrininkas, publicistas ir knygų leidėjas Bernardas Aleknavičius savo leistoje tęstinių knygų serijoje pavadino Novužės krašto vaikais.

Manoma, kad Šakių vardas kilo iš Šakaičių kaimo, minimo jau 1599 metais. 1719 metais Šakaičiai pavadinti jau Šakiais, o 1812 metais Šakiams suteiktos miesto teisės.

Šakiai yra susiję su Vinco Kudirkos vardu. Į šį miestą jis atvyko gavęs gydytojo diplomą ir suredagavęs pirmąjį „Ūkininko“ numerį.  Čia turėjo būti jo, kaip gydytojo, pirmoji darbovietė. Tačiau atvykęs į Šakius jaunasis gydytojas tuojau pat susidūrė su sunkumais. Šakiuose tuomet  gyventojų daugumą sudarė žydai, kurie čia pradėjo kraustytis nuo 1690 metų. Jie nenorėjo, kad jų tautietis gydytojas Šuckveris turėtų konkurentą lietuvį. Jų bendruomenė nutarė atvykusiam daktarui nenuomoti jokio buto – jaunasis gydytojas turėjo būti priverstas išsikraustyti iš Šakių. Tačiau jam padėjo miesto katalikų bažnyčios klebonas Kalėda, apgyvendinęs jį savo nedidutėje klebonijoje. Ligonius V. Kudirka priimdavo klebonijos klėtelėje. Vėliau jam pavyko mieste susirasti erdvesnį   butą.  Atsirado geresnės sąlygos ir kūrybinei veiklai. Jis daug skaitė, rašė, palaikė glaudų ryšį su knygnešiais, nemažai bendravo su vietos jaunimu, muzikavo, grieždavo smuiku, žavėjosi Verdžio, Mocarto, Šopeno, Bethoveno kūriniais, lietuvių liaudies dainomis. Kompozitorius Mikas Petrauskas, tyrinėdamas V. Kudirkos muzikinę kūrybą, pastebėjo: „Kudirkos kūriniuose yra daugiausia visais atžvilgiais lietuviškos dainos ir tokios kaip „Ant tėvelio dvaro“, „Tu mano motinėle“ paimtos ir į „Nemuno  vilnis“ – geriausias Kudirkos kūrinys, visų labai mėgiamas dėl to motyvo, kuris iš  žilos gadynės gyveno lietuvio dirgsniuose, tik jį Kudirka pajudino ir prikėlė“.

Šakiuose V. Kudirka pragyveno ketverius metus – nuo 1890 iki 1894 metų. Miestas gerbia dr. Vinco Kudirkos atminimą – 1998 metais, minint Vinco Kudirkos 140-ąsias gimimo metines, Šakiai pasipuošė skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtu V. Kudirkos paminklu.

Per II pasaulinį karą Šakiai labai nukentėjo nuo sovietinių lėktuvų bombardavimo  ir Vokietijos kariuomenės veiksmų. Beveik neliko medinių pastatų. Sudegė ir miesto centre, netoli turgaus aikštės stovėjusi medinė bažnyčia ir klebonija.

Nuo 1940 metų Šakiai puikuojasi pastatyta pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą mūrine, neoromantinių bruožų turinčia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Su ja, kaip ir su pačiu miestu  yra susiję ir mano vaikystės žingsnių prisiminimas:   žymiai vyresnė mano  pusseserė,  vakare vesdamasi mane už rankos su kita ranka plėšė nuo miesto sienų raudonus sovietinius propagandinius priešrinkiminius  plakatus. Tai daryti buvo labai rizikinga, reikėjo turėti ir drąsos, ir vidinės nuostatos. Atmintyje liko ir  1941 metais  sukilėlių išvaduotame mieste vykusi džiaugsminga didžiulė šventė, į kurią buvome atvykę su visa šeima.  Man tada buvo suėję penkeri metai, o mano broliui Jonukui, praėjusių metų gale iškeliavusiam į Viešpaties namų buveinę, buvo tik  dveji metukai.  Prisimenu  toje šventėje  daugybę plazdėjusių vėliavų, languose įstatytų šventųjų paveikslų,    iš blizgančių  saulėje „suraitytų dūdų“ skambėjusius muzikos garsus, giedotą Lietuvos himną,  žmonių  kalbas, sveikinusias nuo sovietinių okupantų  išvaduotą Lietuvą. Viskas tada atrodė labai įspūdingai.

Minėta bažnyčia yra susijusi  su mano asmenine ir visos šeimos  švente:  1944 m. birželio 25 d.    šioje bažnyčioje iš tuometinio kunigo Antano Kardausko rankų priėmiau Pirmąją Komuniją.  Šis kunigas, pasitraukęs nuo artėjančios antros sovietinės okupacijos į Amerikos žemyną,  tapo iškiliu ten įsikūrusių lietuvių veikėju, jų dvasios vadovu, sėjusiu ir lietuvybės idėjinę sėklą.

Baigiantis karui, Šakių bažnyčia  patyrė  sovietinių lėktuvų numestų bombų smūgį: nuvirto bokštas, sugriauta pastato priekinė dalis. Pokario metais  sovietų valdžia norėjo  pastatą paversti  cukraus fabriku ar grūdų sandėliu. Dėka tuometinio parapijos klebono Andriaus Gustaičio gudrių veiksmų to išvengta, šiaip taip  pavyko  bažnyčią suremontuoti.  Vėliau atstatytas ir  jos bokštas, tik gerokai žemesnis. Bažnyčią remontuojant  jos languose įstatyti vitražai, pastatyti nauji altoriai. Ypač moderniai atrodo skulptoriaus Vytauto Šerio sukurtas Didysis altorius. Sovietiniais metais jo autoriaus vardą  bažnyčia slėpė, bijodama, kad skulptorius už savo darbą nesusilauktų valdžios represijų, kaip tai buvo atsitikę kitiems dailės kūrėjams.

Bažnyčios kairinės  navos altoriuje  pastatyta dar sovietiniais metais airių tautos dovanotos Švč. M. Marijos statulos kopija ( originalas yra Šiluvoje). Iš Airijos ją per didelius vargus pavyko parsivežti tuometiniam Šakių bažnyčios klebonui Juozui Žemaičiui, įtrauktam  į propagandinės   sovietinės taikos palaikymo misijos sudėtį. Vėliau J. Žemaitis tapo Vilkaviškio vyskupu.

Šventoriuje   palaidotas buvęs sovietinių lagerių kalinys, didelių  sugebėjimų turėjęs  kunigas Saliamonas Samuolis, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis 1987 metais autoavarijoje.

Bažnyčios šventorius aptvertas metaline tvora su vietos kalvio J. Urbanavičiaus nukaltomis įvairių  formų „saulutėmis“, verčiančiomis ne tik patraukti mūsų žvilgsnį, bet ir gal pamąstyti apie jų esminį  turinį, jungiantį dvi mūsų tautos  dvasinės kultūros raiškos erdves: buvusią ikikrikščionišką ir dabarties krikščionišką erdvę, kurioje yra ir nemažai ikikrikščioniškos sampratos  požymių.  Tokias vadinamas „saulutes“, vienijančias bei skatinančias  mūsų Tikėjimą, ir kaip   mūsų  tautinės tapatybės  išlaikymo ženklą, dovanodavo  tėvas Stanislovas sovietiniais metais atsilankiusiems   Paberžėje.

Klebonijos kiemo viename pastate yra 2001 metais įkurtas Šakių dekanato muziejus. Jo įkūrėja buvo jau dabar Amžinybėn  išėjusi muziejininkė Bronė Sakalauskienė, pasižymėjusi dideliu darbštumu ir sumanumu. Ji yra surinkusi per 5 tūkstančius eksponatų, kuriuose atsispindi krašto iškilių dvasininkų gyvenimas ir veikla. Eksponuojama daug knygų, senų nuotraukų, liturginių drabužių, įvairių devocionalijų, pogrindinės veiklos antspaudų.  Visa tai apžiūrėjome su dideliu dėmesiu ir įdomumu. Zanavykų kraštas Lietuvai davė 4 vyskupus, per 180 kunigų. Iš jų daug kas pasižymėjo visuomenine švietėjiška veikla, saugant ir skleidžiant mūsų tautos dvasinės ir materialinės kultūros lobius. Daug kas iš jų atsidūrė ir Sibiro lageriuose. Kai kas patyrė ir kankinio dalią. Dabar muziejumi rūpinasi parapijos sekretorė Jolita, kuri nežiūrint išeiginės dienos, mus labai gražiai  priėmė, maloniai su ja pabendravome.

Šakiai didžiuojasi ir 2015 metais  įrengtu 24 įvairių dydžių varpų kariljonu. Šie varpai buvo nulieti Olandijoje. Jie įrengti kauniečio architekto Šarūno Kiaunės pasiūlymu. Juos sudėliojo Mindaugas Kasiulevičius, varpų skambesio derinius atliko kompozitorius ir varpininkas Giedrius Kuprevičius. Buvo numatyta, kad šie varpai skambės 8 val. ryto, vidudienį ir pasibaigus darbo dienai. Gaila, kad mums nepasitaikė proga išgirsti jų skambesio.

Šakiuose jau pirmos sovietinės okupacijos metais įsikūrė pogrindinė antisovietinė organizacija „Geležinis vilkas“, aktyviai dalyvavusi 1941 metų Birželio sukilime. Po karo Šakių apylinkėse veikė Tauro apygardos partizanai. 1952 metais, minint  Vasario 16-ją, Šakių gimnazistų būrys ant vandentiekio bokšto iškėlė lietuvišką Trispalvę vėliavą. Už tą „antitarybinę veiklą“  suimta  17 jaunuolių. Iš jų vienuolika  nuteisti ilgiems kalinimo metams, kiti pašalinti iš mokyklos, terorizuotos jų šeimos.

Pabuvus Šakiuose, pasukome nutiestu tiltu per Siesarties upelį Sintautų link. Prieš karą šis upelis buvo žymiai platesnis ir gilesnis. Prie jo būdavę poilsiautojų paplūdimiai, po tiltu žvejai pagaudavę nemažai lydekų ir ešerių. Rudenį ant tilto susirinkdavę  žydų būriai – jie čia besimelsdami ir atgailaudami kratydavo savo drabužių skvernus, tikėdami, kad taip atsipalaiduosią nuo turimų nuodėmių.

Artėjant prie Sintautų jau iš tolo mus pasitiko balti atstatytos bažnyčios bokštai. Ją iš karo griuvėsių ir sovietiniais metais iš jos tolimesnio niokojimo išgelbėjo bei prikėlė čia paskirtas klebonauti veiklus kunigas prelatas Antanas Maskeliūnas, pasižymėjęs dideliu ryžtingumu, aplinkinių žmonių meile ir pagarba. Dar prieškary šiai bažnyčiai   suteiktas Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo vardas su iškilusiais į dangų pusšimčio aukščio švytinčiais bokštais, lyg verčia žmogų įdėmiau pažvelgti į tą didžią mus gaubiančią dangaus mėlynės Pilnatvę, kurios žvaigždėmis pažymėta ir pati Europos Sąjungos vėliava. Į bažnyčios bokštus įkelti gerų žmonių išsaugoti senieji istoriniai varpai,  pažymėti 1695 ir 1712 metų datomis. Dar prieškario  Nepriklausomybės laikais šios didingos mūrinės bažnyčios Didįjį altorių   įrengė žinomas skulptorius Vincas Grybas brolių Vailokaičių lėšomis. Atstatant bažnyčią, pagal išlikusias formas    altorių restauravo skulptorius Rytas Belevičius ir restauratorė Rūta Čigriejūtė. Žiūrint iš bažnyčios chorinės dalies altoriuje įmontuoto  Krucifikso veido nematome. Tik artėjant prie altoriaus pamažu ryškėja Nukryžiuotojo figūra, o priartėjus – išvystame ir paties Kristaus erškėčių spinduliais vainikuotos galvos veidą. Lygiai kaip norint geriau pažinti žmogų – taip pat reikia prie jo prisiartinti, stengtis su juo pabendrauti.

Ankstesnėje Sintautų bažnyčioje – 1855-1863 metais klebonavo žymus Lietuvos švietėjas ir rašytojas kunigas Antanas Tatarė, vienas iš pirmųjų pradėjęs rašyti lietuviškas pamokančias knygas.  Jis savo laiku suremontavo buvusią bažnyčią, pastatydino kleboniją, varpinę, pagyvenusių žmonių prieglaudą. Ketindamas apylinkėje įrengti šilko  gamybą, įveisė didelį šilkmedžių sodą, rūpinosi parapijiečių ne tik dvasiniu gyvenimu, bet ir jų buitimi. Šią gražią jo veiklą nutraukė carinės Rusijos represijos. Kunigas buvo apkaltintas sukilėlių  rėmimu ir ištremtas į Penzos guberniją. Kraštą užgriuvo nauja rusinimo banga…

2013 metais Sintautai pasipuošė raiškiu skulptoriaus Juozo Šlivinsko  sukurtu paminklu poetui Pranui Vaičaičiui.   Jį tarsi papildė kitais metais sudaryta ir išleista žinomo knygininko  Vidmanto Staniulio  knyga  „Šalis ta Lietuva vadinas“, kurioje yra daug  straipsnių apie poetą Praną Vaičaitį.

Sintautų kapinėse susikaupimo malda, uždegtomis žvakutėmis ir eilėraščių posmais pagerbėme čia palaidotus  poetą Praną Vaičaitį, dabartinės lietuvių kalbos stilistikos kūrėją bei blaivystės platintoją profesorių Juozą Pikčilingį,  mūsų valstybės kūrėjų  – Jono ir Juozo Vailokaičių tėvus. Prie minėtų kapų eilėraščius paskaitė Kristina Bubelienė   ir Julius Pakalniškis.

Pagaliau privažiavome mūsų kelionės galutinę vietą – miestą, esantį Šešupės ir Širvintos upių santakoje.  Iki Pirmojo pasaulinio karo jis vadintas Vladislavovu,  paskui  Naumiesčiu, o nuo 1934 metų, pastačius Vincui Kudirkai paminklą, žmonės jį pavadino Kudirkos Naumiesčiu. Kudirkos Naumiestis yra ir mano gimtasis miestas, todėl čia vykstu   lyg skubėdamas į pirmąjį pasimatymą su kažkokiu širdies virpuliu, nors jame teko gyventi tik ketverius metus.  Visada prisimenu tėvų pasakojimus apie greta buvusį raudonomis plytomis išmūrytą Širvintos miestelį, apie čia gyvenusius žmones, apie varpininką Vincą Kudirką. Jo vardu pavadintoje  aikštėje dažnai būdavęs  ir mano kūdikystės vežimėlis. Mamutė (jos mergautinė pavardė – Ona Matulaitytė, vadinta Onute) buvo aktyvi pavasarininkė, gera giesmininkė ir darbšti šeimininkė, o tėtukas  Juozas  priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, buvo žinomas kaip geras vyriškų drabužių diplomuotas  siuvimo meistras, siuvęs ir karines  uniformas, kunigams – sutanas,  turėjo savo amato dirbtuvę, mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, mėgo groti tuomet populiariu  instrumentu – mandolina, mėgo skaityti knygas ir spaudą.

Kudirkos Naumiestį kai kas vadino jau dingusiu miestu. Antrojo pasaulinio karo metu ši vietovė buvo beveik visiškai sunaikinta.   Likę naumiestiečiai pasakojo, kad 1944 metų rugpjūčio mėn. miestą barbariškai naikino sovietinė kariauna, jos numestos iš lėktuvų bombos, nors jame nebuvo nei vokiečių kariuomenės, nei priešlėktuvinės gynybos. Pokario metais nuožmiomis represijomis garsėjo į Lietuvą iš Rusijos atsibastęs atėjūnas Karmaliugin, vadovavęs Kudirkos Naumiesčio KGB struktūrai. Nežiūrint to, šiame mieste, kaip ir kitose Lietuvos vietose, kūrėsi pogrindinės, ypač jaunimo, antisovietinės organizacijos.  Vienas iš aktyviausių tokio sambūrio narių- Artūras Flikaitis buvo nuteistas 10 metų kalėti. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, jis aktyviai reiškėsi demaskuojant sovietinio okupanto vykdytus nusikaltimus.  A. Flikaitis buvo vienas iš tų,  kurie 2000 metais surengė Tarptautinį kongresą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Buvo Visuomeninės tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariu. Čia pat paminėtinas ir buvęs Artūro Flikaičio bendramokslis Romas Treideris,  neseniai iškeliavęs į Viešpaties namų buveinę, tapo žinomu Kudirkos Naumiesčio metraštininku, Vinco Kudirkos Atminties  veikliu saugotoju, sukurtos jo  Tautiškos giesmės  – Lietuvos himno  prasmės aiškintoju.

Įvažiavus į miestą sustojome P. Mašioto gatvėje prie Prano Sederevičiaus namo. Jame gyvena jau kiti žmonės. Buvęs namo šeimininkas pats suprojektavęs ir savo rankomis pasistatęs gyvenamąjį būstą, jame pragyvenęs 28 metus, 1979 metais atgulė  amžinam poilsiui  miesto Meištų kalnelio kapinėse. Tačiau jo sukurtas skulptūrų ansamblis šiai sodybai paliko gyvybės dvasią. Šį palikimą sudaro 21 skulptūra – tikras vadinamo primityviojo liaudies meno pavyzdys. Jos sukurtos naudojant cementą, betoną ir įvairias metalo konstrukcijas. Prano Sederevičiaus  pirmieji kūriniai buvo arklių figūros.  Jie vyrauja ir jo tapybiniuose paveiksluose. Vėliau jis pradėjo kurti  žmonių, turėjusių jam didelį autoritetą, biustus. Prie pat gatvės šoniniame sodybos kampe stovi JAV buvusio prezidento Jono Kenedžio skulptūrinis biustas, greta jo rikiuojasi Atlanto nugalėtojai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, skulptorius Vincas Grybas… Kiek toliau – pasistiebęs sparnuotas mitologinis žirgas Pegasas. Pagal graikų mitologiją šis žirgas savo kanopos smūgiu Helikono  kalno viršūnėje išskėlęs Hipokrenės  šaltinį, kurio ištryškęs vanduo  teikiantis    talento bei įkvėpimo to neturintiems poetams. Norėjęs  to gauti – prie pakeltų žirgo kojų stovi nedidelio ūgio žmogus. P. Sederevičiaus aiškindavo, kad tai „Venclovų Antaniukas…“  Netoliese tarp dviejų žirgų galvų – įsitaisęs ir paties kūrėjo, pasipuošusio gražiu šventišku kaklaraiščiu, bareljefinis autoportretas. Kitoje namo pusėje į mus žvelgia poetas Pranas Vaičaitis.

Su Pranu Sederevičiumi  teko keletą kartų susitikti ir pasišnekėti. Jis skundėsi, kad miesto sovietinė valdžia pyksta ant jo už pasirinktą kūrybos tematiką, net liepusi toliau nuo gatvės laikyti jo sukurtus Vytauto Didžiojo, Vinco Kudirkos, kanauninkų Juozo Tumo-Vaižganto ir  Antano Dailidės biustus. Pasakojo, kad jis buvęs ir ministrantas – šv. Mišių patarnautojas, pažinojęs didelę žmonių pagarbą turėjusį kanauninką Antaną Dailidę – poeto Prano Vaičaičio giminaitį. Sakė pragyvenimo lėšas užsidirbantis tai vienur, tai kitur įrengdamas ar taisydamas „pečius“ (krosnis)  ir „mašinas“ (taip tenykščiai žmonės vadina išmūrytas   krosnis su metalinėmis rinkėmis ir orkaite valgiams gaminti). Didesnę dalį pinigų skiriantis sergančiai žmonai gydyti, vaistams pirkti bei minėtoms skulptūroms kurti.

Po Prano Sederevičiaus mirties grėsė šių įdomių savitų meno vertybių sunykimas. Apie tai buvo rašyta spaudoje. Gerai, kad laiku sukrusta. 2010 metais jas rūpestingai atnaujino vietos tautodailininkė Birutė Jakštienė.

Meištų kalnelyje aplankę Prano Sederevičiaus ir jo mirusios žmonos kapą, papuoštą „Saulutėmis“, nužingsniavome  prie dr. Vinco Kudirkos amžinojo  poilsio vietos. Ji kiekvienam susipratusiam lietuviui turėtų būti  brangi, artima, menanti didžiojo Varpininko gyvenimo žingsnius, jo nuveiktų darbų didybę. Ant jo kapo pastatytas  paminklas simbolizuoja lyg  vėtros nulaužtą ąžuolą, bet išlikusias gyvas, į savo žemę įaugusias šaknis, kurias sunaikinti nepajėgė jokios rusiškojo imperializmo atmainos. Prisiminėme ir Lietuvoje viešėjusio a. a.  popiežiaus Pranciškaus žodžius, raginusius  saugoti ir puoselėti tas gyvąsias mūsų tautos šaknis, savo istorijos Atmintį. Šie žodžiai turėtų pasiekti kiekvieno mūsų širdį. Virš akmeninio  paminklo iškaltas kryžius – simbolizuoja paties Vinco Kudirkos vidinio tikėjimo ženklą.

1976 metais išleistoje Vinco Kudirkos  kūrinių knygelėje „Laisvos valandos“ (joje neišdrįsta įdėti garsios satyros apie Lietuvos tilto atsiminimą)   patalpinta ir „Tautiška giesmė“. Tai leido norintiems prisiminti tikrąjį Lietuvos himną. Sovietiniais metais  šią knygelę visada pasiimdavau, kada vykdavome į Kudirkos Naumiestį su būreliu žmonių, prisidengdami legaliu teiginiu „Geriau pažinkime savo gimtąjį kraštą“.     Į knygelės puslapį, kuriame atspausdinta  „Tautiška giesmė“ laikiau įdėjęs storesnį knygos puslapių skirstuką. Stovint prie V. Kudirkos kapo, paduodavau  vienam   iš kelionės dalyvių tą knygelę, kad paskaitytų iš jos kokį nors eilėraštį. Skaitovo rankose lyg natūraliai  atsiversdavo 43 puslapis su „Tautiškos giesmės“ žodžiais, stiprinančiais  mūsų širdyse Lietuvos dvasią. Kartais su patikimesniu būreliu šią giesmę ir pagiedodavome.

Labai gražiai „Lietuvos himno“ žodžius apibūdina daugelio muzikinių veikalų kūrėjas – kompozitorius ir mokytojas Juozas Žilevičius savo straipsnyje „Dr. Vincas Kudirka – pirmoji lietuviškos muzikos kregždė“. Jis rašė, kad „Tautiška giesmė“ yra įdomiausias  bei reikšmingiausias  Kudirkos kūrinys –„ jei jis nieko kito nebūtų parašęs, tik tą vieną dalyką, ir tai jo vardas būtų gyvas tautos lūpose, laimėjęs tautos sielą. Mes gal ne visi įsigiliname į turinį ir jame glūdinčias mintis, bet kai su juo susipažįsta svetimtaučiai, tiesiog stebisi ir gėrisi jo grožiu, minties gilumu“.

Kudirkos Naumiesčio metraštininkas Romas Treideris  savo išleistoje knygoje „Vincas Kudirka Naumiestyje“ rašo, kad V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ tai „tautą   vienijanti giesmė – raginimas kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, kad pasaulyje  išliktume kaip tauta su savo kalba, kultūra ir teritorija. Ji ragina  kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, savo Tėvynę“.

Būdami prie  prie dr. Vinco Kudirkos kapo, uždegėme Atminimo žvakes, pagiedojome jo sukurtą Lietuvos himną, pakalbėjome apie jo gyvenimą. Prisiminėme V. Kudirkos bendradarbio Kazio Griniaus parašytus nekrologe  žodžius: „Neišpasakytai Vincas Kudirka  buvo prisirišęs prie savo prigimtos žemės – Lietuvos. Nors ne kartą turėjo progą gauti šiltą vietą Maskolijoj, tačiau jam nė per mislį neperėjo noras  atsiskirti nuo savo motinos Lietuvos, ir nei kareivis koksai tvirtai išliko ant savo vietos iki paskutiniam kvėpavimui“.  Karstas buvo įneštas į bažnyčią, už velionį paaukotos šv. Mišios. Prie kapo buvo pastatytas medinis kryželis.  Po kurio laiko supiltas kapo kauburėlis išsilyginęs lyg buvo dingęs. Kaip pasakojo mokytojas Stasys Ankevičius, – buvusiems daktaro bičiuliams po trejų metų atvežusiems iš Vilniaus  prie jo kapo pastatyti paminklą, reikėjo gerokai paplušėti kol surado  V. Kudirkos tikrą palaidojimo vietą. Gerai, kad vienas  prisiminė, kad užkasant karstą, į duobę buvo įmestas metalinis vainikas.  Kasinėjant jis buvo surastas. Tokiu būdu surasta ir tiksli palaidojimo vieta. Tačiau jau kitų – 1903 metų pavasarį rusų valdžia vandališkai kapą išniekino – policijos viršininko įsakymu iškapotas jame iškaltas „Tautiškos giesmės“ ketureilis. Šį juodą darbą atliko naktį, kad niekas nepastebėtų. Sovietinės okupacijos metais lyg pasityčiodami partokratai iš dr. Vinco Kudirkos, greta jo kapo, nepalikdami jokio tarpinio takelio, palaidojo sovietinius aktyvistus.  Kapo atnaujinimo darbai prasidėjo su Lietuvos atgimimu – 1989-jų metų vasarą V. Kudirkos atminimo saugotojos mokytojos Natalijos Manikienės ir Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininko pavaduotojo Romo Treiderio iniciatyva. Buvo parengtas kapo sutvarkymo projektas. Kalbininkas profesorius Pikčilingis parengė plokštės įrašo tekstą. 1990 metų birželio mėn. ant kapo buvo uždėtas antkapis ir pastatyta akmeninė plokštė su atkurtais „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Paminkle iškapotų žodžių vieta palikta tuščia, kad primintų Rusijos valdžios  padarytus niekingus darbus.

Pagerbėme ir šiose kapinėse palaidotus iškilius kunigus Vaclovą Balsį ir Joną Petriką,  rusų kareivių žvėriškai nukankintus Budavonės miške. Su jais kartu nukankintas kunigas profesorius Justinas Dabrila  yra palaidotas Alksnėnų bažnyčios šventoriuje.

Į miesto centrą važiavome per Šešupę nutiestu gelžbetoniniu tiltu. Jis pradėtas statyti minint Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį. Prisimenant garsiąją  V. Kudirkos satyrą „Lietuvos tilto atsiminimai“ jis turėjo būti pavadintas Vinco Kudirkos vardu. Jo turėkluose buvo įmontuoti du skulptoriaus Juozo Zikaro sukurti  V. Kudirkos bareljefiniai atvaizdai. Nors eismas per tiltą buvo pradėtas 1939 metais, tačiau jo oficialus atidarymas buvo atidėtas.  Užklupo okupacija. Sovietų okupacinė valdžia stengėsi iš žmonių atminties ištrinti tautines vertybes. Naikintas ir Vinco Kudirkos atminimas. Buvo nuimti ir paminkliniai bareljefai. Tiltas pavadintas  mums svetimo raudonarmiečio vardu.

Atgimstant Lietuvai,  1988 metais   tiltui grąžintas  dr. Vinco Kudirkos vardas, o 1996 metais,  minint satyros „Lietuvos tilto atsiminimai“ 100 metų sukaktį, vietos klebonas kanauninkas Donatas Jasulaitis jį iškilmingai pašventino.

Stabtelėjome prie Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios. Ji pastatyta 1783 metais pagal architekto J. Vališausko projektą. Iš pradžių ji buvo bebokštė, o 1870 metais kunigo Juozapo Marmos rūpesčiu užbaigtas jos architektūrinis  projektas – pristatyti du bokštai. Vėlesnio klebono  Saliamono Oleko  iniciatyva  šventorius buvo aptvertas  tvora, apsodintas medžiais, pastatyti puošnūs  įėjimo į šventorių  vartai su šventųjų skulptūromis. Baigiantis II pasauliniam karui bažnyčios pastatas, kaip ir visas miestas,   labai nukentėjo nuo sovietinių lėktuvų bombardavimų. Ji atstatyta  visų parapijiečių pastangomis. Bažnyčioje gražiai pabendravome su dabartiniu jos klebonu kanauninku Donatu Jasulaičiu – Vilkaviškio vyskupijos kunigų tarybos nariu, Šakių dekanato dekanu, pasižyminčiu savo darbštumu ir veikla. Jam įteikėme Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Padėkos raštą.  Kanauninko Donato Jasulaičio iniciatyva mieste įsteigtas parapijos socialinės pagalbos centras, kas ketvirtį leidžiamas iliustruotas žurnalas „Mūsų parapija“. Kanauninkas mums papasakojo apie šios bažnyčios  istoriją, pasidžiaugė mieste gyvenančių parapijiečių iniciatyvomis. Pažymėjo, kad šioje bažnyčioje vargonininkavo buvęs miesto burmistras Zigmas Skirgaila, Vinco Kudirkos paminklo statybos sumanytojas, 1910 metais pozavęs Vytautą skulptoriui ir architektui Antanui Vivulskiui kuriant Žalgirio paminklą Krokuvoje, sukūręs nemažai giesmių, dainų ir lietuviškas Mišias.

Išėję iš bažnyčios pagerbėme  sovietinio genocido aukas prie netoliese  joms  pastatyto paminklo.

Iš tolo išvydome tarsi kviečiančią mus  ateiti ištiestą  boluojančio   paminklo ranką. Tai Vinco Kudirkos paminklas, pastatytas prieš namelį, kuriame daktaras Vincas Kudirka gyveno atsikėlęs iš Šakių.   Paminklo pastatymo darbus  atliko ir dalyvavo projektavimo eigoje tuomet artimas paminklo autoriaus skulptoriaus Vinco Grybo pagalbininkas, vadintas  auksinių rankų meistru Pranas Mikutaitis. Paminklą atidengė iš Kauno  atvykęs Respublikos prezidentas Antanas Smetona 1934 metų birželio 10 dieną,  pašventino vyskupas Mečislovas Reinys, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir sovietinių gulagų kankiniu. Jo simbolinis antkapis įrengtas Vilniaus Katedros Lietuvos kankinių koplyčioje. V. Kudirkos paminklas vaizduoja ekspresyvų Kudirką, savo pakelta dešine ranka šaukiantį  keltis, keltis dirbti Lietuvos labui. Kairėje rankoje – jo leistas „Varpas“. Žemesnėje figūros dalyje reljefo forma pavaizduota nepabūgusi grasinančių šmėklų  Kudirkos vėlė, skambinanti Laisvės varpu – kelkite, kelkite, kelkite…  Priešinga paminklo pusė vaizduoja Kudirką kalėjime. Vakariniame šone – Vinco Kudirkos sukurto Lietuvos himno žodžiai, o rytiniame šone – taip pat  gilią prasmę turinčios    eilutės: „Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną, – namas negrius, iš baimės jūs neišlakstykit, tik vieton  ano stulpo  tą pačią dieną tuoj kitą statykit“. Sakoma, kad šiuos dr. V. Kudirkos žodžius paminkle įrašyti  pageidavęs pats paminklo sumanytojas, miesto burmistras Zigmas Skirgaila.   Greta paminklo Prezidentas Antanas Smetona pasodino jau dabar gražiai išaugusį  ąžuolą. Apie tai sovietinės okupacijos metais  stengtasi nutylėti.  Tačiau žmonių atmintyje išliko. Pats paminklas buvo lyg rakštis akyse sovietiniams partokratams. Greta jo 1945 metais buvo įrengtos raudonarmiečių kapinės, pastatytas didžiulis obeliskas, vietinių žmonių vadintas kaminu. Norėta nugriauti V. Kudirkos paminklą. Miesto metraštininkas Romas Treideris savo rašinyje „Iš Kudirkos Naumiesčio istorijos“ rašė, kad Kudirkos Naumiesčio MGB viršininkas Michail Karmaliugin pavadinęs paminklą „bolvanu“ , ne kartą žodžiu įsakė buvusiam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Stasiui Matulaičiui jį nugriauti. Jis aiškinęs atėjūnui, kad Kudirka buvęs revoliucionierius, kurio parašytas himnas giedamas. Į tai čekistų viršininkas spiegiančiai atrėžęs „On bolšoj nacionalist“. Tada Matulaitis paprašęs jo, kad  parašytų  raštą. Rašto nerašė, bet vėl įsakė per dvi savaites paminklą nugriauti.  Stasys Matulaitis žodinio nurodymo nevykdęs. Tačiau buvo nugriautas Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 prie Širvintos upelio tilto. Atstatytas 1990 metais. Tiltas, vedęs į Širvintą  dabar užbarikaduotas metalo tinklu.   16 amžiaus viduryje tuometinio  Ragainės klebono M. Mažvydo iniciatyva Širvintoje buvo pradėta bažnyčios statyba. Mieste  stovėjo dviejų ir trijų aukštų raudonų plytų gyvenamieji namai, didelis prekybos centro pastatas,  buvo akmenimis grįstos gatvės.  Širvintos gyventojų dauguma kalbėjo lietuviškai, palaikė glaudų ryšį su Kudirkos Naumiesčiu. Šie miestai net vadinti dvyniais. Per Širvintą ėjo ir mūsų knygnešių  kelias. 1914 metais miestą sugriovė įsiveržusi Rusijos kariuomenė. Vėliau jis buvo atstatytas. 1944 metais jį vėl sunaikino  ta pati kariuomenė, pasivadinusi Raudonąja  armija. Dabar ten – prie Lietuvos sienos žvangina ginklais įsikūręs Rusijos poligonas, visi  šio krašto buvę lietuviški vardai surusinti. Buvusi  Širvintos vietovė  pavadinta Kutuzovu…

Gera buvo pabūti ir gražiai įrengtame dr. Vinco Kudirkos muziejuje. Jo  pastatą suprojektavo  architektas Audrius Ambrasas.  Muziejus buvo atidarytas 1998 m. gruodžio 5 d., švenčiant Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 100 metų jubiliejų. Jis dabar yra kaip Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Pirmučiausiai į akis krito Audriaus Tamošaičio sukurta simbolinė mozaika „Varpas“, kuri iš karto leido pajusti  čia alsuojančio didžiojo Varpininko, lietuvybės ugdytojo dr. Vinco Kudirkos gyvąją dvasią. Muziejininkas Aurimas Kanapkis mus supažindino su jame esančia ekspozicija, apžvelgdamas 19-ojo amžiaus antrąją pusę, to laikotarpio Vinco Kudirkos ir knygnešių vaidmenį, kai Lietuva pradėjo savo atgimimo kelią. Miela buvo prisiliesti prie eksponuojamo pianino, kuriuo V. Kudirka skambindavo gyvendamas Varšuvoje. Muziejuje stengtasi atskleisti dr.  Vinco Kudirkos asmenybę, jo kūrybinę veiklą, pasiaukojantį darbą Lietuvos tautinio atgimimo labui. V. Kudirka smerkė  tuos tautiečius , kurie „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto tapo minkštaduoniais“ , slepiasi  nuo tėvynės balso, braido svetimame liūne.  Tokių turbūt rastume ir neseniai kandidatavusių į LR Seimą sąraše, o gal ir išrinktųjų skaičiuje.

Vincas Kudirka iki paskutinio atodūsio  rūpinosi  tautinės kultūros likimu. Čia prisimintini  dr. Jono Basanavičiaus žodžiai: „Vincas Kudirka  budindamas  lietuvius  iš  miego pasistatė  savo mylimai Tėvynei tokį paminklą, kurį nė vislab ryjantis laikas,  nė žmonių neapykanta ir nedorybė niekados nepanaikins ir kursai amžinai, kaip kokia saulė, švies lietuvių tautai, iki ji bus tauta vadinama“.

Gaila, kad šiame muziejuje nėra mokytojo Stasio Ankevičiaus surasto bei atnaujinto V. Kudirkos smuiko, kuriuo jis kūrė savo parašytos   „Tautiškos giesmės“ muzikinį apvalkalą. Mokytojas man  yra sakęs , kad po jo mirties šis istorinis smuikas turėtų būti saugomas Kudirkos Naumiesčio muziejuje. Deja, šis noras neišpildytas – po  Stasio  Ankevičiaus mirties ši istorinė relikvija nukeliavo kitu adresu…

Grįždami į namus, dalinomės patirtais įspūdžiais,    prisiminėme buvusios savarankiškos Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrimo pradžią, jos veiklą, leistą Kauno skyriaus laikraštį „Tarnauti Lietuvai“ (jo redaktoriumi buvo šių eilučių autorius). Mūsų bendrakeleivę  Jūratę  Rakauskienę, stropiai ėjusią šio laikraščio atsakingosios sekretorės pareigas, apdovanojome 30-ąja  „Laisvės kovų archyvo“ knyga. Tokia knyga buvo apdovanotas ir mūsų bendrakeleivis, vienas iš dalyvavusių LKDP Kauno skyriaus  atkūrimo darbe – Antanas Staniulis. Apdovanota buvo ir dabartinė LKD bendrijos Kauno skyriaus pirmininkė Aida Valinskienė.

Kristina Bubelienė paskaitė buvusio Žemaičių bendrijos  pirmininko Juliaus Pakalniškio užrašytas įvairių rašytojų mintis apie   Tėvynę, kuri anot Vydūno, yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima.  Tad labai svarbu Lietuvą turėti savo širdyse, nepasiduodant nuolat keliamoms globalistinio mąstymo idėjoms, kad tėvynė yra visur, kur  gera gyventi…   Teisingai  yra pasakęs   mūsų vieno pokalbio metu buvęs Krašto apsaugos ministras signataras Česlovas Stankevičius: Lietuva yra ne kažkur kitur, o tik savo žemėje. Tad ją ir puoškime savo meilės ir kilnių darbų vainiku.

Ačiū europarlamentarui, LKD bendrijos pirmininkui gerb. Pauliui Saudargui, parėmusiam savo finansais šią mūsų pažintinę kelionę po Suvalkijos kraštą.

Nuotraukų autorės – Aida Valinskienė ir Kristina Bubelienė