Asociatyvinė V. Ribikauskienės fotografuota nuotrauka per Adolfo Ramanausko-Vanago iškilmingą laidojimo ceremoniją 2018 m.

Vega Ribikauskienė, LGGRTC vyriausioji muziejininkė, www.voruta.lt

Išeina su vyrais partizanauti, vaikus palieka, kokios gi čia motinos? – išgirdau repliką, kai pasakojau apie Žemaitijos partizanes, kurios gausiausiai iš visų Lietuvos regionų moterų dalyvavo ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime 1944–1953 m. Dalinausi prisiminimais iš 2024 m. renginio „Moterys partizanės: Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities atvejis“ Tremties ir rezistencijos muziejuje Tauragėje. Būta ne šiaip eilinio patriotinio renginėlio, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRC) gerai paruošto tyrimo pristatymo, žmonės salėje netilpo.

Kiek iš viso buvo pokaryje moterų laisvės kovotojų, tiksliai nežinoma, tyrėjai žada paskelbti šių metų rudenį pasirodysiančiame LGGRC leidinyje. Žemaitijoje pernai buvo identifikuota 221 partizanė, kovojusi su ginklu rankose. Didžioji dalis moterų prieš tapdamos partizanėmis buvo aktyviųjų kovotojų rėmėjos ar ryšininkės. Vakarų Lietuvoje ženkliai daugiau būta susituokusių partizanių -ienių ir nenuostabu – turinčių vaikų (21 %). Kai dėl aktyvių represijų prieš partizanų šeimas kildavo pasirinkimas – areštas arba miškas, – dauguma pasirinkdavo išeiti į mišką. Motinos, siekdamos išsaugoti savo mažamečių vaikų gyvybes, turėdavo juos atiduoti auginti kitiems žmonėms arba slapstyti, nes antraip jie būtų įkalinti, perkelti į sovietinius globos namus ir auklėjami priešingai kovotojų motinų siekiams.

Imkime konkretų pavyzdį iš išlikusių šaltinių. Kovotojai prisidengdavo kuo įvairiausiais slapyvardžiais, todėl, net moteriškas slapyvardis galėjo maskuoti vyrą. Kartą aptikau unikalų kovotojos Gegutės-Birutės liudijimą apie motinystę. Ji įrašė į TĖVYNEI PAREIGŲ ĖJIMO LAPĄ (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) parengtą asmens dokumento formą):

Sužeidimai, kontūzijos, sunkūs susirgimai
Data	Aplinkybės	Apibūdinimas ir rūšys	Pasekmės	Pastabos
1948 m.	Prie gimdymo	vidutinis	pagimdė	2 sūnūs

Visa kita 1952 m. užpildyto dokumento dalis gana tipiška eiliniam laisvės kovotojui. Ji gimė 1925 m., baigė 4 mokyklos klases (toks buvo tada privalomas valstybės garantuojamas nemokamas mokslas, būdingas skaitlingiausiam Lietuvos gyventojų sluoksniui – valstiečiams). Partizanauti būryje pradėjo 22 metų. Dalyvavo kautynėse: 1950 m. su stribais (įskųsta apsilankymo pas ūkininkus metu) ir 1951 m. apsupta stovykloje. 1951 m. rugsėjo mėn. Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas jai išreiškė oficialią padėką už aktyvų Žemaičių apygardos štabo stovykloje pavestų pareigų vykdymą. Tikrasis Gegutės-Birutės vardas tik spėtinas, kaip ir tai, jog kartu su vyru, partizanų būrio vadu, ji žuvo vėlyvą 1952 m. rudenį, vienas sūnus neišgyveno, o kitą žmonės užaugino svetima pavarde.

Nepavydėtina partizanių motinų dalia, net sėkmingesniu atveju jos pasirūpinti vaikais galėjo tik paleistos iš lagerių, jų giminaičiai pasakodavo apie traumuojančias patirtis. Labai abejoju, ar būčiau pajėgusi sekti tokių kovotojų pėdomis. Tiesa, ankstesnių kartų moterys būdavo bent kažkiek mokomos, kaip elgtis karo atveju. Antai net mano babytė, tarpukario mokytoja, turėjo išklausyti nuo 1929 m. organizuojamus karinius kursus pradžios mokyklų mokytojams kaip integruoti į bendrą ugdymą pradinį karinį rengimą. Paaugę mokinai buvo kariškai auklėjami gimnazijose, o nutraukusieji mokslą – jaunųjų ūkininkų rateliuose iki 15 metų. Pokaryje iš tremties grįžusi mano mama, kaip ir daugelis mergaičių mokykloje, buvo apmokyta, kaip per karą galėtų pavaduoti seselę. Gaila, bet tokio privalomo medicininių pagrindų mokymo (išskyrus, greitosios pagalbos kursus vairuotojams) negavo nei mano, nei jaunesnės kartos. Šiuo atveju apie išimtinai geriau parengtus piliečius – Lietuvos šaulių sąjungos narius nekalbėsiu.

Kai man, paauglei, kaip ir daugeliui bendramokslių, teko pabūti gyvuoju skydu prie TV bokšto, supratimas apie karinius pavojus buvo itin menkas. Kol priėjęs Lietuvos kariuomenės uniforma apsivilkęs vyras su sprogusiu ausies būgneliu neperspėjo bent pritūpti apšaudymo metu už sienelės, tokia mintis nešmėstelėjo. Gal dėl savo ir didelės visuomenės dalies nepasirengimo karui su pagarbia nuostaba atkreipiu dėmesį į savanores, o ypač – turinčias vaikų.

Šaltiniai:

Žiūrėta į Lietuvos ypatingojo archyvo, LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus dokumentus, straipsnius: Karinis rengimas Lietuvos pradžios mokyklose (1929-1940 m.), Karinis rengimas Lietuvos mokykloje (1929-1940 m.