Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė

Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. Laisvės premiją už nuopelnus kovoje dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės skyrė Petrui Plumpai.  

P. Plumpa gimė 1939 m. Rokiškio aps., Panemunio vls., Ratkūnų k. 1946–1954 m. mokėsi Suvainiškio (Rokiškio r.) septynmetėje mokykloje. Tėvai neturėjo lėšų sūnų leisti toliau mokytis, todėl jis savarankiškai mokėsi namuose, „turėjo palinkimą į literatūrą ir rašė kūrinius“. Iki 1956 m. rudens P. Plumpa gyveno pas tėvus Suvainiškyje, dirbo kolūkyje.

Jo kelias į laisvę prasidėjo dar vaikystėje, nes nuo mažens šeimoje matė pasiryžimą priešintis okupantams. Vyresnieji broliai Albertas ir Jonas 1944 m. įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę, vėliau buvo mobilizuoti į Raudonąją armiją. Vyriausiasis brolis Albertas dezertyravo ir slapstėsi slėptuvėje kapinėse netoli tėvų namų. Sovietų saugumo 1945 m. buvo suimtas kartu su tėvu Vladislovu Plumpa, apkaltinus jį sūnaus slapstymu. Abu buvo nubausti ir išvežti į Sevdvinlagą Archangelsko srityje. Tėvas iš įkalinimo buvo paleistas 1947 m., o Albertas – 1950 m. Tačiau jis neilgai džiaugėsi laisve. Už atvirai išsakytą neapykantą sovietų valdžiai, pritarimą Vengrijos revoliucijai („mes tą patį galime padaryti Lietuvoje“), sovietų saugumo 1957 m. jis buvo suimtas ir antrą kartą nubaustas 10 m. laisvės atėmimu. Kalėjo Dubravlage Mordovijos ASSR iki 1966 m. Nuo sovietų represijų nukentėjo ir vidurinysis brolis Jonas, 1950 m. grįžęs iš tarnybos Raudonojoje armijoje. 1952 m. jis viešai kritikavo sovietų valdžią. Netrukus sovietų saugumo buvo suimtas ir nubaustas 10 m. laisvės atėmimu. Kalėjo Kargopollage Archangelsko srityje. Iš įkalinimo paleistas 1955 m.

Plumpų šeimos jaunėlis Petras į antisovietinę veiklą įsitraukė 1955 m., įstojęs į Pandėlio (Rokiškio r.) vidurinės mokyklos moksleivio Algio Petro Susnio suburtą antisovietinę grupę. Grupei priklausė dar keli Pandėlio mokyklos mokiniai: Nijolė Alfonsa Gaškaitė, Česlovas Kučinskas, Donatas Bičiūnas. P. Plumpa dalyvavo leidžiant grupės laikraštį „Laisvės balsas“, kuris buvo rašomas ranka ant sąsiuvinių ar bloknotų lapų ir platinamas iš rankų į rankas. Iki 1956 m. balandžio mėn. buvo išleisti 6 laikraščio numeriai. Paskutiniame, 6-ajame numeryje buvo paskelbtas P. Plumpos eilėraštis „Vorkutos kaliniui“, sukurtas pagal sovietų lageriuose kalėjusių tėvo ir brolių pasakojimus. 1955 m. birželio mėn. P. Plumpa su A. P. Susniu pagamino pluoštą antisovietinių atsišaukimų, kuriuos A. P. Susnys birželio 20 d. pakeliui iš Suvainiškio į Pandėlį smeigtukais pritvirtino ant telefono stulpų, parduotuvės durų ir kt.

1957 m. P. Plumpa išvyko į Kauną ir įsidarbino „Lietuvos energijos“ statybos montavimo valdyboje. Mieste sutikęs studijuoti atvykusius A. P. Susnį, N. A. Gaškaitę ir buvusį politinį kalinį Aleksandrą Krasauską, sutarė toliau tęsti antisovietinę veiklą ir kurti pogrindinę organizaciją. Vieną 1957 m. lapkričio vakarą Kauno ąžuolyne susitikę P. Plumpa, A. P. Susnys ir N. A. Gaškaitė, A. Krasausko akivaizdoje atsiklaupę ant kelių, pasišviesdami degtukais, paeiliui perskaitė priesaiką, pasižadėdami kovoti dėl Nepriklausomos Lietuvos, ir pabučiavo Trispalvę. Pagrindine jų susirinkimų vieta tapo A. N. Gaškaitės ir B. K. Putrimaitės nuomojamas kambarys. P. Plumpa, 1958 m. tardomas sovietų saugumo tardytojų, nurodė, kad vienas iš motyvų, lėmusių jo apsisprendimą įsitraukti į pogrindinės organizacijos veiklą, buvo jį moraliai paveikęs 1957 m. Vėlinių vakaras, kai ne tik jį, bet ir kitus Kauno gyventojus papiktino milicijos elgesys su žmonėmis senosiose Kauno kapinėse, jų vaikymas iš kapinių ir sulaikymas.

1958 m. sausio 1 d. naktį P. Plumpa, A. P. Susnys, Č. Kučinskas, A. N. Gaškaitė ir B. K. Putrimaitė įvairiuose Kauno rajonuose išplatino apie 200 antisovietinių atsišaukimų. Vėliau tardomas P. Plumpa, paaiškino, kad tai buvo jo sukurtas „antitarybinio pobūdžio Naujųjų Metų sveikinimas, kuriame aš kviečiau kovoti žmones prieš tarybinę santvarką Lietuvoje“.

1958 m. pradžioje pogrindinės organizacijos nariai nusprendė artėjančią Vasario 16-ąją paminėti platinant antisovietinius atsišaukimus ir iškeliant Lietuvos trispalves vėliavas. 1958 m. vasario 15 d. apie 22 val. P. Plumpa, lydimas N. A. Gaškaitės, B. K. Putrimaitės ir A. P. Susnio, nuvyko prie Petrašiūnų šiluminės elektrinės. Apsaugai pateikęs leidimą, P. Plumpa pateko į elektrinės teritoriją, užlipo ant elektrinės kamino ir 80 m aukštyje pritvirtino Lietuvos trispalvę vėliavą, kurią pasiuvo N. A. Gaškaitė ir B. K. Putrimaitė. Iškeltą vėliavą ryte pastebėjo elektrinės darbuotojai, ją nukabino ir perdavė saugumo darbuotojams. Antra N. A. Gaškaitės ir B. K. Putrimaitės pasiūta vėliava tą patį vakarą buvo iškelta Vilniuje, Olandų g. ant kalno. Ją iškėlė Česlovas Kučinskas. Kitos dienos vakare P. Plumpa su A. P. Susniu Vilijampolėje gatvėse ir į pašto dėžutes primėtė kelias dešimtis antisovietinių atsišaukimų. Tų pačių metų kovo mėn. jie organizacijai sugalvojo pavadinimą – „Laisvę Lietuvai“ ir parašė programą. Programos tekstą, panaudodami nelegaliai įsigytus spaustuvinio šrifto ženklus, atspausdino daugiau kaip 100 egzempliorių. Tačiau įsisiūbavusi organizacijos veikla buvo nutraukta.

Sovietų saugumas 1958 m. kovo 14 d. suėmė P. Plumpą ir dar 6 organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narius. 1958 m. kovo mėn. atliekant kratą P. Plumpos nuomojamame kambaryje ir jo tėvų namuose buvo rasti antisovietiniai atsišaukimai, laikraštis „Laisvės balsas“ Nr. 6, atskiri lapai ir mokykliniai sąsiuviniai su P. Plumpos 1951–1957 m. sukurtais antisovietiniais eilėraščiais ir dainomis („Vorkutos kaliniui“, „Pamirštam partizanui“, „Partizano žodis prie draugo kapo“, „Kolchoze“, „Kai kuriems „patriotams“ ir kt.), straipsniu „Prie Nemuno“ ir romanu „Kruvina pašvaistė“, „antitarybiniai, išimti iš apyvartos“ tarpukario žurnalai „Karys“, „Policija“, „Trimitas“ ir kiti.“ Glavlit‘o sudarytame pas P. Plumpą rastų leidinių ir kūrinių „literatūrinės ekspertizės akte“ nurodyta, kad „politiškai žalingoje „Kruvinoje pašvaistėje“ P. Plumpa tarybinius karius vieno herojaus lūpomis charakterizavo raudonsnukiais, tarybinę valdžią vadino „bosiakų“ ir „driskių“ valdžia, romano veikėjai svajoja apie „nepriklausomą“ Lietuvą“. Tardomas P. Plumpa nurodė, kad savo kūriniuose jis rašė taip, kaip suprato padėtį: Lietuva yra rusų okupuota, partizanai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir „savo kūryba išreiškė ne tik savo, bet ir kitų vienminčių žmonių neapykantą tarybų valdžiai“. Teismo posėdyje P. Plumpa taip pat nurodė, jog savo antisovietine veikla norėjo atkreipti vyriausybės dėmesį į žmonių sunkumus, kad pagerintų gyvenimo sąlygas. Pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narių baudžiamąją bylą Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo 1958 m. liepos 28–31 d. vykusiame uždarame posėdyje. Laisvės atėmimo bausmės buvo skirtos visiems organizacijos nariams. P. Plumpai buvo skirta 7 m. laisvės atėmimo bausmė, kurią jis atliko Dubravlage Mordovijos ASSR. Iš įkalinimo paleistas 1965 m.

KOVA UŽ TIKĖJIMO LAISVĘ

P. Plumpai 1957 m. Ąžuolyne duota priesaika galiojo iki kol Lietuva tapo laisva. Taip jis pasakė 2023 m. duotame interviu. Antisovietinės veiklos jis neatsisakė ir grįžęs iš lagerio. Jo tolesnę pogrindinę veiklą ir tapimą praktikuojančiu kataliku įtakojo lageryje Mordovijoje sutiktas kunigas Algirdas Mocius (1917–1999), perskaitytos filosofinės ir net ateistinės knygos, kurios, „negali sugriauti ne tik dievo, bet ir idėjos“. Įsidarbinęs Žemės ūkio statybos projektavimo institute Kaune, P. Plumpa pradėjo nelegaliai dauginti religinę literatūrą. Išėjęs iš darbo institute, nuo 1969 m. oficialiai niekur nedirbo, toliau slapta daugino ir platino nelegalią spaudą, savo pase pakeitė pavardę ir tapo Pluiru. Pluirienės pavardę gavo ir 1970 m. už jo ištekėjusi Aldona. Jaunavedžiai gyveno Kaune, Pramoninės statybos projektavimo instituto, kur dirbo A. Pluirienė, bendrabutyje. Pora 1971 m. susilaukė dukros Teresės, 1972 m. sūnaus Tomo, po poros metų gimė dar vienas sūnus Tadas. A. Pluirienė, kaip liudytoja 1973 m. apklausiama saugumo tardytojo, papasakojo, kad vyras giliai religingu tapo lageryje Mordovijoje, buvo labai rūpestingas, uždaro būdo, „nepalaužiamo charakterio“, bet visada labai teisingas. Jų namuose lankydavosi šeimos draugas kunigas Juozas Zdebskis, su kuriuo ji susipažino 1968–1969 m., kai su kolege buvo atvykusi į Birštoną giedoti Šv. Onos atlaiduose ir gyveno jo namuose. P. Plumpos žmonos teigimu, vyras iš namų nuolat išvažiuodavo keletui dienų ar savaičių, kaip pats sakydavo „uždarbiauti“, tačiau ką jis dirbdavo, ji nežinojo.

Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Kauno miesto skyrius 1970 m. P. Plumpai užvedė operatyvinio tyrimo bylą kodiniu pavadinimu „Chameleonas“. P. Plumpą nuolat sekė saugumo agentai, buvo vykdomas jo išorinis stebėjimas ir slaptas pasiklausymas. KGB stebėjo ir fiksavo P. Plumpos ryšius su vienu iš nelegalaus leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidybos iniciatorių kunigu Juozu Zdebskiu, kuris KGB dokumentuose buvo vadinamas kodiniu pavadinimu „Akiplėša“ (rusiškai „Naglec“). J. Zdebskis reikalavo „neriboti dvasininkų religinės veiklos, valdžiai nesikišti į katalikų bažnyčios reikalus“, kartu su P. Plumpa rinko „tendencingą informaciją, gamino ir platino nelegalią religinio pobūdžio literatūrą“, palaikė ryšius su Maskvos disidentais. 1972 m. pabaigoje P. Plumpa išsinuomojo kambarį namo Kaune, Kalniečių g. 113, palėpėje ir padedamas Povilo Petronio, Juozo Gražio bei kt. daugino ir platino pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, kurį 1972 m. kovo mėn. pradėjo leisti kunigas Sigitas Tamkevičius. Kronikoje buvo skelbiama informacija apie Bažnyčios veiklos varžymą, tikinčiųjų teisių ir laisvių pažeidimus ir pan. Visi Kronikos numeriai slapta pasiekdavo Vakarus, informacija buvo skelbiama užsienio šalių lietuvių ir kt. spaudoje, radijo stočių „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt. laidose.

Įsigijęs elektrografinį kopijavimo aparatą „Era“, P. Plumpa padaugino pirmuosius Kronikos numerius, kitus nelegalius leidinius, Molotovo-Ribentropo pakto medžiagą, kurią saugumo tardytojai vadino „antitarybinio turinio rašinys „Iš Tarybų Sąjungos 1939–1941 metų užsienio politikos istorijos“. 1973 m. vasarą P. Plumpa, padedamas P. Petronio, kopijavimo aparatą „Era“ perkėlė į Adolfo Patriubavičiaus namus Kauno rajone, Ežerėlio gyvenvietėje. Namo šeimininką jis išmokė dirbti kopijavimo aparatu ir A. Patriubavičius pradėjo dauginti P. Plumpos perduodamą nelegalią literatūrą, kurią įrišdavo Juozas Gražys. 1973 m. lapkričio mėn. P. Plumpa su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu, Kazio Gudo bute sumontavo antrąjį kopijavimo aparatą „Era“ nelegalios literatūros dauginimui, tačiau planuotas darbas nutrūko. Sovietų saugumas susekė ir suėmė pogrindinės literatūros daugintojus ir platintojus. 1973 m. lapkričio–gruodžio mėn. už Kronikos gaminimą, dauginimą ir platinimą baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 8 asmenys, daugiau 20 asmenų įspėti ir „profilaktuoti“. Sovietų saugumas atliekant kratas rado 2 kopijavimo aparatus „Era“, 5 spausdinimo stakles, 17 rašomųjų mašinėlių. P. Plumpa buvo suimtas 1973 m. lapkričio 20 d. Tardomas jis neatsakinėjo į KGB tardytojų klausimus apie J. Zdebskį, S. Tamkevičių ir kitus asmenis, pateiktus kaltinimus neigė. Kartu su P. Plumpa buvo teisiami Povilas Petronis, Jonas Stašaitis, Adolfas Patriubavičius, Virgilijus Jaugelis.

Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo viešas posėdis vyko 1974 m. gruodžio 24 d. P. Plumpa buvo kaltinamas draudžiamos literatūros dauginimu ir platinimu „siekiant propagandinėmis priemonėmis susilpninti tarybų valdžią Lietuvoje“, nelegaliu pavardės pakeitimu. Teismo posėdyje jis pareiškė, kad Kronika nėra antisovietinis leidinys, „tai pastangos kovoti už tikėjimą“. Teismas P. Plumpai skyrė didžiausią bausmę – 8 m. laisvės atėmimo, bausmę atliekant griežto režimo pataisos darbų kolonijoje. Kalėjo lageriuose Permės srityje, kalėjime Čistopolio m., Totorijos ASSR. Į Lietuvą grįžo 1981 m. ir nors toliau pogrindžio veikloje nebedalyvavo, KGB jam ir toliau vedė operatyvinio stebėjimo bylą. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) Kauno miesto skyrius 1983 m. fiksavo, kad P. Plumpa „liko priešiškose pozicijose, palaikė ryšius su reakciniais kunigais ir asmenimis, teistais už antitarybinę veiklą“.

Už Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynimą P. Plumpa 1999 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Šaltiniai:

План агентурно оперативных мероприятий по делам оперативного учёта на «Семинариста», «Хамелеона»“ и «Наглеца», 1971-05-17. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-30, ap. 1, b. 882, l. 2–7.

Справка по материалам на Рашкинис Аримантаса-Ювенциюса. 1973-10-17. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884, l. 28

План агентурно оперативных и следственных мероприятий по пресечению организованной враждебной деятельности группы лиц, причастных к изготовлению т. н. «Хроники католической церкви Литвы» и другой религиозной и идеологически вредной литературы. 1973-10-30. LYA, f. K-40, ap. 1, b. 199, l. 104–136.

Справка по материалам на ксёндза Здебскиса Юзаса, 1973 -11-01. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884, l. 5–7.

Справка об оперативной обстановке и проводимых основных агентурно-оперативных мероприятиях 2-го отделения ОКГБ Лит. ССР по гор. Каунасу, 1980-04-09. LYA, f. K-18, ap. 1, b. 177, l .55.

Список объектов дел оперативного учёта бывших репрессированных за особо опасные государственные преступления отдела КГБ Лит ССР по гор. Каунасу. 1983-07-14. LYA, f. K-18, ap. 1, b. 51, l. 51, 66.

Petro Plumpos ir kitų asmenų baudžiamoji byla, iškelta 1958 m. LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44614/3,

Petro Plumpos ir kitų asmenų baudžiamoji byla, iškelta 1973 m. LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47706/3.

Petro Plumpos gyvenimo atsiminimai. 2022 m. Vytauto Didžiojo karo muziejus. Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema (LIMIS), [interaktyvus], in: https://www.limis.lt/valuables/e/805446/569223183?searchId=79186909