Ant Kartupėnų piliakalnio  piliakalnio stovėjo Bisenės pilis (Bisena, Bisin), kurią 1283 m. žiemą sudegino Vokiečių ordinas, pirmoji kryžiuočių užpulta pilis Lietuvoje. Jurbarko rajonas.  Jūratės  Korsakaitės foto

Ruslanas  Baranauskas humanitaras, www.voruta.lt

Kiekvienos šalies istorikui privalo rūpėti fundamentaliausi klausimai: iš kur mes atsiradome, kas tokie esame, kokias išvadas galime pasidaryti iš praeities.

Jeigu kalbėti apie Lietuvos, kaip etnoso, pirmapradį genotipą, būtina diferenciacija į tris aiškius segmentus.  Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpis,  Lietuva iki baltų genčių jungimosi į bendrą politinį darinį,  Lietuvos  Didžiosios kunigaikštystės egzistavimo periodas.

Nuoseklius, konceptualius tyrimus sunkina šaltinių stygius ir socialinių antropologų išvadų, kodėl mes taip vėlai  Europoje pradėjome fiksuoti savo istorinę atmintį, pateikimas.

Prancūzijos,  Italijos universitetai kūrėsi  X-XIa. sandūroje, o baltų gentys tvirtino piliakalnius, arba siekė hegemonijos šalia esančių kaimynų.

Šiame straipsnyje norisi reflektyviai paanalizuoti – kas buvo ta  Lietuva viduramžių  Europos politiniame žemėlapyje, ar visi atsakymai pateikti dėl  Mindaugo karūnavimo datos, lokalizacijos vietos.  Kokią išliekamąją pridėtinę vertę sukūrė mūsų vienintelis karalius  Mindaugas?

Istoriografijos aspektai

Viduramžių epochos, arba moksliniame diskurse įvardinamu terminu „medievistika“, autorių yra nemažai. Visiškai pritariu profesorei  Raimondai  Ragauskienei, kad dažnai istorikams tenka pasitelkti rekonstrukcijos modelį, nagrinėjant sostinės, kaip kunigaikštystės domeno vaidmenį. XVII a. gaisrai, maskvėnų antpuoliai ir neišmatuojamos apimties vagystės, plėšimai, archyvų sunaikinimas, kuriuose aprašomas miestelėnų gyvenimas, jų verslas ir t.t. labai apsunkina atkuriamosios panoramos vizualizaciją.

Privalome remtis autoriais, kurie arba iš nuogirdų aprašinėjo lietuvių buitį, kovas su kryžiuočiais, arba viską pateikdavo tik per savo vertinimo prizmę.  Tarkim, garsusis lenkų istorijos autorius Janas  Dlugošas Griunvaldo, arba dar įvardinamą istoriografijoje  Tanenbergo mūšį charakterizavo netgi pats negyvenęs šio esminio įvykio akistatoje.  Gimė 1415 metais.

Sakyčiau kompetetingiausiai ikivalstybinį  Lietuvos valstybės laikotarpį ir  Mindaugo galybės juridinį įvertinimą aprašė tarpukario istorikas  Zenonas  Ivinskis knygoje „Lietuvos istorija iki  Vytauto  Didžiojo mirties“ (Roma.1978 m.).  Nenuilstamas ir alinantis darbas po kruopelytę ištyrinėti kiekvieną šaltinį, jo fragmentą, citatą.  Įvertinti tokie metraštininkai kaip  Henrikas  Latvis,  Ipatijus, mūsų humanitarų, sulaukusių didelio pasisekimo – Konstantino  Avižonio, kunigo daktaro Kazimiero  Aloyzo  Matulaičio,   Vandos  Sruogienės mokslinės studijos ir publikacijos.

Apie  Mindaugą savo įžvalgas pateikė ir pirmieji  Lietuvos  Didžiosios kunigaikštystės humanitarai  mokslininkai  kaip  Motiejus  Strijkovskis,  Albertas  Vijūkas-Kojelavičius.  Simonas  Daukantas išskirtinai nevengė įvesti į apibendrinimus emocinį foną, atvirai išreiškė empatiją lenkų bajorams, valdovams.

Dabar tai tai būtų traktuojama kaip mokslinės akademinės etikos pažeidimu ir galima, netgi rekomenduotina, tokio pobūdžio veikalų nerašyti.

Gausiausias žinias pateikė, faktologinę chronologiją, hipotezių gvildenimo procesą atliko, be abejo, Vilniaus  universiteto profesorius  dėstytojas  Edvardas  Gudavičius.  Jis pateikė  Mindaugo valstybingumo koncepcijos schemas, pasmerkė vokiečių feodalų žygius į baltų žemes kaip ištisų genčių fizinio sunaikinimo padarinius[1]  „Kova dėl laisvės buvo reikšmingo šio laikotarpio įvykių ašis-Vokiečių ordinas priešiškumo  Lietuvai įsikūnijimas“.

Kitas solidus proponentas akademikui būtų Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis  Tomas  Baranauskas, suabejojęs liepos 6 datos autentiškumu.  Apie tai kalbėjosi su  Edvardu  Jusiu kanale youtube  „Neredaguota“ (htpps://Neredaguota.  Mindaugo karūnavimas. 2021.07.07).  Aiškiai įvardino, kad liepos 6-osios laimėjimas nėra ženklus, žinant, kiek žemaičių žemių dovanota  Ordinui.  Ar labai įvertina Kražių gyventojai 1253 metų ribą, kuomet jie perėjo  Ordino dispozicijon?

Vertos dėmesio nagrinėjimo kontekste tokios knygos kaip Jono Totoraičio „Suvalkijos Sūduvos istorija“ (Kaunas. 1938. t.1).  Išgrynintas   jotvingių  vaidmuo LDK  žemių plėtimęsi į rytus.  Juozo  Stakausko knyga „Lietuva ir  vakarų Europa XIII a.“ (Kaunas. 1935 m.) konfigūruoja  geopolitinius procesus to meto  Europoje; kaip centralizuotų valstybių kūrimosi eiga turėjo įtakos Lietuvos, kaip suvereno, statusui (Inga  Baranauskienė. Tomas  Baranauskas  Arūnas  Slapšys. “Viduramžių  Lietuvos viešpačiai“.  MELC. 2014 m.).    Primena, kokie įtakingi buvo baltų genčių kunigaikščiai, žiemgaliai netgi turėjo išskirtinai narsų karalių  Nameisį, kurie savotiškai laikė  Lietuvos valstybę ir jos kūrėjus nuolatinėje rimties būsenoje, įtampoje, atvirai išreikšdavo nepasitenkinimus dėl bičiuliavimosi su kryžiuočiais ir jų pakalikais.   Leonardas  Grudzinskas   knygoje “Rasti ir nerasti  Lietuvos lobiai“.  (V.1995 m.) irgi nesuabejoja baltų prekybiniais ryšiais su romėnais, tai patvirtina monetų lobių gausa.  Sestercijos su imperatoriaus  Vespasiano ir kitų valdovų atvaizdais saugomos  Vilniuje,  Nacionalinio muziejaus galerijose.

Europa  Mindaugo valdymo kontekste 1236-1263 m.

XIII a.  Europos politinis ir kartografinis žemėlapis tikrai nebuvo toks gausus valstybėmis kaip mūsų dienomis.  Praktiškai jas galime suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.  Šventosios  Romos imperija,  Livonijos  Ordino valstybė,  Osmanų imperija,  Kijevo  Rusia,  Rusios kunigaikštystės laisvieji miestai, mongolų totorių imperija,  Lenkijos karalystė,  Anglija,  Prancūzija, vokiečių laisvieji prekybiniai miestai, ispanų, portugalų karalystės ir tas atšiaurusis vikingų piratų salynas.

Kiekviena valstybė gyveno savo uždarą efemerišką gyvenimą, per daug nesukdami sau galvos, kas vyksta aplinkui. Esminiu prioritetu buvo pagonybės židinių išnaikinimas  Pabaltijyje, Prūsijoje ir krikščioniškos hegemonijos įtvirtinimas, prisidengiant misionieriškomis vienuolių misijomis.

Tuos nuolatinius kryžiaus žygius prieš eretikus pagonis paįvairindavo tik bažnyčių, mokyklų, vienuolynų, universitetų steigimas subyrėjusios po  Verdeno sutarties 843 metais  Frankų imperijos teritorijose.

1202-1204 metais  Ordino riteriai sulygina su žeme  Antikos tradicijas plėtojusią  Bizantijos imperiją ir įkuria niekam nežinomą ir nereikšmingą  Lotynų imperiją.  Godumas vijo net link  Tripolio,  Egipto,  Tuniso, tačiau nenumatyti klimato subtilumai  Afrikoje numalšino naujų žygių ir pergalių alkį.

Anglai, prancūzai, vokiečių samdiniai teutonai už pasakiškus turtus ir kolonijines valdas uoliai talkininkavo jau nuo 1183 metų  Pabaltijyje įsteigtam  Dobrynės  Ordinui skverbtis gilyn į baltų žemes.

Lenkijos karalystė su  Boleslovu  Narsiuoju ir kitais jo įpėdiniais iki  Krėvos unijos akto 1385.08.14. dualistinio suartėjimo su  LDK   pati grūmėsi su kryžiuočių riteriais.

Su  Kijevo  Rusia  Europa taip pat nepuoselėjo idealių santykių vizijos.  Dėl visiško  Rusios kunigaikštysčių politinio išprusimo ir vienybės stokos ją niokojo kas tik turėjo užgaidas.  Mongolų totorių chanai sudegina  Riazanę,  Kozelską, 1240 metais  Kijevą ir uždeda apie 250 metų trunkantį vergovės ir duoklės- jarliko naštos tarpsnį.

Rusų istorikai ir dabar savo istoriografijoje ciniškai įrodinėja, kad 1380.09.08.  Kulikovo mūšis išsprendė visas negandas, susijusias su chanų antpuoliais.  Deja, dar po šimto metų jiems pasisekė sudeginti  Maskvos pakraščius ir patį  Kremlių.

Anglijoje,  Prancūzijoje grafai, hercogai, baronai valdė kaip atskiri kunigaikštukai, rinko mokesčius, kontroliavo muitų sistemą, karaliai jiems buvo kaip ir nereikalingi.  Kaip žinia po to abi valstybės dar sumanė šimtmetį tarpusavyje pakariauti.

XIII a. juridiškai įformintas bažnytinis teismas-inkvizicija, nusistovi luominė visuomenė. Štai kokiame geopolitiniame  verpete pradeda  savo valstybingumą įtvirtinti  Lietuva.

Mindaugo alternatyvos dėl valstybės raidos

[1] „XIII amžiaus pradžioje lietuviai nebuvo tokie vargšai ir skurdžiai, kokiais juos prieš pusę šimtmečio yra pristačiusi dalis senosios istorikų kartos“.

Ilgą laiką tiek mokykliniai vadovėliai, žmonių sąmonė buvo selektyviai įtikinta, kad maždaug kartu su  Mindaugu ir prasideda  Lietuvos kaip valstybės ištakos, pakilimai, klestėjimas ir t.t.

Niekas nebuvo girdėję nei apie Brunono žygius krikštyti pagonių, žiemgalius ir jų karalių  Nameisį, kad 1219 metais  Ipatijaus metraštyje akcentuojamas  Lietuvos kunigaikščių sutartis su  Voluine ir joje  paminimas  Rimgaudas,  Mindaugo tėvas.

Pagaliau jau senovės  Antikos civilizacijų autoriai kaip  Herodotas,  Tacitas,  Jordanas,  Teodoras  Germanerikas ir kiti istorikai, keliautojai, vienuoliai mini aisčius,  Svebų jūrą, skitus ir kažkur  Europoje besidriekiančią  Sarmatiją.

Į etnogezės tyrimų išvadas, insinuacijas nesileisiu, nes  ne tam skirta ši mano tema, tačiau faktas yra paprastas ir nebanalus, valstybingumo apraiškos, diplomatija, savo sienų apsauga, piliakalnių įtvirtinimai buvo dar gerokai anksčiau negu iki  Mindaugo valdymo pradžios.

Kaip galima logine seka, deduktyviai pasamprotauti apie romėnų gintaro prekybinį kelią Nemunu,  Dauguva,  Svebų jūra? Kas užkasė tokius kiekius romėniškų monetų lobių?

Vadinasi, tikrai nebuvo taip, kad staiga laukiniai, kailiniuoti, barzdoti lietuviai, numetę kuokas, gremžtukus, ietis, žeberklus, pasąmonėje be rikio, kunigaikščio, seniūno įsakymo nebūtų sutikę romėnų pasiuntinius, atvykusius prekybinių interesų vedami?

Nemanau, kad viskas klostėsi darniai ir harmoningai.  Palemono legenda vėlgi tam tikrų aspiracijų suteikia, kad romėnai čia kurdinosi ne vienos dienos poilsiui.  Galbūt vyko kažkokie susitarimai, derybos ir t.t?

Analogiškų derybų metu kaip tik išsaugojo savo galvas kuršiai, sumokėję išpirką vikingams, kad visiškai nesulygintų su pelenais  Apuolės pilies 854 metais…

Taip pat slavų liaudies padavimai, sakmės turi užuominų, esą rusėnai kovėsi su jotvingiais, o šie mokėjo jiems duoklę.  Kažkokių rimtų pagrindimų šaltiniais ir paliudijimais iš to meto amžininkų neteko surasti.

Baltų gentys taip pat suprato, kad vis tik reikia telktis bendroms pastangoms atsispirti prieš kryžiuočių karo žygių padarinius. Istoriografijoje mūsų žemaičiai įvardinami kaip tas pasitikėjimo, apsaugos garantas.  Aišku po 1253.07.06. viskas pasisuko nenumatyta linkme, kaip žinia jie ir krikštijosi vėliausiai  Europoje, Vytautui  Didžiajam pasitelkus neordinarines priemones ir jėgą.

Karai, grobis, susitarimai, priesaikos buvo  XIII a. vienijanti gija tarp visų šalių.  Paskaičius vieno žymiausių  XIX a.  Lietuvos istoriko, didakto, publicisto  Simono  Daukanto veikalus, privalu juos konspektuoti, žymėtis faktologinę įvykių seką, kas su kuo kariavo, ką puolė?  Lietuviai praktiškai kalavijais žvangino  Rusioje, Gudijoje, grūmėsi su vokiečiais, totoriais, net ir lenkais  Trajanovo,  Voplaukio mūšiuose.

[2] „Žemaičiai apsidrasinę sukėlė vėl kariauną ir su savo karvedžiu  Steksiu traukė į  Padauguvį vokiečių kariauti“

Taigi iki  Mindaugo aiškaus idėjinio lyderio, siuzereno, galinčio pasakyti „vyrai liaukimės švaistyti laiką, jėgas tolimiems žygiams, žiūrėkime, kad čia fiziškai naikinami nadruviai, sėliai, skalviai ir kitos gentys“, nebuvo.  Tarpusavio kovos, rietenos tik stiprino  Europos feodalų pozicijas plėsti kolonijinių valdų plotus.

Žodžiu, Mindaugas perima teisę kaip visaverčio  Lietuvos šeimininko dėl didelio chaoso, susiskaldymo, tačiau didžiulio potencialo, stiprinti kariaunas perspektyvos.

1208 metais, pasak istoriko  Zenono  Ivinskio, vokiečių feodalai pradeda galutinai sutriuškinti sėlius, kad būtų galima padaryti užtvarą lietuvių atsakomiesiems žygiams prieš kalavijuočius.

1229 metais kalavijuočiai pirmąsyk pasisvečiuoja lietuvių žemėje  Nalšioje.  Deja, užmačios nebuvo įgyvendintos.

1236 metais žemaičių kunigaikštis  Vykintas  Saulės mūšyje likviduoja kalavijuočių atšaką su pačiu magistru  Volkevinu ir riteriais.  Šiems beliko šlietis prie kitos kryžiuočių atšakos, susivienyti į  Livonijos ordino jurisdikciją ir tapti grėsminga jėga iki pat  XV a.  Nes, kaip žinia,  Tanenbergo mūšis visiškos kryžiuočių grėsmės nepanaikino, tik užkardino tolesnę jų ekspansiją į slavų žemes.  Lenkai beveik dešimtmetį dar vieni stengėsi išretinti  Ordino gretas su jų rezidencija  Marienburgu.

Taigi  Rimgaudo sūnus prieš save turėjo keletą alternatyvų.  Tapti išdidžiu, valdingu ir be didelių ceremonijų pašalinus oponentus, iš valdžios kelio perimti galią ir jėgą, leisti ir toliau egzistuoti atskiroms žemių konfederacijoms,  kurios pačios ginsis nuo kryžiuočių agresijos, ar kaip tik tapti jų vasalu, tuo nepakenkiant nei sau, nei valstybės interesams.

Psichologinį valdovo portretą nupiešti visada yra sunku, kai jis pats nepalieka po savęs aktų, laiškų.  LDK  istorijoje pasiremiame tik Gedimino laiškais, Algirdo laiškais, Jogailos privilegijomis bajorais.

Galbūt verta patikėti   Justino  Marcinkevičiaus drama  „Mindaugas“ ir pasiremti juodojo, baltojo metraštininkų žodžiais, lūkesčiais, tarsi priekaištais valdovui kam reikalingas krikštas, karūnacija, senųjų dievų pamiršimas, kad nesibaigia tarpusavio rietenos, sąmokslų kūrimo planai.  Pašalinus giminaičius iš akiračio, atidavus valdyti gudų žemes,  Mindaugas ramybės nepasiekė. Tiek  Tautvilas,  Erdvilas,  Treniota,  Daumantas griežė dantimis prieš  Rimgaudo sūnų, nors kai kurie ir buvo patys apsikrikštiję.  Tautvilas buvo pirmasis  Rygoje pasikrikštijęs lietuvių kunigaikštis.  Kas įdomiausia, kad  Mindaugas tarsi kvietė visas gentis jungtis į bendrą politinį branduolį, tačiau kunigaikščiai vis tiek savo prestižą tarp savų giminaičių, karių turėjo.  Galbūt pats  Mindaugas įsijautė į karaliaus vaidmenį?  Tas   molinio puodo lipdymas minėtoje  Marcinkevičiaus dramoje, jo sudaužymas ir simbolizavo trapumą, laikinumą, įspėjimą, kad po jo mirties prasidės nebevaldomi procesai.  Kas, beje, iki  Vytenio valdymo ir truko.

1260 metų  Durbės mūšis  Ordinui buvo išskirtinai skausmingas.  Sukilo  Herkaus  Manto vedami prūsai.  Bet vėlgi kur tuo metu buvo  Mindaugas,  Dausprungas ir kiti karingi vyrai?  Ištiesta pagalbos ranka grumtis prieš kryžiuočius? Sugėdino prūsus, kurie irgi buvo susiskaidę į sembus, natangus, bartus ir siekė viršenybės prieš patį prūsų vadą, o po to jį išdavė, paliko vieną iki 1274 metų ginti laisvę ir garbę?

Energiją  Mindaugas skyrė žemių prijungimui prie  Lietuvos  Didžiosios kunigaikštystės. 1237-1263 metų tarpsnyje   surengti net 33 karo žygiai prieš kaimynus rusus, lenkus. 1255 metais atgauta įtaka  Polocke, prie  Briansko,  Černigovo.  Tačiau tiek giminaičių, tiek kitų įtartina veikla užsiėmusių asmenybių veiksmų jis negalėjo numatyti, arba tam neturėjo pakankamo skaičiaus šalininkų.  Danielius  Voluinės – Haličo kunigaikštis drauge su totoriais puola jo valdas.  Treniota į akis  Mindaugui pasakė, kad tavo tėvas karalius  Rimgaudas rodė priešiškumą kalavijuočiams, o tu su jais esi išvien.  Nedaug naudos ir buvo iš 1261 metais nutrauktos sutarties su  Ordinu.  Durklai perverti valdovo krūtinę buvo išgaląsti. 1263 metais  Treniota,  Daumantas nužudo  Mindaugą kartu su sūnumis  Rukliu,  Rupeikiu po nesėkmingo lietuvių žygio į Brianską.  Morta, žmona, nujausdama artėjančią nelaimę, apsirgusi mirė 1262 metais, o ne nužudyta kartu su vyru, kaip būdavo rašoma senuose istorijos vadovėliuose.

Mindaugo karūnavimo lokalizacijos paieškos

Kur ir kada buvo karūnuotas vienintelis  Lietuvos  Didžiosios kunigaikštystės karalius, išlieka interpretacijų faktoriumi.  Apie tai rašė ir  Zenonas  Ivinskis  dar tarpukariu.

Sėslumas jam nebuvo būdingas.  Ar  Voruta – dabartinės  Vilniaus katedros vietoje – atsakymas be šaltinių pagrindimo.  Ji galėjo būti medinė ir sudegti sąmokslo prieš  Mindaugą metu 1263 metais. Viena pagrindinių jo buveinių galėjo būti  Kernavė, esanti  Aukštaitijos žemėje. Tačiau jo valdymas turi konjuktūrą su stačiatikių centrais, ypač  Naugarduku.

Edvardas Gudavičius, išstudijavęs lenkų istoriko  Julijaus  Latkowskio darbus, linkęs lokalizacijos vietą  laikyti būtent  Vorutą, o datą 1253.07.06.  Kaip beneficiją, dovaną  popiežius Inocentas  IV privalėjo  gauti  Kražius,  Raseinius,  Viduklę ir kitas žemaičių žemes, praktiškai vos ne trečdalį dabartinės  Lietuvos teritorijos.  Tokią prielaidą profesorius padarė svarstydamas per kiek laiko popiežiaus laiškai galėjo pasiekti sostinę.  Apie 3, 4 savaites su karietomis gabenami.

O štai   Istorijos instituto mokslinis bendradarbis daktaras  Tomas  Baranauskas linkęs karūnavimo dieną švęsti birželio 29 dieną, kuri sutampa su švento  Petro,  Povilo religine švente.  Būtent taip elgdavosi kitų valstybių monarchai, kaip  Karolis  Didysis ir kiti, o vieta greičiausiai  Anykščių rajono  Palatavio dvaras,  Palatavio piliakalnis. Galimai  Mindaugas savęs karaliumi nevadino, karaliaus etimologija yra germaniška, nuo žodžio „kunig“ – karalius.

Analogas būtų  Pilėnų mūšio lokalizacijos vietos radimas.  Savo rašto neturėjome iki  XVI a., Pilėnai, netgi pasak vieno žymiausių archeologo  Gintaro  Zabielos,  yra išvestinis veiksmažodis – pilti, supilti.  O kiek tokių sampilų, piliakalnių   stūkso  Lietuvoje?  Užnemunėje ne viskas, ypač jotvingių valdose  archeologinėse stovyklose ištirta, todėl ir klaidžiota ties  Alytaus,  Raseinių, dabar  Šilalės rajono ribomis.

Mindaugo svarus palikimas  ateities kartoms…

Mindaugas po mirties paliko valstybę, kuri jau tapo žinoma  Europoje, kronikose, analuose, metraščiuose nusistebėta jų karingumu, kad ir neturint tiek žmogiškų išteklių, ginkluotės.  Pasak viduramžių specialistės   profesorės  Raimondos  Ragauskienės, jau mums nuostabą turi kelti 20 000 gyventojų sostinėje jos klestėjimo laikotarpiu.  Vadinasi,  XIII a. pradžioje  apskritai  jo pakraščiuose iki  Gediminui pradėjus statyti pilį, įtvirtinimus, gyventa ne tiek ir daug žmonių.

Vienok Mindaugo pasiaukojimas dėl  Lietuvos buvo jaučiamas nuolatos. Tas pats  Gediminas nebuvo uoliu krikščioniu,  Algirdas išliko ištikimas senųjų pagonių tradicijoms, su 40 žirgų ir buvo palaidotas tarsi koks krivių krivis,  Vytautas  Didysis taip pat tik ieškodamas pagalbos kovoje prieš pusbrolį Jogailą tariamai užmegzdavo kontaktus su Ordino magistrais.

Mindaugo valdos iki pat  XVIII  amžiaus pabaigos  išliko  Lietuvos valdovų dėmesio objektu, aišku, po 1569.07.01. Abiejų Tautų Respublikos sudarymo su Lenkija, Ukrainoje buvo juntama lenkų bajorų šlėktų įtaka, asimiliacinė politika, baudžiavinė priespauda. Kiek mums svarbu kalbėti apie  Mindaugą, apie jį žinoti, be abejo, priklauso nuo mūsų pačių domėjimosi praeitimi, bazinių žinių lygio, kritiško mąstymo susiformavimo.

Išvados

Mindaugas buvo vienintelis   LDK karalius  iš kultūriškai, etnografiškai skirtingų baltų genčių  sulipdęs savo dirbinį, pavadinimu valstybė.  Kokia ji buvo, deja, sužinome tik iš istorikų veikalų, to meto šaltinių. Valdovas mums paliko iš amžinybės klodų turėti savo simpatijas, empatiją jo palikimui.  Demokratija, deja, nekvepėjo nei vienoje  Europos šalyje.  Kovos dėl valdžios, intrigos, išdavystės – viduramžių  akcentas. Neilgaamžiai buvo Viduramžių viešpačiai.

Šaltiniai ir  literatūra

1. Inga. Tomas Baranauskai.  Arūnas  Slapšys.  Viduramžių  Lietuvos  viešpačiai.  MELC.2014.
2. Simonas Daukantas. Raštai.  II tomas.  Vaga. 1976.
3. Edvardas Gudavičius.  Mindaugas.  LII. 1995.
4. Leonardas Grudzinskas.   Rasti ir nerasti  Lietuvos lobiai.  V.1997.
5. Zenonas Ivinskis.  Lietuvos istorija iki  Vytauto  Didžiojo mirties.  Roma.1978.
6. https://Neredaguota.2021.07.07. Tomas  Baranauskas.  Mindaugo karūnabimas.
7. Juozas Stakauskas.  Lietuva ir Vakarų  Europa  XIII  amžiuje.  Kaunas.1935,
8. Jonas Totoraitis.  Suvalkijos  Sūduvos istorija.  Kaunas. t.1. 1936.

[1] Zenonas  Ivinskis.  Lietuvos istorija iki  Vytauto  Didžiojo mirties.  Roma.1978.   psl.32.

[2] Simonas  Daukantas.  Raštai  II tomas.  Vaga.1986.124psl.

[1] Edvardas  Gudavičius. Mindaugas.1995.psl.45.