Inga BARANAUSKIENĖ, Tomas BARANAUSKAS, Vilnius

Daugirutis – lietuvių kunigaikštis, žuvęs 1213 m., vienas iš įtakingiausių besikuriančios Lietuvos valstybės veikėjų. Kartais jis netgi laikomas Lietuvos valdovu, vis dėlto šaltiniai byloja, kad Lietuvos valdovas tuo metu buvo kitas asmuo. Daugiručio jaunystė, matyt, sutapo su laikotarpiu, kai Lietuva, 1183 m. išsivadavusi iš Polocko priklausomybės, pradėjo kurti savo valstybę. Tuo pat metu prie Baltijos atsirado ir kitas naujas veikėjas – vokiečių kolonija Dauguvos žiotyse. Lyviai ir jų siuzerenas Polocko kunigaikštis Vladimiras iš pradžių žiūrėjo į vokiečius palankiai, tikėdamiesi, kad šie taps atsvara Lietuvai, bet sparti vokiečių ekspansija vertė juos keisti požiūrį. Lietuvai auganti Livonijos vokiečių galia taip pat kėlė nerimą. Apie 1203 m. Lietuva sudarė sąjungą su latgalių kunigaikštyste Jersika ir tuo pačiu su Polocku, nes Jersika pripažino Polocko viršenybę. Sąjungą laidavo Jersikos kunigaikščio Visvaldžio vedybos su Daugiručio dukra, tad Daugirutis turėjo būti jos iniciatorius. Ši sąjunga ženklino naują geopolitinę situaciją: Polockas susitaikė su Lietuvos nepriklausomybe, Sėla tapo jai pavaldi, Jersika taip pat palinko į Lietuvos pusę. Lietuva įsitvirtino kaip regiono galybė, tačiau sėkmingai prasidėjusią jos ekspansiją sustabdė 1202 m. Rygos vyskupo įkurtas Kalavijuočių ordinas. 1207 m. kalavijuočiai, įveikę lietuvių įgulą, užėmė Sėlpilį. Atsakydami lietuviai puolė Livoniją, bet pralaimėjo. 1208 m. kalavijuočiai su žiemgaliais pirmą kartą įsiveržė Lietuvą, tačiau šį kartą patys buvo sumušti. Po to lietuviams pavyko suburti prieš vokiečius bemaž visuotinę baltų tautų koaliciją, deja, kariauti nesisekė. Apie 1212 m. buvo sudarytos paliaubos, ir lietuviai puolė Didžiojo Naugardo duoklininkus estus, tačiau jau 1213 m. Daugirutis pats nuvyko į Didįjį Naugardą sudaryti taikos. Grįžtantį per Livoniją jį suėmė kalavijuočiai. Nelaisvėje Daugirutis nusižudė. Keršydami lietuviai puolė Livoniją, bet buvo sumušti prie Lielvardės. Mūšyje žuvo ir vardu nežinomas Lietuvos valdovas. 1214 m. pradžioje pralaimėjimu ir vado Stekšio žūtimi baigėsi dar vienas lietuvių žygis į Livoniją. Vis dėlto, nepaisant pralaimėjimų virtinės, Lietuva išsaugoji Daugiručio laikais išsikovotą regiono lyderės poziciją.

Živinbutas – Lietuvos valdovas, žinomas iš 1219 m. taikos sutarties su našlaujančia Volynės kunigaikštiene Eufrosinija bei jos sūnumis Danilu ir Vasilka. Joje Živinbutas įvardintas pirmuoju. Kartu su juo taiką paliudijo dar keturi vyresnieji Lietuvos kunigaikščiai – Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas ir Daujoto brolis Viligaila – kuriuos, atsižvelgiant į jų jauną amžių, matyt, reikia laikyti Živinbuto globotiniais ir turbūt giminaičiais, o taip pat šešiolika sritinių kunigaikščių iš Žemaitijos bei Deltuvos. Živinbutas greičiausiai perėmė valdžią po to, kai 1213–1214 m. kovose su Livonijos Kalavijuočių ordinu vienas po kito žuvo net trys iškilūs Lietuvos kunigaikščiai (Daugirutis, Stekšys ir vardu nežinomas Lietuvos valdovas). Tuomet lietuvių aktyvumas šiaurės fronte sumažėjo, tačiau kovų su kalavijuočiais Živinbutas visai nenutraukė, o senas lietuvių sąjungininkas Jersikos latgalių kunigaikštis Visvaldis toliau buvo remiamas. Įvyko tam tikrų poslinkių ir santykiuose su žiemgaliais: jų kunigaikštis Viestartas, anksčiau buvęs nuoseklus lietuvių priešas, apie 1219 m. pats pradėjo prašyti jų paramos prieš kalavijuočius, nors dėl abipusio nepasitikėjimo tvarios sąjungos sudaryti nepavyko. Svarbi Živinbuto politikos naujovė buvo ir jau minėta taikos sutartimi įforminta sąjunga su Volynės kunigaikščiais: remdami jų interesus, lietuviai pradėjo puldinėti Lenkiją. Vis dėlto pagrindinis Živinbuto prioritetas, matyt, buvo kova su Dižiuoju Naugardu: lietuviai ne kartą puldinėjo jo žemes, ir nors 1221 m. buvo sudarę sąjungą prieš kalavijuočius, karas netrukus vėl atsinaujino. Tikėtina, kad su šiuo karu susijusi ir Živinbuto mirtis: 1225–1226 m. žiemą buvo surengtas stambaus masto Didžiojo Naugardo puolimas, tačiau septynių tūkstančių lietuvių kariuomenė patyrė skaudų pralaimėjimą. Po to lietuvių karinis aktyvumas smuko visuose frontuose, kas suponuoja suirutę valstybės viduje, o ją greičiausiai sukėlė Živinbuto mirtis ir po jos kilusios kovos dėl valdžios. Živinbutas greičiausiai buvo paskutinis iš vyresniosios kartos Lietuvos kunigaikščių, ir su juo pasibaigė pirmasis besikuriančios Lietuvos valstybės istorijos etapas.

Gerdvilas – žemaičių kunigaikštis, 1219 m. Lietuvos ir Volynės taikos sutarties dalyvis. Tarp žemaičių kunigaikščių nurodytas pirmuoju, taigi buvo vyriausias ir įtakingiausias iš jų. Kartu su Gerdvilu žemaičiams sutartyje tai pat atstovavo Vykintas, septyni Ruškaičių ir trys Bulačių giminės atstovai. Tai leidžia išskirti Žemaitiją kaip tam tikrą regioninio lygio politinį darinį, nes 1219 m. sutartis kartu yra pirmasis Žemaitijos paminėjimas. Dėl jos vaidmens besikuriančioje Lietuvos valstybėje kyla nemažai diskusijų. Paprastai teigiama, kad Žemaitija į Lietuvą buvo integruota menkai. Vis dėlto faktas, kad žemaičių kunigaikščiai dalyvavo, sprendžiant Lietuvos santykių su Volyne klausimą liudija jų dėmesį bendravalstybiniams reikalams: pačiai Žemaitijai sutartis su Volyne, su kuria ji tiesiogiai nesiribojo, vargu ar būtų buvusi aktuali. Sutarties dalyvių sąrašas taip pat nerodo, kad Žemaitijos integracija į Lietuvos valstybę būtų buvusi menkesnė negu Deltuvos, kurios kunigaikščiai taip pat išskirti į atskirą grupę. Taigi žemaičius ir jų kunigaikščius reikėtų laikyti visateisiais Lietuvos valstybės kūrėjais. Vėlesnį žemaičių autonomijos atsiradimą, matyt, lėmė ne tiek vidinis žemaičių noras, kiek išorės veiksniai: labiausiai – nuolatinės Vokiečių ordino pastangos užvaldyti šį strategiškai svarbų regioną, atskeliant jį nuo Lietuvos.

Dailininkas Artūras Slapšys

Nuotraukose:

1. Daugirutis

2. Živinbutas

3. Gerdvilas

Voruta. – 2013, rugpj. 3, nr. 16 (780), p. 5.