Zigmas Tamakauskas. Palaimingo Kūčių vakaro paslaptis

Autorius: Data: 2019-12-24 , 06:54 Spausdinti

Zigmas Tamakauskas. Palaimingo Kūčių vakaro paslaptis

Kunigas dr. Kazimieras Ambrasas (viduryje) Kauno Jėzuitų namuose  su savo svečiais – žurnalistu Edvardu Šiugžda ir su buvusiu VVU bendramoksliu Zigmu Tamakausku. Aldonos Grigaitienės nuotr.

Zigmas TAMAKAUSKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Netrukus apskritame, iš  žaliuojančių eglės ar pušų  šakų nupintame vainike, simbolizuojančiame amžinumo, ištikimybės bei  vienybės ženklą,  įžiebsime ketvirtąją advento – ramybės ir meilės žvakę. Į mūsų namus ir širdis pasklis kalėdinio džiaugsmo Šviesa. Ne vienam Kalėdų šventės atidaro ir gražių prisiminimų skrynią, ypač Kūčių vakaras, jo paslaptinga šventa didybė – širdžių susijungimo bei tarpusavio meilės bei vienybės vakarienė. Ji susijusi ne tik su papuošta eglute, Kalėdų Senelio dovanomis, bet svarbiausia – su atėjusiu į pasaulį Gerumo ženklu – Kūdikėlio Jėzaus gimimu. Prisiminimų laipteliais dažnai nusileidžiame ir į savo vaikystės bei jaunystės dienų žaliuojantį viltimi ir gražiais siekimais papuoštą sodą.

      Augome darnioje šeimoje kartu su jaunesniu broliu Jonuku. Kūčių dieną puošdavome tėtės parneštą eglutę. Jos žaislus daugiausiai darydavome patys karpydami ir lankstydami įvairiaspalvius popierių lakštus. Tokius  padarytus  žaislus,  į blizgantį popierių įvyniotus saldainius ir  nedidučius obuolius kabindavome ant žaliaskarės šakų.  Šerkšną atstodavo padraikyti baltutės vatos gabalėliai. Prie eglės praretintų šakų prisegdavome ir žvakučių laikiklius su mažytėmis žvakėmis.  Žvakutes, simbolizuojančias Jėzaus gimimo šviesą, uždegdavome  prieš Kūčių vakaro vakarienę, kurios savo skleidžiama   Šviesa šildydavo ir visą Kūčių vakaro mamutės gražiai  parengtą stalą, pastatytą ant jo Kryželį,   mūsų sukalbėtos maldos žodžius, pasidalintą tarpusavio meilę  įprasminantį kalėdaitį.

      Po Kūčių vakarienės kartu su tėvais sniegu užklotomis gatvėmis eidavome į netoliese esančią vadinamą Šaričių  (Šv. Gertrūdos) bažnytėlę dalyvauti Bernelių Mišiose,  o kai sovietinė valdžia ją uždarė, eidavome į Katedrą, kur taip pat maloniai nuteikdavo įrengta puošni Prakartėlė, tuometinio vyskupijos valdytojo kanauninko dr. Juozapo  Stankevičiaus, pasipuošusiu iškilminga mitra, aukojamos iškilmingos šv. Mišios, jo pamokslinis, su patriotine nuostata tartas  sveikinamasis  žodis.   Visi pakiliai balsu traukdavome giesmę „Sveikas, Jėzau gimusis“.

         Rytmetyje – žiūrėk po eglute guli  laukto ir vėl nepamatyto Kalėdų Senelio dovanėlės…

        Mokiausi vadinamojoje komjaunimo vardo vidurinėje mokykloje, dabar vėl susigrąžinusioje  garbingą „Aušros“ vardą. Ruošiantis  vienam Kūčių vakarui, pasigirdo netikėtas beldimasis į duris, paskui – į langus. Kas tai ? Tarpduryje stovėjo svirduliuojantis, jau gerokai apgirtęs mokyklos rusų kalbos mokytojas R., pasiųstas tikrinti, ar mokinių namuose nešvenčiamos Kūčios. Tik tas šnipinėjimas jo šeimininkams maža duodavo naudos: mokinių tėvai, kaip ir mokiniai, žinojo to mokytojo silpnybę alkoholiui – pirmuose jo apsilankymo namuose būdavo gerokai „pavaišinamas“ tuo gėrimu, į kitus eidavo jau gerokai  įkaušęs, o dar toliau  – vos  paeinantis… Tokį į namus retai kas įsileisdavo.

Dažnai būdavo per religines šventes,  sekmadieniais ar per gegužines pamaldas siunčiami prie bažnyčių atitinkami  mokytojai surašinėti į jas atėjusių vaikų pavardes.   Prasidėdavo vieno ar kito tokio pažymėto mokinio „auklėjimas“ – sienlaikraštyje pasirodydavo pajuokiančios karikatūros, ateistiškai nusiteikusio direktoriaus pokalbiai su tėvais, grasinimai. Panašų „pokalbį“ su buvusiu vienais metais  mūsų mokyklos direktoriumi K. teko patirti ir mano tėvams. Tokiomis  brutaliomis priemonėmis sovietinė sistema norėjo atimti ir tą laimingąjį, romantinėmis spalvom nuspalvintą  vaikystės  Kūčių vakarą, jį sužaloti, ištrinti. Tačiau tai sukeldavo dar didesnį pasiryžimą artintis prie gimusio Jėzaus Šviesos, išlaikant savo tautines krikščioniškas vertybes, savo šaknis.

      Įsimintinos ir vėlesnio laiko – antrųjų studijų metų Kūčios Vilniaus universitete. Jas organizavo tuomet penktakursis lituanistas Kazimieras Ambrasas, vėliau tapęs humanitarinių mokslų daktaru, studentų pamėgtu dėstytoju, docentu, Vatikano radijo Lietuviškos redakcijos vedėju. Siaučiant okupaciniam vėjui, jis baigė pogrindinę kunigų  seminariją, tapo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintu iškiliu kunigu – rašytoju ir vertėju, dvasios vadu.

     Tai buvo 1956-ųjų metų Kūčios. Kūčių vakarienė buvo parengta viename užmiesčio privačiame name. Į ją pakvietėme ir kitų miesto aukštųjų mokyklų  patikimus studentus. Ėmėmės ir tam tikro atsargumo. Už tokį  organizuotą „ religinį susirinkimą“     galėjo labai nukentėti ne tik šio susirinkimo organizatorius, bet ir jo dalyviai. Pasidalinome penketukais. Tik vienas iš jų žinojo kelią. Laimingai pasiekėme numatytą vietą. Visi susėdome prie balta staltiese užtiesto didžiulio stalo. Konservatorijos teatrinio fakulteto  studentas Algis Bubnelis raiškiai paskaitė Švč. Mergelės Marijos litaniją, ištikimas mano studijų bičiulis Adolfas Gurskis, atmintinai mokėjęs daugybę eilėraščių, padeklamavo Bernardo Brazdžionio eilėraštį, skirtą Kalėdų Kristui. Visi, vadovaujami Kazimiero Ambraso, prie gražiai papuoštos eglutės ir šviečiant ketvirtajai advento žvakei,  garsiai pasimeldėme. Lauždami kalėdaitį prašėme Dievo palaimos ne tik sau, bet ir visai Lietuvai. Paskui vaišinomės mūsų darbščiųjų mergaičių pagamintais Kūčių valgiais, traukėme iš po staltiesės šieno smilgeles, stengėmės įsiklausyti į vakaro slaptingąją rimtį, stengėmės pajusti mūsų dvasinio susitelkimo Esmę. Norėjome nuspėti ir savo ateities kontūrus. Tikėjome didžia Viltimi. Nuo Kūčių stalo ragavome medaus – šviesos ir sveikatos simbolį, spanguolių – apsaugančių nuo priešų kėslų, duonos ir pyrago – stiprybės, gerumo bei ištikimybės simbolį.

        Susibūrimą baigėme gimusio Jėzaus pasveikinimo giesme, paskui susikibę rankomis pagiedojome „Lietuva brangi“ ir „Marija, Marija“.

      Šis mūsų vakaras lyg buvo palaimintas Dievo ranka, nes vėliau, prasidėjus tardymams ir represijoms, jis niekieno nebuvo išduotas.     Sovietiniai saugumiečiai apie jį taip ir nesužinojo.  Tai liko – neišduoto, palaimingo Kūčių vakaro paslaptis.

       Jaunatviškų dienų Kūčių vakaro aidai tegul skamba ir mūsų šiandieninių dienų būtyje,    įpareigojant mus išlaikyti savo tautos krikščionišką dvasią, jos svetimų vėjų nesugniuždytą dvasinę kultūrą.    Tegul  mūsų  Kalėdos prasideda ne  vilionėmis dvelkiančiose  parduotuvėse, o  Kristaus gimimu paženklintoje mūsų širdies Prakartėlėje.

Lietuva , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra