Vytautas Radžvilas. Partizanų šmeižimas – tik žaidimas?

Autorius: Data: 2018-08-07 , 11:32 Spausdinti

Vytautas Radžvilas. Partizanų šmeižimas – tik žaidimas?

Vytautas Radžvilas | Alkas.lt nuotr.

www.propatria.lt

Lietuvos valstybės, o tiksliau – valstybingumo likučių naikinimas žengia į baigiamąją fazę, virsdamas beveik visuotiniu, nuolatiniu, o svarbiausia – jau net nesąmoningu ir todėl nesuvokiamu jos griovimu. Ir ją pirmiausia naikina ne tiek gero nelinkintys išorės priešai, bet LKP/TSKP „platformininkų“ – M. Burokevičiaus jedinstveninkų ir atonomininkų – ideologija besivadovaujantys šalies politikų ir politikos mokslininkų sluoksnio atstovai.

V. Titovo išpuolį prieš partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą komentuojanti MRU politologė jame įžvelgia tik gal ne visai gražų, bet viso labo žaidimą, kuriuo šmeižikas tenori pritraukti daugiau rinkėjų balsų. Ne tik jai, bet ir daugeliui panašiai mąstančių kolegų yra pernelyg sunku suprasti, kad net ir atkūrus Nepriklausomybę nesiliovęs Rezistencijos juodinimas yra Rusijos kruopščiai parengtos ir nuosekliai vykdomos strategijos – kasdien, bet kuria proga ideologiškai naikinti atkurtąją Lietuvos Respubliką, šitaip ruošiant moralinę ir intelektualinę dirvą ją „susigrąžinti“ ir fiziškai – neatsiejama ir itin svarbi dalis.

Šiai politologei per sunku suprasti, kad Lietuvoje visada buvo ir bus principinių – nesutaikomų ir nepalenkiamų – valstybės priešų. Todėl ji ne tik remiasi naivia prielaida, kad visus juos įmanoma integruoti ir padaryti „savais“, bet ir siūlo daugiau negu keistą „integravimo“  būdą – ugdyti jų pilietiškumą neugdant patriotizmo. Šis siūlymas – atsieti pilietinį ir patriotinį ugdymą – naujas žodis pasaulio politikos moksle.

„Mes juos norime matyti kaip piliečius, bet ar jie jaučiasi piliečiais, čia yra didžiulė problema. Mums nereikėtų galvoti apie kažkokį patriotizmo ugdymą, mums reikia galvoti apie pilietiškumo ugdymą, tai yra dvi skirtingos sąvokos. Ko mes nepadarom, tai nepasistengiame tų žmonių paversti piliečiais“, – sakė R. Urbonaitė.

Klasikinės politinės teorijos požiūriu, vadinamasis pilietiškumas – tai iš esmės vadinamosios pilietinės dorybės, kurios gali būti diegiamos ir pasireikšti ištikimybe bei sąžiningu tarnavimu konkrečiai politinei bendrijai, tai yra tautai ir valstybei. Todėl patriotizmas, kaip šitoks santykis su politine bendrija, ir yra aukščiausia pilietiškumo išraiška ir forma. Abstraktus, tai yra atsaistytas nuo patriotizmo, pilietiškumas yra ne tik neįmanomas, bet pati jo samprata teoriniu ir istoriniu požiūriu yra absurdiška. Juk niekas iš principo negali būti „žmonijos“ piliečiu.

Tad kieno piliečiais ragina paversti nelojalius krašto gyventojus MRU politologė, jeigu ji draudžia juos paversti Lietuvos piliečiais-patriotais? Pasaulio ar kokio nors neįvardyto politinio darinio piliečiais? Nežinia. Bet aišku viena: jos vaizduotėje išrasti ir užsimoti išugdyti Lietuvoje gyvenantys piliečiai-ne patriotai bus kieno tik nori, bet ne Lietuvos Respublikos. Tokius „piliečius“ jau matėme – šturmuojančius Seimą 1991 m. sausį ir siautėjančius tūžminguose „pilietiškuose“, tai yra antivalstybiniuose, mitinguose.

Politologės skelbiama „nepatriotiško pilietiškumo“ koncepcija liudija ne tik profesinę nekompetenciją. Tokių idėjų propagavimą ir sklaidą reikia vadinti tikruoju vardu – Lietuvos valstybės idėjos griovimu, o kalbant dar aiškiau – sąmoninga ar nesąmoninga ideologine diversija prieš valstybę. Lietuviškasis patriotizmas buvo dvasinė ir politinė jėga, leidusi atkurti valstybę. Todėl jo šitaip nekentė burokevičininkai. Dabar jo nekenčia ir valstybę griauna euroburokevičininkai – jų dvasiniai įpėdiniai ir pamaina. Tad atėjo laikas pasakyti: su jais nesitaikstysime ir toliau griauti valstybės neleisime. Gana!

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra