Vytautas Gocentas: esu tėviškės rašytojas ir tapytojas

Autorius: Data: 2021-04-17 , 11:24 Spausdinti

Vytautas Gocentas: esu tėviškės rašytojas ir tapytojas

Vytautas Albertas Gocentas. Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos nuotr. 

Janina Valančiūtė, Lietuvos medicinos biblioteka, www.voruta.lt

Kovo mėnesį Lietuvos medicinos bibliotekoje veikė Vytauto Alberto Gocento tapybos paroda ,,Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai”.

Savo kūrybą autorius skiria Klaipėdos kraštui. Jis sako, jeigu yra tėviškės rašytojas (vok. k.  – Heimatdichter), yra ir tėviškės tapytojas. Iš tėvų paveldėjęs meilę ir pagarbą krašto žmonėms svajonėmis ir mintimis liko ištikimas gimtajam kraštui. Prisipažįsta, kad begalinį tėviškės ilgesį užpildo dailės studijos, kita kūryba ir dosniai atlygina atradimais, eilėmis, rašiniais bei piešiniais, kurie apsigyvena straipsniuose, knygose, pranešimuose ar parodose.

Parodos kuratorė Janina Valančiūtė parodos autoriui pateikė ir keletą klausimų.

Jūsų specialybė – ekonomistas, bet dabar pranašumas tenka humanitariniams mokslams ir menui.  O gal čia viskas derėjo draugiškai ir lygiagrečiai?

Tėvų meilė knygai ir namų biblioteka laimingai lydėjo visą gyvenimą, o ekonomikos studijos Vilniaus universitete ir Estetinio lavinimo katedros dailės studijoje, kuriai vadovavo tapytojas Kostas Dereškevičius, įgijau ne tik socialinių mokslų žinias, išsilavinimą, bet pažinau ir sostinės meno, kultūros pasaulį, dalyvavau kraštotyros ekspedicijose iš Klaipėdos į žemaičius ir atgal. Žinoma, pradžioje dirbau Finansų ministerijoje, kurią tvirtai vairavo ilgametis ministras ir meno mylėtojas Romualdas Sikorskis, o po to pasišaukė Spaudos komitetas, jo Darbo ir gamybos mokslinio organizavimo laboratorijos vadovas Romaldas Maciulevičius. Pažinau politiką ir kultūros žmogų Juozą Nekrošių, kitus leidybos, poligrafijos, knygų prekybos pasaulio žmones, kurie dirbo ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje.

Taigi, viskas draugiškai ir derėjo, ir mokė, ir ugdė, o vainikavo stebėjimai, tyrimai, rašymas ir dailė. O dar trys dailės studijos, devyni plenerai Klaipėdos krašte, Mažosios Lietuvos enciklopedijų ir kitų knygų, periodinių leidinių redagavimas ir rengimas buvo kupinas gyvenimo ir kūrybos pilnatvės.

Kelias į meno pasaulį. Kokia jo pradžia, kas  buvo jūsų mokytojai?

Piešimo mokausi visą gyvenimą, o vėliau ir tapybos, grafikos. Senolių rankose ir stalių dirbtuvėje užgimę darbai, tėvų meilė kūrybai ir knygai, teatrui, muzikai dovanojo suvokimą, kad reikia pagražinti aplinką ir save, o ardymo, laužymo išvengti… Pradinių klasių mokytoja Stasė Kalvaitienė tris metus mokė rašyti ir skaityti, piešti ir siuvinėti, dovanojo knygą ir daug pagarbos bei meilės. Braižybos ir piešimo mokytojas Bronius Tupė įtvirtino gerus braižymo, piešimo pagrindus, nes buvo ir pats puikus fotografas. Geografijos ir istorijos mokytojai atvėrė gimtinės, Lietuvos, pasaulio įvykių eigą, gamtos grožį… Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stasė Pakalnienė į pamokas kvietė sostinės rašytojus, ekskursavome į Kuršių neriją, Kauną, į Panevėžio, Vilniaus teatrus… O kiek dainų ar giesmių išmokome koridoriaus rateliuose ir mokyklos ar bažnyčios chore – atrodė, kad nieko kito ir nebėra kaip bitutės dūzgimas, paukščių čiulbėjimas, dainos ar giesmės harmonija, pakylėjimas… Turėjau ir miela bei artimą kunigą – tėvo svainį Miką Preikšaitį. Katekizmo mokiausi sėdėdamas ant jo biblijų ir mišių knygų, o girdėjau ir „Amerikos balso“ pranešimus – pasaulis buvo kupinas žinių, atsivėrimų. Pasilikau su abejonėmis, bet ir tikėjimu…

Daugiausiai tapote gamtą. Keliais štrichais apibūdinkite patį kūrybinį procesą.

Taip, gamta jau yra kūrinijos dalis. Peizažai ir etiudai leidžia įsižiūrėti, džiaugtis, pasilikti atsiminimą apie mūsų kraštą, jo nuostabią gamtą, urbanistinį paveldą. Ir keliaudamas užsienyje mėginu pasižymėti pieštuku ar aliejine pastele – visur yra kažkas kitaip, bet visada nepakartojama… Niekados nežinau ką tą dieną konkrečiai piešiu ar tapysiu, bet einu, dairausi ir motyvas pats mane susiranda – labai džiaugiuosi tapydamas Klaipėdos krašto gamtą, pastatus, vandenis. Vilniuje taip pat tapau – daug kampelių, motyvų, o ir žydų kultūros reliktai žavi. Juos esu matęs ir Izraelyje, bet ir mes turime Šiaurės Jeruzalę…

Kadangi dabar  jūsų  darbai eksponuojami Medicinos bibliotekoje, tai mus domina ar giminėje yra medikų?

Taip, ir ne vienas, o visas būrelis. Dėdė ir krikštatėvis Albertas Gocentas tapo chirurgu – mano tėvui ir senolei padedant įgyvendino tėvo svajonę gydyti žmogaus kūną. O pusseserės – ir gydytojos, ir vaistininkės. Be to vienas pusbrolis ir veterinarijos gydytojas, o jo sūnus – sporto medikas, sąnarių ir kitų skausmų specialistas, mokslų daktaras…

Praėję ir šie metai, kai visi esame priversti riboti savo veiklas, Jums atrodo labai produktyvūs metai. Surengėte daug parodų ir dar nesustojate….

Manau, kad visa kūryba – ne tik tam, kad mėgautis, užimti laiką, bet ir pasidalinti, pasižiūrėti iš šono. Tam būtinos parodos, susitikimai su žiūrovu… Reikia grįžtančio aido, žinojimo kas tiko, kas dar reikalinga nupiešti ar nutapyti…

Lietuvos medicinos bibliotekos nuotr.

Parodos buvo ir vyksta Kintų Vydūno kultūros centre, iškeliavo ir į Čikagą – eksponuota Lemonto Lietuvių dailės muziejaus „Sielos“ galerijoje, o kelsis į Čikagos galerijas, muziejus, gal ir Niujorko lietuviškas sales… Taip pat šiemet dar numatyta kūrybą parodyti Rusnėje, Šilutėje, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje… Manau, kad visi metai ir vietos yra svarbios ir dėkingos.
Žinia, šiemet sukanka 50 metų, kuomet baigiau pirmą dailės studiją Klaipėdos kultūros rūmuose – jai vadovavo dailininkas Vaclovas Rimkus, o trečioji dailės studija – „Paletė“ buvo jau Profsąjungų rūmuose, ten darbavosi tapytojas Rimas Bičiūnas ir grafikas bei tapytojas Vladimiras Nesterenka.

Dar papasakokite apie kitas veiklas (visuomenines ir laisvalaikio pomėgius).

Labai mėgstu su žmona Aušrele ir šeima keliauti. Gražiausia yra Lietuva, bet ir kitur – nuostabu. Teko kirsti ir Atlantą, susitikome su tautiečiais ir kraštiečiais Čikagoje, lankyti juos ir Vokietijoje, Donelaičio žemėje. Esu keleto draugijų narys, visuomeninio muziejaus vadovas – visa tai padeda geriau pažinti istoriją, etninę ir muzikinę kultūrą, bažnyčios mokymą. Nes siekiu kuo daugiau ne tik atrasti, išsaugoti, bet ir visu tuo pasidalinti.

Kultūra Parodos , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra