Viktoras Jencius-Butautas. Kas 1918 metais nuvežė Nepriklausomybės Aktą į Berlyną

Autorius: Data: 2017-02-15, 12:58 Spausdinti

Viktoras Jencius-Butautas. Kas 1918 metais nuvežė Nepriklausomybės Aktą į Berlyną

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

Svarbiausią XX ir XXI amžių Lietuvos valstybės dokumentą, 1918 metų Nepriklausomybės Aktą, iki šiol gaubia paslaptys. Nenorima žinoti, kas jį atspausdino su klaidomis, tiksliai nežinoma, kiek Akto egzempliorių pasirašyta,  visuomenei nežinoma nei vieno Nepriklausomybės akto egzemplioriaus  buvimo vieta.  Paslaptys gaubia ir Akto (galbūt originalo) nuotraukų su nutrupėjusiais dokumento kraštais paplitimą Atgimimo pradžioje regioniniuose muziejuose (Ukmergėje…).  Iki šiol verda beprasmės diskusijos dėl Akto teksto autorystės[1], taip pat nėra aiškumo kaip Aktas pasiekė Berlyną 1918 metais. Akto ieškojimas šiandien yra daugiau imituojamas, negu ieškoma  iš tikrųjų. Dar keisčiau atrodo, kai jo ieško ne Stalino represuotų asmenų vaikai, o okupacinio režimo tarnų vaikai.

Su Jadvyga Chodakauskaite 1918 metais sietina Akto kelionė į Berlyną yra fragmentiška ir prieštarauja tarpukario teiginiams teismuose. Kodėl tyli sovietiniai istorikai… Kodėl profesorė Aldona Gaigalaitė (1927 -2015) taip ir neišdrįso nurodyti, kas jai įsakė parašyti recenziją Petro Klimo knygai „Iš mano atsiminimų“, išleistai JAV 1979 metais? Kas įteikė profesorei JAV išleistą knygą, o gal ji naudojosi rankraščiu, saugomu spec. fonde Mokslų Akademijos bibliotekoje… Klausimų esama ir daugiau, bet atsakymų, matyt, jau nebus…

Sovietų spec. tarnybų palikimas

2018 metais švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Artėjant šimtmečiui kuriami meniniai (serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“) ir dokumentiniai filmai („Priešaušrio Lietuva“ ir kt.) apie šią reikšmingą mūsų tautai datą ir asmenis, siekusius laisvės. Tenka apgailestauti, kad ne tik dokumentikoje akcentai sudėliojami ne ten, o ir meninėse juostose išvystame sukarikatūrintą Antaną Smetoną ir t.t. Pasitikdami šimtmetį einame lyg ne tuo keliu. Gal bendroje sumaištyje gerai nuteikia  švėkšniškių pastangos pirmiesiems pastatyti vienam iš dvidešimties signatarų, Kazimierui Šauliui, paminklą.

Deja, ne tik neturime Nepriklausomybės Akto, bet ir nežinome jo paskelbimo pasauliui nuoseklios sekos. Nuostabą kelia ir ta aplinkybė, kad  ženkli dalis istorikų, rašydami apie Lietuvos 1918 metų Nepriklausomybės Aktą, vadovaujasi sovietmetyje  neva Petro Klimo parašytais atsiminimais.[2] Nėra taip pat žinoma, kokiais keliais klaidžiojo ir Petro Klimo dienoraštis iki išspausdinimo Čikagoje[3] ir kodėl Prancūzijoje gyvenantis jo sūnus nusprendė atsiminimus spausdinti JAV, nors  Europoje savo darbus spausdino istorikai Konstantinas Avižonis[4], Zenonas Ivinskis[5] ir kiti. Paslaptimi apgaubtas ir Petro Klimo dienoraščio eksponavimas Signatarų namuose. Petro Klimo publikacijos iki Antrojo pasaulinio karo labai skiriasi nuo sovietmečiu rašytų atsiminimų. Akivaizdu, kad geriausiu atveju, okupcinėmis sąlygomis parašyti ir savicenzūros koreguoti atsiminimai negali būti naudojami ne tik istoriniams tyrimams, bet ir proginėms publikacijoms. Deja, šito nenori suvokti ne tik iš sovietinės nomenklatūros kilę istorikai kaip R. Lopata ir kiti, bet ir jaunosios kartos atstovai, kad ir  istorikė Vilma Bukaitė. Ką savo atsiminimuose, išleistuose 1979 metais Bostone[6] skelbė P. Klimas, sovietmečiu 1981 metais recenzavo prof. A.Gaigalaitė.[7] Kaip ji, sovietinė istorikė, gavo buržuazinio nacionalisto atsiminimus ir kodėl juos prireikė recenzuoti? 1928 vasario 15 dienos „Lietuvos aide“ Petras Klimas rašė: “Susitarimas dėl paskelbimo formulos įvyko Lietuvių Komiteto pirmininko kabinete, Didžiojoje gatvėje Nr.30. b.2 tarp 12 ir 3 val. dieną. Paskui paprasčiausiu būdu, tarytum nieko nebūtų įvykę, visi ėjom valgyti pietų. 5 val.  p. Šaulys pranešė mūsų nutarimą Vokiečių okupacijos atstovams ir prašė leisti laikraščiuose skelbti „Lietuvos Aidas“ iš savo pusės kreipės į Spaudos Skyrių (Pressestelle), idant leistų nepaprastą ekstrą – lapelį.“[8] Verta būtų patikslinti Nepriklausomybės akto pasirašymo laiką. Donatas Malinauskas nurodo tikslų laiką: 1,30 dienos.[9]  Dar anksčiau, tai yra 1920 02 15 „Lietuvyje“ Petras Klimas rašė, kad „Tat ir buvo vasario 16d. vienu balsu-padarytas nutarimas…“[10] Reikšmingų Lietuvai istorinių įvykių paspalvinimas sovietmečiu neva  Petro Klimo rašytais prisiminimais daro aktą ne tokiu reikšmingu ir kartu  žemina signatarus ir mus visus. Lietuvoje Nepriklausomybės Akto ženklesnį platinimą vokiečiams pavyko pristabdyti. Tačiau nemažiau svarbu buvo savo nepriklausomybės siekį paskelbti pasauliui. Donatas Malinauskas, duodamas interviu vėliau kolaboravimu su sovietais išgarsėjusiam Justui Paleckiui, teigė: „Tuo tarpu ištikimas tarybos draugas jau minėtas kareivis profesorius nuvežė akto tekstą į Berlyną Ercbergeriui, o jis perdavė kai kurioms vokiečių didesniųjų laikraščių redakcijoms. Ir didelis buvo okupacinės valdžios nustebimas, kad griežtai uždraustas vietos spaudoj dokumentas pasirodė keliuose Berlyno dienraščiuose. Bet Vokietijos valdžia irgi greit susigriebė ir uždraudė tolimesnį akto skelbimą ir jo komentavimą“[11]  R. Lopata monografijoje, skirtoje D. Malinauskui, matyt, neatsitiktinai pakeitė citatą: “Tuo tarpu  jau minėtas kareivis – profesorius, nuvežė akto tekstą į Berlyną Ercbergeriui, o jis perdavė kai kurioms vokiečių didesniųjų laikraščių redakcijoms, ir dokumentas pasirodė keliuose Berlyno dienraščiuose. Bet Vokietijos valdžia irgi greit susigriebė ir uždraudė tolesnį akto skelbimą ir jo komentavimą“[12] Akivaizdu, kad R. Lopatos citata neatitinka cituojamo originalo. Gal jis naudojo mums dar nežinomo komunistų partinio archyvo citatą. Kaip ten bebūtų, iš citatos dingo žodžiai ištikimas tarybos  draugas. Ar tie žodžiai tokie jau svarbus? Esama ir daugiau problemų, sietinų su minimo Justo Paleckio straipsnio citavimu. Petro Klimo Vilniuje išleistuose 1990 metais atsiminimuose šlovinamas  Justas  Paleckis, „kaip taikliai tą laikotarpį“[13] pavaizdavęs.  Deja, didžioji dalis citatos yra Donato Malinausko žodžiai, o ne J.Paleckio. Mažai tikėtina, kad P. Klimas būtų leidęs sau šlovinti lietuvių tautos budelį Justą Paleckį ir būtų užmiršęs tremtyje iš bado mirusį signatarą Donatą Malinauską. Keistoką recenziją 1979 metais „Akiračiuose“ paskelbė Vincas Trumpa, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Petro Klimo  prisiminimų, išleistų JAV,[14] 126 puslapyje rašoma: „Įvertindamas Vasario 16 d. aktą  P. Klimas meta labai įdomią mintį: „Jo prasmė taip pat nesiriša su santvarka: jos pamate gali būti ir komunizmas ir kapitalizmas.“ “[15] Tai ne kas kita, kaip komunizmo propagavimas išeivijoje. Matyt, nėra didelė paslaptis, kaip į JAV pateko mikrofilmai su tekstu. KGB pergabendavo ir kunigo Antano Valantino eilėraščių rinkinius, ten juos išleisdavo (kunigas atgimimo pradžioje laikraštyje „Literatūra ir menas“ prisipažino bendradarbiavęs su KGB), o kas gavo honorarą – nežinoma. Anot Vinco Trumpos „Iš mano atsiminimų“ nėra nei jo [Petro Klimo] autobiografija, nei jo atsiminimai apie kitus žmones ir įvykius. Iš tikrųjų tai yra maždaug 1915 – 1923 metų Lietuvos istorija, kurioje remiamasi dar jo paties 1919 metais vokiškai išleistu dokumentu ir komentarų rinkiniu (Werdegang des litauischen Staates). Būtų buvę daug  įdomiau, jeigu Klimas tikrai būtų rašęs atsiminimus su ano meto valstybės  vyrų ir veikėjų charakteristikomis, su įvykių užkulisiais ir anekdotais. Tik vienur kitur teprasveržia tas asmeniškas bruožas.[16] Tiesa, tų asmeniškų prasiveržimų V.Trumpa pamini tik tris:Voldemarą jis pavadina kalmukiškos išvaizdos[17], pamini klūpantį Joną Vileišį[18] ir Ernestą Galvanauską su paslaptingom moteriškom šlepetėm. Deja, kaip taikliai V. Trumpa pastebėjo,prisiminimų kaip ir nėra. Prie to pastebėjimo reikia pridurti, kad tekste esama įžeidžiančių žodelių: K.Olšauskas -karjeristas[19], Gabrys – demiurgas[20], tik Vincas Mickevičius-Kapsukas, tai meteoras[21]. Ar paskelbta tiesa ar melas, signatarai jau mirę, vadinasi ir pataisymų nebus. V.Trumpas, reklamuodamas Petro Klimo knygą, nurodo net kainą.

    Nors Ingrida Jakubavičienė monografijoje „Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tubelienė“  teigia, kad Petras Klimas niekur nenurodo Vokietijai tarnavusio kariškio vardo, nei pavardės, padėjusio paskelbiant Nepriklausomybės Aktą pasauliui. Autorė pripažįsta kaip šaltinį sovietmečio kūrinius, toks požiūris rodo, kad istorija ir toliau falsifikuojama. Knygoje „Iš mano atsiminimų“ publikuotoje 1990 metais rašoma, kad kareivis buvo vienas iš armijos laikraščių „Zeitung der X Armee“ redaktorius, rašytojas novelistas, socialdemokratas Oskar Wohrle.[22] Petras Klimas ikikarinėse publikacijose niekur nėra nurodęs ne tik vokiečio kario pagalbininko pavardės ir vardo, bet visai apie jį niekur neužsiminė. Kaip minėta, apie Tarybos draugą iki karo užsiminė tik Donatas Malinauskas, nenurodydamas jo vardo ir pavardės, tik pastebėjo, kad tai buvo profesorius, tarnavęs paprastu kareiviu Vilniuje, vokiečių Raudonajame Kryžiuje.[23] 1928 metais D. Malinauskas nenurodė pavardės, nenorėdamas pakenkti . Kiti Nepriklausomybės akto signatarai tarpukaryje apie karį pagalbininką nėra užsiminę, netgi ir pats Petras Klimas. 1928 metais P. Klimas rašė, kad „Kitais „uždraustais“ keliais vasario 16 d. nutarimas buvo išsiųstas Berlynan, kur vasario 18 d. vakare jį paskelbė „Das neue Litauen“ ir „Vossische Zeitung“…“ Akivaizdu, kad akto kelionė iki paskelbimo užtruko dvi paras. Nėra duomenų, kad ir P.Klimas ką nors tiksliau žinojo apie akto kelionę tarpukaryje.

Paskelbimas pasauliui

    Kokia buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto kelionė iki Berlyno, kur jis pirmą kartą buvo paskelbtas pasauliui. Tiksli kelionės pradžia ir pabaiga nėra žinoma, kaip ir nežinoma visa Aktą gabenusių asmenų grandinė. Akivaizdu, kad Akto kelionė į Vokietiją turėjo prasidėti vasario 16 dienos antroje pusėje, tai yra po 1,30 val. dienos. Žinoma, kad J. Šaulys to paties šeštadienio vakare įteikė Georgui fon Boninui, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovui prie okupacinės valdžios Vilniuje, vasario 16 d. nutarimą.[24] Remdamasis aukščiau cituotais P. Klimo atsiminimais Raimundas Klimavičius nurodo, kad nutarimas buvo įteiktas Georgui fon Boninui 17 val .[25] Vasario 16 dienos antroje dienos pusėje vykusiam posėdžiui pirmininkavo J. Šaulys, posėdis prasidėjo 6val. 30 min. vakaro[26]. Istoriografijoje paskutiniu laiku įsigali nuomonė, kad Aktą  eiliniam kariui perdavė Jadvyga Chodakauskaitė. Reikia manyti, kad darbai po Akto pasirašymo buvo iš anksto pasidalinti. Jurgis Šaulys buvo atsakingas už Akto įteikimą Georgui fon Boninui, Kazimieras Šaulys įteikė aktą vokiečių civilinės administracijos viršininkui Kaune[27]. Į posėdį antroje dienos pusėje vasario 16 dieną neatvyko: Banaitis, Dovydaitis, Staugaitis, kun. Šaulys ir Petrulis.[28] Kada ir kas perdavė Aktą Jadvygai Chodakauskaitei, nėra tiksliai žinoma. Kaip nekeista, tačiau tokių žinių nesama nei tarpukario, nei pokarinėje emigracijos spaudoje, jų nėra ir sovietmetyje rašytuose Klimo raštuose. Tarpukaryje apie profesorių  karį žinojo tik Donatas Malinauskas, taigi veikiausia jisai ir perdavė aktą Jadvygai Chodakauskaitei arba tiesiogiai eiliniam kariui. Apie slaptą Akto siuntimą į Vokietiją ir procese dalyvavusias personalijas, nėra abejonių, visa Taryba nežinojo. Dar viena aplinkybė krenta į akis, kad Donatas Malinauskas dalyvavo abiejose vasario 16 dienos ir vėlesniuose posėdžiuose, nors ir buvo be galo užimtas ūkiniais reikalais.

Paslaptingas vokietis

Kaip minėta, apie vokiečių eilinį karį profesorių tarpukaryje užsiminė tik Donatas Malinauskas. Kodėl apie jį nepasakojo kiti signatarai? Kas iš Tarybos narių galėjo kontaktuoti su vokiečių administracija? Kodėl skirtingai įvardijamas vokiečių kareivis, padėjęs lietuviams? A. Gaigalaitė, pasiremdama veikiausiai Petru Klimu, nurodo, kad “dokumentas per vieną vokiečių karininką iš laikraščio „Zeitung der X Armee“ buvo perduotas Vokietijos parlamento partijoms, o iš ten pateko į Vokietijos spaudą“.[29] Deja, neva Petro Klimo 1916 metų įvykių aprašyme atsiranda Oskar Wohrle, kuris pristatomas kaip „vienas iš armijos laikraščių „Zeitung der X Armee“ redaktorių…“[30]. Iš tikrųjų redaktoriumi jis tapo tik 1918 metų pabaigoje, kai laikraštis tapo kareivių Tarybos organu (Organ des Soldatenrates)[31], o prieš tai redaktoriumi buvo Hans Herman Urbach[32] ir dirbo nuo pat 1915 metų pirmojo numerio[33]. „Akivaizdu, kad P. Klimo raštų cenzoriai kankinosi ir negalėjo apsispręsti kas geriau karininkas ar kareivis ir t.t.. Karininkas negali būti lietuvių tautos draugas. Gal kiek aiškumo galėtų įnešti Vokiečių kareivių Tarybos posėdžių protokolai, jie kažkokiais  keliais pateko į signataro Jurgio Šaulio archyvą ir 2006 metais buvo saugomi JAV Filadelfijos Universitete. 2006 metais minimo JAV Universiteto rankraštyne ieškodamas Nepriklausomybės Akto, pamačiau ir Soldateraten posėdžių protokolus. Klausimas, ar turėjo Donatas Malinauskas kontaktą su vokiečių administracija, nėra sudėtingas. Garsiojoje 1925 metų J. Gabrio ir A.Voldemaro byloje Donatas Malinauskas teigė: “1918 m. man teko kalbėti su viena vokiete, kuri buvo Verwaltunge sekretorė. Kai aš jai pasiskundžiau ant Cimerle, kam jis neleidžia kurti nepriklausomos Lietuvos, ji man pasakė, kad tai Gabrys neleidžiąs kurti nepriklausomos Lietuvos. Aš jo raportus vokiečių valdžiai skaičiau.“[34] Kas buvo ta vokietė taip atviravusi su signataru ir kodėl nutylėta jos pavardė teisme. Donato Malinausko pusbrolis kunigaikštis Stanislovas Butautas – Andrzejkovičius buvo vedęs vokietę Vera Gebler Michelson, kurios brolis buvo kaizerio adjutantas. Kai minimas signataro giminaitis 1940 metais emigravo į Vokietiją, dokumentuose buvo įvardijamas kaip von Butowt. Tai tarytum viską sustato į savo vietas. Galbūt per Verą Gebler Michelson Donatas Malinauskas susipažino su vokiečiu kareiviu, kuris sovietmečiu buvo paverstas socialistu. Problema pagimdyta sovietmečiu ar kareivis profesorius, dirbęs Vokiečių Raudonajame Kryžiuje ir artileristas Oskar Wohrle, nuo 1918 metų pabaigos dirbęs redaktoriumi, yra vienas ir tas pats asmuo, lieka neišspręsta. Lieka neaišku, kas vis dėlto nuvežė Aktą į Berlyną, per kiek laiko nuvyko ir kada grįžo pasiuntinys, jokie prisiminimai to neskelbia. Toje pačioje byloje A. Voldemaras pasako žodžius, kurie nieko nenustebina, tačiau jis tampa Akto pervežimo į užsienį detektyvo dalyviu.

Augustinas Voldemaras. Kodėl nutylėtas jo vaidmuo

Pradžia lyg aiški, tačiau nėra tyrimų dėl to, kas atspausdino aktą su klaidomis. Toliau Aktą Donatas Malinauskas perdavė vokiečių kareiviui, o pastarasis, anot  Donato Malinausko,nuvežė jį į Berlyną Ercbergeriui[35]. Tačiau gal ir Donatas Malinauskas žinojo ne viską. Aišku tik viena, kad 1918 02 18 d. vakare Aktą be pavardžių paskelbė “Vossische Zeitung“. Vakariniame posėdyje, kuris prasidėjo 6 val 30 min., dalyvavo ir Donatas Malinauskas. Rytinis posėdis baigėsi 3 val po pietų. Buvusi 3 val pertrauka pietums kiek per  ilgoka. Ji prasidėjo 1 ar 2 valandom vėliau negu įprastai. Vakarinis posėdis buvo reikalingas Tarybos narių pavedimų rezultatams suvesti, o pavedimų vykdymas užėmė laiko. Štai kodėl posėdis įvyko vėliau negu įprastai. Matyt, jo metu Donatas Malinauskas trumpai informavo, kad  tekstas perduotas, bet kam, nenurodė. Protokoluose rašyti tokius dalykus nebuvo galima, nes tai būtų medžiaga okupacinei vokiečių valdžiai.Posėdis baigėsi kaip niekada vėlai 10 val vakaro.[36]Jis nebuvo ramus, kaip prisimena Donatas Malinauskas „popietiniame posėdyje būta visko“.[37]Štai todėl niekas ir nežinojo apie vokietį kareivį ir kitus asmenis. Kodėl D.Malinauskas eilinį karį vadino profesoriumi? Akivaizdu, kad esama paslapčių. 1925 metais vykusiame teismo procese tarp J. Gabrio ir A. Voldemaro, būta sensacingų pareiškimų apie tai, kad Gabrys dirbo Lenkijos valstybei, nepastebėtai ir be jokios reakcijos spaudoje praslinko Jono Šliūpo pripažinimas, kad „1918 m. nepriklausomybės tekstą atvežęs į Stokholmą Voldemaras. Ar tas tekstas buvo, bet kuriame laikrašty išspausdintas – nežinau.“ [38] Toliau teisme jau pats A.Voldemaras tvirtino: „1918 metais aš nuvežiau nepriklausomybės paskelbimo aktą, kaip vienas liudininkas pripažino,į Vokietiją. Vienas vokiečių laikraštis jį atspausdino, bet tas laikraštis buvo uždraustas išvežti iš Vokietijos.“[39] Kas buvo tas liudininkas, nėra aišku. Teisme, kaip minėta, dalyvavo trys signatarai: Jurgis Šaulys[40], Donatas Malinauskas[41], Antanas Smetona[42]. A. Voldemaro aplinkoje sukosi ir Jadvyga Chodakauskaitė. Kas iš minėtų 3 signatarų žinojo apie Nepriklausomybės akto perdavimą A. Voldemarui, rašytinės informacijos nėra. Kadangi A. Voldemaro teiginys buvo paskelbtas teisme ir nepaneigtas, tai todėl tai yra faktas, kad A. Voldemaras nuvežė Nepriklausomybės aktą į Berlyną, kur ir buvo paskelbtas pasauliui. Juozo Pajaujo pokariniai teiginiai emigracijoje nėra patikimi, galbūt tiksliau būtų teigti, kad juose esama nutylėjimų dėl subjektyvių priežasčių, nes po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, jis dalyvavo Komitete Lietuvos Respublikai ginti[43], rengė kontrperversmą. A. Voldemarui užimant premjero postą, buvo areštuotas, 1927 m. balandžio mėnesį karo lauko teisme nuteistas mirties bausme, 1929 m. amnestuotas. Kaip pateko Aktas į Voldemaro rankas, nėra tiksliai žinoma. Tačiau žinoma, kad jis atstovavo ne Lietuvą, o Ukrainą  pasirašant Vokietijai Brest – Litovske taiką su Ukraina 1918 m. vasario 9 dieną. Šiandien galima tvirtinti, kad prie Nepriklausomybės akto paskelbimo Vokietijoje betarpiškai prisidėjo D.Malinauskas, ištikimas tarybos  draugas  kareivis profesorius ir prof. A.Voldemaras. Jadvygos Chodokauskaitės dalyvavimas nelegaliame veiksme, perduodant Aktą vokiečių kareiviui, nėra įrodytas nepriklausomų šaltinių. Kelia abejonių Jadvygos Chodakauskaitės tvirtinimas: „Už kelių dienų jis [Oskar Wohrle] pranešė savo uždavinį įvykdęs.“[44]Donatas Malinauskas dienyne yra užrašęs, kad „Vasario 18 dieną nuo Erzbergerio gauta telegrama, kad viskas tvarkoje ir klausia kada atvyks delegacija Berlynan. Atsakyta: neaišku. Privačiai duota žinia apie viską Berlynan.“[45] Iš Donato Malinausko įrašų aiškėja, kad informacija apie Aktą į Vokietiją keliavo oficialiais keliais ir privačiu takeliu. Aišku viena, kad kareivis pasirūpino, kad laiškas būtų įteiktas Ercbergeriui [Matthias Erzberger].[46]Kur ta Ercbergerio telegrama? Jos nėra nei Lietuvos valstybės protokuolose[47], nei Petro Klimo išleistoje dar 1919 metais knygoje: „Der Werdegang des Litauischen Staates : von 1915 bis zur Bildung der provisorischen Regierung im November 1918“[48].M. Ercbergeris (1875 – 1921), rašydamas apie Lietuvą, vengė personalijų.[49]Taip pat aišku, kad ką darė vieni,nežinojo kiti.Niekas iš signatarų iki karo nėra nurodęs, kad perdavė Aktą Jadvygai Chodakauskaitei. Abejones dėl J. Chodakauskaitės dalyvavimo sukėlė skirtingas vokiečių kareivio asmenybės aiškinimas. Donatas Malinauskas dar 1928 metais nurodo vokiečių profesorių, tarnavusį Vilniuje „Vokiečių Raudonajame Kryžiuje“[50]. Petras Klimas iki karo niekur nėra nurodęs Tarybos pagalbininko asmens, pokariniuose tekstuose atsiranda vokiečių armijos laikraščio „Zeitung der X Armee“ redaktorius. Maža to, Oskar Wohrle tarnavo kaip artileristas[51] ir niekur nėra užsiminta, kad jis sietinas su Raudonuoju Kryžiumi ir kad yra profesorius.Kodėl 1928 metais Donatas Malinauskas nepaminėjo A.Voldemaro. Gal nežinojo, o gal dėl besikeičiančių politinių aplinkybių -1925 metai skyrėsi nuo 1929 metų, pasikeitė ir santykiai tarp A. Voldemaro ir A.Smetonos. Anot Tado Mongirdo, D.Malinauskas yra sakęs A.Smetonai, kad A. Voldemaras parduos Lietuvą vokiečiams, kai jis sudarė sutartį su Vokietija ir vokiečiai galėjo pirkti Lietuvoje žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą.[52] 1929 m. rugsėjo 23 dieną, po šio pokalbio, Augustinas Voldemaras buvo atstatydintas iš ministro pirmininko pareigų.



[1] Jencius – Butautas 918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Voruta. Trakai. 2011. P.176 – 195.

[2] Klimas P. Iš mano atsiminimų. Boston. 1979.;Klimas P. Iš mano atsiminimų. Vilnius. 1990.P. Klimas Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.Vilnius 1991.

[3] Klimas P. Dienoraštis 1913-1919. Chicago.

[4] Aqvižonis K. Rinktiniai raštai t. 1-3 Roma 1975 – 1982 m.

[5] Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, nebaigta, Roma, 1978 m.

[6]Klimas P. Iš mano atsiminimų. Boston. 1979.

[7] Gaigalaitė A. P. Klimas iš mano atsiminimų. Lietuvos istorijos metraštis. 1981. Vilnius 1982.P.151-154.

[8] Klimas P. Lietuvos aidas. 1928 m. vasario 16 d. ir „Lietuvos Aidas“ 1928 02 15.  Nr.18(227). P.4.

[9] Paleckis J. Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis. 1928m.vasario 16 10  metųLietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms  paminėti.Redagavo A. Marcinkevičius. Kaunas 1928. P.64.

[10] Klmas P.Trumpa vasario 16 dienos istorija. Lietuva 1920 02 15 Nr.37(319). P. 1-2, 7.

[11] Paleckis J. Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis. 1928m.vasario 16 10  metųLietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms  paminėti.Redagavo A. Marcinkevičius. Kaunas 1928. P.58-65.

[12] Lopata R. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas.Voruta. Trakai – Vilnius. 1977. P.67.

[13] Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.120-121.

[14] Klimas P.Išmano atsiminimų. Boton (Mass) 1979. p.415. Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.118.

[15] Trumpa V. Petro Klimo atsiminimų knyga. Akiračiai. 1979, Nr.5. P.11.

[16] Trumpa V. Petro Klimo atsiminimų knyga. Akiračiai. 1979, Nr.5. P.11.

[17] Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.163.

[18] Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.139.

[19] Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.148.

[20] Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.140.

[21] Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.27.

[22] Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.78.

[23] Paleckis J. Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis. 1928m.vasario 16 10  metų Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms  paminėti.Redagavo A. Marcinkevičius. Kaunas 1928. P.62.

 

[24] Šaulys J. Nepriklausomybėsstatymo dienomis. Po vasario 16 dienos.//Santarvė. 1958.Nr.2. P.53.; http://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/C1BC10000060208

[25] Klimavičius R. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16 –osios akto pėdsakais. Vilnius. 2003. P,84.

[26] Lietuvos valstybės Tarybos protokolai. Sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata.Vilnius.1991.P.212-213.

[27] Šaulys K. Prie vasario 16 –osios istorijos.Tėvynės sargas 1947. Nr.1.P.87-88.

[28] Lietuvos valstybės Tarybos protokolai. Sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata.Vilnius.1991.P.212.

[29] Gaigalaitė A. Vasario 16 d. Aktas ir jo atsiradimo aplinkybės. Lietuvos istorijos metraštis 1988. P.53.

[30] Klimas P.Išmano atsiminimų. Vilnius 1990. P.78.

[31]Zeitung der 10. Armee— Wilna, 1.Dezember 1918. Nr. 748. P.1.

[32]Zeitung der 10. Armee— Wilna, 11.Dezember 1917. Nr. 437. P.1.

[33]Zeitung der 10. Armee— Wilna, 09.Dezember 1915. Nr. 1. P.1.

[34] Iz. Didžiulis. Įdomi byla. Lietuvis. 1925 07 24 Nr. 29.P.8.

[35] Paleckis J. Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis. 1928 m.vasario 16 10  metų Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms  paminėti. Redagavo A. Marcinkevičius. Kaunas 1928. P.64.

[36] Lietuvos valstybės Tarybos protokolai. Sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata.Vilnius.1991.P.213.

 

[37] [Donatas Malinauskas] iš tarybos nario dienyno. Vilniaus rytojus.1929 02 16.Nr.7 (14). P.6.

[38] Iz. Didžiulis. Įdomi byla. Lietuvis. 1925 07 24 Nr. 29.P.8.

[39] Iz. Didžiulis. Įdomi byla. Lietuvis. 1925 08 07 Nr. 31.P.5.

[40] Iz. Didžiulis. Įdomi byla. Lietuvis. 1925 07 17 Nr. 28.P.3.

[41] Iz. Didžiulis. Įdomi byla. Lietuvis. 1925 07 24 Nr. 29.P.8.

[42] Iz. Didžiulis. Įdomi byla. Lietuvis. 1925 07 10 Nr. 27.P.10.

[43]Anušauskas A. Pučai ir teroras Lietuvoje, XX Amžiaus slaptieji archyvai. 2008  Versus Aureus, 162-165.

[44] Jakubavičienė J. Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tubelienė.Versus Aureus. 2014. P.55. Jakubavičienė J. Duetas Antanas ir Sofiija Smetonos.Versus Aureus. 2015. P.106 -107.

[45] [Donatas Malinauskas] iš tarybos nario dienyno. Vilniaus rytojus.1929 02 16.Nr.7 (14). P.6.

[46] Paleckis J. Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis. 1928m.vasario 16 10  metų Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms  paminėti.Redagavo A. Marcinkevičius. Kaunas 1928. P.64.

[47]   Lietuvos valstybės Tarybos protokolai. Sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata.Vilnius.1991.p.536

[48] Klimas P.Der Werdegang des Litauischen Staates : von 1915 bis zur Bildung der provisorischen Regierung im November 1918. Berlin. p.248.

[49]  Erzberger M.Erlebnisse im Weltkrieg. Deutsche Verlags-Anstalt, Stuttgart, Berlin 1920.;Erzbergeris M.  Karo Archyvas. III t. 1926.P. 156-163.; Erzbergeris M.  Der Völkerbund als Friedensfrage: Rede, gehalten am 27. Dezember 1918 in der Berliner Handelshochschule auf Einladung der Ältesten der Kaufmannschaft von Berlin. Hobbing, Berlin 1919

[50] Paleckis J. Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis. 1928m.vasario 16 10  metųLietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms  paminėti.Redagavo A. Marcinkevičius. Kaunas 1928. P.62.

[51]https://de.wikipedia.org/wiki/Oskar_W%C3%B6hrle

[52] Mongirdas T.Donatas Malinauskas – Nepriklausomybės akto signataras. Voruta. 1990 kovas. Nr.2(5). P.3.

Viktoras Jencius-Bautautas ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra