Tarasas Ševčenka ir Vilnius

Autorius: Data: 2019-03-07 , 16:33 Spausdinti

Tarasas Ševčenka ir Vilnius

Paminklas Vilniuje ukrainiečių poetui Tarasui Ševčenkai. Zenekos nuotr.

www.voruta.lt

1988 m. įsikūrusi Vilniaus ukrainiečių bendrija (pirmininkė Natalija Šertvytienė) tyrinėja ir Lietuvoje garsina žymių Ukrainos rašytojų bei poetų veiklą: Tarasą Ševčenką (1814-1861), Jakovą Golovackį (1814-1888), Lesią Ukrainką (1871-1913), Meletijų Smotrickį (1578-1633) ir kt. Primintina, kad apie Vilniaus ukrainiečių bendriją, jos 20-mečio veiklos jubiliejui „Vorutoje“ jau publikuota plati medžiaga (Vilniaus ukrainiečių bendrija: veikla ir perspektyvos // Voruta. 2008. Rugsėjo 20. Nr. 18. P. 1, 12; Spalio 4. Nr. 19. P. 12;  Spalio 25. Nr. 20. P. 12; Lapkričio 8. Nr. 21. P. 12; Lapkričio 22. Nr. 22. P. 12).

Dera pastebėti, kad J. Golovackis 1867–1888 m. yra darbavęsis ir Lietuvoje – Vilniuje ir palaidotas. J. Golovackio veiklą yra tyrinėjusi ir dr. Nadija Neporožnia (1948–2004), kurios ne vieną straipsnį, sulaukusį aštrių diskusijų spausdino vienintelis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“. Dr. Nadijos Neporožnios iniciatyva 1992 m. birželio 3 d. buvo įkurta Lietuvos ukrainistų asociacija, jungusi įvairių tautybių asmenis, kuriuos vienijo meilė ir noras pažinti Ukrainą. Tačiau su mokslininkės mirtimi užsibaigė organizacijos veikla.
2007 m. Natalijos Šertvytienės iniciatyva organizuota ukrainiečiams ir lietuviams pažintinė kelionė į Lesės Ukrainkos gimtinę. Galima pasidžiaugti, kad ši kelionė išsiplėtė į lietuvių – ukrainiečių istorinių ryšių paiešką: Lucko – Liubarto pilis, XV a. pradžios istorinių įvykių paralelės su nūdiena ir švietėjiška dabarties veikla.

Tarasas Ševčenka ir Vilnius


Jau tradiciniais renginiais tapę kasmetinės Taraso Ševčenko dienos kovo mėnesį. Jų metu vyksta koncertai, atidaromos parodos, skaitomos eilės. Į renginius atvyksta  Ukrainos kobzariai, bandūristai, meno kolektyvai. Kaip yra teigęs buvęs Ukrainos ambasadorius Borys Klimčiuk, T. Ševčenka – jau tapęs simboliu ukrainiečių bendrumos.
1829-1831 m. ukrainiečių minties galiūnas T. Ševčenka gyveno Vilniuje. Čia jis patyrė pirmąją meilę, Vilnius turėjo didelę įtaką jo – dailininko – formavimuisi, bičiuliams į Vilnių rašė laiškus, o vėliau rašys: „Vilnius brangus mano širdžiai“.  Šie žodžiai įamžinti 1964 m.  atidengtoje memorialinėje lentoje, esančioje Vilniaus universiteto centrinių rūmų (Istorijos fakultetas) sienoje, liudijama, kad T. Ševčenka mokėsi tapybos pas profesorių J. Rustemą (dera pastebėti, kad tai nauja Vilniaus ukrainiečių bendrijos pastangomis pakeista paminklinė lenta). Vilniuje yra ir daugiau T. Ševčenkos vardą įamžinusių vietų. 2004 m. kovo 9 d. Pilies gatvės 10 namą papuošė memorialinė lenta, skirta Ukrainos žodžio, meno ir minties korifėjui Tarasui Ševčenkai. Paminklinės lentos – prasminga ukrainiečių susibūrimo vieta Taraso Ševčenkos gimimo ar mirties dieną: skamba jo žodžiais sukurtos dainos, deklamuojamos eilės, sakomos patriotinės kalbos – tai brangios, nepakartojamos akimirkos ne tik ukrainiečiui  bet ir kiekvienam gerbiančiam Ukrainą.
Vilnius T. Ševčenkos vardą įamžinęs gatvės pavadinime, jo vardu pavadinta auditorija Vilniaus universitete, jo vardą garsiną ir jo kūryba. O pastaruoju metu Ukrainos ambasada Lietuvoje, talkinant Vilniaus ukrainiečiams, atliko daug darbų  naujam T. Ševčenkos vardo įamžinimui – tikimasi, kad 2009 m. Vilniuje  bus atidengtas paminklas Tarasui Ševčenkai.
Keletą dešimtmečių Vilniuje, A. Puškino muziejuje yra speciali, nors ir nedidelė T. Ševčenkos gyvenimui ir kūrybai skirta ekspozicija.
Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė N. Šertvytienė ne kartą džiaugėsi, kad poetas gerbiamas ir Lietuvoje, kur likosi jo gyvenimo pėdsakai. Ji yra akcentavusi <i>„kiekvienam ukrainiečiui T. Ševčenka brangus ir sunku rasti tautą, kuri taip gerbtų savo didvyrius. Kas kartą skaitydami T. Ševčenkos kūrybą iš naujo stebimės, kad į daugelį nūdienos aktualių klausimų galime rasti atsakymus. Vilnius T. Ševčenkai tapo pirmuoju dideliu miestu už Ukrainos ribų. Tad neatsitiktinai Vilniuje išryškėjo jo nostalgija Ukrainai, vėliau išsiliejusi genialiais posmais tėvynei. Jo rūpestis dėl Tėvynės – tai dėl ko jis pergyveno savo laikmečiu, labai aktualus šiandien mums ukrainiečiams –  ir mes pergyvenam dėl Ukrainos ateities. Vilniuje gyvenantiems ukrainiečiams T. Ševčenka itin brangūs. Paminklinė T. Ševčenkos lenta prie Istorijos fakulteto tapo traukos centru: per jo šventes čia rinkdavosi ukrainiečiai ir šie susibūrimai tapo pagrindu draugijos organizavimuisi tada, kai dar nebuvo ambasados, neturėta jokių patalpų“. </i>Natalija Šertvytienė džiaugėsi, kad Ukrainos dainius rašė, jog Vilnius – brangus jo širdžiai, o vilniečiai ne tik ukrainiečiai bet ir kiti kuriems T. Ševčenka brangus susirinka į T. Ševčenkos šventę. Tai itin svarbu ukrainiečiams.
Niekas gražiau nėra gebėjęs pasakyti apie dainių, pasak, Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkės, kaip Ukrainos literatūros klasikas Ivanas Franko (1856-1916), 1914 m. kalbėdamas T. Ševčenkos jubiliejuje: „Jis buvo kaimiečio vaikas ir tapo dvasios karalystės valdovu, jis buvo baudžiauninkas ir tapo žmonijos kultūros milžinu, jis buvo savamokslis ir parodė profesoriams ir knyginiams mokslininkams naujus šviesius, ir laisvus kelius. Dešimt metų jis kentė carinės armijos muštrą, o dėl Rusijos laisvės padarė daugiau negu dešimt nenugalimų armijų. Likimas persekiojo jį, kaip įmanydamas, tačiau neįstengė jo sielos aukso paversti geležimi neįstengė jo meilės žmonėms paversti neapykanta ir didyste. Likimas negailėjo jam kentėjimų…. Gražiausią ir vertingiausią lobį likimas jam davė tik po mirties – nemirtingą šlovę, ir vis pražįstantį džiaugsmą, kurį milijonuose žmonių širdžių nuolatos žadina jo kūryba: iš naujo vis gilintis, nagrinėti, prisiliesti prie jo darbų. Toksai buvo ir tebėra mums ukrainiečiams Tarasas Ševčenka“.
T. Ševčenka, kaip rašė Birutė Masionienė, „ryškiausias XIX a. pirmosios pusės nacionalinės literatūros atstovas; jo dėka suklestėjo romantizmas ir kritinis realizmas, jis genialiai  pratęsė „naujosios“ literatūros pradininko I. Kotlerevskio bei kitų žodžio meistrų tradicijas, praturtinęs jas unikaliais liaudies kūrybos šaltiniais. XVIII a. ukrainiečių elitiškas knyginis žodis jo kūryboje susiliejo su „apačių“, liaudies kultūros išugdytoju žodžiu taip natūraliai, kad tarpais sunku skirti, ką T. Ševčenka ėmė iš tautosakos ir ką sukūrė turtinga autoriaus vaizduotė“.

 



Keletas T. Ševčenkos (1814-1861) gyvenimo faktų


T. Ševčenka gimė 1814 m. kovo 9 d. Morincuose (Čerkasų sritis) baudžiauninkų šeimoje, tad nuo mažens patyrė socialinę neteisybę. Tapęs našlaičiu (anksti neteko tėvo ir motinos, buvo atskirtas nuo brolių ir seserų) piemenavo, keliaudamas per kaimus, sutiko įvairiausių žmonių, tarp jų ir aklų dainių – kobzarių, iš kurių girdėjo skambančią savos tautos sielą, kovų už laisvę atsiminimus. Visa tai kaupėsi Taraso širdyje.
Tarasas Ševčenka, kaip tarnas (P. Engelhartui tarnavo nuo 14 metų) keliaudamas su savo ponu jaunystėje pabuvojo Kijeve, Vilniuje, Peterburge – miestuose, palikusiuose pėdsaką jo kūryboje.
1829–1831 m. su ponu P. Engelgartu gyveno Vilniuje. Čia T. Ševčenka pajuto nenugalimą norą piešti, mokėsi tapybos pas J. Rustemą, tačiau savo pono už šį pomėgį buvo nubaustas.
Itin svarbūs ir reikšmingi Taraso Ševčenkos gyvenime 1838-ieji metai. Šiais metais Peterburge pažangieji rusų menininkai K. Briukovas, A. Venecianovas, V. Žukovskis jį išpirko iš baudžiavos. Tapęs laisvu, T. Ševčenka įstojo į Peterburgo Dailės akademiją ir 1838–1845 m. mokėsi tapybos pas Briulovą. 1940 m. Peterburge pasirodė pirmoji jo knygelė „Kobzarius“, sujaudinusi ne tik Ukrainą, bet ir Rusiją.
Pirmasis rinkinys, pasak jau minėtos B. Masionienės, poetizuoja nacionalinį peizažą: galingąjį Dnieprą, stepių sargybinius – tuopas, kurganus, tradicinius tautosakinius medžius – jovarą ir raudonąjį putiną. Romantizuotame peizaže – dainų personažai: mergelė, bernelis iš knyginės tradicijos atėjusios undinės. Iškeliama žmogaus dalios, lemties tema. Mąstantis, sielvartaujantis lyrinis subjektas labai artimas pačiam poetui, prabyla skaudžiu atodūsiu.
T. Ševčenkos o kartu ir visos romantinės ukrainiečių poezijos viršūne tapo poema „Haidamakai“ (1939–1941), pasakojanti apie ukrainiečių liaudies sukilimą prieš ponų Lenkiją (1768). Poetas išaukštino pavergtos tautos kovą.
1843-1847 m. Tarasa Ševčenka – jau laisvas žmogus – su pertraukomis gyvena Ukrainoje. Jis buvo žiauriai sukrėstas rūsčios tikrovės. Skundo, raudos, pilietinio protesto motyvai skamba jo posmuose. Eilėraščiuose, kaip rašė B. Masionienė, kunkuliuoja audringas, nežabotas jausmas, gimsta neįprastos metaforos bei hiperbolės… Eilėraštyje „Testamentas“ kviečiama sukilti, sudaužyti pančius, sukurti laisvų, laimingų tautų šeimą… Šiuo laikotarpiu sukuriamos klasikinės satyrinės politinės poemos „Sapnas“ (1844), „Kaukazas“ (1845), „Požemis“ (1845), kurios aplenkdamos styrinių žanrų raidą rusų literatūroje, išvedė ukrainiečių politinę satyrą į Rytų slavų literatūrų avangardą.  Ieškodamas aktyvios visuomeninės veiklos, važinėjo po Ukrainą, piešė istorinius, etnografinius paminklus, rengė albumą „Vaizdingoji Ukraina“, ruošėsi keltis į Kijevą ir dėstyti Šv. Vladimiro universitete (1847 m. jau buvo paskirtas piešimo dėstytoju), bendravo su nelegalia ukraineičių inteligentų  Kirilo ir Metodijaus draugija. Minėtos draugijos tikslas – likviduoti baudžiavos jungą, kovoti su carizmu, išvaduoti slavų tautas ir sukurti jų federaciją Rusijoje. Kaip aktyvus šios organizacijos narys T. Ševčenka rašė maištingus eilėraščius, poemas (1845 m. rankraštinis rinkinys „Treji metai“). Kirilo ir Metodijaus draugiją – šią pirmąją savimonės pasireiškimo bangą – carizmas greit nuslopino.  1847 m. balandyje T. Ševčenką, kaip ir kitus jo draugus, caro valdžia areštavo ir ištrėmė be teisės rašyti ir piešti.
1847-1857 m. – tremties metai. Pradžioje buvo eiliniu kareiviu Orienburge, Orsko tvirtovėje, Aralo ekspedicijoje, nuo 1850 m. Novopetrovskos tvirtovėje. Tremtyje bendravo su  Z. Sierakausku, J. Stanevičiumi, B. Zaleskiu ir kitais. Būtina akcentuoti, kad tie dešimt tremties metų nepalaužė poeto dvasios, jo idealų bei siekių.
Po tremties grįžo į Peterburgą, kuriame ir praleido paskutiniuosius – 1857–1861 metus. Peterburge T. Ševčenka bendradarbiavo žurnaluose „Sovremennik“, „Iskra“, bendravo su N. Černyševskiu, N. Dobroliubovu, N. Nekrasovu. 1860 m. gavo vario raižinių klasės akademiko vardą. T. Ševčenka, sugrįžęs iš sunkios tremties, ir toliau savo kūriniuose ragino kovoti: savo kūryba jis ugdė kovotoją, žmogų, kuris dvasioje būtų pasiruošęs žygdarbiui.
T. Ševčenka mirė 1861 m. kovo 10 d. Peterburge, ten palaidotas. Jo bičiuliai 7 km buvo nešė T. Ševčenkos karstą į Smolensko kapines. 1861 m. gegužės 10 d. (pagal seną kalendorių, o pagal naują gegužės 22-ą ) perlaidotas Kaneve (Ukrainoje), netoli Kijevo.

Taraso Ševčenkos perlaidojimas Ukrainoje

Jaunas dailininkas artimas T. Ševčenkos bičiulis Grigorijus Čestakivskis kartu su poeto draugais pradėjo rūpintis jo perlaidojimu Ukrainoje. Tačiau tik balandžio pabaigoje pavyko gauti leidimą. Balandžio 26 d. karstas su T. Ševčenkos palaikais buvo iškastas, įdėtas naują karstą, ir į švininį karstą (tad buvo trys karstai) ir nuvežtas į Maskvą. Čia T. Ševčenkai pagarba buvo atiduota Tichono cerkvėje Arbate. Visuomenei atsisveikinus, buvo rengiamasi toliami kelionei į Ukrainą. Pagamintas specialus vežimas, kurį traukė arkliai.
Karstas su T. Ševčenkos palaikais į Kijevą buvo vežamas per  žymių etmonatų sostines (Tulą, Guchyvą, Baturiną, Nižyną, Zalisją, Brovary). Visi keliai pilni žmonių – laukė procesijos atiduoti pagarbą.
Gegužės 6 d. pasiekta netoli Brovary esanti Mikilska Slobitka. Čia suvažiavo gausybė žmonių iš Kijevo, Taraso Ševčenkos giminės. Prie karsto apie jį, jo veiklą kalbėta keturiomis kalbomis: ukrainiečių, rusų, lenkų ir serbų. Laukta generalgubernatoriaus kunigaikščio Vasilčikovo leidimo karstą įvežti į Kijevą – caro valdžiai T. Ševenka miręs kėlė dar didesnį pavojų.
T. Ševčenkos giminaitis Bartolomėjus Ševčenka ir kunigas Petro Lebedyncevas nuvyko pas kunigaikštį ir gavo leidimą pašarvoti poetą tik Kijevo pakraštyje esančioje Roždestvensko (Kristaus Gimimo) cerkvėje (Pašto aikštėje). Tada ukrainiečiai studentai patys, vietoje arklių 5 km. vežė T. Ševčenkos palaikus. Atvežė vėlai vakare. Tačiau visur buvo daug policijos, nebuvo galima kalbėti kalbų, žandarams baimę sukėlė net moters atneštas erškėtrožių vainikas.
Visi giminės ir draugai ėmė galvoti kur laidoti. Siūlytos trys vietos:  Ščeko skardis, Askoldo kapas arba Vydubickio vienuolynas (pasak legendą Kijevo miestą įkūrė broliai Kij, Šček ir Choriv bei sesuo Lybid). Tačiau T. Ševčenkos jaunas draugas G. Čestakivskis kalbėjo apie Kanevą. Ir visi sutiko – nes suprato, kad ši vieta atitinka Taraso Ševčenkos kūrinį „Testamentą“.
Gegužės 7 d. karstą ant pečių atnešė į laivą. Sunkų švino karstą nešė sustodami, pasikeisdami. Kiekviename sustojime buvo skaitoma Evangelija, po to kalbama apie T. Ševčenką, jo veiklos svarbą ne tik Ukrainai, bet ir pasauliui. Paskutinėj stotelėj daug kalbėjo Michailas Čalyj, vėliau tapęs T. Ševčenkos biografu.
Laive buvo Taraso Ševčenkos broliai, sesuo, jo draugai Grigorijus Čestakivskis ir Aleksandras Lazarevskis, daug Kijevo universiteto studentų, vėliau tapusių Ukrainos kultūros korifėjais, tai Michailas Staryckis, Tadejus Rylskis, Mykola Lysenko ir kt.
Atplaukus į Kanevą nuo gausaus nesibaigiančio lietaus upė buvo patvinusi, tad negalėjo prisišvartuoti, įkelti į plaustą, nes karstas buvo perdaug sunkus, tad į pakrantę per vandenį tempė vežimu. Sunkiai nešė karstą į molingo skardžiaus viršūnę. Studentai iškasė  kapo duobę. Gegužės 10 d. (naujuoju stiliumi gegužės 22 d.) vyko laidotuvės. Dalyvavo gausybė žmonių. Atsisveikinta įvairiomis kalbomis. Ilgą laiką kapą saugojo Grigorijus Čestakivskis. Ir po laidotuvių Kaneve rinkosi žmonės, juos traukė traukė kapas. Atėję jie kalbėdavosi apie sunkią padėtį. Tai caro valdžiai kėlė neramumą. Praėjus dviems metams po T. Ševčenkos mirties, t. y. 1863 metais, buvo išleistas Valujevo įsakymas dėl ukrainiečių kalbos uždraudimo.
Gegužės 22-oji tapo svarbia ukrainiečių tautai diena. Ukrainiečiai ėmė rinktis į Kanevą prie T. Ševčenkos kapo arba prie jo paminklų.  Jeigu T. Ševčenkos gimimo ir mirties dienas dar leido minėti, tai gegužės 22-ąją caro valdžia uždraudė ukrainiečiams burtisi. Todėl gegužės 22 d. tapo viena svarbiausių nacionalinės Ukrainos istorijoje dienų – kovos už Ukrainą simbolis, tai šventa Ukrainai diena.

Taraso Ševčenkos kūriniai Lietuvoje


Pirmieji T. Ševčenkos kūrinių vertimai Lietuvoje pasirodė 1861 m. Tai Vl. Sirikomlės į lenkų kalbą išversta ir Vilniuje išleista  T. Ševčenkos rinkitinė „Kobzarius“ (žr.: 2 schema).
Plečiantis žinioms apie T. Ševčenką, gausėjo  jo gerbėjų. Ir 1883 m. Garliavoje susibūrė T. Ševčenkos kūrybos mylėtojų draugija (J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas, K. Sakalauskas-Vanagėlis ir kt.).
Pirmuoju T. Ševčenkos eilių vertėju tapo J. Andziulaitis: 1885 m. „Aušroje“, 1886 m. „Nemuno sarge“, 1887 m. „Lietuviškajame balse“  pasirodė T. Ševčenkos kūriniai lietuvių kalba.
Vėliau žymiausiu populiarintoju tapo Liudas Gira, 1912 m. Seinuose išleidęs  knygelę „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“. Jam priklauso ir pirmosios poeto gyvenimo ir veiklos apžvalgos lietuviškoje spaudoje.
Sovietmečiu išleista keletas T. Ševčenkos poezijos rinkinių (1952, 1955, 1961 m.), kur jo posmus vertė Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Venclova, Eduardas Mieželaitis ir kiti (Garsųjį, daina tapusį eilėraštį „Platusis Dniepras šniokščia ūžia“, kurį dvidešimt trejų metų poetas sukūrė Peterburge (1837 m.), išvertė Aleksys Churginas) (žr.: 2 schema). Apie T. Ševčenkos ryšius su Lietuva yra rašęs Kostas Korsakas.
O Lietuvoje leistos „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ vienas tomų, pasirodęs 1988 m., skirtas garsiesiems Ukrainos literatūros korifėjams Tarasui Ševčenkai, Ivanui Franko ir Lesiai Ukrainkai. Minėtą tomą sudarė Birutė Masionienė.
Be minėtos literatūros T. Ševčenkos vardas buvo garsintas ir jam skirtomis dienomis. Pirmą kartą Lietuvoje viešai Tarasas Ševčenka paminėtas 1914 m., minit poeto 100-ąsias gimimo metines. Nepaisant caro valdžios draudimų šį renginį organizavo lietuvių literatūros klasikė Julija Žymantienė – Žemaitė. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir 1928 m. įsikūrus Lietuvių – ukrainiečių draugijai Taraso Ševčenkos dienų šventė tapo tradicine. Apie jas rašė 1932-1935 m. leistas Lietuvių – ukrainiečių draugijos informacinis biuletenis „Lietuvių – ukrainiečių draugijos žinios“. Ši tradicija buvo atgaivinta 1989 m.

T. Ševčenkos auditorija Vilniaus universitete

2006 m. gegužės 3-4 d. Ukrainos Prezidentas Viktoras Juščenka, darbo vizitu lankydamasis Vilniuje, kaip tik ir atidarė Taraso Ševčenkos auditoriją, liudydamas šio fakto istorinę svarbą.
Ukrainos amdasados Lietuvos Respublikoje – ambasadoriaus Boryso Klimčiuko, Kultūros atašė Olenos Paryš – įrengtą auditoriją ir perduotą turtą: knygas, T. Ševčenkos bareljefą,  ukrainietišką atributiką perėmė tuometinės Slavų filologijos katedros vedėja doc. dr. Jelena Konickaja. Ji katedrai vadovavo 2005-2006 m., kol reorganizuojant, 2006 m. Slavų filologijos katedra buvo sujungta su Rusų filologijos katedra ir pavadinta Slavistikos katedra. Tad ir dabar, pagal susitarimą, visi slavistikai (ne rusistikai) priklausantys daiktai – prižiūrimi doc. dr. Jelenos Konickajos, tad ir T. Ševčenkos auditorija ji nuoširdžiai rūpinasi.
2008 m. balandžio 9 d. Ukrainos ambasadoje doc. dr. Jelena Konickaja, „Mokslo Lietuvos“ redaktorius Gediminas Zemlickas, Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė susitiko su Laikinai einančio Nepaprastojo ir įgaliotojo Ukrainos ambasadoriaus Lietuvai pareigas dr. Grigorijumi Nečeporenko, ambasadoriaus patarėju Olehu Lypskiu. Kalbėta apie T. Ševčenkos auditorijos bibliotekos gausinimo būtinybę, ukrainiečių kalbos mokymą, specialius kursus ukrainistikai. Apžiūrėtos T. Ševčenkai perduodamos naujos knygos. Ši akcija buvo planuota jau prieš gerą pusmetį, dar Kultūros atašė Olenos Paryš kadencijos metu, tačiau vis delsta, norėta kuo daugiau sukaupti knygų.
Po pokalbio ambasadoje, knygos buvo pristatytos į VU Filologijos fakultetą – T. Ševčenkos auditoriją. Taraso Ševčenkos auditorijai ambasada kartu su Lietuvių ukrainiečių istorikų asociacija perdavė apie 80 knygų (55 knygos pažymėtos Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos antspaudu, tai asociacijos dovana T. Ševčenkos auditorijai).
Taraso Ševčenkos auditorijoje svečių jau laukė fakulteto dekanas doc. dr. Antanas Smetona. Dekanas nuoširdžiai dėkojo už tokią gausią knygų siuntą: amdasados padovanotus vertingus meno albumus, neseniai išleistą knygą apie M. K. Čiurlionį, Lietuvių – ukrainiečių pokalbių knygeles ir kitus leidinius.
Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos vardu dr. A. Vasiliauskienė įteikė  Vilniaus universiteto Taraso Ševčenkos auditorijai iš Ukrainos atvežtas 55 knygas (knygos pažymėtos Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos antspaudu). Vienos jų autorių padovanotos, kitos – išprašytų ar mainytos dar kitos – A. Vasiliauskienės nupirktos. Atvežtų knygų įvairi tematika: istorija, religijos istorija, Ukrainos literatūra, slavistikos problemoms skirti tomai (atsakingas redaktorius doc. dr. Volodymyras Čiornyj), ukrainiečių – lenkų santykius atskleidžianti prof. Bohdano Hud studija, keletos mokslo žmonių bibliografinės rodyklės.  Itin svarbios ir vertingos šaltinių nuorodos ir publikacijos (tarkim 2 tomai skirti Olego Kupčinskio surinktai medžiagai, skirtai XIII–XIV a. Galičo–Voluinės kunigaikštystei), konferencijų medžiagos, Kijevo universiteto Mohilianų akademija leidžiami mokslinių straipsnių rinkinių „Kritika“ (atsakinga redaktorė prof. Natalija Jakovenko) tomai, Lvovo nacionalinio Ivano Franko bei kitų Ukrainos aukštųjų mokyklų tęstinių mokslo darbų serijos.
Daug knygų skirtų Ivanui Franko: tai ir jo paties kūryba, ir jam (jo gyvenimo bei veiklos analizei) skirti tyrinėjimai.
T. Ševčenkos auditorija pasipildė naujomis knygomis, kurios suteiks vertingų žinių Vilniaus universiteto studentams ir dėstytojams bei kitiems, besidomintiems ukrainistika.
Vilniaus ukrainiečių bendrija padėjo nemaža pastangų, atidaryti T. Ševčenkai skirtą muziejų (pirmininkė Natalija Šertvytienė surinkusi vertingos medžiagos) tačiau kol kas tai neįgyvendinta.

Tarp T. Ševčenkai skirtų įamžinimų įvairovės (T. Ševčenkos gatvė Vilniuje, dvi memorialinės lentose: prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Pilies gatvėje, T. Ševčenkos auditorija Vilniaus universitete Filologijos fakultete, lietuvių kalba spausdinami jo poezijos posmai) itin svarbūs kasmetiniai gimtadienio minėjimai.
Kiekviena ukrainiečių karta ne tik skaito T. Ševčenkos kūrybą, įsigilina į ją, bet iš naujo atranda – nes tik tas, kuris gyvena toli nuo savo gimtinės gali suprasti Tėvynės ilgesį taip kaip suprato žymusis poetas. Jo pranašiški žodžiai apie Ukrainos ateitį, raginimas mylėti savo Tėvynę yra aktualūs ir šiandieną.

Voruta. – 2009, liep. 4, nr 13 (679), p. 14.
Voruta. – 2009, liep. 18, nr 14 (680), p. 14.
Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 14.

Istorija Lietuva - Ukraina , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra