Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš dešimt metų, 1994-ųjų balandžio 26 dieną, Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Sutarties derinimas truko dvejus metus, jį lydėjo didelis lenkų žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimas.
Daugiausiai aistrų įžiebė Vilniaus pasiūlymas sutartyje įvertinti Lenkijos agresiją prieš Lietuvą tarpukariu ir dėl jos daugiau nei du dešimtmečius trukusią Vilniaus ir Rytų Lietuvos okupaciją. Varšuva iš pat pradžių atmetė tokią galimybę, ir galop pasiekė pergalę. Taip pat daug emocijų kėlė Lietuvos lenkų reikalai, pvz.., lenkų universiteto, lenkų kalbos vartojimo viešajame gyvenime ar asmenvardžių rašymo klausimai.
Lūžis derybose įvyko, kai Lietuvoje į valdžią atėjo kairieji. 1993 metų gruodį premjeras Adolfas Šleževičius į Varšuvą atvežė kompromisinį pasiūlymą – Lietuva atsisakė sutartyje vertinti istorinius įvykius. Geriausiai anų dienų atmosferą atspindi lenkų laikraščių antraštės: “Be atgailos už Želigovskį”, “Želigovskis nebus naujos sutarties herojumi”, “Varšuvos derybininkų pergalė  –  sutartis be Želigovskio”.
Štai kaip anuos laikus prisimena pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje prof. Jan Widacki. Beje, buvusį Lenkijos ambasadorių Lietuvos URM prieš kelerius metus paskyrė Lietuvos garbės konsulu Lenkijoje.
Su pirmuoju Lenkijos Respublikos ambasadoriumi Lietuvoje prof. Jan Widacki kalbasi Živilė Makauskienė.

Profesoriau, Jūs buvote pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo, aktyviai prisidėjote kuriant naujus lietuvių ir lenkų kaimynystės pagrindus. Kai Lietuva 1990 metais paskelbė nepriklausomybę, tomis sunkiomis ir dramatiškomis dienomis lietuviai tikėjosi, kad kas kas, bet Lenkija bus pirmoji šalis, kuri tą nepriklausomybę pripažins. Taip neįvyko. Kodėl Varšuva neišnaudojo tokios istorinės akimirkos? Juk tuo galėjo pelnyti lietuvių tautos pagarbą ir simpatiją.
Lenkija negalėjo 1990 metų pavasarį pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Tuomet dar gyvavo Tarybų Sąjunga, kuri Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą būtų palaikiusi nedraugišku aktu. To negalėjo sau leisti nei Jungtinės Valstijos, nei Europos didžiosios šalys, juolab sunku to reikalauti iš Lenkijos. Negalima užmiršti, kad tai buvo ir Lenkijos pirmieji laisvės mėnesiai. Teko patirti ir įveikti daug vidaus problemų, reikėjo perorientuoti užsienio politiką (tuomet Lenkija nebuvo Šiaurės Atlanto Santarvės narė ir iš esmės neturėjo jokių Vakarų valstybių garantijų). Vykstant deryboms su Tarybų Sąjunga dėl sovietinės kariuomenės išvedimo negalėta sau leisti jokių politinių išsišokimų. Kai tik atsirado galimybės, Lenkija pasiūlė Lietuvai užmegzti normalius tarpvalstybinius santykius. Akivaizdu, kad ir lenkų tauta, ir Lenkijos valdžia nuo pat pradžių palankiai vertino Lietuvos nepriklausomybės siekius ir įvairiais būdais juos rėmė.
Viename iš pirmųjų interviu netrukus po paskyrimo Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje Jūs pareiškėte, kad Lietuva tiek yra svarbi Lenkijai, kiek tai susiję su ten gyvenančių lenkų reikalais. Toks vertinimas nustebino lietuvius. Nereikėjo ilgai laukti, ir Jūs pakeitėte savo poziciją ir nuomonę. Kas tai paskatino?
Šis interviu savaitraščiui “Tygodnik Powszechny” nebuvo vienas iš pirmųjų mano pasisakymų spaudoje lietuvių ir lenkų santykių tema. Interviu daviau tuomet, kai eilinį kartą strigo derybos dėl sutarties. Pokalbis nebuvo autorizuotas, tiksliai neatspindėtas mano tuometinis pasisakymas. Kiek prisimenu, sakiau tuomet, kad jeigu abi šalys dar nėra pribrendusios pasirašyti sutartį, gal geriau palaukti keletą metų. Bet toks atidėliojimas nėra įmanomas dėl aktualių Lietuvos lenkų problemų, kurias būtina nedelsiant spręsti. Ir vėlgi tai yra Lietuvos interesas. Ta mano mintis, kiek prisimenu, spaudoje buvo iškreipta. Išėjo, kad tautinių mažumų problema lietuvių ir lenkų santykiuose yra svarbiausia.

Jūs dalyvavote kuriant naujus lietuvių ir lenkų bendradarbiavimo standartus. Kas tuomet kėlė daugiausia problemų, žvelgiant iš Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje pozicijos?
Stereotipai, ksenofobija, nacionalizmas, negebėjimas kalbėtis. Tiek lietuvių, tiek lenkų. Tai sunkino dalykišką dialogą ir bendrų problemų sprendimą, o jų vis dėlto buvo nemažai.

Kaip prisimenate derybas dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties? Koks buvęs vadinamojo Lietuvos lenkų klausimo vaidmuo?
Iš tiesų derybos buvo sunkios. Tai buvusi berods pati sunkiausia sutartis iš visų sutarčių, kurias Lenkija suderino ir pasirašė su kaimynėmis. Nors gal atrodo kitaip, bet iš tiesų tautinių mažumų klausimai nebuvo sunkiausi. Abi šalys greit susitarė, kad traktatas turi respektuoti labai aiškiai suformuluotus europinius standartus. Derybų metu nebuvo Lietuvos lenkų problemos, nes sutartis yra simetriška ir vienodai susijusi su abiem mažumomis – Lietuvos lenkais ir Lenkijos lietuviais.
Tačiau būta tam tikros problemos dėl Lietuvos lenkų veikėjų, kurie turėjo ambicijų būti sutarties trečiąja šalimi, reikalavo, kad su jais būtų derinami įvairūs klausimai. Gana aiškiai leidau suprasti, kad sutartis yra Lietuvos ir Lenkijos, ir trečiųjų šalių” nebūsią.

Pavarčiau anų dienų lenkų laikraščius, kurie vienu balsu teigė, kad užsispyrusi “Lietuva reikalauja atsiprašyti už Želigovskį”. Vilnius tuo tarpu viešai sakė, kad nėra kalbų apie atsiprašymą ar pasmerkimą, ir kad Lietuva siūlo tik įvertinti istoriją. Kaip buvo iš tikrųjų?
Atsiprašymas už Želigovskio agresiją – tai tam tikras šūkis, minties santrauka. Iš pradžių Lietuva reikalavo, kad sutartyje Lenkija kokia nors forma aiškiai pripažintų, jog tarpukariu okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lenkija to padaryti negalėjo. Nekalbant apie politines tokio pripažinimo pasekmes, tokia nuostata nesuderinama su lenkų istoriografija, taip pat neatitinka tarptautinio prieškarinių Lenkijos sienų pripažinimo fakto.
Dirbant Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje Jus kritikavo kai kurie Lietuvos lenkų sąjungos veikėjai, kaltindami prolietuviškumu. Jūs kritikavote kai kuriuos Lenkų bendrijos (Wspólnota Polska) ir jos pirmininko prof. A. Stelmachowskio veiksmus bei pasiūlymus, pvz., planą sukurti specialią ekonominės plėtros programą lenkų mažumai Vilniaus rajone, tarkim – įsteigti aplink Vilnių šiltnamių žiedą. Anot Jūsų, lenkų nelaimė yra tai, kad jie savo sumanymais nori apdovanoti kitus, nepaisydami, ar kam to reikia, ar ne. Nepritarėte taip pat lenkų universiteto idėjai. Ne tik Lietuvos lenkams, bet ir Lenkijoje daug kam nepatiko tokios nuomonės.
Iš tiesų kai kurie Lietuvos lenkų sąjungos veikėjai mane dažnai kritikavo, kartais užgaulingai, už palankumą lietuviams. Bet nepamirškime, kad taip pat mane puolė “Vilnija” ar “Voruta” dėl Rytų Lietuvos lenkinimo. Tai tik patvirtina, kad ėjau vidurio keliu, išlaikydamas vienodą atstumą tarp abiejų nacionalizmų.

Kokią patirtį davė Jums diplomatinis darbas Vilniuje? Kaip prisimenate tą laikotarpį?
Daug išmokau. Tai buvo gera charakterių lavinimo mokykla. Suvokiau, koks kenksmingas yra visokių rūšių nacionalizmas. Ir kaip šiame Europos regione reikalinga tolerancija. Ir kiek artimos tautos, kurios gyvena šalia, viena kitai yra dėkingos, ir dažnai net apie tai nežino.
O Vilnius? Ką gi – mielas miestas.

Ar nustebote gavęs pasiūlymą tapti Lietuvos Respublikos garbės konsulu Lenkijoje? Ir ar priimdamas šį titulą neturėjote abejonių, turint omenyje opius tarpukario istorijos faktus, dėl kurių iš esmės skiriasi lietuvių ir lenkų požiūris?
Garbės konsulai nesprendžia klausimų, susijusių su jautrių istorijos faktų aiškinimu. Tai vadovėlių komisijos priedermė. Konsulas turi dirbti, siekdamas suartinti valstybes ir tautas. Tai dabar darau Krokuvoje, taigi tam tikra prasme tęsiu Vilniuje pradėtą darbą.

Kaip vertinate Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo Europos Sąjungoje perspektyvas?
Bijau, kad Lenkija ir Lietuva nesugebėjo sukurti bendros strategijos. Gaila, nes Lenkija kartu su Lietuva galėjo turėti nemažą įtaką Europos Sąjungos rytų politikai.

“Aušra”, 2004 m. balandžio 1-15 d., Nr. 7

Sena Voruta