Pagrindinis puslapis Religija Šventųjų raštų tyrinėtojas: dabar tapti šventuoju beveik neįmanoma

Šventųjų raštų tyrinėtojas: dabar tapti šventuoju beveik neįmanoma

Violeta MELNIKIENĖ, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt

Atrodytų, tapti šventuoju nėra sudėtinga – pirmiausia reikia to norėti, sako šventųjų raštų tyrinėtojas, inžinierius projektuotojas Gražvydas Paukštė. „Kai matau, kiek žmonės padaro dėl olimpinio medalio, kiek atsisako, kiek jėgų, prakaito išlieja, galiu pasakyti, kad tikrai taptum šventuoju, jei įdėtum tiek pastangų“, – pastebi jis.

Vis dėlto, pasak G. Paukštės, šiandieniniame pasaulyje šventuoju tapti beveik neįmanoma. O ir reikalingi jie nedaug kam. „Apie šventuosius gerai pasakyta: jūs – žemės druska, – cituoja tyrinėtojas. – O mes puikiai žinome, kad mėsa nemėgsta druskos, nes ji neleidžia jai gesti.“

– Kada ir kaip gimė tradicija žmogų paskelbti šventuoju?

– Tradicija gimė pačioje krikščionybės pradžioje. Vienas iš pirmųjų šventųjų, manoma, yra šv. Steponas, kuris, kaip krikščionis, buvo užmuštas akmenimis dar apaštalo Pauliaus vaikystėje. Visi pirmieji šventieji buvo kankiniai už tikėjimą. Jei kas praranda gyvybę už tikėjimą, kaip Evangelijoje parašyta, natūraliai tampa kankiniu ir šventuoju.

– Kiek iki šių dienų priskaičiuojama šventųjų?

– Tiksliai nėra suskaičiuota, nors buvo bandymų. Jei skaičiuotume šventuosius ir katalikų, ir stačiatikių (kadangi  iki 1054 m. šios abi bažnyčios buvo kartu), gautume apie 10 tūkst. Kadangi iki šio laikotarpio žemėje gyveno apie 100 mlrd. žmonių, išeina, kad maždaug vienas iš 10 mln. yra šventasis.

– Ar šventieji suklasifikuoti pagal lytį, profesiją, nuopelnus?

– Pagal tai nėra suskirstyta. Bet yra ir moterų, ir vyrų. Vyrų truputį daugiau. Pagal tautybę šiek tiek viršija italai, nes Italijoje krikščionybė vystėsi anksčiausiai. Natūralu, kad tais laikais, kai buvo draudžiamas tikėjimas, ten buvo nemažai ir kankinių. Šventųjų yra visose šalyse, net Vietname Kinijoje, Japonijoje.

– Tose kultūrose, kur krikščionybė nėra pagrindinė religija?

– Misionieriai platino Evangeliją iki pasaulio pakraščių. Ten juos imta persekioti ir jie tapo kankiniais už tikėjimą.

– Kokių profesijų šventųjų yra ir už ką jie paskelbti šventaisiais?

– Už ką ir kaip, yra du pagrindiniai kriterijai. Vienas – doras gyvenimas. Nebūtinai nuo pat vaikystės, nes yra pavyzdžių, kai iš pradžių žmonės buvo nedori. Kitas kelias – įstatymas, kuris sujungia visus šventuosius. Tai Dievo ir artimo meilė. Be šito šventasis negali būti. Visi kiti dalykai, kaip valdininkai sakytų, yra poįstatyminiai aktai. Šventasis Augustinas tą dar sutrumpino ir sakė: „Mylėk Dievą ir daryk, ką nori.“ Kai kam sublizga akys  – na, dabar darysiu, ką noriu, ir būsiu šventasis. Bet jei tu myli kitą, darai tai, kas patinka kitam. Nedarai to, kas jam nepatinka. Mes kalbame apie tikrą meilę – ne apie tą, kuri per Valentino dieną būna.

– Bet kas tas ekspertas, kuris nustato, kad žmogus vertas būti paskelbtas šventuoju?

– Iš pradžių, iki II a., nebuvo tikslios tvarkos. Šventaisiais paskelbdavo tuos, kuriuos garbino liaudis, mačiusi jų dorą gyvenimą, kai kuriuos stebuklus. Tuomet jų kultas paplisdavo toliau. Kuo toliau vystėsi krikščionybė, tuo labiau šitas dalykas buvo biurokratizuojamas – tai natūralu. Šventuosius buvo leista skelbti vietiniams vyskupams. Paskui, nuo kokio XIV a., kai sustiprėjo popiežiaus autoritetas, norint, kad ir šventųjų autoritetas būtų rimtesnis, buvo tą daryti buvo leista tik popiežiams.

Kaip dabar tai vyksta? Yra dvi stadijos. Pirmoji vadinasi beatifikacija – paskelbimas palaimintuoju. Prieš tai dirba komisija, susidedanti iš dvasininkų, kurie ištyrinėja žmogaus gyvenimą, liudijimus, rašytinius darbus (ar juose nėra teologinių nukrypimų). Dar turi būti stebuklas. Stebuklas dažniausiai būna stebuklingas pagijimas, nes jį lengviausia nustatyti. Pavyzdžiui, yra gydytojų pažyma, kad žmogus serga kažkokia liga, o paskui be jokio įsikišimo pasveiksta.

– Labai įdomu, juk tai gėris tik jam – nebūtinai gėris artimam. Koks čia nuopelnas?

– Stebuklai nereikalingi šventajam. Jie reikalingi, kad stiprintų tikėjimą. Nes tuomet žmonės pamato, kad yra dvasinė jėga, kuriai šventasis ir atstovauja ir kuri veikia ir gyvenimą. Šiaip žmonės retai apie tai susimąsto. Nebent ištikus bėdai prisimena, kad yra kažkokia jėga, ir kartais kreipiasi į ją. Taigi stebuklas reikalingas ne šventajam – jis tik patvirtina šventojo ryšį su dvasiniu pasauliu, su Dievu.

– Kokių dar profesijų žmonės buvo paskelbti šventaisiais? Ar yra mokslininkų šventųjų?

– Profesijų yra įvairių. Pavyzdžiui, buvo karalaitis – šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas. Jis mirė jaunas ir tikrai buvo šventas. Buvo vargšas vienuolis Pranciškus Asyžietis. Buvo labai aukšto rango Anglijos politinis veikėjas, dirbęs su karaliumi Henriku VIII, Thomas More`as. Ignacas Lojola buvo karininkas. Jis savo špagą padėjo prie Marijos kojų, metė kareivišką užsiėmimą, liovėsi žudyti, perėjo į vienuolyną ir sukūrė Jėzaus draugiją – jėzuitus.

– Buvo aiškiaregių?

– Kiekvienas šventasis – truputį aiškiaregys. O iš tūkstančio šventųjų tėra gal vienas mistikas. Mistikai kalba apie sielos susižadėjimą su Dievu. Visame pasaulyje priimta, kad sužadėtinis savo išrinktajai (šiuo atveju – sielai) duoda dovanų.  Kokios sužadėtinio dovanos? Ramybė ir išmintis. Kas yra išmintis? Yra gudrumas, protingumas ir išmintingumas. Gudrumą turi ir lapė. Protingumą – žmogus įgyja pats mokydamasis, tyrinėdamas, remdamasis savo ir kitų patirtimi.  Išmintį duoda dvasinis pasaulis. Piktoji dvasia neturi išminties, ji turi tik protą, nes yra mačiusi, kaip kuriamas pasaulis, kaip viskas veikia, kaip viskas egzistuoja. Todėl jos patirtis ir protas dideli, nepalyginsi su žmogaus. O tikra išmintis ateina iš Dievo. Yra labai aiškiai pasakyta: išmintis neina į nuodėmingą kūną ir nedorą sielą.

– Papasakokite apie įdomesnius, ryškius šventuosius. Tarkim, visą pasaulį domina Jeanne D`Arc.

– Sunku pasakyti, nes jų daug ir visi įdomūs. Kalbėdami apie Jeanne D`Arc, labai gerai matome, kaip žmonės neturi išminties. Jie iš pradžių Jeanne D`Arc paskelbė eretike, sudegino ant laužo, o praėjus kiek laiko kiti paskelbė ją šventąja. Tai net ne tik neišmintinga – tai net neprotinga. Tokių atvejų nemažai. Žmonėms dažnai sunku spręsti, kas yra šventasis. Toks yra pavyzdys iš dykumos tėvų gyvenimo.

Maždaug IV a., kai jau buvo leidžiama krikščionybė, dalis žmonių pamatė, kad jiems geriau gyventi atsiskyrus. Tie, kurie norėjo artimesnio kontakto su dvasiniu pasauliu, išeidavo į dykumą. Ten turėdavo kokį sodelį, nors suprantate, kad nelengva būdavo jį prižiūrėti. Sekmadieniais kažkiek kilometrų eidavo į bažnyčią priimti Komunijos. Visą mėnesį pindavo kokias pintines, o paskui nešdavo į turgų parduoti. Kartais tokie atsiskyrėliai turėdavo mokinį, kurie būdavo labai griežtai prižiūrimi.

Kartą eina senolis su mokiniu per dykumą. Mokinys pamato žirnio grūdą ir klausia, ar galima pakelti. Senolis sako: „O tu jį čia padėjai?“ „Ne.“ „Tai negalima.“ Vienas iš tokių senolių kartą per mėnesį nueidavo į turgų, parduodavo savo prekes, o paskui eidavo į viešuosius namus. Žinoma, visi į jį žiūrėjo tikrai ne kaip į šventąjį. Pasirodo, jis ten nueina, susimoka ir vienai moteriškei aiškina, kad gerai būtų tuos namus palikti. Jis pasiekė, kad moteriškė metė šį amatą, nuėjo į vienuoles ir netgi tapo vienuolyno vyresniąja.

– Gal galite papasakoti tipišką šventojo išrinkimo atvejį?

– Tipiško atvejo nėra, nes kaip žmonija yra įvairi, taip ir šventieji įvairūs.

– Bet juk keičiasi žmonių sąmonė, požiūris, reikalavimai.

– Galima sakyti, kad daugiausia šventųjų buvo tais laikais, kai krikščionybė buvo persekiojama. Daug šventųjų buvo ir tada, kai krikščionybė jau buvo leidžiama ir neatskirta nuo visuomenės. O šiandieniniame pasaulyje šventuoju tapti praktiškai neįmanoma. Dėl ko? Pasaulis su šventaisiais elgiasi trimis būdais: ignoruoja, puola arba nužudo. Taip darė nuo senų laikų. Pavyzdžiui, Evangelijoje Jėzus žydų kunigams sako – jūs žudėte savo pranašus.

– Šiandien nebūdinga nužudyti.

– Pažiūrėkite, kas darosi arabų kraštuose. Krikščionybė šiandien labiausiai persekiojama religija pasaulyje.

– Jūs kalbate apie religijų konfliktą. Bet jei žmogus yra krikščioniškoje bendruomenėje, krikščioniškoje šalyje, jis gali ignoruoti, žiūrėti skeptiškai, nelabai tikėti.

– Visai teisingai. Jei 95 proc. skeptiškai žiūri ir netiki, iš kur tiems šventiesiems atsirasti? Tuos 5 proc. turi sudaryti 10 mln. žmonių ir tada turėsime vieną šventąjį.

– Prognozė tokia, kad šventųjų padaugės? Kaip žmogui gauti šventojo vardą vien todėl, kad jis tiki Dievą?

– Šiandieninis persekiojimas daug klastingesnis – jis lyg ne persekiojimas. Prisiekdami beveik visi Seimo nariai mini Dievo vardą – „tepadeda man Dievas“. O aš nežinau, kas jiems padeda, nes jų veiksmai ne visada atitinka dorovės principus. Šiandien pasaulis įžengia į trečią tūkstantmetį. Pirmas tūkstantmetis buvo Dievo amžius, antras tūkstantmetis – Jėzaus Kristaus amžius ir trečias – Dvasios. Tačiau Dvasią žmonės skirtingai supranta. Šiandien šventuoju tikrai sunku būti, nes matome, kad netgi bažnyčią, jos atstovus sugebama išvesti iš kelio. Ne visus, dalį, bet mes girdėjome apie įvairius skandalus visose šalyse.

– Bet tai ne šiandienos reikalas. Visą bažnyčios istoriją ženklina nukrypimai iš dvasinio kelio. Ir inkvizicija, ir konfliktai su mokslu, ir kryžiuočių karai. Labai daug nuodėmių padarė bažnyčia. Kiek yra šventųjų kunigų?

– Galiu pasakyti, kad tarp šventųjų daugiausia yra kunigų, vienuolių vyrų ir vienuolių moterų. Kodėl? Pirmiausia – geriausiai matomas jų gyvenimas, nes yra kam stebėti ir patvirtinti. Antra, žmogus, pasirinkęs šį kelią, yra nukreipiamas gerąja linkme. Ne visi atlaiko – dalis ir pameta, ir išduoda kunigystę, nueina į nuodėmes.

– Ar įmanoma tapti šventuoju žemėje?

– Taip. Pirmiausia reikia to norėti. Daug kas sakys – aš tikrai noriu. Tada aš paklausiu – o ką padarei? Kai matau, kiek žmonės padaro dėl olimpinio medalio, kiek atsisako, kiek jėgų, prakaito išlieja, nors ne visada pasiseka, galiu pasakyti, kad tikrai taptum šventuoju, jei įdėtum tiek pastangų. Yra kitas dalykas: žmogaus jėgos maždaug kaip skruzdėlės, o dvasinio pasaulio – kaip dramblio. Be dvasinio pasaulio pagalbos netapsi šventuoju. Kiekvienas žmogus gyvena taip, kaip nori, tik nesupranta, kiek jis yra iš anksto determinuotas. Ar šventieji reikalingi? Juk iš tiesų ne visi sutiks, kad reikalingi, sakys – kam tie šventieji, tegul juos bažnyčia garbina. Apie šventuosius yra gerai pasakyta: jūs – žemės druska. O mes puikiai žinome, kad mėsa nemėgsta druskos, nes ji neleidžia jai gesti.

Bažnyčia šventuosius priskyrė būti globėjais. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kas yra radijo globėjas. Radijo globėjas – ne šventasis, o arkangelas Gabrielius. Kodėl? Jis atnešė žinią Marijai. Dailininkų ir daktarų globėjas – apaštalas Lukas, nes jis pats buvo daktaras, be to, yra padavimas, kad jis nutapė pirmąjį Mergelės Marijos portretą. Popiežių globėjas – šv. Petras. Politikų – Thomas More`as. Žurnalistų – Pranciškus Salezas. Jis yra bažnyčios mokytojas, parašęs labai išmintingų patarimų. Jo knyga „Filotėja“ išleista ir lietuviškai. Ten sudėti laiškai moteriškei, kaip dorai gyventi – ne visi, net ir šventieji, sugeba labai įtaigiai surašyti savo mintis.

Įdomu, kad dainininkų ir muzikantų globėja yra šv. Cecilija. Ji muzikantų globėja paskelbta per klaidą, nes visai nemuzikavo. Lotyniškame tekste buvo parašyta apie muziką, bet ne apie jos atliekamą, o tą, kuri turėjo būti atliekama per Cecilijos vestuves, kurios ir neįvyko. Čia padaryta klaida ir po šiai dienai visi ją garbina. Gaisrininkų – šv. Florijonas. Mistikų – šv. Jonas Kryžius, nes buvo didelis mistikas, Ispanijoje įkūręs karmelitų vienuolynus. Muitininkų – šv. Matas, kuris pats buvo muitininkas. Žvejų – šv. Andriejus, kuris buvo žvejys ir yra vienas iš Rusijos globėjų. JAV globoja Mergelė Marija. Lietuvą – šv. Kazimieras.

– Bet kodėl mes sakome „Marijos žemė“?

– Nes pirmas Marijos apreiškimas Europoje įvyko Šiluvoje.

– O Portugalijoje?

– Fatima – daug vėliau, apie 1910 metus.

– O kada Šiluvoje?

– Tiksliai neprisimenu, maždaug po 1600 metų. Tai pirmas apsireiškimas, tik mes to neįvertiname ir juokiamės. Apaštalas Paulius yra Maltos globėjas, nes, sudužus laivui, plaukiančiam į Italiją, jis išsigelbėjo toje saloje. Airijos – šv. Patrikas. Vienintelis šventasis, gimęs Vilniuje, yra Juozapas Rapolas Kalinauskas. Nepainiokime su sukilimo vadu Kostu Kalinausku. Nors Rapolas Kalinauskas taip pat dalyvavo sukilime ir iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, paskui ji pakeista katorga 10 metų. Ten jis ir atsivertė. Vėliau jis išvyko iš Lietuvos, užsienyje įstojo į vienuolyną, ėmė gyventi dorai ir galiausiai buvo paskelbtas šventuoju. Tai padaryta ne taip seniai. 1983 m. Rapolas Kalinauskas buvo paskelbtas palaimintuoju,  1991 m. – šventuoju. Vadinasi, žmogų paskelbus palaimintuoju,  turi praeiti kažkiek laiko ir vėl įvykti stebuklas. Stebuklų netrūksta. Pavyzdžiui, iki Joną Paulių II paskelbiant palaimintuoju, buvo pranešta maždaug apie 600 stebuklų. Juk liaudis ne veltui Romoje, Vatikano aikštėje, per laidotuves buvo iškėlusi plakatus Sanctus Subito – šventasis tuoj pat.

– Kodėl šventuoju negalima paskelbti gyvo žmogaus?

– Gyvas žmogus dar gali nusidėti. Mes pažįstame save ir žmones. Ir žinome savo silpnumą – nusidėti labai nesunku. Žinant tai, yra galimybė vėl atsikelti ir nusipurtyti purvą.

– Vis dėlto kam mums reikalingi šventieji?

– Šventieji reikalingi, kad mes, matydami jų dorą gyvenimą, meilę Dievui ir artimui, bandytume, kiek mūsų jėgos leidžia, jais sekti.

– Šiame pasaulyje motyvacija turėtų būti ne vien pavyzdys, bet dar kažkas stipriau.

– Stipresnė motyvacija galėtų būti, jei mes suprastume, dėl ko gyvename. Mes šiame pasaulyje gyvename dėl vieno tikslo – pasirinkti, su kuo norime būti po mirties: ar su Dievu, ar su piktąja dvasia.

– Žmogus norėtų jausti pasitenkinimą ir gyvendamas žemėje. Ką mums duoda dvasingumas, tikėjimas?

– Jau sakiau, kad šventųjų įstatymas yra Dievo ir artimo meilė. Jūs turbūt sutiksite, kad bet kuris sakys, jog įsimylėjęs žmogus yra laimingiausias. Jei žmogus įsimyli Dievą ir artimą, jis visą laiką įsimylėjęs. Svarbiausia, kad žmogus gali išduoti arba pamesti tave, o Dievas tavęs nepames. Ar to maža? Dangus prasideda žemėje.

– Tokiu atveju tikintį žmogų galima iškart atpažinti. Ar galite pasakyti, kuris yra tikintis, žiūrėdamas į žmones?

– Manau, kad ne. Aš jums pasakoju apie senolį, kuris lankėsi viešuosiuose namuose.

– Bet įsimylėjusio akys blizga, jis laimingas, su polėkiu.

– O aš nežinau, ką jis įsimylėjęs – ar Dievą, ar žmoną.

– Štai kaip viskas sudėtinga.

– Taip, ir tai teisinga, nes pirmiausia apsaugo ir patį šventąjį. Žiūrėk, jį pradės garbinti, jam susisuks galva, jis pradės didžiuotis, dėti rankas ir gydyti. Gerai, kad jis nematomas.

Naujienos iš interneto