Dvarininko Viliaus Jasinsko gyvenamasis namas. Tomo Jonušo archyv. nuotrauka

Ramunė Čebručenko, Švenčionys, www.voruta.lt

Grybų dvaras įsikūręs apie kilometrą į rytus nuo Grybų kaimo, Švenčionių rajono Sarių seniūnijoje. Dvaro statinių ansamblis įkurtas XVIII a. pradžioje.

Dvaro gyvenamieji namai buvo pastatyti aukščiau, ant kalniuko. Nuo jų visomis kryptimis vingiuoja keliai į artimiausius kaimus. Labiausia išvažinėtas, tai buvo važiuojant vakarų kryptimi, į netoli esantį Grybų kaimą. Pėstieji,  gerokai trumpindami kelią,  per laukus buvo pramynę taką. Pietų kryptimi vedė kelias į Laužėnus, o iš jų į Sarius. Rytų kryptimi – į Račkiškę, Švenčionis. Šiaurės kryptimi į Pliauškes, toliau pravažiuojant kitus kaimus, Sudotos ežerą pasiekdavo ir Švenčionėlius.

XIX a. per. dvaras priklausė didiko Jozefo Kurkovskio šeimai. Tuo laiku dvare vyko įdomus gyvenimas. Daug prabėgo laiko, keitėsi dvaro savininkai, keitėsi dvaras, jo statiniai. Pačių gražiausių, įdomiausių liaudies architektūros dvaro statinių neiškilo. Grybų dvaro dviaukštis medinis svirnas, pavėsinė  1968 m. perduoti Liaudies buities muziejui Rumšiškėse, abu gyvenamieji namai nugriauti.

1914 m. Jozefas Kurkovskis Grybų dvarą pardavė Januševskiui. Grybų dvarą valdė Česlovas Januševskis ir Vilius Jasinskas. Vietiniai gyventojai gerai mena šių dvarininkų ūkininkavimo  dvare metus. Grybų ir kt. kaimyninių kaimų gyventojams dažnai tekdavo talkinti dvare atliekant įvairius darbus, atidirbti už jautuką, kuris padėjo karvutei susilaukti mažylio ir kt., bet niekados nė vienas gyventojas nėra blogo žodžio pasakęs apie dvaro valdytojus.

Dvarininko Česlovo Januševskio gyvenamasis namas. Tomo Jonušo archyv. nuotrauka

Abiejų ponų namai ir klojimai buvo mediniai. Kiekvienas dvarininkas gyveno  ir visą ūkinę veiklą tvarkėsi atskirai. Kiekvienas turėjo savo trobesius ir vienas nuo kito buvo nepriklausomi. Viliaus Jasinsko namas buvo didelis, su gražia veranda, prie kurios augo senas klevas. Kiek toliau nuo namo stovėjo labai gražus, dviejų aukštų medinis svirnas. Česlovo Januševskio namas stovėjo netoliese, gal už 30 metrų.   Viliaus Jasinsko tvartai ir kiti statiniai buvo mediniai, bet jų sutvirtinimui naudotas mūras. Prie dvaro buvo pasodintas ne tik sodas, bet ir daug įvairių medžių, kaip guobos, ąžuolai, klevai, lazdynai.

Česlovas Januševskis vertėsi arklininkyste. Jo namas ir visi ūkio statiniai buvo mediniai. Jis turėjo pasodinęs nemažą sodą. Česlovo žmona pasimirė jauna, liko dukra Marija, kurią visi vadino Marysia. Po kurio laiko jis vedė antrą kartą, į žmonas pasirinkęs buvusios žmonos seserį, bet ir su ta nebuvo lemta gyventi kartu, nes ir ji mirė jauna.  Gyventojai pasakojo, kad Česlovas nelabai rūpinosi turimais arkliais,  jiems gailėjo pašarų ir todėl blogai juos šėrė.  Arklių uodegos buvo apkarpytos.

Grybų dvaro svirnas Liaudies buities muziejuje. Nuotrauka R. Bertašiūtės

O kaip susiklostė tolimesnis Česlovo gyvenimas? Česlovo Januševskio anūkė Halina Naumovič (Tomaševič) pasakojo, kad Česlovas 1942 m. gegužės 20 d. buvo suimtas ir turėjo būti sušaudytas su  kitais 27-iais Švenčionėlių miesto gyventojais prie Švenčionėlių – Švenčionių plento, kaip įkaitas už Lentupio kelyje nužudytą Vokietijos kreiskomisarą Gustavą von Becką.  Česlovas pasiprašė į tualetą ir pabėgo. Atėjęs į namus susirinko daiktus ir greitai visam laikui išvažiavo į Lenkijos miestą Vroclavą. Be anūkės Halinos Česlovas Januševskis turėjo ir anūką Voiteką Naumovičių, kurie dabar gyvena Lenkijoje. Kiekvienas skaitydamas svarstome, kaip gi Česlovui pavyko pabėgti? Kiekvienas kuriame savo versijas ir samprotavimus. Ir tai visai nesvarbu, svarbu, kad žmogus liko gyvas.

Viliaus Jasinsko namus tvarkė ir prižiūrėjo samdoma tarnaitė. Vilius turėjo didelė ūkį, laikė apie 20 karvių. Jo ūkyje turimus gyvulius prižiūrėjo Lukšoniai: dvi seserys ir du broliai. Karvėms duodavo grūdų, buvo labai gerai šeriamos ir prižiūrimos. Iš pieno darė grietinę, varškę, sviestą ir veždavo į turgų parduoti.

Grybų dvaro tvartas. Tomo Jonušo  nuotrauka

Viliaus Jasinsko brolis Adomas, kurį visi vadino Adamkum, gyveno visai netoliese, gal už kokio kilometro į rytus – Adamavo dvare (palivarkas). Pastatas buvo medinis, bet labai didelis ir gražus. Tikėtina, kad dvaras ir įgavo tuo metu ten gyvenusio savininko vardą. Per keliasdešimt metrų nuo Adamavo dvaro buvo nušautas vienas iš Čechavičių. Miškelyje, pietinėje pusėje nuo pastato, Čechavičiaus žūties vietoje, stovi nedidukas akmuo su užrašu jame, kuris skirtas žuvusiojo atminimui. Ant akmens buvo iškaltas žuvusiojo vardas, pavardė, data. Galimas dalykas, kad akmuo veikiamas lietaus ir vėjo jau bus ištrynęs užrašą akmenyje. Buvęs dvaro pastatas buvo parduotas ir išardytas.

Račkiškės dvaras. Grybų, Adamavo, Račkiškės, Paulinavo dvarai išsidėstę labai netoli vienas kito. Labai dažnai jie painiojami, bet tai yra atskiri dvareliai, vienas nuo kito nutolę per nedidelį atstumą. Teisingai reikėtų sakyti palivarkai, bet mūsų krašte buvo įprasta visus palivarkus vadinti dvarais. Račkiškės dvarelį valdė Čechavičiai. Tai buvusi labai didelė šeima. Netoli Švenčionių Svenciankos dvare gyveno tos pačios giminės atstovai, labai daug prisidėjęs prie Švenčionių cerkvės, Švenčionių bažnyčios statybų.

Grybų dvaro klojimas. Tomo Jonušo nuotrauka

Račkiškėje gyveno trys ūkininkai: Čechavičiai, Jasiulioniai ir Skinderiai. Čechavičiai buvo ponai, net turėjo 100 ha žemės. Čechavičių istorija labai įdomi, turtinga. Dabar šios šeimos atstovai plačiai išsidraikę po platųjį pasaulį, bet du šeimos atstovai gyvena ir dirba Švenčionių rajone.

Sovietmečiu, buvusiame Grybų dvaro Česlovo Januševskio gyvenamajame name, veikė pradinė mokykla. Mišriose mokyklos klasėse mokėsi 1-4 kl. mokiniai iš aplinkinių Kirdeikių, Laužėnų, Melagėnų, Liūlinės ir kt. kaimų. Kitoje to  pastato dalyje gyveno  šeima.

Sovietmečiu visi pastatai buvo atiduoti kolūkiui. Netoli pagrindinių dvaro pastatų buvo pastatytos mūrinės fermos. Vienoje jų augino kiaules, kitoje fermoje laikė karves. Karvių fermoje buvo įrengtos mechaninės karvių girdyklos, bet  karvės buvo melžiamos rankomis. Kolūkis augimo šimtus žąsų ir avių. Kolūkis dvaro tvartuose, klojimuose buvo įsirengęs sandėlius, kuriuose laikydavo pašarus gyvuliams. Dideliame rūsyje buvo sandėliuojamas silosas karvėms šerti. Kolūkio laukuose žaliavo pasodinti kukurūzai.

Grybų dvaras turi naujus šeimininkus, kurie įdėjo labai daug darbo ir pasistengė, kad dvaras būtų įdomus ir patrauklus. Dabar dvaras noriai lankomas svečių, jame vyksta įdomios  konferencijos, paskaitos.