Vilniaus įgulos Karininkų Ramovėje balandžio 12 d. vyko „Vilnijos“ draugijos iškilmingas suvažiavimas, skirtas šios organizacijos 20-mečiui paminėti.
Tos dienos rytą sostinės Šv. Mikalojaus bažnyčioje aukotos šv. Mišios už Vilnijos krašto gyventojus ir mirusiuosius lietuvius.
Suvažiavimas prasidėjo gausiai susirinkusių dalyvių giedamu Lietuvos himnu.
Draugijos dviejų dešimtmečių veiklą apžvelgė „Vilnijos“ pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva. Pasak jo, pagal įstatus „Vilnijos“ draugija tęsia ankstesnių lietuvių organizacijų – Sąjungos Vilniaus kraštui remti, Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų veiklą. Lietuvių mokslo draugiją Jonas Basanavičius įkūrė 1907 m. balandžio 7 d. Taigi „Vilnijos“ draugijos dvidešimtmetis siejasi su jos ištakų šimtmečiu. Jos steigiamasis susirinkimas įvyko 1988 m. balandžio 20 d. Pirmininku išrinktas Stasys Trepšys. Draugijos kūrimo iniciatorius, dabartinis jos vadovas K. Garšva (apie sukaktuvinės „Vilnijos“ kelią, veikliausius, daug nusipelniusius žmones, darbus jis pasakoja „Vorutos“ š.m. balandžio 12 d. nr. 7) iš suvažiavimo tribūnos priminė, jog vienas iš pirmųjų draugijos raštų buvo LKP CK sekretoriui L. Šepečiui dėl Rytų Lietuvos švietimo reikalų. Ypač svarbus draugijos tikslas tuo metu buvo padėti etninių šeimų lietuviams. Rūpintis Vilnijos krašto lietuviškomis mokyklomis, etninių šeimų lietuvių prigimtinės, lietuviškos tapatybės išsaugojimu, puoselėjimu – tai ir dabar jos opiausi dalykai.
Rūpesčių rūpestis – mokykla
„Vilnijos“ draugijos švietimo grupės vadovas, „Ryto“ draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis pateikė suvažiavimo dalyviams išsamų mokyklų padėties Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose vaizdą. Buvo laikas, kai Vilniaus, o ypač Šalčininkų rajone švietimas lietuvių kalba vos ruseno. Beveik nebuvo mokyklų, dirbančių lietuvių kalba. Imta jas steigti. 1989 m. atidaryta Rudaminos 2-oji, 1991 m. – Juodšilių „Šilo“, 1992 m. – Maišiagalos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo, Nemenčinės 2-oji, Paberžės „Verdenės“ vidurinės mokyklos, 15 pagrindinių mokyklų bei mokyklų-darželių. 1993-1996 m. atidarytos dar 9 mokyklos arba lietuvių kalba dirbančios klasės. Visa tai – Vilniaus rajono teritorijoje.
„Apie 1996 metus, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybes jau valdant Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, mokyklos išaugo, daug kur reikėjo atdaryti penktąsias klases, – kalbėjo A. Masaitis. – Rajonų vadovai pareiškė, kad nėra lėšų ir jokių naujų klasių-komplektų nebus atidaroma. Kreipėmės į Vilniaus apskrities viršininką Alfonsą Macaitį. Pavyko! Penkiose Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokyklose atsirado penktosios klasės. 1997-aisiais tuose rajonuose duris atvėrė penkiolika Vilniaus apskrities pavaldumo mokyklų: Šalčininkų – dešimt, Vilniaus – penkios“.
Praėjo dešimtmetis, galima pasidžiaugti nemažai nuveikus, iškovojus, bet ir kyla nerimas dėl lietuviškų mokyklų Pietryčių Lietuvoje. Vienas iš daugelio nelinksmo vaizdelio paveikslėlių. Pernai pavasarį priimtu Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nutarimu Glitiškių 2-oji pradinė mokykla (dėstoma lietuvių kalba, 28 mokiniai) prijungta prie Glitiškių 1-osios (dėstoma lenkų kalba, 5 mokiniai), o vėliau prijungtas ir vaikų darželis – ir pertvarkyta į mokyklą-darželį. Glitiškių mokykloje-darželyje lietuvių kalba mokosi jau tik 14 mokinių.
Metais anksčiau iš Vilniaus apskrities Valstybinės švietimo priežiūros skyriaus bei Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojų sudaryta komisija patikrino 30 lietuvių ir lenkų mokoma kalba mokyklų Vilniaus rajone. Nustatyta, kad lietuvių kalba dirbančių mokyklų finansavimas ar aprūpinimas baldais, mokymo priemonėmis bei kompiuterine technika mažesnis 50, o kartais net 70 proc.
Atliktas sociologinis tyrimas „Mokymosi prieinamumas Vilniaus rajono gyventojams“. Jį inicijavo trišalė darbo koordinavimo grupė, sudaryta iš Vilniaus rajono savivaldybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų. Tarp tyrimo išvadų, rekomendacijų, apibendrinimų nurodoma, jog „yra pagrindas teigti, kad lietuvių, taip pat Lietuvos tautinių mažumų – rusų, baltarusių – interesams švietimo sektoriuje Lenkų rinkimų akcijos valdoma savivaldybė atstovauja nepakankamai“.
„Vilnijos“ draugijos Šalčininkų skyriaus pirmininkas, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius prisiminė laikotarpį, kai lietuviškas švietimas rajone gyveno gaivaus pakilimo metą. Sulaukta valdžios, o ypač – šviesiosios visuomenės didelio dėmesio, paramos. Steigti, statyti lietuviškas mokyklas, jas aprūpinti labai daug padėjo Kauno inteligentija, „Vilnijos“ draugijos miesto skyrius. Jo pirmininkas Alfonsas Petrukevičius buvo ir jubiliejinio suvažiavimo delegatas. „Vilnijos“ Kauno ir Šalčininkų skyrių vadovai, pasidaliję gerų darbų prisiminimais, regis, nesijaučia ramūs: šiandien tokių darbų reikia ne mažiau.
Apie gausaus iškilių šviesuolių būrio rūpinimąsi Vilnijos krašto lietuviškomis mokyklomis „Zigmo Zinkevičiaus, Alio Vidūno laikais“, nūdienos inteligentijos aktyvaus dalyvavimo šioje veikloje reikmę kalbėjo ir buvęs Vilniaus apskrities viršininko patarėjas, Rytų Lietuvos kultūros, švietimo nepailstantis darbininkas Jonas Endriukaitis, kiti suvažiavimo dalyviai. Vilniaus apskrities Socialinių ir bendrųjų reikalų departamento direktorius Jonas Vasiliauskas prisiminė, kaip jį traukė į „Vilnijos“ veiklą Rimantas Klimas. Jis, anuomet Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkas, 1992-1993 m. Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministras, draugijos sukaktuvinio suvažiavimo dieną Karininkų ramovėje daugiausiai reiškėsi kaip dainininkas. Akademikas Z. Zinkevičius, 1996-1998 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras, suvažiavime nedalyvavo, perdavė sveikinimus bei dovanų – knygų. Kaip ir tuo laiku, kai vadovavo Vilniaus apskričiai, kartu su „Vilnijos“ bendražygiais, bendraminčiais, bičiuliais vėl buvo A. Vidūnas.
„Esu dėkingas likimui, kad atsidūriau šios veiklos sūkuryje, – sakė Vilniaus rajono Paberžės „Verdenės“ vidurinės mokyklos direktorė Vanda Nivinskienė. – „Vilnijos“ draugijai už paramą – nuoširdžiausiai ačiū. Jeigu ne „Vilnija“, užsienio tautiečių palaikymas, mūsų mokykla nebūtų, kokią dabar turime. Kad tik būtų mokytojų – gerų, patriotiškų“.
Ten, kur lietuviai per amžius buvo
„Atvežiau didžią pagarbą ir padėką, lenkiuosi jums“, – kreipėsi į susirinkusiuosius salėje iš Gudijos, Palesos atvykusi lietuvė Antanina Arbačiauskienė. Tautiečių iš užsienio – etninių lietuvių šeimų gyventojų, žinomų asmenybių, veiklių, energingų vyresnių ir jaunesnių – Lietuvos sotinėn suvažiavo gražus būrys. Atsivežė ir materialių, ir dvasios dovanų: muzikos, dainų, šilto bendravimo nuotaikos, ir planų, kaip toliau gyventi, puoselėti lietuvybę.
„Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė pranešimą „Lietuvių globa etninėse žemėse“ pradėjo prisimindama pirmąsias lietuvybės žadinimo išvykas į Gudiją. Draugijos etninių žemių grupės vadove lieka nepamirštama. 1998 m. jos surengta ekspedicija į Gudijos Apso kraštą registruoti ir budinti lietuvių. „Lietuvybė čia dar miegojo. Kaime prie Apso klausiu močiutę, kokios tautybės esanti. Ji atsakė, „kai buvau maža, mūkiau lietuviškai, o dabar kas esu – nežinau“. Vaikščiojome po kaimus, kalbinome tėvus ir vaikus, ieškojome mokytojų. Susiradę kunigą Vladą Petraitį, kvietėme žmones į lietuviškas pamaldas Pelekų bažnyčioje“, – į pradžių pradžios pėdsakus grįžo N. Balčiūnienė ir galėjo daug papasakoti apie pastangų išjudinti, suburti Apso krašto lietuvių bendruomenę vaisius.
Įsteigtos trys lietuvių sekmadieninės mokyklos. Per 1999 m. lituanistinių mokyklų mokslo metų pradžią Gudijoje lankęsi garbūs svečiai iš Lietuvos matė Apso krašto vaikus, jau mėginančius skaityti lietuviškas knygeles. (Čia proga prisiminti, kad ir N. Balčiūnienė, būdama tarp Vilniaus universiteto žygeivių, nešdavo Gudijon lietuviškų knygų). „Vilnijos “ draugija padėjo Apso krašto lietuviams organizuoti 2000-ųjų metų sutikimą ir kalėdinius renginius, pas Pelekų, Vainiūnų ir Ūsonių lietuvių sekmadieninių mokyklų vaikus nuvežė folkloro dainininkus iš Sarių kaimo, muzikantus iš Adutiškio. Draugija parūpino lėšų Pelekų ir Vainiūnų moksleivių ekskursijai į Lietuvą 2000 m. rugsėjį. Ryšiai plėtojosi, Apso krašto bendruomenė telkėsi, stiprėjo, bet ir naujajai, 2006 m. gegužę išrinktai, jos pirmininkei Irenai Kumpinienei netrūksta rūpesčių.
Kalbėdama apie etninių žemių lietuvių reikalus N. Balčiūnienė tarp didžiųjų rūpesčių minėjo patalpas, kuriose būtų galima rinktis į kultūros bei kitokius renginius, bendrauti, mokytis. Visokių kliūčių dėl to yra Apso krašte. Sunku išlaikyti patalpas Gardino lietuviams. Kitoms lietuvių bendruomenėms Gudijoje lengviau (Rodūnios kultūros namai atviri glaustis mūsų tautiečiams), o kai kurios turi visai neblogas sąlygas susibūrimų, iškilmių, kultūros poreikiams tenkinti. „Vilnijos“ draugijos etninių žemių grupės pirmininkė daug pagyrimo žodžių išsakė apie energingąją Lydos lietuvių vadovę Mariną Stakutytę-Mitiukevič, gebančią susitarti su vietine valdžia, kad būtų rasta vietos ir lietuviškai bibliotekai, ir mokyklai, ir įvairiems renginiams.
O Pelesoje, pasak N. Balčiūnienės, galėtų atsirasti lietuvybės židinys, dėl kurio turbūt nereikėtų tartis su valdžia. Tai šviesaus atminimo iškiliosios mūsų tautietės Marijos Kruopienės namas. Yra atminimo lenta, galėtų būti ir gyvas muziejus.
Lenkijos lietuviams išskirtinis įvykis buvo lietuviškos mokyklos (trijų švietimo įstaigų – vaikų darželio, pagrindinės mokyklos ir gimnazijos) atidarymas Seinuose 2005 m. „Dėkojame visiems, kurie padėjo įkurti šią puikią mokyklą. Atskira padėka už didelius darbus „Vilnijos“ draugijos vadovams“, – kalbėjo suvažiavimo viešnia – Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė. Į suvažiavimą atvyko taip pat Punsko lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė, kitų svečių iš šio krašto. „Tenai LietUva per amžius buvo…“, – dainavo Punsko moksleivių merginų duetas, paskui apie tai, kaip „su brolaliu obelėlę sodzinau, sodzinau“.
Viskas čia tiko ir buvo svarbu. „Lietuvybės sklaida, kalbos išlaikymas turėtų būti mūsų valdžiai labiausiai rūpimi dalykai“, – sakė Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytis Kupčinskas. Jis pritarė „Vilnijos“ draugijoje jau keletą metų puoselėjamai minčiai, kad prie Seimo reikėtų sudaryti etninių žemių lietuvių globos komisiją ar tarybą. Siūlymas įtrauktas į suvažiavimo rezoliuciją.
Bendromis pastangomis tęsti darbus
„Vilnijos“ draugija, kurioje dabar apie tūkstantį žmonių, dvidešimtmečio proga sulaukė gausiai sveikinimų, sėkmės linkėjimų ateities darbuose. Draugijos pirmininkas K. Garšva apdovanotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Aukso ženklu „Už nuopelnus“. Jį apdovanotajam šio departamento skyriaus vadovė Violeta Raulynaitienė. „Tai draugijos darbo įvertinimas. Bendromis pastangomis tęsime darbą“, – sakė „Vilnijos“ pirmininkas.
Apie tai, kas nuveikta ir ką toliau daryti, be jau minėtų kalbėjusiųjų, žodį taip pat tarė Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys Gediminas Paviržis, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, Irena Seliukaitė (Kultūros ministerija, Kraštotyros draugija), Jonas Burokas (Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga), dr. Napaleonas Kitkauskas (Tautos fondas, K. Donelaičio draugija), Kazimieras Uoka (Lietuvos tautininkų sąjunga), „Vorutos“ vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius, kiti.
Scenoje duetu ir atskirai dainavo vilniečiai Irena Bražėnaitė bei Rimantas Klimas, minėtosios jaunosios punskietės, koncertavo Pelesos lietuvių vidurinės mokyklosmokytojo ir meno vadovo Petro Rimkaus suburtas, čia pat padidėjęs ansamblis, Vilniaus „Raskilos“ klubo (jame – ir „Vilnijos“ draugijos steigiamojo susirinkimo dalyvis Gintautas Barkauskas) dainininkai. Buvo momentas, kai visi esantys salėje atsistoję ir susikibę rankomis traukė „dainą, kurią kažkada dainuodavo mūsų senoliai“.
Voruta. – 2008, bal. 26, nr. 8 (650), p. 1, 7, 16.
