Sėkmingi ir nesėkmingi pabėgimai iš Sovietų Sąjungos

Autorius: Data: 2020-10-30 , 10:56 Spausdinti

Sėkmingi ir nesėkmingi pabėgimai iš Sovietų Sąjungos

Grupė asmenų, ketinusių pabėgti į Švediją. Iš kairės: Petras Maknevičius, Vytautas Maknevičius, Sergijus Liutkus, Vaclovas Andziulis, Jadvyga Laucevičiūtė, Karolis Čarli Razevičius

www.voruta.lt

GELEŽINĖ UŽDANGA

  1946 m. Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis Fultono mieste (JAV) konstatavo, kad ant Rytų Europos nusileido „geležinė uždanga“, už kurios esančias valstybes vis griežčiau kontroliuoja Sovietų Sąjunga. Nuo to laiko teatruose naudota geležinė uždanga per gaisrą scenai nuo salės atskirti virto metafora, reiškiančia SSRS ir kitų socialistinių šalių politinį, karinį ir ideologinį izoliavimąsi nuo Vakarų, asmens laisvių, pirmiausiai judėjimo ir informacijos gavimo, varžymą.

Pagal Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybės politinę ideologinę nuostatą,  „imperialistinių valstybių specialiosios tarnybos, realizuodamos savo vyriausybių planus, siekė sugriauti Sovietų Sąjungą ir socialistinio lagerio šalis, todėl darė kenksmingą ideologinę įtaką sovietiniams piliečiams“, „skiepijo netikėjimą komunistinės visuomenės dvasinėmis vertybėmis ir idealais“, skleidė „idealizuotą įsivaizdavimą apie tariamas laisves kapitalistinėse šalyse“, ragino „politiškai neatsparius“ piliečius bėgti į Vakarus, siekė gauti žinių apie SSRS ekonominę politinę padėtį. Net SSRS prasidėjus pertvarkai ir XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje sumažinus kai kuriuos apribojimus išvykti į užsienį, pagrindiniu Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojų iššūkiu kontržvalgybinėje veikloje buvo kova su „priešo“, ypač lietuvių išeivių, „griaunamąja veikla“, kuri turėjo įtakos „respublikos vystymosi pagal vakarietišką pavyzdį“, „pasitraukimo iš SSRS“, „daugpartinės sistemos kūrimo“ idėjų sklaidai.

       Pirmąjį pokario dešimtmetį SSRS siena buvo uždaryta – į užsienį išvykti buvo draudžiama. Ten  patekti buvo galima tik vykstant į komandiruotes. Emigruoti buvo leidžiama tik šeimų susijungimo tikslu ar kai kurioms etninėms grupėms (lenkams, vokiečiams, žydams). Pirmieji turistai iš SSRS į užsienį išvyko tik 1955 m. 1956 m. iš Kauno į įvairias užsienio šalis su turistinėmis grupėmis išvyko daugiau kaip 100 žmonių. SSRS pilietis negalėjo į užsienį išvykti laisvai, kada panorėjęs. Norėdamas tai padaryti, jis privalėjo prašyti leidimo ir gauti išvykimo dokumentus (užsienio pasą, išvykimo vizą). Komunistinė valdžia bijojo, kad SSRS piliečiai gali pasilikti užsienyje ir pasiprašyti politinio prieglobsčio. Todėl į užsienį buvo išleidžiami tik sovietinei santvarkai lojalūs ir gerai patikrinti žmonės, gavę partinių ir profesinių sąjungų rekomendacijas bei saugumo leidimą. Dėl leidimo išvykti į komandiruotę ar turistinę kelionę su grupe į užsienį galėdavo kreiptis tik darbovietės. Norintys keliauti į užsienį, darbovietės profesinės sąjungos komitetui tūrėdavo rašyti prašymą, kurį gavus ir nusprendus jį tenkinti, reikėdavo parengti charakteristiką-rekomendaciją. Ją turėdavo pasirašyti darbovietės vadovas, pirminės partinės organizacijos sekretorius bei profesinės sąjungos komiteto pirmininkas. Charakteristikas tikrindavo komunistų partijos rajono ar miesto komitetas. Kandidatų išvykimui į užsienį atrankoje ir patikrinime dalyvaudavo neetatiniai KGB darbuotojai ir veikiančio KGB rezervo karininkai, dirbę institucijose įvairiose pareigose ir neatskleidę savo ryšių su KGB, taip pat šias institucijas prižiūrėjusių Lietuvos SSR KGB kontržvalgybinių padalinių darbuotojai. Turistinių kelialapių į užsienio šalis, ypač kapitalistines, skaičius būdavo ribotas. Teisės pasirinkti į kurią šalį norima vykti nebuvo. Plačiai veikė kelionių gavimo per pažintis (blatą) sistema. Leidimus išvykti į komandiruotę ar  kelionę užsienyje iki XX a. 9 dešimtmečio pabaigos išduodavo arba neišduodavo Išvykimų į užsienį komisija prie Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK). Norint išvykti į užsienį privačiais tikslais, būdavo būtina gauti iškvietimą iš užsienyje gyvenusių giminių. Leidimą išvykti į užsienį laikinai ar nuolat gyventi pagal asmenų prašymus išduodavo Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Vizų ir registracijos skyrius, tačiau tam tikrais atvejais dėl leidimo išdavimo jis privalėdavo kreiptis ir į Išvykimų į užsienį komisiją prie LKP CK. Leidimas išvykti į užsienį buvo išduodamas atsižvelgiant į KGB atliktą asmens specialųjį patikrinimą ir raštu pateiktą nuomonę. Specialaus patikrinimo tikslas buvo nustatyti asmens „moralines ir politines savybes“, ar asmuo neketina pasilikti užsienyje, siekiant uždrausti į užsienį išvykti asmenims, kuriuos KGB įtarė turint “priešiškų ketinimų” ir kurie „negali tinkamai atstovauti šalį užsienyje“, apriboti asmenų, dirbančių su valstybės paslaptimis, išvykimą. Spec. patikrinimas nebuvo taikomas SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantiems (nomenklatūriniams) darbuotojams.

Simas Kudirka Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Tardymo izoliatoriuje Vilniuje. 1970 m. gruodžio 18 d. S. Kudirka (g. 1930 m.), plaukiojančios bazės „Tarybų Lietuva“ radijo operatorius, 1970 m. lapkričio 23 d. per SSRS ir JAV žvejybos pramonės delegacijų susitikimą JAV teritoriniuose vandenyse, peršoko į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ ir laivo kapitono paprašė politinio prieglobsčio. Laivo „Tarybų Lietuva“ kapitonui pareikalavus, laivo „Vigilant“ kapitonas leido sovietiniams jūreiviams S. Kudirką sulaikyti panaudojant jėgą.

       1973 m. į kapitalistines šalis privačiais tikslais (individualiai) pageidavo išvykti 765 asmenys, iš jų 645 buvo uždrausta išvykti dėl rastos „kompromituojančios medžiagos“. Iš 13176 asmenų, pageidavusių vykti privačiais tikslais į socialistines šalis, buvo leista išvykti 10651 asmeniui. Išvykstantys į užsienį paskaitose-instruktažuose būdavo įspėjami užsienyje neatsiskirti nuo grupės, eiti tik ten, kur grupės vadovas pasakys, vengti bendravimo su užsieniečiais, saugotis pasiūlymų pasilikti, jiems buvo leidžiama pasikeisti ribotą valiutos kiekį, skirtą įsigyti suvenyrams. Turistinėse ir komandiruočių grupėse veikė saugumo agentai bei patikėtiniai, tam tikrais atvejais ir KGB operatyviniai darbuotojai,  apsimetę („prisidengę legenda“) įstaigos ar organizacijos darbuotojais. Jų užduotis buvo išaiškinti „priešo žvalgybinius tikslus“, ar sovietiniai piliečiai nėra verbuojami, stebėti išvykusių žmonių elgesį, jų kontaktus su užsieniečiais, ypač su antisovietinių pažiūrų lietuvių išeiviais, „būtinais atvejais“ daryti įtaką grupei, paaiškinti „politištkai kenksmingų pasisakymų klaidingumą“, užkirsti kelią antisovietinės literatūros platinimui ar kurio nors grupės nario bandymui pasilikti užsienyje, rinkti žvalgybinę informaciją. Pavyzdžiui 1975 m. Lietuvos SSR valstybinio dainų ir šokio ansambliui „Lietuva“ viešint Islandijoje, ansamblio nariams paštu adresuota antisovietinė literatūra buvo demonstratyviai sudeginta. KGB darbuotojų būdavo apklausiami ne tik iš užsienio grįžę agentai ir patikėtiniai, bet „geranoriško pokalbio forma“ ir kai kurie kapitalistinėse šalyse komandiruotėse ar privačiai buvę asmenys. 1973 m. į užsienį su organizuotomis turistinėmis grupėmis išvyko 7564 turistai,  iš jų 1100 į kapitalistines šalis. Su jais į užsienį vyko 15 KGB operatyvinių darbuotojų, 98 agentai, 264 patikėtiniai. Asmenys, užsienyje demonstravę „netinkamą“ elgesį, buvo traukiami į KGB operatyvinę įskaitą ir daugiau į užsienį neišleidžiami, apie jų „netinkamą“ elgesį informuojami partiniai organai, su jais pravedami auklėjamieji (profilaktiniai) pokalbiai, „prasižengėliai“, turėję nuolatinių ryšių su užsieniečiais, verčiami bendradarbiauti su KGB.

Siekiant užkirsti kelią galimiems pabėgimams į užsienį, KGB  taip pat tikrindavo ir tarptautinių reisų lėktuvų, traukinių, autotransporto darbuotojus. Asmenų, norinčių įsidarbinti tolimojo plaukiojimo prekybos ir žvejybos laivuose su teise įplaukti į užsienio šalių jūrų uostus, duomenys būdavo teikiami Užsienio plaukiojimo kadrų komisijai prie LKP CK. Jos sprendimu, po KGB patikrinimo, 1974 m. 117 asmenų buvo uždrausta plaukti į jūrą, iš jų 7 asmenys buvo įvardinti kaip turėję „išdavikiškų ketinimų“. Tolimojo plaukiojimo laivų įgulose buvę KGB agentai ir patikėtiniai stebėjo kitų įgulos narių elgesį ir drausmės pažeidimus, „įtartinus“ kontaktus su užsieniečiais, valiutinę-kontrabandinę veiklą. Viešai publikuojami iš užsienio grįžusiųjų įspūdžiai apie užsienio keliones buvo cenzūruojami, skelbti buvo galima tik sovietinei ideologijai naudingą informaciją.  

        Rašytojas Juozas Baltušis dienoraštyje 1980 m. rašė: „Mūsų žmonės, daugumoje, visiškai nebeįsivaizduoja, kad žmogus privalo turėti pilną teisę keliauti po pasaulį, kur tiktai jis nori, pasirinkti gyventi tokią valstybę, šalį, kraštą, kuris jam labiausiai patinka, emigruoti iš tėvynės, kada tiktai jam patinka, ir t.t. Keisčiausia yra tas, kad visi žino, jog Tarybų Sąjunga pasirašė Pilietinių teisių chartiją, įsipareigojo ją vykdyti, ir kad būtent ši chartija užtikrina tokias teises, o tas žinojimas žmonėse tiek atrofavęsis, jog jiems nė į galvą nebeateina reikalauti, bent jausti teisę reikalauti tų teisių – pačių elementariausių, kuriomis laisvai naudojasi visi pasaulio žmonės. Štai ką reiškia vienos partijos diktatūra, paremta galingu valstybės saugumo organų veiksniu!“.

        1977 m. išleistoje, KGB darbuotojams skirtoje mokymo priemonėje rašoma, kad, nors partija nenuilstamai ugdė kiekvieno SSRS piliečio „besąlyginę meilę tarybinei Tėvynei“, kai kurie piliečiai išduodavo Tėvynę pabėgdami į užsienį ar atsisakydami sugrįžti iš užsienio. Kova su „tėvynės išdavimu“ yra vienas svarbiausių saugumiečių, „jautusių didelę atsakomybę komunistų partijai ir tarybinei valstybei“, uždavinių. „Signalų“ apie ketinimus pabėgti kiekvienais metais buvo gaunama vis daugiau. Žmonės rizikavo, nors ir žinojo, kad nesėkmės atveju gresia mirties arba ilgalaikio įkalinimo bausmė.

PABĖGIMAI

      Bandymai bėgti  nuo sovietinių okupantų prasidėjo dar 1940 m. birželio mėn. Į užsienį bandė pasitraukti daugiausia aukštieji tarpukario Lietuvos valdžios pareigūnai. Pasitraukti pavyko Prezidentui Antanui Smetonai, generolui Stasiui Raštikiui ir kitiems. Tačiau pasisekė ne visiems. Sovietų saugumas sulaikė ir sušaudė Lietuvos karo aviacijos vadą, generolą Antaną Gustaitį ir kitus. Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) 1941 m. gegužės 12 d. telegramoje į Maskvą nurodyta, kad reikia ištremti 250 „pabėgusių į užsienį tėvynės išdavikų“ šeimų narių.

Vokietijai pralaimint Antrąjį pasaulinį karą ir Raudonajai armijai žengiant  į Lietuvą, 1944 m. liepos – spalio mėn. kartu su frontu nuo sovietinio teroro grėsmės į Vakarus traukėsi tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Sąjungininkų išlaisvintose Europos valstybėse liko daug iš nacių nelaisvės išlaisvintų Lietuvos gyventojų, kurie karo metais dėl įvairių aplinkybių atsidūrė Vokietijoje ar jos okupuotose šalyse. Tie, kurie po karo pateko į SSRS okupacines Vokietijos ir Austrijos zonas ar SSRS okupuotas Rytų Europos valstybes ir atsisakydavo grįžti į SSRS, būdavo suimami. 1944–1951 m. už atsisakymą grįžti į SSRS buvo  nuteista mažiausiai 15 Lietuvos gyventojų, iš jų 9 žydų tautybės. 13 žydų tautybės asmenų  už akių nuteisti mirties bausme už tai, kad iš tarnybos Sovietų okupacinės kariuomenės grupės Vokietijoje ir Austrijoje pabėgo į Vakarų sąjungininkų kontroliuojamas teritorijas.

       Žydai buvo vieni pirmųjų, kurie pokaryje bandė pabėgti iš sovietų okupuotos Lietuvos. Už nemažas pinigų sumas įgiję fiktyvius dokumentus, dalis žydų sėkmingai pasinaudojo 1945–1947 m. vykusia buvusių Lenkijos piliečių repatriacija į Lenkiją. Tačiau pabėgti su padirbtais dokumentais ar kitais būdais pavykdavo ne visiems. 1945–1951 m. sovietų saugumas suėmė 175 žydų tautybės asmenis, organizavusius nelegalų išvykimą ar bandžiusius pabėgti į užsienį. Jie buvo nuteisti kalėti nuo 1 iki 10 m., bausmę atliekant pataisos darbų lageriuose. 1946 m. suimti vieno iš nesėkmingo pabėgimo į užsienį organizatorių, Vilniaus sanitarijos ir higienos instituto vyr. mokslinis bendradarbis Šlioma Gefenas bei jo bendrabylis Lietuvos SSR lengvosios pramonės ministerijos skyriaus viršininkas Pavlas Beilinzonas tardomi parodė, kad žydai negali likti gyventi Pabaltijyje, nes „vietiniai gyventojai praliejo daug žydų kraujo“, „Lietuvoje siautėjo antisemitizmas“, kiti norėjo susijungti su užsienyje likusiais šeimos nariais ar giminaičiais, „SSRS materialinė padėtis sunkesnė, užsienyje geriau gyventi“.

        1951–1985 m. į užsienį jūros keliu sėkmingai pabėgo 26 su Lietuva susiję asmenys: Lietuvoje gyvenę ar iš kitų SSRS vietovių į Klaipėdą Lietuvos laivynų laivuose dirbti atvykę jūreiviai, lietuviai jūreiviai, dirbę kitų SSRS respublikų laivuose ir kt. 1947 m. iš Klaipėdos uosto į žvejybą jūroje išplaukęs Estijos žvejybos traleris „Merituul“ su 9 įgulos nariais į uostą negrįžo – kirto SSRS valstybinę sieną ir nuplaukė į Švediją. Pirmieji lietuviai, sėkmingai jūra pabėgę į užsienį, buvo mažojo žvejybos tralerio „Samum“ kapitonas Lionginas Kublickas su meistru Juozu Grišmanausku ir jūreiviu Edmundu Paulausku. Jie 1951 m. Švedijos teritoriniuose vandenyse pabėgo iš laivo, su gelbėjimosi valtimi nuplaukė iki Švedijai priklausiusios Elando salos ir paprašė politinio prieglobsčio. Vėliau visi apsigyveno JAV. 1961 m. SSRS karinio jūrų laivyno plaukiojančią bazę  prie Gotlando salos nuplukdęs karininkas Jonas Pleškys po pabėgimo gyveno ir nuo galimo sovietų slaptosios žvalgybos keršto slapstėsi Centrinėje bei Pietų Amerikoje. 1955 m. jūreivis Pranciškus Adomavičius, 1972 m. iš Charkovo kilęs Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijos jūrinio mokslinio tiriamojo laivo „Okeanograf“ ekspedicijos viršininkas Vladimiras Rubšteinas iššoko iš Zundo sąsiauriu plaukiančių laivų, pasiekė Danijos krantą, vėliau apsigyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir JAV. Klaipėdos „Trinyčių“ verpimo fabriko darbininkui Juozui Algiui Bružui 1962 m. Klaipėdos uoste pavyko patekti į Švedijos laivą, sėkmingai pabėgti į užsienį ir apsigyventi Kanadoje. Vilniaus gyventojui Alfonsui Sakauskui 1985 m. susitarus su Ventspilio tralinio laivyno bazės laivo kapitono padėjėju, pavyko pasislėpti laive, o jam išplaukus į jūrą užrakinti įgulos narius, laivą nuplukdyti į Švedijos teritorinius vandenis, iššokti už borto ir nuplaukti į Elando salą. 1984 m. gumine valtimi su varikliu nuo Kuršių nerijos pakrantės naktį Švedijos link išplaukė iš Ukrainos kilęs mūrininku Klaipėdoje dirbęs Valerij Dutčak, prieš tai ilgai iš slaptavietės stebėjęs pasieniečių darbo režimą. Prie Gotlando salos jūroje jį paėmė Švedijos žvejybos tralerio įgula ir nugabeno į Karlskruno policiją, kur šis paprašė politinio prieglobsčio.

        Dažniausiai sėkmė lydėjo tuos pabėgėlius, kurie užsienyje atsidūrė legaliu būdu – laivui atplaukus į užsienio šalių uostus, išvykus į turistinę kelionę ar komandiruotę. 1963–1984 m. Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Kanados ir kitų šalių uostuose politinio prieglobsčio paprašė 17 Lietuvos jūreivių, iš jų 3 kapitono padėjėjai. 1991 m. Edmundas Barauskas, laivo „Kuncevas“ radijo stoties viršininkas, Prancūzijos Ruano uoste paprašė politinio prieglobsčio. Jo kajutėje buvo paliktas  laiškas laivo įgulos nariams, kuriame buvo parašyta, kad taip išreiškia protestą prieš Sovietų Sąjungos agresiją Lietuvoje 1991 m. sausio mėn.

       1956–1981 m. užsienyje politinio prieglobsčio paprašė 15 Lietuvos gyventojų, kurie buvo išvykę į turistinę kelionę ar komandiruotę užsienyje, iš jų 4 komunistų partijos nariai, 3 saugumo agentai (Vilniaus inžinerinio statybos instituto Filosofijos ir mokslinio komunizmo katedros dėstytojas Benjaminas Kliučininkas, Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos Chorinio dirigavimo katedros vyr. dėstytojas Aloyzas Jurgutis, operos solistas Ričardas Daunoras). Iš Vokietijos Demokratinėje Respublikoje dislokuoto Sovietų kariuomenės grupės Vokietijoje dalinio į Vakarų Vokietiją 1960 m. pabėgo privalomąją karinę tarnybą atliekantis Antanas Algirdas Bartasevičius.

      Vienintelis sėkmingas lietuvių pabėgimas iš SSRS lėktuvu turėjo teroristinės veiklos pobūdį. Pranas ir Algirdas Brazinskai 1970 m., skrisdami lėktuvu reisu Batumis–Suchumis, grasindami įgulai ginklu pareikalavo pakeisti lėktuvo kursą ir nukreipti jį į Turkiją. Stiuardesei atsisakius įgulai perduoti voką su įsakymu, P. Brazinskas ją nušovė, sužeidė šturmaną, borto mechaniką ir laivo vadą. Lėktuvui nusileidus Turkijoje, Brazinskai buvo suimti ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Keletą metų kalėję Turkijoje, tėvas ir sūnus JAV lietuvių išeivių, vertinusių įvykį kaip laisvojo pasaulio kovą su sovietais, pastangomis nuvyko į JAV. Ir nors ten jiems dėl „nepolitinio nusikaltimo“ nebuvo suteiktas politinio pabėgėlio statusas, bet jie pasiliko gyventi JAV. P. Brazinskas melagingai prisistatinėjo asmeniu, nukentėjusiu nuo sovietinių represijų ir vykdžiusiu antikomunistinę veiklą. SSRS valdžiai siekiant Brazinskus susigrąžinti į SSRS ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn, sovietinėje ir užsienio spaudoje jie ir juos parėmę lietuvių išeiviai buvo kompromituojami, juos sekė KGB agentai.

        Vienas iš nedaugelio sėkmingai pėsčiomis perėjęs SSRS valstybinę sieną buvo už antisovietinę veiklą kalėjęs Vladas Šakalys. Gresiant naujam suėmimui, 1980 m. pelkėmis bei miškais, perplaukęs ežerą, karties pagalba peršokęs vielų užtvaras perėjo SSRS–Suomijos valstybinę sieną. Suomijoje, kurią reikėjo pereiti slaptai, nes pabėgėliai būdavo grąžinami Sovietų Sąjungai, toliau naktimis tęsė kelionę į Švediją, kurią pasiekęs paprašė politinio prieglobsčio. Per 20 parų jis įveikė 600 km. Vėliau išvyko į JAV, įsijungė į kovą dėl Lietuvos laisvės, buvo Lietuvos laisvės lygos atstovu Kalifornijoje.

       1984 m. septynių narių Gorelkinų šeima, gyvenusi Vilniaus rajone ir priklausiusi  penkiasdešimtininkų religinei bendruomenei, negavusi leidimo išvykti į užsienį, Gruzijos kalnuose sugebėjo įveikti signalizaciją, pereiti SSRS valstybinę sieną ir patekti į Turkiją, iš kurios išvyko gyventi į Argentiną. Detalesnės jų „kelionės“ aplinkybės nežinomos, nes baudžiamoji byla buvo iškelta Gruzijos SSR KGB.

       Pabėgimas į užsienį ar atsisakymas grįžti į Sovietų Sąjungą buvo laikomas pavojingu valstybiniu nusikaltimu ir prilyginamas tėvynės išdavimui. Kiekvienas pabėgėlis buvo vertintas kaip potencialus žvalgybinės informacijos šaltinis ar užsienio žvalgybos bendradarbis. Asmeniui, pabėgusiam į užsienį ar atsisakiusiam grįžti į SSRS, KGB dažniausiai būdavo iškeliama baudžiamoji byla, kurią ištyrus, Karo Tribunolas, o jį panaikinus Aukščiausiasis Teismas už akių skirdavo mirties bausmę. Paskutinieji mirties bausme už akių buvo nuteisti 1961 m. pabėgę geologijos inžinierius J. Miklovas ir karininkas J. Pleškys. Vėliau už pabėgimą buvo skiriama 10 m. laisvės atėmimo bausmė. Nuo XX a. 7 dešimtmečio pabaigos teismo proceso už akių nebeliko –  už pabėgimą iš SSRS iškelta baudžiamoji byla būdavo sustabdoma, paskelbiama pabėgėlio paieška, tardomi jo šeimos nariai, pažįstami ir bendradarbiai, aiškinamasi pabėgimo priežastis ir aplinkybes, vykdomos kratos, šeimos narių gaunamai ir siunčiamai korespondencijai uždedamas areštas ir daromas jos poėmis, renkama užsienio radijo stočių laidose ir spaudoje skelbta bei agentų perduota informacija apie pabėgėlį ir jo veiklą. „Tėvynės išdavikams“, kėlusiems didžiausią pavojų, buvo numatyta taikyti „aktyvias čekistines priemones“ (kompromitavimas, pagrobimas ir kt.). Prasidėjus pertvarkai, 1987–1990 m. baudžiamosios bylos pabėgėliams, nevykdžiusiems antisovietinės veiklos, buvo nutrauktos nesant nusikaltimo „dėl tėvynės išdavimo“ sudėties. Dalis baudžiamųjų bylų nutrauktos SSRS KGB padaliniui veikiant nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje 1990–1991 m.

      Lietuvos SSR KGB dokumentuose yra duomenų apie 320 asmenų (iš jų 175 žydų tautybės), kuriems ketinimai 1945–1988 m. įveikti „geležinę uždangą“ pabėgant iš SSRS buvo nesėkmingi, jiems buvo iškelta daugiau kaip 125 baudžiamosios bylos. Kai kurie bandė pasinaudoti padirbtais dokumentais ir iš SSRS pabėgti vykdant buvusių Lenkijos piliečių ar vokiečių repatriaciją. Dauguma ketinusių pabėgti buvo asmenys, neturėję jokios galimybės išvykti į užsienį legaliai, todėl bandė išplaukti valtimis ar slapčia patekti į užsienio laivą, pėsčiomis pereiti valstybinę sieną (dažniausiai su Lenkija ir Suomija). Iš per Zundo sąsiaurį plaukiančių SSRS laivų į jūrą iššoko 4 jūreiviai, tačiau, 3 iš jų buvo grąžinti atgal į laivus, o vėliau uždaryti priverstiniam gydymui psichiatrijos ligoninėse. Apie vieno nuskendusio bėglio surastus palaikus 1979 m. pranešė Danijos valdžia. 5 lietuviai, grasindami susprogdinti ar padegti lėktuvus, reikalavo pakeisti skrydžių kursą į Vakarus, tačiau buvo sulaiktyi ir nuteisti. Plačiai po pasaulį nuskambėjo plaukiojančios bazės „Tarybų Lietuva“ radijo operatoriaus Simo Kudirkos 1970 m. nepavykęs bandymas pabėgti iš laivo per oficialų SSRS ir JAV žvejybos pramonės delegacijų susitikimą JAV teritoriniuose vandenyse. JAV pakrančių apsaugos laivo vadovybei sutikus išduoti į jų laivą peršokusį S. Kudirką ir sovietų jūreiviams prievarta jį grąžinus į laivą, JAV kilo masinis nepasitenkinimas ir pasipiktinimas JAV pareigūnų veiksmais, vyko protesto demonstracijos. S. Kudirka 1974 m. buvo paleistas iš sovietinio kalėjimo ir su šeima išleistas į JAV, nes jo motina buvo gimusi JAV. Anksčiau už antisovietinę veiklą kalėjusiems Viačeslavui Čerepanovui, Jonui Valentinui Pakuckui 1980–1981 m. nepavyko pakartoti sėkmingo V. Šakalio žygio per SSRS–Suomijos valstybinę sieną – jie buvo sulaikyti ir nuteisti kalėti. Iš laisvės atėmimo vietų jie buvo paleisti 1988–1989 m.

        KGB iškeltos baudžiamosios bylos bandžiusiems pabėgti į užsienį asmenims buvo nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose, informacija nuo visuomenės slepiama, išskyrus pasaulyje plačiai nuskambėjusius tėvo ir sūnaus Brazinskų, S. Kudirkos atvejus. Suimtieji buvo baudžiami laisvės atėmimu įvairiems laikotarpiams. Kai kurie, ypač iki sulaikymo gydyti dėl įvairių psichikos sveikatos sutrikimų, buvo uždaromi į psichiatrijos ligonines priverstiniam gydymui, nors juos sulaikant jautėsi esą sveiki. Baudžiamosiose bylose saugomi suimtųjų ir jų šeimos narių, bendradarbių, pažįstamų apklausos protokolai, saugumiečių perimti pabėgėlių iš užsienio artimiesiems siųsti laiškai, užsienio spaudos ir radijo stočių laidų tekstai iš dalies atskleidžia pabėgimo motyvus. Keletas bandė pabėgti, nes vengė politinių represijų už ryšius su tautiniu pogrindžiu, antisovietinę veiklą. Kai kurie tokiu būdu protestavo prieš okupacinio režimo nulemtus savo teisių pažeidimus: keli asmenys svajojo užsienyje tęsti jūreivystės mokslus, nes Sovietų Sąjungoje jiems nebuvo leista plaukti į užsienio šalių uostus dėl šeimoje buvusių politinių kalinių ir tremtinių, neturėjo kitų galimybių laikinai ar nuolat išvykti gyventi į užsienį. Mokslininkai V. Rubšteinas ir K. Ėringis jautėsi sovietinės sistemos diskriminuojami profesinėje srityje. Pavieniais atvejais buvo bandoma pabėgti siekiant išvengti atsakomybės už kriminalinius nusikaltimus (dažniausiai vagystes). Didelė dalis pabėgimų motyvų susijusi su materialinių gyvenimo sąlygų pagerinimu, ypač neturėjimu galimybių įsigyti tinkamą gyvenamąjį būstą ir siekiu uždirbti daugiau pinigų, profesinių gebėjimų realizavimu, svajonėmis pakeliauti ir pamatyti pasaulį, bendrauti su užsieniečiais bei naudotis kitomis demokratinio pasaulio teikiamomis žmogaus laisvėmis. Sovietinių ideologų aiškinimu, į užsienį neva bėgo „politiškai nebrandūs“, „morališkai netvirti“ asmenys, turintys socialinių-buitinių problemų, manantys, kad Vakaruose galima geriau susitvarkyti asmeninį gyvenimą, turintys užsienyje giminių, nuolat klausantys užsienio radijo stočių laidų, amoralūs, vartojantys alkoholį ir turintys psichikos sutrikimų.

         Didžioji dalis bėglių neužsiiminėjo priešiška sovietinei santvarkai veikla, tačiau dėl paties pabėgimo fakto (būdo) tapo politiniais pabėgėliais, o sovietų valdžios požiūriu – politiniais nusikaltėliais. Vien pareiškimas, kad „užsienyje norėjo daugiau užsidirbti“ buvo traktuojamas kaip šmeižiančiu SSRS. Lietuvių išeivių organizacijos, besirūpinusios nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu, lietuvius pabėgėlius vertino kaip didvyrius, juos remdavo materialiai. Jų iniciatyva surengtose spaudos konferencijose, straipsniuose, tarptautiniuose renginiuose pabėgėliai (J. Miklovas, A. Z. Butkus, J. Jurgutis, J. Stankevičius, V. Šakalys, K. Ėringis ir kiti) kalbėjo apie neteisėtą Lietuvos okupaciją ir aneksiją, rusinimo politiką, tikinčiųjų persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus, kvietė laisvojo pasaulio žmones paremti SSRS pavergtas tautas kovoje už laisvę. Nepaisant to, kad ne visi pabėgimai buvo nulemti politinių priežasčių, jie pasauliui liudijo sovietinę Lietuvos okupaciją ir totalitarinio režimo nulemtą žmogaus teisių laisvai judėti bei pasirinkti gyvenamąją vietą ribojimą.

        1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki 1991 m. rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje Lietuvos sieną su Lenkija kontroliavo SSRS KGB pasienio kariuomenės daliniai (Lietuvos Respublika sienos kontrolę galutinai perėmė 1992 m. vasarą). Per šį laikotarpį sieną su Lenkija nelegaliai bandė pereiti 6 asmenys, atvykę iš Rygos, Lvovo ir kitų SSRS miestų. Jie buvo sulaikyti SSRS pasieniečių ir patalpinti SSRS KGB padalinio Lietuvoje Tardymo izoliatoriuje, vėliau suimtieji ir jiems iškeltos baudžiamosios bylos buvo perduoti prokuratūroms pagal jų gyvenamąsias vietas. 1990 m. gegužės mėn. SSRS KGB padalinys Lietuvoje išnagrinėjo paskutinę baudžiamąją bylą – į Lietuvą iš Latvijos pėsčiomis atkeliavusiam Vladimirui Kryštinui. Tardomas jis parodė, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo SSRS, todėl manė, kad dvi mažos užtvaros, kurias perėjo, „buvo sovietų sienos likučiai“, o aukšta tvora – tai siena su Lenkija, kurią jam buvo įdomu įveikti. 1990 m. liepos mėn. baudžiamoji byla jam buvo nutraukta, o V. Kryštin išsiųstas gydytis pagal gyvenamąją vietą į Odesos psichiatrijos ligoninę.

 

PABĖGĘ IR SUGRĮŽĘ

 

         Tarp iš SSRS ekstremaliais būdais pabėgusiųjų, 8 žmonės sugrįžo atgal. 1957 m. iš Danijos grįžo 1956 m. iš žvejybos tralerio Kategato sąsiauryje iššokęs Baškirijoje gimęs Akram Gindulin. 1966 m. į SSRS iš Švedijos buvo parplukdytas iš Altajaus krašto kilęs, 1963 m. į Turkiją pabėgęs Vladimir Korž. Vėliau į SSRS iš užsienio grįžo Alytaus gyventojas Kęstutis Bartkus, laivo gydytojas Kazimieras Zigmantas Anužis, laivo mašinistas Vladimir Chramcov (įtakos turėjo KGB iniciatyva parašytas žmonos laiškas), laivo radijo stoties viršininkas Bronislovas Baranauskas (įkalbėtas grįžti po susitikimo su SSRS pasiuntinybės atstovu Vakarų Vokietijoje). 1979 m. iš Vokietijos Federacinės Respublikos grįžo Miuncheno olimpinių žaidynių ir SSRS čempionas irkluotojas Vladislovas Česiūnas. Jis su SSRS kūno kultūros ir sporto komiteto specializuota turistine grupe buvo išvykęs į Duisburgą stebėti Pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo pirmenybių, pasišalino nuo grupės ir apie mėnesį gyveno pažįstamų Forkertų šeimoje. Užsienio žiniasklaida, taip pat Forkertų šeima iškėlė prielaidą, kad V. Česiūnas buvo pagrobtas KGB agentų ir prievarta grąžintas į SSRS. Interneto portalui Sportas.info 2018 m. duotame interviu, V. Česiūnas nurodė, kad iš Vokietijos grįžo savo noru, nes „neįsivaizdavau, kad gimtojo krašto trauka gali būti tokia stipri“. 1987 m. grįžo Bronius Venclova, kuris 1985 m. iš Kongo Liaudies Respublikos, kur dirbo vertėju, pasitraukė į JAV, dirbo radijo stotyse „Laisvoji Europa“ ir „Laisvė“.

       KGB už pabėgimą iš SSRS iškeltose baudžiamosiose bylose esančiuose apklausos protokoluose nurodyta daug įvairių grįžimą lemdavusių priežasčių: „vienatvės jausmas“, „svetima buitis ir papročiai“, „tėvynės ilgesys ir karštas noras gyventi su šeima“, supratimas, kad „be tėvynės esi ten niekas“, „sąžinės graužimas“, „jausmas, kad visą laiką kažkas stebi“ (V. Česiūnas). 8 pabėgėliams iškeltos baudžiamosios bylos buvo nutrauktos, tačiau jų istorijas sovietai naudojo propagandai – sugrįžusieji turėjo viešai atgailauti už savo poelgį, aprašyti „patekimą į užsienio žvalgybos pinkles“ ar „kančias kapitalistiniame pasaulyje“, jų sugrįžimas turėjo tapti „gera pamoka tiems, kurie vis dar klausosi įvairiausių buržuazinių radijo balsų ir mano, kad kapitalistiniuose kraštuose viskas iš aukso, kad ten visi vartosi lyg inkstai taukuose“. Tačiau propagandinėje medžiagoje nebuvo atsakymo į esminį klausimą – kodėl reikėjo saugoti „sovietinį rojų“, kad iš jo žmonės nebėgtų į „kapitalistinę vergiją“, kodėl už pabėgimą iš SSRS buvo baudžiama, tarsi už pabėgimą iš kalėjimo?

       Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje keturi pabėgėliai apdovanoti aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais – Olimpinis čempionas Vladisovas Česiūnas 1991 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, 1992 m. –  Sausio 13-osios atminimo medaliu, mokslininkas Kazys Ėringis (1921–2006) 2002 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, disidentas Vladislavas Šakalys (1942–1995) 2003 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, kovos už laisvę simboliu tapęs Simas Kudirka 2008 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėja Vilma Ektytė.

 

 LITERATŪRA

Anušauskas Arvydas. KGB visiškai slaptai. „Versus aureus“ leidykla, 2015.

Savickienė Daiva. Dramatiški pabėgimai iš Sovietų Sąjungos: į laisvę veržėsi rizikuodami viskuo, 2018 m. Prieiga internetu: https://www.alfa.lt/straipsnis/50284816/dramatiski-pabegimai-is-sovietu-sajungos-i-laisve-verzesi-rizikuodami-viskuo.

ŠALTINIAI

Отчет oб итогах агентурно-оперативной работы аппарата Уполномоченного КГБ по гор. Каунас за 1956 год. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap.1, b. 516, l. 37, 38.

Приказ КГБ СССР № 0567 с объявлением постановления Совета Министров СССР от 22 сентября 1970 г. № 801 об утверждении Положения о въезде в СССР и о выезде из СССР, 1970-11-26. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-51, ap. 3, b. 6, l. 112-120.

Приказ КГБ СССР № 0096 с объявлением решения Коллегии КГБ при СМ СССР от 30 сентября 1970 года. Решение о мерах пресечения подрывной деятельности разведок империалистических государств против советских граждан, временно выезжающих в европейские социалистические страны. 1970-10-12. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-51, ap. 3, b. 6, l. 95-98.

Мероприятия Комитета госбезопасности при Совете Министров Литовской ССР по усилению борьбы с изменой Родине, 1973- 03-30. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 704,  l.78-88.

Справка о работе 4 отдела 2 Управления КГБ при Совете Министров Литовской ССР за 1973 г. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 715, l. 16.

Справка о работе 4 отдела 2 Управления КГБ при Совете Министров Литовской ССР за 1974 г. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 722, l. 31-55.

Справка о работе 2 отдела 2 Управления КГБ при Совете Министров Литовской ССР за 1975 г. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 722, l. l. 153-164.

Приказ КГБ СССР № 00130 «Об утверждении Инструкции по специальной проверке органами государственной безопасности лиц, выезжающих за границу, въезжающих в СССР, ходатайствующих о приеме в гражданство СССР или выходе из гражданства СССР», 1979-08-13. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-51, ap. 3, b. 19, l. 171-198.

Отчет об агентурно оперативной работе и работе с кадрами 3 отдела 2 Управления КГБ Литовской ССР, 1983 г. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-41, ap. 1, b. 781, l. 1-26.

Указание КГБ Лит. ССР № 3с «О недостатках в работе органов КГБ Литовской ССР по борьбе с изменой Родине в форме бегства за границу», 1985-02-28. Lietuvos ypatingasis archyvas,  f. K-51, ap. 4, b. 4, l. 26-29.

Справка о состоянии и задачах КГБ Литовской ССР по дальнейшему совершенствованию контрразведывательной работы на каналах выезда советских граждан за границу в условиях перестройки 2 Управление КГБ Литовской ССР, 1989 г. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-11, ap. 2, b. 2297, l. 117-121.

 

http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/sekmingi-ir-nesekmingi-pabegimai-is-sovietu-sajungos-lya/exh-199/

Istorija Lietuva Rusijos okupacija , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra