S. Smetonienė ir J. Tūbelienė taisė savo vyrų klaidas

Autorius: Voruta Data: 2015-02-16 , 17:13 Spausdinti

Nemira Pumprickaitė, LRT Televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt

Kai kalbame apie Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktą, galvojame apie 20 signatarų, kurių valia tas aktas radosi. Kai kalbame apie Nepriklausomos Lietuvos Prezidentą, dažniausiai iškyla Antano Smetonos vardas. Ir beveik niekada neprisimenama jo sutuoktinė Sofija Smetonienė, o jau tuo labiau jos sesuo Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga.

Tačiau tai neabejotinai dvi ryškiausios tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo veikėjos, aktyvios daugelio svarbių Lietuvai politinių ir kultūros įvykių rėmėjos ir dalyvės.

S. Smetonienė ir J. Tūbelienė itin daug dėmesio skyrė to meto visuomeninei veiklai, rūpinosi moterų ir vaikų socialine ir teisine padėtimi ir jos gerinimu. Seserys Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės buvo kilmingos bajoraitės, jų močiutė baronienė, jų vaikystė prabėgo dvare, o giminės istorijoje galima surasti Napoleono Bonaparto ir Juzefo Pilsudskio pėdsaką.

Apie dvi ryškias nepriklausomos Lietuvos moteris pasakoja naujoji humanitarinių mokslų daktarės istorikės Ingridos Jakubavičienės knyga „Seserys“. „Savaitės“ pokalbis – su I. Jakubavičiene.

– J. Tūbelienė, tuo metu dar Chodakauskaitė, gali būti siejama ir su Nepriklausomybės akto paviešinimu Vokietijos spaudoje?

– Tas Vasario 16-osios Akto paviešinimas Vokietijos spaudoje taip pat yra susijęs su tam tikra romantiška istorija. Juk žinome, kad vokiečių karo žurnalistas Oskaras Vohrle, gyvenęs Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje, taip pat buvo labai susižavėjęs Jadvyga. Meilė taip ir baigėsi tuo, kad jis vis dėlto atliko tą misiją – nuvežė į Vokietiją Nepriklausomybės aktą, ir čia santykiai jų nutrūko.

– Aišku, ne mažiau įdomi istorija, kaip ji vežė tuo metu Lietuvos karaliumi sutikusio tapti W. von Uracho parašą savo bate, bet jūs savo knygoje sakote, kad J. Tūbelienę galima laikyti pirmąja Lietuvos moterimi diplomate, ir turbūt vienintele tuo metu. Kas leidžia tą teigti?

– Na, iš tikrųjų J. Tūbelienė 1918 m., tada dar Chodakauskaitė, yra pasiunčiama į Šveicariją, į Berną, įsteigti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Šio biuro paskirtis buvo teigti visam pasauliui teisingas žinias apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kokie yra Lietuvos Tarybos tikslai, kokia jos veikla. Ypatingai reikėjo stabdyti labai priešišką Lenkijos propagandą. Taigi, iš tikrųjų šios pareigos buvo labai svarbios. O į Lietuvą iškvietus Lietuvos diplomatą Šveicarijoje Vladą Daumantą reikėjo kažkam jį pavaduoti. Geresnio kandidato nei Jadvyga, kuri turėjo visą patikimiausią informaciją apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kuri turėjo visišką Lietuvos Tarybos pasitikėjimą, [nebuvo] – ji geriausiai tiko pavaduoti Lietuvos atstovą Šveicarijoje. Ir praktiškai šis įvykis yra vienintelis. Daugiau jokia kita moteris Tarpukario Lietuvoje neužėmė tokio svarbaus posto.

Nors nė viena neužėmė jokio aukštesnio politinio posto, vis dėlto moterys buvo ryškios politiniame gyvenime. Ir ypač tai mes matome prezidentienės S. Smetonienės ir jos sesės J. Tūbelienės, kaip Ministro Pirmininko žmonos, vaidmenyje.

– Koks tas jų vaidmuo buvo, kuo ta įtaka pasireiškė?

– Na, pirmiausia, tą įtaką juto užsienio šalių diplomatai. Dažnas jų tik švenčių dienomis galėdavo paspausti Prezidentui ranką, nes nei Prezidentas A. Smetona, nei Ministras Pirmininkas J. Tūbelis nemėgo jokių pobūvių, nemėgo bendrauti su diplomatais neoficialioje aplinkoje, o diplomatams tai buvo labai svarbu. Tačiau šitą jų klaidą labai gražiai ištaisė jų žmonos: jos visuomet mielai priimdavo kvietimus į visus užsienio diplomatų rengiamus renginius. Ir čia, mokėdamos po keletą užsienio kalbų, seserys iš tikrųjų mielai bendravo, o kartu rinko labai svarbią informaciją, kurią tuojau pat namuose perduodavo savo vyrams.

– Bet ar tiesa, kad mes visa tai vargu ar žinotume, nes Lietuvoje nebuvo pripažinta ta jų įtaka? Ir tą jūs sužinojote iš likusių užsienio diplomatų raštų?

– Taip, visiškai teisingai. Tai, buvo galima sakyti, vieša paslaptis. Visi matė ir visi žinojo, kad prezidentienė Sofija yra tokio paties politinio svorio kaip ir Prezidentas, tačiau, gink Dieve, niekas nedrįso to užfiksuoti jokiuose raštuose. Na, nebent kokiuose asmeniniuose laiškuose, bet ir tai buvo pavojus įžeisti kaip nors Prezidentą A. Smetoną. Juk jis, net ir gyvendamas Amerikoje, kai buvęs JAV pasiuntinys Lietuvoje Owenas Noremas savo atsiminimų knygoje įrašė sakinį, kad Prezidentui A. Smetonai valdyti šalį padėjo p. S. Smetonienė, liepė tą sakinį išbraukti, nes neva tai gali pakenkti jo autoritetui ir prestižui. Žodžiu, A. Smetona niekada nenorėjo girdėti, kad jo žmona yra tokia pat svarbi ir įtakinga kaip ir jis pats.

– S. Smetonienė buvo netgi vadinama „paramos reikalingųjų globėja“. Ji proteguodavo savus į aukštus postus ir tarnybas, ar ji rūpinosi neturtingais, bet reikalingais paramos?

– Iš tikrųjų turbūt yra dalis tiesos abiejuose pasakymuose. Jeigu jos artimoje aplinkoje buvo tikrai išsilavinęs, kompetentingas žmogus – svarbiausia, patriotas ir tikrai norintis dorai tarnauti Lietuvai – žinoma, S. Smetonienė visuomet galėjo tokį užtarti ir jam parūpinti valstybės tarnybą.

Tačiau kur kas daugiau žmonių, paprastų žmonių, kreipdavosi į ją pagalbos ir todėl iš adjutanto V. Šliogerio atsiminimų mes žinome, kad po pietų prezidentūroje netildavo telefonas, nes S. Smetonienė skambindavo ieškodama pagalbos ar, tarkime, šeimai, kurią savininkas namų meta iš buto, nes jau tris mėnesius darbininkai neapmoka nuomos, ar kažkokiai iš kaimo atvykusiai mergaitei ieško pas pažįstamus tarnaitės vietos ir pan. Tai tokių liudijimų mes žinome ne vieną, bet dešimtis ir daugiau.

– O ar tiesa, kad J. Tūbelienė dalyvavo, na, vadinkime, prisidėjo labai stipriai pašalinant iš posto tuometį Ministrą Pirmininką Augustiną Valdemarą, kuris jau nebeįtiko ir Prezidentui A. Smetonai, ir po to tuo Ministru Pirmininku tapo jos vyras?

– Taip, šią istoriją aš galiu cituoti tik iš JAV įtakingo dienraščio „The Washington Post“. Joks lietuvių laikraštis apie tai neįdėjo nė žinutės. Nes vėlgi turbūt tai visiems buvo žinoma ir gandai mieste sklido, tačiau niekas nedrįso to užfiksuoti laikraštyje. J. Tūbelis tuo metu buvo išsiųstas į sanatoriją, jis turėjo gydytis, o Jadvyga tuo metu buvo laisva ir galėjo imtis politinių žygių. Ir kartu su A. Smetona, ir, žinoma, su Sofijos pritarimu iš aplinkos pagaliau eliminuoti jau įgrisusį A. Valdemarą, kuris buvo tikrai labai valdingas, ūmaus būdo ir visiškai nepritapo prie ramios, pakankamai draugiškos, į kompromisus linkusios Smetonų aplinkos.

– Bet jaunystėje jis buvo neabejingas pačiai Jadvygai.

– Taip, tačiau jo merginimasis ir tos romantiškos vilionės niekaip nepaveikė Jadvygos. Priešingai, netgi toks labai aktyvus asistavimas jai atrodė, kaip mes šiandien vadiname, seksualinis priekabiavimas. Ir dėl to ji moteriškai labai nemėgo A. Voldemaro.

– Labai ačiū jums už šitą pokalbį. Aš tikiu, kad ta naujoji jūsų knyga tikrai suras savo skaitytoją, ir ten jie suras dar daug įdomių dalykų, ko mes, deja, dėl laiko stokos negalėjome su jumis aptarti. Dėkoju jums.

Istorija Antanas Smetona, Jadvyga Tūbelienė, Sofija Smetonienė