Prof. Birutė Galdikas: Lietuva turi gilų istorinį ryšį su gamta

Autorius: Data: 2021-11-04 , 14:28 Spausdinti

Prof. Birutė Galdikas: Lietuva turi gilų istorinį ryšį su gamta

Prof. Birutė Galdikas. vdu.lt nuotr.

www.voruta.lt

„Jei mes, žmonės, nesustabdysime to, ką darome dabar, jei nepakeisime savo požiūrio į gamtą, nepradėsime jos gerbti, pakliūsime į bėdą. Akivaizdu, kad mes jau bėdoje, tai vyksta mums prieš akis“, – apie žmogaus sukeltos klimato kaitos grėsmes kalba pasaulinio garso antropologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garbės daktarė, profesorė Birutė Galdikas, kuri jau pusšimtį metų vykdo veiklą, skirtą gamtos ir orangutanų išsaugojimui.

Veiklos 50-mečio proga lietuvių kilmės profesorė apsilankė Lietuvoje. Čia ji ne tik skaitė viešą paskaitą, dalyvavo susitikimuose su VDU bendruomene ir dalyvavo Pasaulio lietuvių  bendruomenių forume, bet ir susitiko su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda.

Prof. Birutė Galdikas visame pasaulyje garsėja kaip pirmoji mokslininkė, pradėjusi nuodugniai tyrinėti orangutanus. Jos dėka buvo gerokai išplėstos žinios apie šios didžiųjų beždžionių rūšies elgseną, gyvenamąją aplinką ir mitybą. Indonezijoje, Borneo saloje, Tandžungputingo nacionaliniame parke 1971 metais ji įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą, kuriame gamtosaugininkė tęsia veiklą iki šiol.

Pasak profesorės, gamta ją traukė nuo pat vaikystės. „Manau, gamta mane sudomino tėvų dėka. Mama Toronte vesdavosi mane pasivaikščioti po High Park –  vieną didžiausių miesto parkų Šiaurės Amerikoje, o savaitgaliais visuomet vykdavome į mišką“, – prisimena antropologė. Kanada, kurioje B. Galdikas praleido vaikystę, savo gamta yra panaši į Lietuvą, joje taip pat netrūksta miškų.

Orangutanų žvilgsnis pasiekia žmogaus sielą

Orangutanais prof. Birutė Galdikas pasakoja susidomėjusi todėl, kad šie primatai kažkuo jai primena žmones ir pasižymi artimu santykiu su gamta. Be to, jie panašūs ir į delfinus, kurie ne tik labai protingi, bet ir turi tokį skvarbų žvilgsnį, kad, rodos, juo gali pasiekti žmogaus sielą. Pastarąjį gebėjimą turi ir orangutanai – jų žvilgsnis turi kone hipnotizuojantį poveikį.

„Jų akys turi kažką tokio, dėl ko jie atrodo kaip žmonės. Taip pat, jie miško gyventojai – malajų kalba orang hutan reiškia „miško žmogus“. Žmonės iš orangutanų turi ko pasimokyti: būti romesniais, sulėtinti tempą, praleisti daugiau laiko gamtoje“, – sako B. Galdikas, kuri su didžiosiomis beždžionėmis draugauja ilgus metus: tarp jos iki šiol pažįstamų orangutanų yra ir tokių, kuriuos ji pirmą kartą sutiko dar 1971-aisiais.

Prisimindama svarbiausius savo atradimus, profesorė teigia, jog vienas reikšmingiausių yra susijęs su orangutanų tarpusavio ryšiais. Pradžioje šie primatai buvo laikomi ne itin socialiais: jie didelę dalį laiko praleidžia vienumoje, karstydamiesi medžių viršūnėse. Tačiau paaiškėjo, jog bendravimas, ryšiai su kitais jiems taip pat svarbūs, ypač tarp seserų arba brolio ir sesers.

„Kartą turėjome paimti nelaisvėn laukinę orangutanę, nes ji sirgo, turėjome duoti vaistų. Turėjome atskirti ją nuo jos vaiko, kurį laikėme narve greta jos. O jo vyresnė sesuo, paauglė, atsekė motinai iš paskos į mūsų stovyklą. Ji priėjo prie narvo ir bandė išgelbėti jaunesnį brolį. Nesitikėjome tokio elgesio iš laukinių orangutanų. O kai paleidome juos į laisvę, pirmiausia – brolį, sesė tuoj pat nusileido iš medžių ir nusinešė jį. Kai paleidome ir motiną, ši nusekė paskui dukrą ir atsiėmė iš jos vaiką. Tai man atvėrė akis: nors ši rūšis yra pusiau atsiskyrėliška, jai taip pat būdingi normalūs šeiminiai ryšiai“, – vieną iš nustebinusių atradimų prisimena prof. B. Galdikas.

Didžiausia grėsmė – palmių aliejaus plantacijos

Per 50 metų darbo Indonezijoje, aplinkosaugininkė prisimena išgyvenusi daugybę įsimintinų įvykių, tačiau vienais svarbiausių prisiminimų jai išlieka akimirkos, kuomet orangutanai parodė jai pasitikėjimą, priėmė kaip savą. Pavyzdžiui, kartą viena orangutanė, pažįstama jau 20 metų, atsisėdo greta profesorės, taip parodydama, kad visiškai ja pasitiki – laukiniams orangutanams tai nebūdinga. Kitą kartą prieš ją atsistojo laukinis orangutanas ir pradėjo savo ilgąjį šauksmą (angl. long call) – keletą minučių trunkantį šūkavimą, kuris gali būti girdimas toli ir pasiekti kitus orangutanus.

Anot Birutės Galdikas, didžiausia grėsme orangutanams šiandien išlieka palmių aliejaus plantacijos, kurios įkuriamos pradžioje išdeginant atogrąžų miškus, taigi, primatų ir įvairių kitų gyvūnų gyvenamąsias vietas. Tarp kitų grėsmių – brakonieriavimas, nelegalus medžių kirtimas, kasyba, gaisrai. Norintiems saugoti gamtą ir orangutanus profesorė pataria pirmiausia nenaudoti palmių aliejaus, saugoti ir sodinti medžius, perdirbti popierių. Ne tik dėl didžiųjų beždžionių – ir dėl pačios žmonijos, kuri šiandien kovoja su klimato kaitos padariniais.

„Nelaimės jau prasideda. Globalinis klimatas šyla, todėl turime gaisrus, audras, ciklonus, tirpstančius ledynus, vandenynų lygis kyla ir t. t. Visa tai vyksta dėl žmonių veiklos. Mes jau bėdoje. Net ir Borneo mano asistentai pastebi, kad oras darosi vis šiltesnis, dingo dėlės, nes vis ilgėja sausros. Nuolat vyksta potvyniai, gaisrai. Ir ne tik Indonezijoje ar besivystančiose šalyse – jie vyksta ir Kalifornijoje, ir Australijoje. Netekome milijonų laukinių gyvūnų“, –  susirūpinimą keliančius pastarojo meto įvykius primena gamtosaugininkė.

Džiugina Lietuvos pastangos saugoti gamtą

Birutės Galdikas tėvai – lietuviai, kurie paliko gimtinę norėdami išvengti Antrojo pasaulinio karo. Per Vokietiją jie emigravo į Kanadą, kur B. Galdikas praleido visą savo vaikystę ir jaunystę, prieš šeimai persikraustant į JAV. Mokslininkė tikina, kad iki šiol jaučia ryšį su Lietuva: daug kas čia jai yra labai pažįstama, pirmiausia tėvų dėka.

„Kai čia atvykau, daugelį dalykų atpažinau. Atpažįstu juos iš savo tėvų gyvenimo, iš kultūros. Be to, kalbu lietuviškai, nors nelabai gerai. Indonezijoje nėra su kuo bendrauti lietuvių kalba. Pasidariau genetinį tyrimą – esu 99,98 proc. šiaurės europietė, lietuvė. Tad šie žmonės, kultūra, net gamta man yra pažįstama“, – tikina B. Galdikas.

Profesorė apsidžiaugė išgirdusi apie pastangas saugoti gamtą Lietuvoje, tokias kaip siekį išsaugoti Punios šilo sengirę. Anot jos, svarbu rūpintis savu kraštu – ypač Lietuvai, kuri, deja, net dvigubai nusileidžia kaimynėms Latvijai ir Estijai savo išsaugotų miškų kiekiu.

Rūpestį dėl Lietuvos gamtos mokslininkė rodo ir pati – šiemet ji prisijungė prie Prezidento Valdo Adamkaus Premijos komiteto. Premija teikiama už visuomenės dėmesio bei pagarbos vertus pasiekimus ir pastangas apsaugoti bei atstatyti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, užtikrinti išteklių tvarumą. Premiją po pertraukos iš naujo įsteigė Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno miesto savivaldybės iniciatyva veikiantis Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus kartu su Danos Gedvila fondu.

Profesorė sako, jog Lietuva turi gilų, istorinį ryšį su gamta. „Kai vaikystėje mokiausi apie Lietuvos istoriją, literatūrą, sužinojau, kad egzistuoja gilus ryšys tarp lietuvio ir miško. Man Lietuva tai ir reprezentuoja: tam tikrą atsigręžimą į pagonių religiją, kurią lietuviai taip stengėsi išsaugoti. Juk lietuviai paskutinieji Europoje priėmė krikščionybę, tiesa? Manau, kad ši tauta turi gilų ryšį su gamta, džiugu, kad dedamos pastangos to ryšio atgaivinimui“, – teigia prof. B. Galdikas.

Miškas – vaikščiojimas Dievo tyloje

Antropologė pabrėžia, jog miškas turi itin teigiamą poveikį žmogaus savijautai. „Kai vaikščioji Dievo tyloje – o tai ir yra miškas – tai tokia nepaprasta patirtis, atgaivinanti dvasią, sielą. Japonijoje gydytojai išrašo „maudymąsi miške“ (jap. shinrin-yoku) kaip medicininę procedūrą“, – pastebi prof. B. Galdikas. Japonai taip vadina kiekvieną apsilankymą miške – klausymąsi, kaip čiulba paukščiai, ošia medžiai, miško gamtos stebėjimą.

Birutė Galdikas ilgus metus gyveno Indonezijoje – todėl artimai pažino šios didelės salų šalies gyventojus. Indoneziečiai jai atrodo laimingesni už vakariečius – nors jų valstybė nepasižymi didele ekonomine gerove, tačiau žmonės čia daugiausia laimingi: salose netrūksta galimybių ūkininkauti, auginti sau maistą, džiaugtis gamta.

„Kai pagyvenusi Indonezijoje sugrįžau į Šiaurės Ameriką, mama man pasakė: „Tu pasikeitei, dabar tu visą laiką šypsaisi“. O lietuvių kilmės žmonės, kaip ir suomiai, nuolat nesišypso, jie labiau užsidarę, rimtesni, niūresni. Tad tai buvo pirmas dalykas, kurį pastebėjo mano mama“, – prisimena antropologė.

Prieš 50 metų B. Galdikas prisijungė prie grupės „The Trimates“, skirtos primatų tyrinėjimui. Jai priklausė dar dvi mokslininkės – Jane Goodall ir Dian Fossey. Grupę subūrė garsus paleoantropologas, profesorius Louis Leakey. D. Fossey žuvo 1985 m. Ruandoje, kovodama už kalnų gorilų išsaugojimą, o likusios dvi „The Trimates“ narės, pripažintos primatologės, iki šiol tęsia veiklą.

„Tam tikra prasme, Jane Goodall ir Dian Fossey buvo man kaip sektini pavyzdžiai. Tai moterys, kurios išėjo į mišką ir tyrinėjo savo pasirinktus primatus: Jane atveju šimpanzes, Dian – gorilas. Kai aš išvykau į pietryčių Aziją, ketinau padaryti kažką panašaus, kaip ir Jane – išeiti į mišką, sužinoti kiek galima daugiau apie orangutanus ir pasidalinti šia informacija su likusiu pasauliu. Mes mokėmės vienos iš kitų per atstumą“, – pasakoja prof. B. Galdikas.

vdu.lt

Gamtosauga Lietuva Naujienos , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra