Povilas Sigitas Krivickas. Ko ieškota ir kas rasta Italijoje?

Autorius: Data: 2021-05-20 , 12:34 Spausdinti

Povilas Sigitas Krivickas. Ko ieškota ir kas rasta Italijoje?

Romualdas Budrys, Rūta Janonienė ir Vydas Dolinskas  Romoje. P.S.Krivicko nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Neseniai nuvilnijusi muziejų diena įtvirtino Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) skelbiamą moto „Muziejų ateitis – atsigauti ir permąstyti“. Tačiau juk jokios ateities nebūna be praeities.

Pačioje Vilniaus širdyje lyg taurus brangakmenis spindi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės šlovingus laikus primenantys Valdovų rūmai. Gali atrodyti, jog šie rūmai nuo senų senovės čia išstovėjo. Deja, gaisrai, valstybės išdraskymai, okupantų piktadarystės renesanso ansamblį buvo nuožmiai nušlavę nuo žemės paviršiaus.

      Tik prasidedant antrajam atkurtosios Nepriklausomybės dešimtmečiui, Lietuvos Respublikos seimas 2000 m. spalio 17 d. priėmė Įstatymą (Nr. VIII-2073) dėl LDK Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties.  Rūmams numatyta paskirtis – tarnauti Lietuvos valstybės reprezentacijai, tenkinti krašto kultūros, švietimo bei turizmo reikmes, palaikyti ir stiprinti viso pasaulio lietuvių tautinę savimonę. Valdovų rūmų ansamblis turėjo būti atkurtas iki 2009-ųjų metų (Lietuvos vardo paminėjimo pirmojo tūkstantmečio sukakties). Pats atkūrimas, po to   veikla turėjo būti finansuojama iš valstybės biudžeto, specialaus Valdovų rūmų paramos fondo, kitų teisėtai įgytų lėšų. Šiandien matome, jog LDK Valdovų rūmų atkūrimo užmojis yra gražiai įgyvendintas. Net pandemijos sąlygomis rūmai skleidžia kultūros šviesą  per gyvas ir nuotolines ekspozicijas, edukacinius užsiėmimus, ekskursijas. O juk buvo laikas, kai vyko karštos diskusijos, ar išvis verta atkurti LDK valdovų buveinę, o jeigu atstatyti – tai kaip. Priėmus minėtą įstatymą, pirmiausia reikėjo parengti išsamų projektą. Todėl nutarta aplankyti įspūdingiausius išlikusius ar atkurtus valdžiusiųjų kompleksus Vakarų Europoje.

Povilas Sigitas Krivickas. Jono Krivicko nuotr.

      *     *     *

     Ankstyvą 2004 m. gegužės rytmetį išriedame ne į turistinę, bet į kupiną profesinių tikslų išvyką. Joje po šiaurės ir vidurio Italiją keliaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo projekto rengėjų, menotyrininkų, muziejininkų tiriamoji ekspedicija. Jos dalyviai atidžiai apžiūrinės gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko laikų rūmus, jų išorę, interjerus, meno kūrinius. Mūsų specialistai mėgins „prisimatuoti“, kas tiktų jei ne pakartoti, tai bent priminti atkuriamuose Valdovų rūmuose. Nepamainomais jų pagalbininkais bus fotoaparatai ir vaizdo kameros. Tačiau būsimiems gražiems ketinimams pirmąja kliūtimi tapo… Čekijos – Austrijos siena. Ją privažiavę, išgirdome, jog be vizų nebūsime įleisti į Austriją. Bet mes juk nuo užvakar, 2004 metų gegužės pirmosios, jau esame Europos Sąjungoje, bandėme prieštarauti. Nepadėjo. Tada patraukėme prie kito pasienio punkto už keliasdešimt kilometrų ir pro jį jau be jokių kliūčių, kaip ES piliečiai patekome į Austriją, o po jos – ir į Italiją. Muziejininkus, menotyrininkus ir projektuotojus lydėjęs Literatas savo įspūdžius pateikė žiniasklaidai dokumentinės pjesės forma.

KELIAUNINKAI: I Rūta – menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Rūta Janonienė, gerai kalbanti itališkai; II Rūta – architektė restauratorė Rūta Klimavičienė; Audronė – Pilių tyrimo centro specialistė Audronė Kasperavičienė; Vidutė – architektė restauratorė Vidutė Povilauskaitė;  Direktorius – Lietuvos dailės muziejaus tuometinis direktorius Romualdas Budrys; Istorikas – LDM sektoriaus vedėjas (būsimasis LDK Valdovų rūmų administracijos vadovas), humanitarinių mokslų daktaras Vydas Dolinskas; VR projekto vadovas – Projektavimo ir restauravimo instituto vyriausiasis architektas Rimas Grigas;  Koordinatorius – VR projekto koordinatorius Audronis Katilius; I, II architektai – architektai restauratoriai Evaldas Purlys, Romualdas Racevičius; Literatas – šių eilučių autorius. O taip pat – Michele Bianchi, Vladas Drėma ir kiti, anot F. Šilerio „įvairūs epizodiniai veikėjai“ – praeities bei dabarties žmonės, galėję padėti savo darbais ir idėjomis atkuriant Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmus.

       Pirmasis paveikslas

Nelaimių priežastys

Audronė: Prieš keletą metų Florencijoje teko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje „Gamtinės katastrofos ir kultūros vertybės (prevencijos ir atkūrimo strategija)“. Savo pranešime priminiau, kiek Vilniuje būta didelių gaisrų XIV – XVIII amžiuose ir kiek nuo jų nukentėjo mūsų sostinė. Joje apsčiai  būta medinių namų, o iki pat XVIII amžiaus net ir altoriai bažnyčiose daugiausia buvę iš medžio. Dar priedo ilgas 5–6 mėnesių kūrenimo sezonas. Gaisrai nekartą niokojo ir Valdovų rūmus.

Literatas: Apie nuostolius, kuriuos jie patyrė, savo albume „Dingęs Vilnius“ detaliai pasakoja vienas žymiausių Lietuvos dailės istorikų.

Vladas Drėma: „Dėl nelemtos geografinės padėties Lietuvos sostinė buvo nepaliaujamų karo kelių susidūrimo mazge. Įvairių tautybių kareivių batai trypė jos gatves, bombardavo jos namus. Taikaus kūrybinio gyvenimo metų skaičius mažai teviršijo karų ir okupacijų laikotarpius.“

Istorikas: Ypač skaudi ir alinanti mūsų kraštui buvo XVII amžiaus antroji pusė. 1655 metų gegužės mėnesį Rusija užpuolė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Rusijos armija įsiveržė į LDK rytinę dalį. Jau invazijos pradžioje nuožmiai  nusiaubtas Vilnius, ypač Žemutinė pilis.

Ko esame netekę

Direktorius: Rusijos kariuomenės savivalę okupuotose Lietuvos teritorijose, jos plėšikavimo mastus, miestų ir kaimų deginimą, meno ir kitų vertybių grobstymą patvirtina tų įvykių liudininko, Venecijos Respublikos diplomato ir kunigo Mikelio Bjankio (Michaele Bianchi), pasivadinusio Albertu Vimina, „Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje“. Jį atskira knyga lietuvių ir italų kalbomis išleido mūsų muziejus.

Michaele Bianchi: „Galiu drąsiai teigti, kad esu matęs nemažiau šimto tūkstančių vežimų, prikrautų menkaverčių baldų, iš bažnyčių pastogių išplėštų metalo gabalų, vario, geležies, alavo, švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir įvairiausių kitų bent kiek vertės turinčių daiktų, kuriuos tik kareiviai pamatydavo, – visa tai jie galėjo išvežti su pagrobtais vežimais ir arkliais.“

Istorikas: Per minėtąjį karą Vilnius negailestingai plėštas ir degintas, o Valdovų rūmai barbariškai suniokoti. Iš pilies grobikus pavyko išvyti 1661-aisiais, tačiau dėl šalies blogėjančios padėties rūmai nebeatkurti kaip karališkoji rezidencija. Juose leista gyventi keliolikai miestelėnų šeimų. Kai po trečiojo Respublikos padalijimo (1795 m.), Vilnius vėl pateko Rusijos imperijos žinion, 1799 – 1801 metais Valdovų rūmai buvo nugriauti ir sulyginti su žeme, kad neprimintų buvusios LDK svarbiausio valstybinio simbolio. Jam kiek įmanoma deramiau atkurti viena iš prielaidų ir tampa mūsų rengiamos ekspedicijos į vidurio ir vakarų Europą.

Grakštūs itališki skliautai. l P.S. Krivicko nuotr.

Kodėl didikai Gonzagos investavo į meną?

Literatas:  Pirmasis mūsų kelionės tikslas buvo Mantuja (itališkai – Mantova). Iš jos apylinkių kilęs didysis antikos laikų poetas Vergilijus (70–19 m. prieš Kristų).

Vergilijus: Viską juk nugali meilė, ir mes pakluskime meilei („Bukolikos“).

Literatas: Po pusantro tūkstančio metų Šekspyras savo tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ vietą pasirinko Veronoje ir Mantujoje. Dar anksčiau  ten per savo novelę juos buvo apgyvendinęs Luidžis da Portas (1485 – 1529), kurio siužetu ir pasinaudojo didysis anglų dramaturgas.

Gidas Stefano L’Occaso: Žymiausi Mantujos renesanso didikai Gonzagos suprato, kad ne vien per valdžią, bet dar daugiau per meną įmanoma išlikti istorijoje. Savo XIII – XVII a. statytų ir nuolat pertvarkomų rūmų puošybai freskomis jie kvietė garsiausius savo meto dailininkus. 1518 metais į šiuos rūmus atsikėlė gyventi kunigaikščio žmona Izabelė d’Este. Jai skirta ir rekonstruota dalis – dar buvo vėlyvoji gotika, o naujas priestatas – jau renesansas.

I Rūta: Tas pats laikotarpis, kurį daugiausia siekiama atspindėti atkuriant mūsų Valdovų rūmus.

Gidas Stefano L’Occaso: Išlikę baldai iš Izabelės d’Este apartamentų XVII a. perkelti į kitą rūmų dalį, o XX a. pradžioje grąžinti atgal. Dėl to čia, galima sakyti, atsirado interpretacinė restauracija.

II Rūta: Taiklus terminas – interpretacinė restauracija. Juk svarbu ne aklai kopijuoti tai, kas buvo, bet interpretuoti ta tema.

 

Meilės freskos kėlė įniršį

Gidas Stefano L’Occaso: Skirtingai negu oficialiuose rūmuose ar šventovėse, viduramžių didikai savo privačiose rezidencijose stengėsi atsipūsti nuo oficialios pompastikos ir suvaržymų. Viešumoje  jie buvo katalikai, o paslaptingoje privačioje buityje – pagonys. Tai atspindi ir Palazzo del Te rūmų dekoravimas. Čia dirbo didžiojo Rafaelio mokinys ir bendradarbis Džulijas Pipis (Giulio Pippi), pasirinkęs meninį Romano slapyvardį. Su savo padėjėjais jis dekoravo garsiąsias Psichės, Milžinų, Žirgų ir kitas sales.

Literatas: Pirmojoje jų, išpieštoje 1527–1530 metais, matėme atvirai erotines  scenas, kur prie spinduliuojančių grožiu suaugusiųjų kūnų glaustosi ir nuogučiai rubuiliai vaikai. Šeimos apoteozė!

Gidas Stefano L’Occaso: Pasak vienos legendų, šiomis freskomis Romanas išreiškė kunigaikščio Federiko Gonzagos meilę žavingajai Izabelei Bosketo (Boschetto), o tai labai užrūstino kitą Izabelę – jo paties žmoną. Pagal naujesnę versiją, menininkas tenorėjęs alegoriškai pavaizduoti sielos (psihės – graikiškai) veržimąsi iš materijos kalėjimo į aukštąsias dvasines sferas per kliūtis ir kančias.

Pilies kiemas Pječenzoje. P.S.Krivicko nuotr.

Didysis menas – vaikams

Vidutė: Tose salėse buvo miela matyti pedagoges su įvairaus amžiaus vaikų grupelėmis. Galerijų, muziejų knygynuose greta katalogų, reprodukcijų storų albumų, solidžių monografijų guli ir plonos knygelės vaikams. Jose išspausdinta vienas ar keletas garsių paveikslų, skulptūrų su trumpais jų autorių gyvenimo aprašymais. Pateikiami lakoniški kūrinių nagrinėjimai su pagrindinių figūrų kontūrais, kuriuos galima nuspalvinti. Tai padeda mažajam žiūrovui geriau įsiminti.

Direktorius: Pamenat, Pjačenzoje vienoje Farnezių rūmų patalpoje matėme restauruojamą Sandro Botičelio 1483–1487 metais pieštą paveikslą „Madona budi prie sūnaus dalyvaujant paaugliui šventajam Jonukui“? Stovėjome sulaikę alsavimą: pats Botičelis! Išeidami iš galerijos, jos vestibiulyje įsigyjame sąsiuvinio dydžio knygelę „Magiškasis Sandro Botičelio menas“. O ten – greta žymiausius Botičelio paveikslus „Pavasaris“, „Veneros gimimas“, „Paslaptingosios Kalėdos“ primenančių reprodukcijų smulkus šioje galerijoje turimo vienintelio paveikslo detalus nagrinėjimas. Ypač įdomūs „Pratimai dirbtuvėje“, kai reikia arba sakiniu, dviem atsakyti į klausimus, arba pasirinkti vieną iš keleto atsakymo variantų.

Literatas: Ar negalėtų tokių knygelių atsirasti ir pas mus, ypač atgimstančiuose Valdovų rūmuose?

Direktorius: Kodėl gi ne! Tik labai svarbu gauti joms finansavimą.

Literatas: Galima pasitelkti įvairių susipratusių rėmėjų. Pavyzdžiui, minėtą Farnezių rūmų leidinį parėmė vietinis pasiturinčių žmonių „Lions“ klubas, Pjačenzos savivaldybė.

Antrasis paveikslas

 

Ne pavymui, bet drauge

Literatas: Pirmajame amžiuje prieš Kristų romėnų mąstytojas Salustijus rašė: „Ko pasieks žmonės, ardami žemę, lydydami metalą ir statydami namus, priklauso nuo jų dvasios stiprybės.“ Jau tų laikų šviesuoliai suprato, kad menas (dailė, teatras, literatūra, o šiandien ir su optika kuriamos meno rūšys), kaip „dvasios stiprybė“, neturi eiti po žemės arimo, metalo lydymo ar namų statybos, tai yra – po ekonomikos, o greta ir net priekyje jos.

Direktorius: Nuo antikos iki mūsų dienų.

Vidutė: Tačiau skirtingai įvairiems visuomenės sluoksniams.

Direktorius: Be jokios abejonės.

Literatas: Bet juk visus sluoksnius vienijo sakralinis menas, ar ne?

Direktorius: Šventovėse meldėsi vargšai ir turtingi, valdovai ir pavaldiniai.

I architektas: Nuo seno žmonėms atrodė, kad Dievui tinka tik kuo aukštesni ir kuo puošnesni namai.

Direktorius: Jų išties nepaprastai turtinga yra Italija. Nuo pagoniškų dar etruskų šventovių griuvėsių iki krikščioniškų bažnyčių. Jų dėka daugiausia iki mūsų dienų išliko didžiųjų meno meistrų kūriniai.

Literatas: Nepamirškime, kad neatsiejama sakrališkumo dalis yra  pačios religinės apeigos. Juk ir mišių atnašavimas turi aiškią dramaturginę išraišką, tam tikrą fabulą. Tai ateina dar iš  ikikrikščioniškų laikų, kai dievų garbinimo veiksmai buvo adekvatūs vaidinimams ar net su jais sutapdavo. Štai pasak romėnų istoriko Livijaus, kai 364 m. prieš Kristų Romoje kilo maras, tai jokios aukos ir maldos nepadėję numalšinti dievų rūstybės. Tada romėnai pabandę įsiteikti dievams vaidinimais, kurie anuomet dar sudarydavo kulto apeigų dalį. Ir epidemija esą dėl to liovusis.

 

Medinis renesanso laikų teatras Sabionetoje.  P.S. Krivicko nuotr.

Eime į renesanso teatrą

Istorikas: Didysis įkvėpimas lydėjo antikos dramaturgus, kuriais vėliau sekė ir  renesannso teatras.

Koordinatorius: Šioje ekspedicijoje turėjome unikalią progą pamatyti ir pajausti tikrą renesanso laikų teatro aplinką. Parmos pašonėje esančiame Sabionetos miestelyje  aplankytas XV a. teatras. Labai gražiai apie jį pasakojo dabartinė direktorė.

Luisa Fornavi Schianchi: Kunigaikščių rūmai turėjo viską, kas reikalinga juose gyventi net iš jų neišeinant, taigi – ir teatrą. Pirmoji priežastis statyti šį teatrą buvo numatomos šių rūmų šeimininko kunigaikščio Eduardo Farnezės vedybos. Jis pasirinko būsimą žmoną iš kitų garsių didikų Medičių šeimos. Tokia proga nutarta pasistatyti naują vaidyklą. Įžymių šeimų ryšiams per vedybas buvo teikiama tiek politinės, tiek ir kultūrinės reikšmės.

Koordinatorius: Teatras tikrai grandiozinis – su didžiule scena, žiūrovų amfiteatru, papuoštu antikinio stiliaus skulptūromis, freskomis.

I architektas. Fotografavome neatsitiesdami – pasisėmėme gerų idėjų mūsų Valdovų rūmams.

Luisa Fornavi Schianchi: Antrasis teatro atsiradimo motyvas irgi pakankamai svarbus. Pro Parmą į Milaną turėjo keliauti didysis kunigaikštis Kozimas Medičis, todėl jaunikio šeima norėjo naujajam giminaičiui parodyti kažką ypatinga. Deja, Kozimas Medičis į Milaną tąkart kelionės atsisakė, o vedybos buvo nukeltos ir įvyko tik po dešimties metų. Tačiau teatras vis tiek pastatytas labai greitai – vos per porą metų, ir pirmoji Klaudijo Monteverdžio operos premjera įvyko 1628-aisiais. Čia pirmąkart pasirodė naujovė – judinamos dekoracijos.

Literatas: Ar tai kelia minčių dėl panašios institucijos atkuriamuose Valdovų rūmuose?

Koordinatorius: Žinoma. Tik ji turėtų būti šiuolaikiškai universali, tinkanti ir operoms, ir dramoms, ir koncertams.

Vestuvininkai mėgsta fotografuotis Sforzų pilyje. P.S. Krivicko nuotr.

Meilė ir ugnis

Literatas: Ar netiktų Valdovų rūmų teatrui savo pirmąja premjera pasirinkti ką nors panašaus į Giedriaus Kuprevičiaus „Karalienę Boną“ ar užsakyti naują kūrinį?

Direktorius: Galimi įvairūs variantai, bet aišku, kad be jų negalėsime apsieiti.

Literatas: Juk, prisimenant Šekspyrą, „nemiršta meilės įstabi dvasia/ ir šimtmečiams gyventi pasilieka./ Suduš tironų sostai, kris karaliai, /bet tu nepasiduosi laiko galiai!” Juk niekada nenublanks legenda virtusi Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės liūdnoji meilė, trumpai liepsnojusi tarp anuometinių rūmų sienų.

Direktorius: Per romantiškosios meilės atminimą reikia tiesti tiltą į dabartinę ir būsimąją kartas.

Literatas: Bet tai neturėtų būti vien kokia nors kostiumuota butaforija, kaip vangūs mūšiai skardiniais ar mediniais kardais Kauno Santakoje.

Direktorius: Pomėgiai pomėgiams nelygūs. Jeigu kas mėgsta riteriškus šarvus pasigaminti ar savo drožtu kardu pamojuoti, tai nieko bloga. Juk kad ir toks sugrįžimas į senus laikus taip pat lavina.

Literatas: Tačiau senovėje ne vien linksmų žaidimų būta. Florencijos San Marco muziejuje galima pamatyti nežinomo renesanso laikų autoriaus paveikslą – vos ne „fotografinį“ siužetą, nes taip iš tikrųjų buvo. Jame – Sinjorijos aikštė priešais Vecchio rūmus ir ant specialios pakylos liepsnojantis inkvizicijos laužas, kuriame 1488 metais sudegintas smerkęs prabangą ir ištvirkimą pamokslininkas Džirolamas Savonarola (Girolamo Savonarola). Pagal socialinius sluoksnius stovi tvarkingomis grupelėmis anuometiniai florentiečiai ir stebi šiurpiausią „realybės šou“. 1600-aisiais Romoje ugnimi numarinamas filosofas Džordanas Brunas (Giordano Bruno), kad skelbė esant ne vienintelį, o daugybę pasaulių. Varšuvoje 1689-aisais nukirsdintas ir sudegintas laisvamanis teisininkas vilnietis Kazimieras Liščinskis už traktatą apie Dievo nebuvimą.

Direktorius: Kiekviena epocha turėjo savo šviesiąsias ir tamsiąsias puses. Buvo kaip buvo, dabar nepakeisi. Be to, popiežius Jonas Paulius II yra atsiprašęs už Bažnyčios praeityje padarytas klaidas.

Ar etruskai kalbėjo lietuviškai?

Literatas: Nežiūrint visų rūstybių, renesansas vadintas aukso amžiumi menui ir kultūrai. Užtenka suminėti vos keletą iš genijų bendraamžių, gyvenusių tuo pačiu laiku, plejados – Leonardas da Vinčis, Mikelanželas Buanarotis, Rafaelis Santis, Sandras Botičelis.

Direktorius: O, Rafaelis iš Urbino… Atrodo, lyg angelas būtų trumpam nusileidęs į Žemę ir vos po 37 metų vėl sugrįžęs Amžinybėn.

Literatas: Kaip Mocartas, Čiurlionis. O kokį įspūdį padarė patys Urbino kunigaikščių rūmai?

Direktorius: Neišdildomą! Tai tikras renesanso šedevras, kurį paliko mums Montefeltrų dinastija. Ir iki šiol stovi sveikutėliai, įamžinami tūkstančiuose lankytojų kadrų. Tačiau man, kaip dailės mylėtojui ir puoselėtojui, Urbino miestas kelia ypatingus jausmus. Juk čia – didžiojo Rafaelio (1483–1520) gimtinė. Urbine pirmąkart lankiausi prieš dvidešimtį metų, todėl pavaikščioti jo gatvelėmis, vėl užkopti į gimtąjį Rafaelio namą – brangūs  įspūdžiai.

Gidas Urbino pilyje: Šie renesansiniai rūmai yra patys didžiausi Italijoje. Į juose sukauptas vertybes ir į juos pačius patartina žiūrėti per ketvertą renesanso epochos principų – gamtą, matematiką, antiką ir žmogų. Jų stengėsi laikytis ir „Idealaus miesto“ projekto, kurį galime matyti šiuose rūmuose, autorius Lucianas Laurana. Griežtai pagal perspektyvos dėsnius pavaizduoti pastatai niekada neegzistavo tikrovėje, o tik architekto vaizduotėje ir piešiniuose, atliktuose fotografiniu tikslumu.

Literatas: Panašias svajones puoselėjo ir renesanso saulėlydžio italų filosofas Tomazas Kampanela (Tomaso Campanella) garsiojoje utopijoje „Saulės miestas“. O dar žymiai anksčiau ateitį mėgino nuspėti etruskų žyniai, dabartinėje Italijos žemėje gyvenę pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų.

I Rūta: (verčia  Pjačencos muziejaus direktorės paaiškinimus) Etruskų žyniai ateitį spėjo iš gyvulių vidurių, ir tai vadinosi haruspicija. Štai šiame, matyt, mokymo tikslams skirtame bronziniame avies kepenų modelyje  galima aiškiai matyti, kad to organo paviršius tiksliai padalintas skiltimis. Ant jų išgraviruoti gerųjų ir piktųjų dievų vardai. Pagal kepenų spalvą ir sveikumą žyniai spėdavę pavienių žmonių ir net valstybių ateitį. Ne tik piktą likimą, bet ir žaibus „nuvydavę“ (atitolindavę nuo savųjų) arba „pritraukdavę“ (priešams  mušti) etruskų spėjikai – haruspikai.

Literatas: Etruskologams itin kietas riešutas yra pati etruskų kalba. Jos nuotrupų galima atsekti tik iš kapaviečių įrašų ar ant archeologų surandamų daiktų, kai pasitaiko dvikalbiai (etruskų ir lotynų) tekstai. Tačiau daug jų lieka neaiškūs vien paprastai sulyginant. Vokiečių mokslininkas Karlas Paulis vieną etruskišką įrašą bandė versti netgi pagal lietuvių kalbą, tačiau, matyt, negavo patenkinamų rezultatų, nes jų nepaskelbė. Tai ir liko neaišku, ar etruskai kalbėjo lietuviškai.

I Architektas: Vidurio Italija nusėta etruskų kapavietėmis-nekropoliais su nuostabia sienų tapyba. Kapaviečių frizuose vaizduojamos puotos, medžioklės ir žūklės scenos, kovos, laidotuvių procesijos – tikri fotoreportažai be fotoaparato. Būdinga dekoratyvumas, dinamiška kompozicija, kanoniški profiliniai žmonių atvaizdai ir sąlyginės pozos, peizažų intarpai.

      Trečiasis paveikslas

Kodėl reikėjo „atsluoksniuoti“ freskas?

Literatas: Kas labiausiai jums atrodo pamokoma šioje ekspedicijoje?

I Rūta: Manau, svarbiausias  dalykas mūsų specialistams – vien pabūti autentiškoje erdvėje. Iš knygų, albumų ar internete matytų fotografijų įspūdis bus netikslus. gal net klaidinantis. Iš arti matant tikras renesanso architektūros detales, realiai suvokiant jos erdvę, medžiagų panaudojimą – tai pagrindinis dalykas, kurio neįmanoma pakeisti jokiomis netiesioginėmis priemonėmis.

Literatas. Atverti visuomenei atkurtieji LDK Valdovų rūmai neturėtų būti šalti, bedvasiai. Svarbu, kad juose nuolatos pulsuotų gyvastis.

I Rūta: Stengėmės lankyti muziejus, galerijas, kurie yra įvairiuose Italijos rūmuose. Esu tikra, kad tai į naudą mūsų muziejininkams – ir kaip daryti, ir kaip ne. Nors pas mus yra daug mažiau pasaulinio garso meno ar istorinių rinkinių, bet tai, ką turime, mūsų architektai, projektuotojai ir ekspozicijų kūrėjai gali pateikti ne blogiau, o – nepergiriant – kartais ir geriau už Italijos kolegas.

Literatas: Kaip jums atrodė Milane eksponuotos freskos, jau atskirtos ir nuimtos nuo tų sienų, ant kurių jos buvo nupieštos?

I Rūta: Tai specifiškai itališkas reiškinys. Jo neįsivaizduoju kitoje šalyje. Ši tradicija – eksponuoti į kitur perkeltas freskas – atsirado Italijoje maždaug prieš šimtmetį. Lietuvoje kitokia freskų ruošimo technologija, todėl nebūtų įmanoma jų „atsluoksniuoti“ nuo sienų. Taip dabar nebedaroma ir pačioje Italijoje, nes kūriniams geriausiai būti autentiškoje jų atsiradimo aplinkoje. Nebent išimtiniais atvejais, kai neįmanoma išsaugoti nebepataisomo pastato (tarkim, po žemės drebėjimo), bet dar galima išgelbėti freskas ir eksponuoti jas saugesnėje vietoje.

Ar šios prabangaus itališko interjero lubos neprimena LDK Valdovų rūmų puošmenų? P.S.Krivicko nuotr.

Tai jau nebe latrina

Literatas: Ar teko Italijoje pamatyti ką nors tokio, ką konkrečiai, jei būtų įmanoma, norėtųsi perkelti į atkuriamus Valdovų rūmus?

II Architektas: Absoliučiai konkrečiai – tai ne. Daugiau įsiminė bendri analogai, bendra viso itališkojo renesanso plėtotė. Jos atspindžių per tos šalies meistrų darbus turime ir Lietuvoje.

Literatas: Gal jiems priskirtinas ir pietinės dalies bokštelis, apie kurio buvimą teko skaityti Tamstos ir archeologės Daivos Steponavičienės straipsnį rinkinyje „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“?

II Architektas: Nesakyčiau, kad anas bokštelis – tiesioginis itališkojo renesanso atspindys. Be to, ir pradinė jo paskirtis buvusi labai proziška.

Literatas: Kokia?

II Architektas: Tai buvo latrina arba šiuolaikiškai – tualetas. Jis atsirado dar tada, kai nebuvo nė paties rūmų vakarinio korpuso. Po to bokštelis naudotas sargybos postui, kadangi šalimais padaryti vartai tapo pagrindiniu įėjimu. Bokštelis  atstatomas kaip sienos elementas. O šiaip tai dabar tyrėjų dėmesys sutelktas interjerams įrengti: jų planinėms struktūroms, durims, langams, luboms. Štai tam pasitarnaus Italijoje mūsų matyti ir fotografuoti bei filmuoti analogai.

I Architektas: Mudu su moksliniu Valdovų rūmų projekto vadovu Napoleonu Kitkausku žiūrėjome kompiuteryje mano iš Italijos parsivežtus kadrus. Kaip pavyzdiniai modeliai galės būti kai kurie karnizai, fasadai, sandrikai, arkados, šuliniai, langai, durys, portalai. Kolega Kitkauskas, kaip labiausiai įsigilinęs į Valdovų rūmų  teritorijos radinius, apsidžiaugė itališkų nuotraukų kolekcijoje pamatęs du anksčiau neatpažintus elementus. Pagal juos jis suprato, kur tie elementai galėtų būti taikomi pas mus. Tai tik vienas iš daugelio konkrečių mūsų ekspedicijos rezultatų.

Iš kur tiek meistrų?

Vidutė: Žingsniuodama iš vienų rūmų į kitus, pagavau save galvojant: kokio lygio turėjo būti ne vien valdovai, užsakovai, architektai, bet patys meistrai, amatininkai, kad šitaip tobulai įgyvendintų sumanymus, suprantat?

Literatas: Sunkiai.

Vidutė: Ir aš. Aukščiausia kvalifikacija! Puikaus darbo tiek daug, kad negali suvokti, kiek apskritai tokių meistrų anuomet galėjo būti. Vien į Venecijos Dožų rūmus kiek meistrystės sudėta!

Literatas: O Direktorius stebėjosi, iš kur imta malkų šitokiai galybei plytų išdegti.

Vidutė: Neįsivaizduojami kiekiai.

Literatas: Gal jie tapo įmanomi, kad klimatas žymiai švelnesnis, lengviau gyventi ir dirbti?

Vidutė: Ir dėl to. Mums gi kiek žiemą šildyt reikia, o kai dar paveikslą pakabini, jam atskiras temperatūros režimas reikalingas.

VR Projekto vadovas: Nors atkuriamas XV–XVI a. rūmų pavidalas, bet jie turi atliepti dabarties reikmėms, taikant šiuolaikines kondicionavimo, apšildymo technologijas.

Literatas: Suprantama, tačiau vis tiek svečiams pažintis su rūmais prasidės nuo išorės.

VR Projekto vadovas: Be abejo. Štai karnizams anuomet smiltainis imtas iš Gotlando salos. Naudotas Katedros ir rūmų statybai, jis gabentas iš Rygos, į kur patekdavo kaip atlikęs savo paskirtį laivų balastas. Todėl atsieidavo pigiau. Lengvai apdorojamas švediškasis smiltainis gerai tiko senovėje, tinka ir dabar. Jį naudodami, atsižvelgiame ir į Italijoje matytas bei užfiksuotas detales.

Atkurtų LDK Valdovų rūmų arkados. P.S. Krivicko nuotr.

Nepramintu taku

Literatas: Kokios mintys kyla po itališkosios ekspedicijos?

Koordinatorius: Man prasiplėtė, pagilėjo renesanso prigimties supratimas ir aiškiau galima suvokti, kokios tai turėjo įtakos rezidencinių rūmų raidai. Tai naudinga žinoti atkuriant LDK Valdovų rūmus. Jų atkūrimas neturi precedento, kaip tokiu atveju šiais laikais būtų elgiamasi vidurio ir rytų Europoje, nes vadovėlinio pavyzdžio tiesiog nėra. Štai vienas Mantujos kunigaikščių rūmų korpusas, nukentėjęs per Antrąjį pasaulinį karą, restauruotas pagal XV a. paveikslą, kurį valstybė nupirko iš privataus asmens. Mums daug pasitarnavo Pranciškaus Smuglevičiaus aštuonioliktame šimtmetyje daryti rūmų liekanų piešiniai (šiuo metu kaip tik yra jo kūrybos paroda Letuvos dailės muziejuje).

Direktorius: Mantujoje, Parmoje apžiūrėti rūmai daug kuo panašūs į to pat laikotarpio Lietuvos ir Lenkijos valdovų buveines. Ypač rūpėjo pamatyti Viskončių ir Sforzų dinastijų rezidencinius rūmus bei tvirtovę Milane. Juk šį kompleksą iš pagrindų rekonstravo Franciskas I Sforza. Jis buvo Bonos Sforzos, LDK valdovo Žygimanto Augusto motinos, senelis. O juk pagal Bonos Sforzos skonį atlikta daug pakeitimų tuometiniuose LDK Valdovų rūmuose. Tai aktualu ir šiandien darant istorinių interjerų apstatymą, pritaikant juos skulptūros, tapybos, muzikos instrumentų, archeologijos rinkiniams eksponuoti.

Literatas: Svarbiausia, kad atkurtieji Valdovų rūmai taptų stipriu traukos centru mums, mūsų vaikams ir Lietuvos svečiams.

Koordinatorius: Pamenat, Milano rūmų direktorius Klaudijas Salsis (Claudio Salsi) sakė, kad pilyje miesto gyventojai mėgsta skirti pasimatymus, fotografuotis – vestuvininkai, pirmiausia į čia atvedami japonų turistai, kurių šiandien apstu visoje Europoje.

Literatas: Kuo daugiau lankytojų, tuo geriau. Svarbu būti patraukliems įvairiam skoniui.

Direktorius: Tam ir dirbame.

Kultūra , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra