Povilas Sigitas Krivickas. Kaip Ciceronas vertino bičiulystę?

Autorius: Data: 2021-05-28 , 14:11 Spausdinti

Povilas Sigitas Krivickas. Kaip Ciceronas vertino bičiulystę?

Markas Tulijus Ciceronas. Romėnų politikas, retorikas, filosofas ir rašytojas. lt.wikipedia.org nuotr.

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Jau nugyvenome penktadalį XXI-ojo amžiaus. Naudojamės naujausiomis ryšio technologijomis. Ypač jos praverčia per koronaviruso pandemiją. Tačiau ji smarkiai prislopino gyvą bendravimą, o per jį ir bičiulystę. Apie ją išmintingai yra kalbėjęs antikos išminčius Markas Tulijus Ciceronas (106-43 m. prieš Kristų), kai jokių internetų ir kitų elektronikos patogumų dar visai nebuvo. Kaip gi jis vertino gyvo bendravimo privalumus? Įdomiai ir net šiuolaikiškai skamba kai kurios Sigito Narbuto iš lotynų kalbos išverstos šio garsiojo Romos oratoriaus, valstybės veikėjo ir filosofo mintys.

Bičiulystė be melo

 

Ciceronas galvojo, kad bičiulystė viršija giminystę, kad iš giminystės gali būti šalinamas maloningumas, o iš bičiulystės – ne.  Ciceronas įsitikinęs, kad „bičiulystė yra ne kas kita, kaip sutarimas dėl visų dieviškų ir žmogiškų dalykų kartu su maloningumu ir prieraišumu, ir aš nežinau, ar nemirtingieji dievai ką dar puikesnio už jį dovanojo žmonėms, išskyrus, aišku, išmintį.“ Visgi, pasak filosofo, žmonės elgiasi labai nevienodai: vieni labiau vertina turtus, kiti – stiprią sveikatą, treti – galybę (atseit, valdžią), ketvirti – garbingas pareigas, o daugelis – kūno malonumus. Kai dėl pastarųjų, rėžia Ciceronas, tai jie būdingi ir gyvuliams, o pirmieji (tai yra, turtai) – tai praeinantys ir nepatikimi dalykai, nes priklauso ne tiek nuo žmonių sprendimų, kiek nuo atsitiktinės laimės. Tuo tarpu tie žmonės, kurie didžiausiu gėriu laiko dorybę, galvoja puikiai, nes „būtent toji pati dorybė gimdo ir saugo bičiulystę, o ši be jos nieku būdu neapsieina.“

Romos išminčius buvo tvirtai įsitikinęs, kad „bičiulystė gerąja viltimi nušviečia ateitį ir sieloms neleidžia sutrikti ar nupulti. Juk kai kas nors žiūri į bičiulį, tai tarsi regi savo paties atvaizdą. Dėl šios priežasties ir nesantys – būna, ir stokojantys – pertenka, ir ligoniai – turi sveikatos, ir – dar sunkiau būna apie tai sakyti – mirusieji gyvena, nes tokia didele pagarba, tokiu atsiminimu ir ilgesiu juos apgaubia bičiuliai. Dėl to ir tų žmonių mirtis atrodo laiminga, kurių gyvenimas buvo pagirtinas.“  Bičiulystėje nesama nieko pameluoto, nieko apsimestinio, o tai, kas yra, būna tikra ir nesavanaudiška. Dėl šios priežasties bičiulystė kilusi veikiau iš prigimties negu iš iš reikalo, veikiau iš sielos jungties su tam tikru meilės jausmu, o ne iš skaičiavimo, kiek kuris dalykas duos naudos. Meilę sutvirtina ir patirtoji geradarystė, ir pastebėtasis prieraišumas, ir pridėtasis įpratimas. Na, o kai visi šie dalykai prisideda prie pirmojo sielos ir meilės virptelėjimo, tai įsižiebia stebėtino dydžio maloningumas. Jeigu mes būnam labdaringi ir dosnūs ne todėl, kad susilauktume dėkingumo, tai ir bičiulystės siekiam ne vildamiesi gauti pelno, o manydami, kad visa nauda iš jos glūdi meilėje.

Bičiulystė lygi meilei

 

Reikia suprasti, anot Cicerono, jog pagarbos jausmas bei maloningumo meilė kyla iš prigimties, kai žmogus duoda pasireikšti savo sąžiningumui. Tie, kurie įgijo pastarąjį, susyja tarpusavy ir artėja vienas prie kito, idant būtų lygūs ir vienodi meilėje, idant būtų linkę verčiau teikti paslaugas, o ne jų prašyti. „Juk jeigu bičiulystę nauda sulipdytų, tai, patyrusi pokyčių, pastaroji ją ir išardytų; bet kadangi prigimtis negali kisti, tai ir tikra bičiulystė būna amžina.  Nėra kito tokio sunkaus dalyko, kaip bičiulystę išsaugoti iki paskutinės gyvenimo dienos. Mat dažnai atsitinka, kad žmonėms arba ne tas pats dalykas atrodo naudingas, arba jie ne tos pačios nuomonės laikosi apie valstybę. Taip pat žmonių būdai irgi keičiasi, vieni – dėl nelaimių, kiti dėl metų.“ Pavyzdžiu šiems dalykams Ciceronas linkęs pasitelkti gyvenimo pradžią, kadangi ir pati stipriausia meilė tarp paauglių dažnai būna nusimetama su vaikišku drabužiu. O jeigu meilė nusitęsia į jaunystę, tai tą meilę kartais išardo ar varžymasis, ar vedybinis gyvenimas, ar siekimas kokios nors naudos, kadangi abudu to paties pasiekti neįstengia. Bet jeigu kurių nors žmonių bičiulystė ilgiau užtruko, tai ji dažnai žlunga, kai bičiuliai atsideda varžymuisi dėl garbingų pareigų. Taip pat bičiulystė nepatiria didesnio antkryčio už godumą pinigams, o jis būdingas daugeliui mirtingųjų. Tai dėl prakilniausių žmonių, tai šiems pakenkia grumtynės už garbingas pareigas ir valstybininkų šlovę, kurios netgi tarp pačių didžiausių bičiulių sukelia pačius didžiausius priešiškumus. (Ar neprimena šiandienos politikų „viražų“?)

Skaudus ir daugeliu atvejų teisingas išsiskyrimas įvyksta tada, kai iš bičiulių būna reikalaujama to, kas nėra teisinga: idant jie taptų ar geidulio bendrininkais, ar nusikaltimo padėjėjais. Jeigu šie atsisako, tai, nors būna teisingai pasielgę, vis viena nusižengus bičiulystės įstatymui juos kaltina tie, kuriems jie nepanoro paklusti. Tokie dalykai tarsi pikta lemtis taip baisiai grasina bičiulystei, kad jų visų išvengti prireikia ne tiktai išminties, bet taip pat ir laimės.

Bičiulystė ne dėl naudos

 

Jeigu teisingu dalyku mes pripažinsim ar pasirengimą nusileisti bičiuliui, kad ir ko jisai panorėtų, ar prašyti bičiulio visa, ko tik patys užsigeistume, tai čia nebūtų nieko pikta, jei būtume tobulos išminties. Tačiau, sako Ciceronas, kalbame apie tuos bičiulius, kurie stovi prieš akis, kuriuos mes matom ar apie kuriuos patiriam iš prisiminimų, tai yra tokius, kokie būna kasdieniame gyvenime. Bičiulystėje turi būti nepajudinamai nustatomas toksai įstatymas, pagal kurį nei mes prašytume bjaurių dalykų, nei patys darytume paprašyti. Juk bjaurus ir suvis nepateisinamas būna pasiteisinimas, kai kas nors prisipažįsta ne tik įvykdęs kitų nusikaltimų, bet taip pat iš bičiulystės kuo nors nusikaltęs prieš valstybę  („nusikaltęs prieš valstybę“, o šiandien ar nėra tokių? – PSK past.). Juk dabar daugiau žmonių mokosi, kokiu būdu kelti sumaištį, o ne kokiu jai priešintis. Kodėl šitaip? Todėl, kad be sąjungininkų niekas tokių dalykų nė nebando daryti. „Vadinas, geri žmonės turi iš anksto žinoti, kad jeigu jie per kokį atsitiktinumą nežinodami užmegs tokią bičiulystę, tai tegu nelaiko savęs tiek supančiotais, kad neatsimestų nuo bičiulių, darančių kokį nors labai sunkų nusikaltimą; nedorėliams reikia skirti bausmę, be to, ne mažesnę tiems, kurie kitais sekė, negu tiems, kurie patys vadovavo begėdystei.

Deja, ir šiandieniniams politiniams pašlemėkams tokie pasergėjimai – kaip vanduo nuo žąsies…

Taigi tegu būna nepajudinamai nustatomas štai toks pirmas bičiulystės įstatymas: iš bičiulių prašykime garbingų dalykų, juos dėl bičiulių darykime ir nelaukime, kol būsime to paprašyti. Tai darydami, negailėkime pastangų ir nedelskime niekad, o patarimą bičiuliams duokime noriai ir drąsiai, ragino Romos senato konsulas Ciceronas. „Saulę iš pasaulio atima tie, kurie atima iš gyvenimo bičiulystę, už kurią mes nieko geresnio nesam gavę iš nemirtingųjų dievų ir nieko malonesnio.“ Ir ar būna dar kas taip malonaus kaip atpildas už maloningumą, kaip apsikeitimas pastangomis ir paslaugomis? Ciceronui atrodė, kad žmonės, bičiulystes mezgantys dėl naudos, nutraukia patį mieliausią bičiulystės saitą. Juk ne tiek iš bičiulio patirtoji nauda kiek pati bičiulio meilė džiugina mus, o tada ir tai, kas atėjo iš bičiulio, mums būna malonu, jei tik tą dalyką lydėjo pastanga. Ir mes taip toli esam nuo minties, jog žmonės bičiulystę puoselėja dėl savo neturto, kad mums patys dosniausi ir maloniausi būna tie, kurie užvis mažiau stokoja kito žmogaus galių ir išteklių, o užvis labiau – jo dorybės, kuri ir sudaro apsaugos pagrindą.

Vadinasi, ne naudą bičiulystė, o nauda bičiulystę lydi. „Taigi nereikia nė klausyti žmonių, skęstančių malonumuose, jei kada nors jie postringaus apie bičiulystę, kurios patys nebūna pažinę nei protu, nei gyvenimu. (…) Nieko nuostabaus, kad toks kaip tik esti tiranų gyvenimas, kuriame nė būti negali nei ištikimybės, nei meilės, nei pastovaus maloningumo, kuriame viskas kelia įtarimų bei rūpesčių ir kuriame nesama vietos bičiulystei. Kas gali mylėti žmogų, kurio bijosi, arba žmogų, kuris, kaip jam rodos, bijosi jo? Vis dėlto bent kurį laiką tokie būna gerbiami apsimestinai.“ O kai tik jie žlunga, kaip dažniausiai ir būna, tada supranta, kaip jiems stigo bičiulių. Juk likimas, yra įsitikinęs Ciceronas,  ne tik pats aklas, bet ir dažniausiai apakina tuos, kuriuos palepino. Savo ruožtu likimo lepūnėliai pasikelia į puikybę ir savivalę, ir nebebūna labiau nepakenčiamų žmonių už neprotingus laimės kūdikius. Šitai galima patirti iš to, kuris, anksčiau buvęs sukalbamo būdo, keitėsi, pasiekęs valdžios, galybės ir sėkmės, kuris tada paniekino senus bičiulius ir įsitaisė naujų.

Bičiulystė – tai ištikimybė

 

Cicerono manymu, bičiuliais reikia pasirinkti žmones ištikimus, pastovius ir ištvermingus, o tokių baisiai stingą. Ir spręsti apie juos be tikro išbandymo būna sunku, o išbandyti tenka jau užmezgus bičiulystę. Taigi bičiulystė ateina anksčiau už sprendimą ir atima galimybę išbandyti. Vadinasi, protingam žmogui reikia tarsi kokį žirgą prilaikyti maloningumo antplūdį, idant šitaip mes, tarsi lenktyniaudami išjodinėtais žirgais, galėtume bičiulystės santykius palaikyti, visokeriopai išbandę bičiulių būdą. Sunkiausia tikrą bičiulį surasti žmonėse, kurie užima garbingas pareigas ir būna valdžioje. „Juk kur tu surasi tokį, katras garbę, tenkančią bičiuliui, vertintų labiau už savo paties? (…) Štai kokie du dalykai įrodo daugelio žmonių lengvabūdiškumą ir silpnumą: jie bičiulius laimėje niekina, o bėdoje – pameta. Taigi tą, kuris bičiulystėje abiem atvejais pasirodo pastovus bei ištvermingas, mes turime laikyti pačiu rečiausiu žmonių giminės atstovu ir kone dieviška būtybe.“

Pastovumo ir ištvermės pagrindas yra žmogaus ištikimybė, kurios mes ir ieškome bičiulystėje, nes niekas nebūna pastovu, kas nėra ištikima. Be to, pridera rinktis žmogų paprastą, draugišką ir sutariantį, tai yra tokį, kurį jaudina tie patys dalykai. Na, o visa šitai ir būna susiję su ištikimybe. Mat kaip ištikimu negalima laikyti tokio proto, kuriam būdingas nepastovumas ir suktumas, taip nei ištikimas, nei pastovus nebūna žmogus, kuris nesijaudina dėl tų pačių dalykų ir neatitaria bičiuliui pagal prigimtį. Prie to paties Ciceronas siūlo pridėti ir tai, kad žmogus neturi jausti malonumo, kaltindamas kitą, ir tikėti pateiktaisiais kaltinimais.

Kyla natūralus klausimas, ar kada nors reikia naujus bičiulius, nusipelniusius mūsų bičiulystės, vertinti labiau už senus, – panašiai kaip jaunus žirgus, kuriems atiduodama pirmenybė prieš senus. „Tai abejonė, neverta žmogaus! Juk nė kalbos negali būti apie persisotinimą bičiuliais tarsi kokiais kitais dalykais; patys seniausi bičiuliai tarsi seni seni vynai mums būna patys maloniausi, tad teisingai byloja ta patarlė, kad su bičiuliu reikia suvalgyti daug modijų (tūrio vienetas 8,75 litroPSK past.) druskos, idant būtų įvykdytos bičiulystės pareigos. (…) Senus bičiulius privalu saugoti savoje vietoje, nes didi būna senumo ir įpročio jėga. O kai dėl žirgo, apie kurį ką tik užsiminiau, tai kiekvienas mieliau jodinėja tuo žirgu, prie kurio būna pratęs, o ne nauju ir dar nejodytu.“

Atgaiva – jaunų žmonių meilė

 

Nors pačią dorybę daug kas niekina ir vadina savos rūšies apsimetinėjimu ir pasirodymu, nors garbingas pareigas, kurių troškimu kai kas užsidega, šitiek daug žmonių taip niekina, kad nemato už jas nieko menkesnio ir tuštesnio, tačiau Ciceronas neabejoja, kad dėl bičiulystės sutaria visi kaip vienas. Ir tie, kurie pasiaukoja valstybiniam darbui, ir tie, kurie džiaugiasi gamtos pažinimu bei mokslais, ir tie, kurie varo savo vagą, neidami valstybinės tarnybos, ir pagaliau netgi tie, kurie visiškai atsideda malonumams. Taigi visi sutaria, kad jei jie norėtų kokiu nors atžvilgiu tinkamai gyventi, tai be bičiulystės gyvenimo neturėtų. Neaišku, kokiu būdu, bet bičiulystė prasiskverbia į visų žmonių gyvenimą ir jokiam amžiaus tarpsniui neleidžia apsieiti be savęs.

Mes, seniai, randame atgaivą, patirdami jaunų žmonių meilę. Ir kadangi mūsų gyvenimui bei prigimčiai būdinga tokia taisyklė, jog viena karta keičia kitą, tai užvis labiau geistinas dalykas, kad su tais bendraamžiais, su kuriais tu buvai paleistas tarsi nuo kokio starto, galėtum, kaip sakoma, ir finišą pasiekti. Bet kadangi žmogiški reikalai yra netvarūs ir trapūs, tai nuolatos reikia ieškoti kitų žmonių, kuriems mes galėtume rodyti savo prielankumą ir kurie mums tą prielankumą reikštų; juk pašalinus meilę ir maloningumą, iš gyvenimo atimamas bet koks malonumas.

Taip buvo parašyta prieš du tūkstančius metų. O argi ne miela susitikti su klasiokais ar kursiokais, su kuriais „buvome paleisti tarsi nuo kokio starto“? Ačiū už išmintį, brangusis Ciceronai!

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra