Padėka ir pagarba išeivijos kultūrininkei Marijai Remienei

Musninkų vidurinės mokyklos direktorius Vladas Trakimavičius dėkojo M. Remienei už didėlę dvasinę ir materialinę paramą moksleiviams ir visai mokyklos bendruomenei.

 

„Vorutos“ laikraščio leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius posėdžio dalyviams įvardijo įspūdingas M. Remienės telkiamas lėšas išeivijos laikraščių ir knygų leidybai. Beje, reikėtų paminėti, kad vien Musninkų bažnyčiai atnaujinti veiklioji išeivijos kultūrininkė skyrė daugiau kaip 40 tūkst. JAV dolerių.

 

M. Remienę sveikino daug jos žemiečių, bendraminčių, gerbėjų, ji dalyvavo ir kalbėjo Širvintų miesto 535-ųjų įkūrimo metinių renginiuose bei Musninkų vidurinės mokyklos abiturientų išleistuvėse. Visos šventės proga gautos gėlės buvo padovanotos Širvintų bažnyčiai.

 
 

 

esu Marija Aliodija Bareikaitė iš Musninkų. Lietuvos pilietė. Musninkuose baigiau 6 pradžios mokyklos skyrius. Tačiau mano pėdsakai yra Širvintose. Dvejus metus lankiau Širvintų progimnaziją, kur baigiau 4 klases.

 

Toliau mano jaunystė buvo vingiuota. Prieš 66 metų birželio 28 dienos pavakaryje, artėjant komunistams, mūsų šeima pasitraukė iš savo namų, bet tik laikinai – ne ieškoti gardesnio kąsnio, o išvengti Sibiro vergijos.

 

Vokietijoje lietuvių gimnazijoje įsijungiau į skautų organizaciją ir daviau įžodį: „Tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui“, ir iki šios dienos laikausi duotajam įžodžiui.

 

JAV įsijungiau į lietuvišką neapmokamą organizacinę veiklą, pašvęsdama visą savo laiką religiniam, socialiniam lietuvių gyvenimui ir pastangoms padėti atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Mano jausmai, mano mintys ir darbai buvo ir yra nukreipti į tai, kad neištirptume svetimoje jūroje, kad išlaikytume lietuvišką kultūrą, tradicijas, šventes. Bėgdami nuo raudonojo maro, negalėjome išsivežti nei Musninkų, nei Širvintų, nei Kauno, nei Vilniaus, bet atsivežėme lietuvių kalbą, savo protėvių tradicijas, lietuviškas giesmes bei dainas. Atsivežėme Kūčias, Velykas, o su visu tuo savo širdyse pačią Lietuvą. Filosofo Juozo Girniaus posakis, kad Tautai priklausoma savąja būtimi, o ne vieta, kurioje gyvename.

 

Dabar, gyvenimo saulėlydyje, turiu pripažinti, kad nesukūriau didelių turtų, bet dirbau, kūriau Lietuvą svetimame krašte, ne savoje žemėje. Visa priskiriu Aukščiausiam ir savo tėveliams.

 

Lietuvai atgavus laisvę, mano dėmesys ir parama nukreipta į tėviškę, nors nepalieku savo įsipareigojimų ir toliau Amerikoje. Šiandien aš galiu pasakyti, kad mano gimtasis kraštas jaučia mano artumą ir meilę. Esu laiminga kiekvieną kartą čia apsilankydama ir šiandien esu dėkinga Širvintų merui p. Kęstučiui Pakalniui ir visai tarybai už dėmesį, už įvertinimą, už man suteiktą išskirtinę garbę.

 

Marija Remienė

Susitikimas su Marija Remiene Radvilų rūmuose Vilniuje

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį Lietuvos dailės muziejus surengė išeivijos dailininkų parodą „Dovana nepriklausomai Lietuvai“. Tarp parodos eksponatų yra ir daugybė darbų, kuriuos muziejui padovanojo Marija Remienė, tituluojama lietuvių išeivijos kultūros ministre. Liepos 21 d. Radvilų rūmuose, kur eksponuojama paroda, vyko susitikimas su šia meno mecenate.

Kas brangiausia – Lietuvai

Į susitikimą su M. Remiene atvykęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas sakė: Atvykau pagerbti išskirtinį kultūrai žmogų. Be tokių žmonių mūsų kultūra būtų daug skurdesnė.

Pati M. Remienė sako nė nesuskaičiuojanti, kiek darbų yra padovanojusi Lietuvos dailės muziejui, tik juokauja, kad už dabar atvežtą kolekciją ji nuskurdo 5 tūkst. dolerių. Amerikoje pastaruoju metu yra daug norinčių pirkti lietuvių dailininkų paveikslus, – sakė M. Remienė, – ypač Adomo Galdiko, Vytauto Kasiulio, Viktoro Vizgirdos. Už kolekciją, kurią dabar padovanojau, man siūlė penkis tūkstančius dolerių, tai tiek nuskurdau, bet čia juokauju. Visa, kas brangiausia, padovanojau Lietuvai. Nors, pasilikau ir sau darbų – nenoriu likti „nuoga“.

Tarp M. Remienės dovanotų darbų yra ir Adomo Varno paveikslas „Burlaiviai Mičigano ežere“ (1950 m.). kaip sako M. Remienė, tai pirmasis jos įsigytas paveikslas, kurį ji dar vaikystėje nusipirko išsimokėtinai už 50 dolerių. Tuo metu tai buvo didelė suma, – sakė M.Remienė. – Tada dar mokiausi, tėtis man išlaidoms duodavo 10 dolerių savaitei, tada buvo uždirbama tik 72 centai per valandą.

Veikli kultūrininkė

Marija Bareikaitė-Remienė gimė ir užaugo Musninkuose, Ukmergės apskrityje, 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV. Pasak M. Remienės, jos tėvas tikėjo taip greitai grįšiantis į nepriklausomą Lietuvą, kad manė, jog jiems neverta pirkti šaldytuvo.

Čikagoje gyvenanti M. Remienė ilgą laiką vadovavo svarbiausių išeivijos institucijų finansavimu besirūpinantiems fondams ir komitetams, organizavo labdaros kultūrinius renginius. 1974–1996 m. dirbo Lietuvių fonde, pirmininkavo jo valdybai, tarybai, komisijoms. 1997–2006 m. buvo JAV lietuvių bendrijos Kultūros tarybos pirmininkė, vadovauja išeivijos lietuvių dienraščio „Draugas“ leidybai lėšas teikiančiam fondui, globoja lietuvišką radijo laidą „Margutis“, kuri, pasak M. Remienės, vyresniojo amžiaus lietuvių išeiviams yra kaip malda Tėve Mūsų.

Marija Remienė apdovanota Jono Pauliaus II medaliu „Pro Ecclesia et Pontifice“, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio „Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi“.

Yra ir Žemaitės portretas

Iki rugsėjo 1 d. Radvilų rūmuose veikiančioje lietuvių išeivijos dailininkų parodoje „Dovana nepriklausomai Lietuvai“ eksponuojama apie 150 meno kūrinių, didžioji dalis darbų Lietuvoje pristatoma pirmą kartą. Yra ir išskirtinių dovanų, tokių kaip Adomo Varno istorinė drobė „Mindaugo karūnavimas“. Šį 1951–1955 m. nutapytą paveikslą specialiai įsigijo ir Lietuvai jos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga padovanojo inžinierius, išradėjas, visuomenės ir kultūros veikėjas Domas Adomaitis. Parodos organizatoriai tarp išskirtinių darbų mini ir „Žemaitės portretą“ – Jono Šileikos vienintelį iš natūros tapytą literatūros klasikės atvaizdą, sukurtą 1919 m., kai Žemaitė lankėsi JAV. Darbas dovanotas gydytojo Antano Montvydo.

Kitas istoriniu atžvilgiu įdomus eksponatas – Stasio Ušinsko pano „Lietuvos mokykla“, apibūdinantis Lietuvos švietimo pažangą pirmosios Nepriklausomybės dvidešimtmečiu, sukurtas specialiai 1939 m. pasaulinei parodai Niujorke, o po jos iki šiol saugotas Jėzuitų jaunimo centre Čikagoje.

Pasak Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, tarp parodos eksponatų – apie 50 darbų (A.Galdiko, A.Varno, V. Kasiulio ir P. Augiaus), dovanotų M.Remienės.

Agnės Gatelytės nuotr.

Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 1, 10.