Nuviliantis lokalinis žinynas

Autorius: Data: 2017-01-02, 16:11 Spausdinti

Nuviliantis lokalinis žinynas

Krivasalio kaimo kapinėse 1904 m. pastatytas kryžius. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

Doc. dr. Vladas TERLECKAS, Vilnius

Šiemet pavasariop knygynuose pasirodė ilgai lauktas leidinys „Ignalinos krašto enciklopedinis žinynas“ (1). Jį rengė penkios įvairių specialybių sudarytojos, bet neįvardijo savo tematikos. Jos išreiškė viltį, atsiradus daugiau informacijos, išleisti papildytą žinyną. Todėl prasminga paanalizuoti „naujagimį“, pareikšti kritinių pastabų, pateikti naujų žinių.

Negerai, kad žinyne nėra pratarmės (įžangos), kurioje paprastai nusakomi leidinio tikslai, aprėptis, struktūra, šaltiniai, sunkumai ir kt. Verktinai reikalingas žemėlapis. Žinynas prastai struktūrizuotas, susistemintas. Susidaro įspūdis, kad į jį paprasčiausiai „įmesti“ iš kitų knygų informacijos pluoštai (vardynai, sąrašai), nepasirūpinta apibendrinimais. Menkai pasinaudota įvairiomis publikacijomis. Žinynas neatspindi 1863 m. sukilimo, 1905 m. revoliucijos, pasaulinių karų, okupacijų, įvairių okupantų politikos poreiškių Ignalinos rajone. Nemaloniai stebina, kad sudarytojai nerado reikalo išdėstyti kovų su lenkais, partizaninio karo ir neginkluoto pasipriešinimo, represijų istorijos. Gal toks sudarytojų požiūris į tai. Ginkluoto pasipriešinimo istorija pakeičiama Valento Šiaudinio sudaryto partizanų vardyno patalpinimu be jokio apibendrinimo. Pagal jo vardyną, be didelių pastangų buvo galima apskaičiuoti, kad į mišką buvo išėję maždaug 835 šio rajono jaunuoliai, iš jų daugiausia (196) Linkmenų seniūnijoje, Kazitiškio s. – 179, Daugėliškio s. – 155. Mažiausia partizanų būta Rimšės apylinkėse – 12, Dūkštų – 19, Vidiškių – 31 ir t. t. Aktyviausiai į kovą stojo Šiškinių, Krivasalio, Kalvasalio, Ožionių kaimų vyrai. Į mišką išėjo 28 šiškiniečiai, 25 krivasaliečiai, 24 kalvasaliečiai, 21 Ožionių gyventojas. Pagal tą patį šaltinį, rajone žuvo apie 310 partizanų, iš jų Linkmenų seniūnijoje 87, o tai sudarė 27 proc. visų aukų rajone. Daugiausia (20) vyrų galvas padėjo Šiškinių k., Krivasalis neteko 15, Kalvasalio ir Ožionių kaimai – po 10 sūnų. Vos ne visi Krivasalio ir Šiškinių partizanai žuvo 1945 m. kovo 11–12 d. Kiauneliškio bunkeriuose. Kokį skausmą išgyveno jų tėvai! 43 Linkmenų apylinkių partizanai pateko į nelaisvę, buvo suimti, o 53 legalizavosi.
Grįžkime prie partizanų vardyno. Vardyno į žinyną perkėlėja sugebėjo praleisti Julių ir Juozą Kušeliauskus. Be jokių motyvų, neaprašytos didžiausios partizanų kautynės, ypač Kiauneliškio miško bunkeriuose, kai čia žuvo per 80 kovotojų. Atrodo, šio skyriaus sudarytoja istorijos mokytoja apie jas, dramatizmą nežino. Nežino, kad kautynės vyko dvi dienas (1945 m. kovo 11–12 d.), kitaip jų žūties laiko nedatuotų tik kovo 11 d., nelokalizuotų mūšio vietos tokiu „tikslumu“: „Labanoro miške“ arba „Labanoro miške, netoli Kiauneliškio k.“, „Kiauneliškio miške“. Skaitytojas gali suprasti, kad enkavėdistai tiesiog ėjo mišku ir šaudė sutiktus partizanus. 15-metis Liudas Malakauskas ne „per susišaudymą paimtas į nelaisvę“, o su 6 kovos draugais sprogdinosi, buvo sunkiai sužeistas ir be sąmonės pateko į priešo rankas. Sudarytoja „taiso“ V. Šiaudinio vardyną išleisdama jo prierašus prie žuvusių Kiauneliškio kautynėse biogramų, žodžius: „užkastas Cirkliškyje“. Ši detalė – labai svarbi, parodanti žuvusiųjų išniekinimą ir jų slėpimą, partizaninės kovos istorijos klastojimą. Jų palaikai nesurasti iki šiol. Nėra kapų, nėra kryžių, nėra atminimo. Simptomiška, kad į žinyną neįdėta nė viena partizanų, jų vadų nuotrauka. Matyt, taupyta vieta žinomo politiko 6–7 nuotraukoms.
Papildytinas tėviškėnų partizanų sąrašas. Kiauneliškio kautynėse žuvo Stasys Blaškauskas iš Bendrovės k. 1945 m. vasarą buvo suimtas partizanas Mečislovas Grigaravičius, partizanavo Limino k. jaunuolis Jonas Šalkauskas, legalizavosi 1945 m. (?). Tikslintina Stasio Petravičiaus biograma. Jis ne antrą kartą užsiregistravo, o tapo smogiku, anot jo žmonos, žiauriu. Partizanavo ne 4 Pozmėkai, bet Paznėkai. Ignas Vasiulis buvo sužeistas ne 1950 m. kovo 19 d., bet metais vėliau, per Juozines, Jonas Galgatavičius – ne krivasalietis.
Priekaištų nusipelno tremtinių sąrašo šaltinio pasirinkimas ir metodologija. Nesuprantama, kodėl jį sudarant remtasi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ignalinos skyriaus informacija, o ne „Lietuvos gyventojų genocido“ vardynais. Šio skyriaus sudarytas sąrašas yra labai neišsamus. Jame ir žinyne nėra daugelio Krivasalio k. tremtinių. Vien 1941 m. iš jo ištremtos 3 šeimos (Antano Mičėno, Antano Narusevičiaus ir Igno Terlecko) su 10 mažamečių vaikų. Iš vėlesnių metų tremtinių neįrašyta Jono Često šeima, Alfonso Druteikos motina, Dubauskai, 2 dukros, Kazės Minčinskaitės sesuo Juzė, Paznėkai, Veronikos Ramonienės vyras Vladas ir du jų mažamečiai vaikai. Pagal žinyną, 1941 m. iš Ignalinos rajono ištremti vos 3 asmenys, t. y. Leonas Vainila, Stasys Jankūnas, Albinas Stukėnas, o tai yra absurdiška. Įveltos grubios klaidos, kaip antai: Mamertas Cicėnas, g. 1916 m., neva tais pačiais metais ištremiamas į Komi autonominę respubliką; Melanija Damaškienė, g. 1921 m., tais metais išvežama į Sibirą, 1926 m. „ištremiama“ ir Antanina Gaidelienė (g. 1926). Rašant būtina galvoti.
Nekompetentingumu atsiduoda tremtinių tapatinimas su kaliniais, lagerininkais, pastarųjų priskyrimas prie tremtinių. Iš tikrųjų tarp žinyne išvardytų neva 305 tremtinių į lagerius buvo uždaryti 58 asmenys. Tokiu būdu norom nenorom sušvelninama okupanto represinė politika, sumažinamas teroro mastas. Padaromas ir toks „atradimas“: Bronius Bivainis 1944 m. ištremtas į Lukiškių, Švenčionių, Šilutės lagerius (p. 355). Lukiškėse ir Švenčionyse buvo liūdnai pagarsėję kalėjimai, o ne lageriai. Pasirinkus nedaryti atskirties tarp tremtinių ir kitų represijų aukų, reikėjo visas jas įvardyti. Vien  iš krivasaliečių kalėjo Jeronimas Aldusevičius, Vladas Mičėnas, Ignas ir Jonas Rasteniai, Jonas Krinickas, Kazys Paznėkas, Jonas Mičėnas, Mečislovas Grigaravičius, Veronika Ramonaitė, Antanas Aškinis. Buvo privalu iš „Lietuvos gyventojų genocido“ išrinkti represuotus ignališkėnus. Žinoma, tai didelis darbas.
Sudarytojų kažkodėl nesudomino V. Šiaudinio sudarytas ir publikuotas Ignalinos rajone kareivių bei stribų nužudytų 42 nekaltų žmonių sąrašas. Labiausiai „pasižymėjo“ stribai, jų aukomis tapo 31 žmogus. Buvo nušauti 11 m., 15 m. ir 17 m. vaikai. Vladą Žilėną, mokytoją, prie nacių dirbusį valsčiaus sekretoriumi, prie Ceikinių užmušė sentikiai.
Labai neatsakingai pasielgta nerašyti apie miestelių žydų bendruomenių žudynes. Dėl to galima susilaukti sunkių kaltinimų, net holokausto neigimu.
Veltui tikėjausi rasti informacijos apie stribų, kolūkių istoriją.
Įprastai polemiką sukelia personalijų atranka. Žinyne tikrai esama pritemptų figūrantų (pvz., Ignas Musteikis). Nėra aiškių atrankos kriterijų. Todėl neaišku, kodėl vienų vidurinių mokyklų ir miškų ūkio direktorių, kolūkių pirmininkų biografijos įdėtos į žinyną, o kitų ne. Kuo rajonui nusipelnė vienas žurnalistas, sovietmečiu rengęs LRT apžvalgas? Dar labiau stebina, kad sudarytojai pristatė skaitytojams Mykolą Vileitą, kuris 1928 m. emigravo į Argentiną, 1937 m. nuvyko į Ispaniją ir kairiųjų pusėje kovojo prieš Franką. Suprantama, kodėl apie jį rašė „Tarybų Lietuvos enciklopedija“ (V., 1988, t. 4, p. 518). Sudarytojų sekimas enciklopedijos pėdomis išduoda jų prosovietinį mentalitetą, pažiūras. Visiškai pribloškia, kad žinyne skirta vietos dviem šių laikų veikėjams, turėjusiems reikalų su teismais. Vietos žinyne nusipelnė dvarininkai Maleckai (iai), Jonas Motiejūnas-Valevičius, kun. Juozas Breiva. Pirmuosius plačiau pristatysiu pastabose apie Sidariškės dvarą. J. Breiva 1919–1925 m. klebonavo Linkmenyse, išgarsėjo plačiašake, energinga veikla prieš lenkinimą, miestelį pavertė lietuviškos spaudos gabenimo iš nepriklausomos Lietuvos centru, organizavo aukų kultūrinei veiklai rinkimą, buvo aktyvus šaulys. 1925 m. nuo gresiančio arešto pasitraukė į Kirdeikius, kur jo pastangomis buvo pastatyta bažnyčia, parapijos namai, įkurta parapija. Jo rūpesčiu Kirdeikiai virto miesteliu, jame atsirado paštas, parduotuvių. Skatino gabų jaunimą siekti mokslų, juos finansiškai rėmė. Jo dėka 6 paaugliai įgijo mokytojo profesiją. Buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde. Apylinkių žmonės jį gerbė, mylėjo. Dažnai vaikystėje girdėdavau šiltus atsiliepimus, dėkingumą už gerą, dosnią širdį (2).
Taip pat žinyno verti Vincas Blažys, Kazys Radušis, Romas Tijūnėlis, Vida Jakubsevičiūtė-Juršėnienė ir kt. V. Blažys (g. 1908 m. Kiškių k.) vadovavo „Ryto“ skaityklai Linkmenyse, buvo lenkų valdžios persekiojamas už lietuvišką veiklą, 1939 m. buvo paskirtas Švenčionėlių apskr. viršininko pavaduotoju, vokiečiams užėmus Lietuvą, trumpai dirbo Švenčionių burmistru. 1944 m. lapkritį NKVD buvo areštuotas, išsiųstas į lagerį. K. Radušis (g. 1906 m. Grikepelėje) ilgus metus mokytojavo, buvo lenkų persekiojamas. Ką jis dirbo nuo 1944 m. iki išėjimo į pensiją, nežinoma. Būdamas pensininku, tapo pripažintu dailininku, nutapė per 300 darbų, iš kurių daugiau nei 20 įsigijo M. K. Čiurlionio ir Istorijos etnografijos muziejai. R. Tijūnėlis (g. 1939 m. Varniškėje) 1958 m. baigė Linkmenų vidurinę mokyklą, po to įgijo jūrininko profesiją, kuriai paskyrė likusį gyvenimą. Išėjęs į pensiją, parašė ir išleido daug knygų jūreivystės tema, parašė giliai išjaustus prisiminimus apie vaikystę. Jam suteiktas Jūrininkų sąjungos garbės nario vardas. V. Jakubsevičiūtė-Juršėnienė nusipelnė paminėjimo jau vien už Linkmenims skirtą eilėraštį. Tėviškės grožį apdainuoja ir Antanas Navackas, yra išleidęs eilėraščių rinktinę „Vieškelių dulkėse“. Jo kūrybą spausdina Ignalinos laikraščiai. Šių žmonių pagerbimas daug vietos neužimtų, juolab kad yra nemažai rezervų mažinti žinyno apimtį ir kainą. Pvz., tikrai galima apsieiti be spalvotų premjero A. Šleževičiaus sodybos ir 5 Ignalinos kraštiečių klubo narių nuotraukų.
Tikslintina ir papildytina informacija apie upes, ežerus, kaimus. Kiauna neteka per Kiauno ežerą, o iš jo išteka. Į šį ežerą įteka Aiseta. Ešerinis intako neturi, iš jo išteka upeliukas, jungiantis su Kiauno ežeru. Sąsmauka Pakalo ežerą skiria ne nuo Žiezdrio, o nuo Žiezdro ežero. Prie Pakalo įsikūrusios ne tik Varniškės, bet ir Krivasalio, Šiškinių, Jovaraučiškių kaimai, dalis Pažiezdrio sodybų. Iki šiol žinojau kaimą Briedinė, bet ne Briedinės.
Žinyne minimas tėviškėnams nežinotas, negirdėtas Subiškio kaimas, jį vadino Siubiškiu, Siubiškio palivarku. Paskutinis jo savininkas buvo vokietis Keleras (kaimiečiai jį vadino Kileru). Pagal legendą, jis buvo vedęs Sankt Peterburgo rusę. Jam ūkininkauti nesisekė, neturėjo pinigų sumokėti samdiniams už darbą, todėl atsiskaitydavo žeme, kol ją ir prarado. Iškraipyti ir kitų kaimų pavadinimai: Krivasalis pervadinamas Krivasalių k., Medinos – Medinių k. Blogiausia, kad gyvenviečių sąraše vadinami vienaip, o kitur – kitaip. Žinyne rašoma, kad Dvariškių ir Naujasodžio kaimai nuo Linkmenų nutolę 1 km. Iš tikrųjų jie vadinti Linkmenų priemiesčiais, prielipais. Kiauneliškis – ne tik kaimelis. Jame ilgus metus buvo geležinkelio stotis, pritraukianti plačių apylinkių keleivius. Tiesa, tuoj po 1944 m. stoties pastatas buvo nugriautas ir kažkur išvežtas. Netiesa, kad Krivasalis įsikūręs tik prie Kiauno ežero. Šiaurėje kaimą juosia Pakalas ir Šventas. Pagal istorinius šaltinius, Krivasalis yra senas kaimas, kuris 1612 m. vadinosi Antakiauniu. 1812 m. prancūzų sudarytame Linkmenų parapijos žemėlapyje jau pažymėtas Krivasalis. 1866 m. jame gyveno 106, 1940 m. – apie 240 žmonių. Netiksliai, 1936 m., datuojamas Krivasalio pradinės mokyklos atsiradimas. V. Šiaudinio duomenimis, ji įkurta dar 1908 m. Įdomu, kad ji dabartinėje Linkmenų seniūnijoje chronologiškai buvo antroji mokykla, o kartu su Linkmenų mokykla ir vienintelės. 1911 m. joje mokėsi 26 mokiniai. 1910 m. Krivasalio vaikus mokė Maladečino mokytojų seminariją baigęs Nikolajus Lebedevas. Atrodo, nuo kaizerinės okupacijos laikų Krivasalio pradinė mokykla veikė Pakiaunio dvare. V. Šiaudinis rašo, kad po Pirmojo pasaulinio karo, 1937 m. pastačius kaime naują, modernų pastatą, vaikai mokėsi jame. Krivasalio mokykla uždaryta 1975 m., nes beliko 7 mokiniai.
Krivasalis išsiskiria iš daugelio kaimų savomis kapinėmis. Išlikęs architektūriškai gražus 1904 m. kryžius leidžia kapinių atsiradimą datuoti XX a. pradžia. Kiti kaimai mirusiuosius laidodavo miestelių, bažnytkaimių kapinėse. Iš žinyno teksto galima suprasti, kad ir dabar Krivasalyje veikia mokykla, biblioteka.
Žinyne neatskleista turtinga švietimo Linkmenyse istorija, kuri rodo rusinimo ir lenkinimo politiką, iš dalies tautinę mokinių sudėtį, mokiniams keltus didelius reikalavimus. 1888–1889 m. m. Linkmenų mokykloje mokėsi 43 vaikai ir pagal tai buvo viena mažiausių Šiaurės Rytų Lietuvoje, bet jau 1911 m. užėmė 4 vietą, turėjo 102 mokinius. Be lietuvių, mokėsi 7 žydų vaikai, 2 lenkai ir rusas. Tuomet Ceikinių, Mielagėnų, Daugėliškio apylinkės buvo suslavėjusios. Antai, iš Ceikiniuose besimokiusio 41 vaiko, 15 buvo lenkiukai ir 2 žydeliai; Mielagėnuose atitinkamai 118, 17, 14 baltarusių. Linkmenų progimnazijos mokytojai kėlė vaikams didelius reikalavimus. 1948–1949 m. m. iš 125 mokinių 39 gavo pataisas, 12 palikti antriems metams.
Neužsimenama apie Linkmenų progimnazijos atsiradimą, 1920–1921 m. veikusią privačią žydų mokyklą. Tuomet joje mokėsi net 54 žydukai! Nerašoma apie 1863 m. sukilėlių veikimą, 1905 m. revoliucijos atgarsius, vieną aktyviausių Lietuvoje linkmeniškių priešinimąsi išskirstymui į vienkiemius. Praverstų informacija apie carmečiu Linkmenyse veikusias kredito įstaigas – grūdų magaziną ir taupomąją skolinamąją kasą. Jos buvo įsteigtos valdžios nurodymais, badmečiu padėdavo žmonėms išgyventi. Be jokio pagrindo iš Linkmenų, Ceikinių, N. Daugėliškio, Vidiškės atimtas miestelių vardas, statusas, nors gyventojų skaičiumi (1959 m. surašymo duomenimis) mažesnis Kazitiškis, Rimšė, Tverečius tituluojami miesteliais. Taip sumenkinamas pirmųjų vaidmuo, nuskurdinama istorija. Ypač tai taikytina Linkmenims. Juk ne šiaip sau jau 1434 m. Linkmenys tapo valsčiumi. 1859 m. Linkmenyse buvo 67 sodybos, 500 gyventojų, iš jų 263 katalikai, 225 žydai, 10 totorių ir 2 stačiatikiai. Tokia tautinė sudėtis leidžia daryti išvadą, kad Linkmenys buvo tapę nemažu amatų ir prekybos centru. 1897 m. juose gyveno 847 gyventojai ir pagal šį rodiklį buvo didžiausias miestelis dabartinio Ignalinos r. teritorijoje. Norom nenorom susidaro įspūdis, kad žinyno sudarytojai kažkodėl nemėgsta Linkmenų. Jie – kaimas, neįdėta vienintelė bažnyčios nuotrauka iš arti, ją galima pamatyti tik panoraminėje nuotraukoje. Simptomiška, kad ji patalpinta po besiganančių avių bandos nuotraukos. Negi linkmeniškiai mažiau verti nei avinai?!

Antkapis Ignui Paznėkui. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

Rašant apie Mozūriškes galima paminėti, kad joje veikė vilnų karšykla. Daugiau buvo galima pasakyti apie Pakiaunį ir jo dvarą. Teparašoma, koks atstumas nuo Linkmenų, kad yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, priklauso Linkmenų seniūnijai, paminimos dvarininkų pavardės, Maleckai (iai) „perkrikštijami“ Malickiais. Tarpukariu dvaras priklausė B. Ašenbergui (pagal vietinius gyventojus, Šamberai), kurį net šeimos nariai vadino tironu. Buvo užkietėjęs lenkomanas. Jis mirė 1934 ar 1935 m. Dukros ištekėjo už pasienio policininkų Janušausko ir Merkio. Nacmečiu dvare šeimininkavo Janina ir Albinas Merkiai. Kaip rašyta, Pakiaunio dvare ilgai veikė Krivasalio pradinė mokykla, buvo įsikūrusi P. Cvirkos kolūkio administracija, kurį laiką veikė biblioteka. Buvo kuriama kolūkio gamybinė infrastruktūra, statyta gyvenvietė. Dvaro rūmai įdomūs architektūriniu planu. Maždaug už kilometro prie Kiaunės veikė plačiai apylinkėse garsėjęs Strazdo vandens malūnas. Nepriklausomybės metais prie Ešeryno ežero verslus krivasalietis Ignas Rastenis pastatė plytinę, kuri iki sovietinės okupacijos gamino geros kokybės plytas.
Žinyne Šiškinių pradinės mokyklos įkūrimas datuojamas 1918 m., tačiau V. Šiaudinis nurodo 1920 metus. 1934 m. kaimo vyrai pastatė naują dviejų aukštų mokyklos pastatą. Tekstas apie Vasiuliškę papildytinas pora faktų: jos gyventojas Krištapas Matusevičius dalyvavo 1863 m. sukilime, iki 1922 m. kaime buvo mokykla, kuri tais metais atkelta į Pakiaunį. Pagal žinyną, Bobėnų, Cepeliškių, Didžiasalio kaimuose buvo kalvės. Jų turėjo būti daugiau, kolūkių laikais veikė kalvė Pakiaunyje, joje meistru dirbo vokietis, gan gerai kalbėjęs lietuviškai.
Skurdžios žinios pateiktos apie Sidariškę, jos didžiulį dvarą (XIX a. turėjo 874 ha žemės). Negana to, oficialus jų pavadinimas – ne Sidariškis, o Sidariškė, ji neturi sinonimo Sidabrinė. Pastaroji yra nedidelis kaimelis prie Kiauno ež., nuo dvaro nutolęs maždaug 2 km. Tėviškėnai dalyvavo 1830–1831 m. sukilime. Tarp jų minimi M. Mizėnas (gal Mičėnas?), B. Perednis, Vojučis. Nuo 1856 m. dvaras priklausė Romualdui Maleckui, iki tol – jo savininkas buvo Rekauskas. V. Šiaudinis išaiškino, kad Maleckas ir du jo sūnūs – vieni ryškiausių 1863 m. sukilimo veikėjai. Tėvas agitavo dėtis prie sukilimo, davę pinigų ginklams pirkti. Sūnūs Kasparas ir Dominikas vadovavo sukilėlių batalionams, kurie daug kartų kovėsi su sukilimo slopintojais. Numalšinus sukilimą, Dominykas buvo išduotas ir su penkiais sukilėliais be teismo Ukmergėje pakartas. Kasparas buvo pabėgęs į Prancūziją, po amnestijos grįžo, vadovavo geležinkelio tiesimui. Jaunėlis (17 m.) Juozas, metęs Vilniaus gimnaziją, irgi tapo sukilėliu, vėliau suimtas ir nuteistas 12 metų katorgos ir 6-eriems metams tremties. Jų dvaras buvo sekvestruotas. Vėliau dvarą nuomojo ar administravo pusbrolis Buterlevičius. Dvare buvo sukaupta daug klasikinės literatūros lenkų, prancūzų, rusų kalbomis. Jame mokslams Sankt Peterburge ruošėsi būsimoji M. K. Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė, ją mokė puikios pedagogės Buterlevičiūtės. Sofija gražiai atsiliepė apie dvarą, čia viešpatavusią atmosferą, persunktą kultūros ir aukštos moralės. Senatvėje ji rašė: „Čia pamačiau pasaulį, kur gyvenama intelekto reikalais, kur savaime kultūra sutampa su morale.“ S. Čiurlionienės kūrybos tyrinėtojas R. Karmalavičius yra padaręs abejotiną išvadą, jog mokymasis Sidariškėje brandino jos intelektualines jėgas: „[…] rengė lietuviškajai veiklai […].“ Dvare viešpatavo lenkiškumo dvasia, ponia merginai aiškino, kad inteligentai negali išsižadėti lenkų kalbos.
Ryškius pėdsakus dvaro istorijoje paliko paskutinis jo savininkas Jonas Motiejūnas-Valevičius (tėviškėnai buvo įpratę vadinti Valevičiumi). Jis gimė 1893 m. birželio 22 d. Svėdasų valsčiuje, baigė Panevėžio gimnaziją, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Kaip sumanus ir drąsus karininkas užsitarnavo bataliono vado pareigas, du kartus buvo sužeistas ir kartą kontūzytas, gavo tris įvairius apdovanojimus. Grįžęs į Lietuvą, Vilniaus krašte telkė partizanų būrį. 1918 m. lapkričio 28 d. savanoriškai įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su bolševikais ir bermontininkais, vadovavo batalionui. Atkakliose kautynėse su bermontininkais prie Radviliškio buvo sunkiai sužeistas. 1921 m. dėl nesveikatos paleistas į atsargą. Už karinius nuopelnus jam buvo suteiktas (1919 m. spalio 18 d.) majoro laipsnis, apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu. Be to, 1925–1934 m. dirbo Utenos apskrities, o 1934–1940 m. – Kėdainių, Alytaus, Švenčionių apskričių viršininku, aktyviai dalyvavo tautininkų veikloje, prisidėjo prie Utenos kraštotyros muziejaus įsteigimo. Jo veikla buvo įvertinta aštuoniais įvairiais garbės ženklais. Dvarą modernizavo, gražino. Buvo pastatyti didžiuliai klojimo ir karvidžių pastatai, įveistas bitynas, atnaujintas sodas, Pakalo ežero link pasodinta liepų alėja. Valevičiaus pastangomis per Krivasalio kaimą nutiestas tiesus, platus vieškelis. Dvaras nustojo buvęs lenkinimo židiniu. Pirmosios sovietinės okupacijos metais dvare buvo įsteigtas arklių ir mašinų nuomojimo punktas. Grįžus RA, Valevičius svetima pavarde gyveno pas gimines, bet 1945 m. pavasarį buvo suimtas, pasmerktas 25-eriems metams lagerio. 1955 m. paleistas dėl ligos, mirė 1959 m. Vilniuje. Dvaro rūmai nugriauti ir išvežti į Švenčionėlius.
Mano giliu įsitikinimu, be Maleckų ir Valevičiaus darbų ne tik Sidariškė, bet ir Linkmenų seniūnijos istorija netenka daugybės spalvų. Nesvarbu, kad jie gimė ne Ignalinos r. Vartojamas trafaretas kaimų pavaldumui – „Sovietmečiu priklausė tokiai tai apylinkei“ – klaidina. Ne visą laiką buvo apylinkės, iki 1950 m. vasaros egzistavo ir administraciniai vienetai – valsčiai. Juokina sudarytojų pasirinkimas ežerus lokalizuoti šitaip: „Jonavo ežeras, Ignalinos rajono savivaldybėje; Kemsinis ežeras, Ignalinos rajono savivaldybėje“, ir taip be galo. Kam čia reikia žodžių „Ignalinos rajono savivaldybėje“? Kyla klausimas – kaip gausybė ežerų neužlieja savivaldybės? Maža naudos iš nuorodų, kiek kilometrų kaimas nutolęs nuo seniūnijos, kai nenurodoma kryptis. Per daug dėmesio skirta rajono valdžiai. Šis skyrius stilistiškai iškrenta iš konteksto, atrodo, kaip nusirašytas iš ataskaitų. Viena nuobodybė – poskyris apie mokyklų pertvarkymą ir uždarinėjimą. Kam įdomu, kokios datos ir pavadinimo sprendimais tai padaryta.
Skyriaus apie rajono medicinos įstaigas sudarytojai Lietuvos reokupacija – išvadavimas. Glumina skyrelis „Valgiai“, kuriam skirta apie pusę puslapio teksto. Jame teigiama: „Pagrindinė grūdinė kultūra – rugiai, iš jų kepama duona – pagrindinis maisto produktas iki XIX a. […]. už kelių eilučių randame paaiškinimą, kad „atsiradus bulvėms, jos tapo pagrindiniu grūdų maisto pakaitalu“. Taigi sudarytojos(-ojų) valia nuo XIX a. Ignalinos kraštas paverstas beduonių, ubagų regionu. Iš tikrųjų tokia nelaimė žmones ištiko kaizerinės okupacijos laikais ir valstiečius suvarius į kolūkius. 1952 m., kuriantis kolūkiams, bulvės ir pienas sudarė daugiau nei 72 proc. kaimiečių raciono. Negana to, pasirodo, kad sudarytojoms nelabai aišku, kam lietuviai naudojo bulves. Mat, rašoma, kad, pritrūkus miltų, bulvių buvo dedama į kepamą duoną, ar valgomos vietoj jos su sriuba ir mėsiškais patiekalais. Vadinasi, ignališkėnai nekepė bulvinių blynų, kugelio, nevirė didžkukulių ir „kleckienės“, negamino košės.

Paminklinis kryžius partizanams Krivasalio kapinėse. Pastatytas 1997 m. autoriaus ir šeimos iniciatyva bei lėšomis

Žinyne padarytas ir toks „atradimas“: „Kitų grūdinių kultūrų [išskyrus rugius, kviečius ir miežius – aut. pastaba] auginimą sąlygojo gamtinės sąlygos ir žemės derlingumas.“ Tikinama, kad šio krašto gyventojai labai retai vartojo veršieną, veršiukus parduodavo arba palikdavo veisti. Gal taip galima sakyti apie telyčaites, o ne veršiukus. Be to, jauniklių panaudojimas priklausė nuo ūkio dydžio, turimų karvių skaičiaus. Bent mano mažažemiai valstiečiai iki kolūkių kasmet pasipjaudavo veršiuką ar telyčaitę. Nė žodeliu neužsimenama apie daržoves ignališkėnų racione. Juk bent jau be kopūstų, burokėlių, morkų neapsieidavo nė viena šeima. Šitaip formuojama nuomonė apie šio krašto skurdžią mitybą.
Galima pasidžiaugti išnykusių kaimų, Lietuvos kariuomenės savanorių sąrašų sudarymu.
Daugelio klaidų, netikslumų buvo galima išvengti. Tereikėjo atidumo, kruopštumo ir, žinoma, kompetencijos.

Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

___________________________________________________________________

1 Ignalinos krašto enciklopedinis žinynas, Vilnius: Žuvėdra, 2015, 518 p.
2 Plačiau žiūrėti – A. Žilėnas, Kelias, Vilnius: Petro ofsetas, 2015, 471, [1] p.

Voruta, Nr. 10 (828), 2016 m. spalio 29 d., p. 11; Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 11.

Istorija Okupacija Rezistencija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra