Netekome iškilaus lietuvininko Martino Tydecko

Autorius: Data: 2016-03-07, 11:12 Spausdinti

Netekome iškilaus lietuvininko Martino Tydecko

Dr. Martynas PURVINAS, Marija PURVINIENĖ, Kaunas

2016 m. vasario 23 d. Vokietijoje nutrūko išeivio iš Mažosios Lietuvos M. Tydecko gyvenimo kelias. Mus palieka jau paskutinė lietuvininkų karta – nebelieka tų, kurie savo akimis matė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ten vykusį gyvenimą, kurie patys dalyvavo vienokioje ar kitokioje veikloje, vienaip ar kitaip palaikė lietuvybę tame krašte (kad ir pačiu savo buvimu). Netruks ateiti laikas, kai tikrųjų tenykštės praeities liudininkų visai nebeturėsime, kai apie Mažąją Lietuvą bus sprendžiama vien iš šaltinių (dažnai nepilnų) ar publikacijų (ne visada patikimų).

Martinas Reinholdas Tydeckas 1925 m. gegužės 20 d. gimė Klaipėdos apskrities Plikių parapijos Grauminės (Graumenės) kaime, netoli nuo ilgaamžės valstybės sienos ir etnokultūrinės ribos su Žemaitija. Ten šimtmečiais pynėsi gretimų kraštų gyventojų likimai ir papročiai, skirtingos tradicijos ir kt. Ten nuo seno gyveno M. Tydecko seneliai Laukžemiai – ta graži baltiška pavardė simbolizavo gilias žemdirbių tradicijas. Jo tėvas ir kitas senelis (abu turėjo Mikelio vardą) buvo jau visai kitokie žmonės, kilę iš Baltijos pajūrio, Karklininkų (Karklės) kaimo.

Pajūryje – ne vien Klaipėdos apylinkėse, bet ir tolesnėse vietose praeityje būta nemažai Tydeckų (jų pavardė dar rašyta Tidiks, Tydik, Tydig ir pan.), priklausiusių įvairioms šeimoms ir giminėms. Kai kas tą asmenvardį sieja su tidik (senųjų prūsų didikais), kiti jį sieja su Vakarų tautomis. Tarp tų žmonių būta rašytojų ir sportininkų, dvasininkų ir visuomenės veikėjų.

Karklės Tydeckus primindavo į Baltijos jūrą įtekėjęs Tidikio upelis, Tydekgale vadinta to didžiojo pajūrio žvejų kaimo dalis.

Pats M. Tydeckas visada didžiuodavosi, kad jo pavardė per amžius išsaugojo lietuviškumo ženklą – svetimšaliams nebūdingą galūnę, tame krašte tapusią tiesiog ženklu „s“. Tame krašte (kaip ir Vakarų Lietuvoje) žodžių (ypač asmenvardžių) galūnės dažniausiai trumpintos, ten vardas Mikas tapdavo Miks ir pan., pavardės skambėdavo taip: Buntins, Purvins, Žardininks ir pan. Deja, šiais laikais neišmanėliai imasi darkyti savitas lietuvininkų pavardes, iš Tydecks padarydami kvailą naujadarą „Tydecksas“ – nelyg kokio tolimų kraštų gyventojo pavardę. Tokie (kartais tituluoti) nemokšos iš lietuviškojo vardo Mikas ir jo pajūrietiškojo varianto Miks imasi daryti negirdėtą žodį Miksas.

Didžiajame Karklės kaime gyvenę Tydeckai, kaip ir jų gausūs giminės, šimtmečius žvejodavo Baltijos jūroje. Krante likusios jų moterys vyrų sugautas žuvis vežimėliais pajūriu veždavo į Klaipėdos turgų, laisvalaikiu darbuodavosi pajūrio smiltynuose įrengtuose daržuose, kurių nederlingą žemę vyrai patręšdavo jūros išmestais dumbliais.

XIX a. plėtojant Prūsijos, vėliau ir Vokietijos imperijos jūrų laivyną, vis daugiau pajūrio žvejų tapdavo jūrininkais, tarnaudavo karo laivuose, uždarbiaudavo kaip jūreiviai ar kitokias pareigas užimdavę laivininkai kitų jūrų žvejybiniuose ar krovininiuose laivuose. Jie patekdavo ir į tolimesnius plaukiojimus. Antai, M. Tydecko tėvas buvo nuplaukęs į pačią Japoniją, iš ten parsivežė įdomių suvenyrų ir pasakojimų apie savitą gyvenimą tolimuose kraštuose. Žinoma apie lietuviškojo pajūrio vyrų apsilankymus Pietų Amerikos uostuose ir kitose egzotiškose vietose. Dabar daug kam iš naujo atrandant platųjį pasaulį, derėtų kada nors parengti sąžiningą lietuviškos laivybos istoriją, pripažinti, kad jau prieš šimtmečius lietuviškai kalbėję žmonės buvo aplankę tolimus kraštus, plaukiodavo ir labai atokiose jūrose bei vandenynuose.

Galop M. Tydecko tėvas Mikelis savąją sutuoktinę surado neartimose Plikių apylinkėse, taip visai pakeisdamas savąjį likimą – buvęs žvejys ir jūrininkas tapo žemdirbiu, vidutinio ūkio savininku. Lietuvos Respublikai perėmus Klaipėdos kraštą, pradėjus plėtoti valstybei svarbų Klaipėdos uostą, ten atsirado naujų darbo vietų. Toks darbas siūlytas ir Mikeliui, tačiau jo žmona Marinkė Laukžemikė nepanoro trauktis iš savojo ūkio, įprastinį kaimiškąjį gyvenimą pakeisti bauginančiu gyvenimu mieste.

Gyvenime daug ko jau matęs Mikelis modernizavo Grauminėje rastą Laukžemių ūkį. 1929 m. prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, vis sunkėjant ūkininkų padėčiai, Mikeliui dar tekdavo uždarbiauti vietos plytinėje.

Nenutrūko ir giminiški ryšiai. Grauminės ūkyje nudirbus svarbiausius darbus, rudenį Mikelis išeidavo į neartimą pajūrio Karklę. Ten jis padėdavo tvarkytis savo seniems tėvams: priskaldydavo malkų žiemai, papjaudavo nupenėtą kiaulę ir t. t. Paaugus vaikams, į pajūrį pas tenykščius gimines vykdavo jau visa Tydeckų šeima.

Grauminėje augant vaikams, tėvai nusprendė, kad ūkio paveldėtojas liks M. Tydecko brolis, o patį Martiną leis į mokslus. Baigęs dviklasę liaudies mokyklą Plikiuose, Martinas mokėsi Klaipėdos gimnazijoje, kurią baigė 1939 m.

Dažnai vykdamas į Klaipėdą, pabuvodamas Karklės pajūryje ir gimtajame kaime, guvus jaunuolis stebėjo tuometinį gyvenimą, mokėsi tradicinių verslų. Dar jaunystėje jis ėmė laikyti bites, išmoko gaminti tradicinius šiaudinius avilius. Domėjosi tėvo prižiūrėtu sodu, mokėsi skiepyti medelius ir kitų kaimiškų gudrybių. Prisiminta, kad raštingame krašte buvo paplitusios nuo XIX a. leistos ūkiškų patarimų knygelės, kuriose mokyta, kaip geriau darbuotis viename ar kitame bare. Viso to mokėsi ir jaunasis Martinas.

Pagal visų sutarimą jis turėjo tapti mokytoju. Po gimnazijos baigimo lankė mokytojų rengimo kursus Klaipėdoje. Deja, nacistinės Vokietijos jau aneksuotame Klaipėdos krašte gyvenimas pasuko nauja vaga. Į Vokietijos armiją galop mobilizuotam Martinui savaip pasisekė – jis pateko į dalinius Rytprūsiuose, galop ir į pozicijas Vakaruose, prie Olandijos sienos. Kaip tik ten žymesnių mūšių nebuvo ir teliko laukti karo pabaigos.

1944 m. vasarą iš savojo ūkio teko trauktis ir Graumenės Tydeckams. Jo tėvai, senelė ir kiti prikrautu vežimu išvažiavo pietų link, tolyn nuo artėjusio fronto. Galop atsidurta Ventės rage, iš rytų grėsmingai artėjant sovietinei kariuomenei ir krašto senbuviams rengtoms represijoms. Ten teko palikti beveik visą mantą su gyvuliais ir menka valtele keltis į Kuršių neriją, toliau pajūriu traukiantis į Vakarus.

Vėliau pasirodė, kad grėsmingaisiais karo metais Tydeckų šeima beveik nenukentėjo – žmonės išgyveno, prarasdami tik per dešimtmečius užgyventą turtelį ir tėviškę. Pokariu visi laimingai susitiko, glausdamiesi tai vienur, tai kitur.

Anuometinėje sumaištyje pradedantysis mokytojas Martinas susitiko dar vieną pabėgėlę – Christelę iš buvusio vokiško Stettino ir su ja susituokė. Ieškant vietos, kur nors prisiglausti, galop pasirinktas ramus Burgdorfo miestelis Vokietijos viduryje. Ten buvusioje dykvietėje tarp kitų pabėgėlių sodybų nelengvai pradėtas statyti gyvenamasis namelis visai šeimai, sukurtas naujas giminės lizdas su sodu ir gėlynais. Ten užauginti du sūnūs ir dukra, ten nukaršinti tėvai, su kuriais kalbėta lietuviškai – senąja būriška tarme.

Mokytojaudamas vietos mokykloje, Martinas baigė studijas Hanoverio universitete, iki pat 1983 m. Burgdorfe mokytojavo, dėstydamas evangelikų liuteronų tikybą ir matematiką. Jau į pensiją išėjusiam Martinui gyvenimas vėl laimingai pakrypo, pasaulio istorijos ratui pasisukus kita linkme.

Gorbačiovinės pertvarkos metais atgijo Vokietijoje tuomet labai gausios krašto išeivijos viltys. Daugeliui atsirado galimybė apsilankyti savo paliktose gimtinėse, pačioje Vokietijoje netrūko įvairių renginių apie Rytprūsius ir Klaipėdos kraštą. Antai, dr. Dietmaras Albrechtas tuomet įkūrė išgarsėjusią Ostsee – Akademie (Baltijos jūros akademiją), kurios rengtuose seminaruose dažnai kalbėta apie buvusius Rytprūsius. Ten rinkdavosi krašto išeiviai (tarp jų ir dažnas renginių dalyvis M. Tydeckas).

Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos, vis daugiau kas galėdavo apsilankyti įdomiuose Ostsee – Akademie renginiuose. Ten gal 1994 m. susitikome ir su M. Tydecku, puikiai kalbėjusiu lietuviškai (itin įdomia ir daininga senoviška tarme). Artimiau susipažinus, paaiškėjo, kad kuklus pensininkas lietuvių kalba rašo labai įdomius atsiminimus apie savo gimtinę ir buvusį kaimo gyvenimą Klaipėdos krašte.

Tuos vaizdingus rašinius Lietuvoje pavyko paskelbti 1995 m. išleistame veikale „Lietuvininkų žodis“ („Žvilgsnis atgal“ ir „Mano gyvenimas“), Lietuvos kraštotyros draugijos leidinio „Mūsų kraštas“ 1995 m. Nr. 2 (7) („Ūkininkų bitininkystė“). Tuose atsiminimuose ypač nuoširdžiai ir jausmingai pasakota apie gimtąjį kaimą ir jaunystės patyrimus.

M. Tydeckas visad didžiuodavosi, kad jis esąs būras, o ne šiaip kas. Anų laikų kaimiečiai lietuvininkai per daug nesukdavo galvos dėl savo tautybės, pilietybės ir kitų gana formalių dalykų. Tada išdidžiai sakyta: mes esame būrai (valstiečiai) ir kalbame būriškai (formalių reikalavimų nepaisančia lietuvininkų kaimiečių liaudiška tarme, išsaugojusia ir senoviškų baltiškų kalbų reliktų).

M. Tydecko kalbiniais ir kraštotyriniais talentais vėliau stebėjosi įžvalgesnieji Lietuvos specialistai. Per kelis dešimtmečius svetimoje kalbinėje aplinkoje (Vokietijoje ar kituose kraštuose) gyvenę lietuvininkai dažniausiai nutautėdavo, pamiršdavo gimtąją tėvų ir senelių būrišką kalbą, buvusio gyvenimo smulkmenas, seniai praėjusius laikus. M. Tydeckas buvo stebėtina išimtis – ir senatvėje jis prabildavo senoviškai, rašydavo lietuviškai (pagal anų laikų rašybą ir pan.), sugebėdavo pakartoti kažkada skambėjusias kalbos intonacijas ir niuansus. Skelbiant jo atsiminimus (šie Klaipėdoje buvo išleisti ir atskiru leidiniu), domėtasi ir dar gyvu jų autoriumi – rengtas mokslinis pranešimas apie jo šnektos ypatybes ir pan.

1996 m. pradėjus rengti „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ M. Tydeckas tapo vienu svarbiausiu to leidinio rėmėjų ir talkininkų Vokietijoje. Jis rašė žinias tos enciklopedijos I, II ir III tomams, mums padėjo rinkti medžiagą apie tą kraštą, pasiekti įvairias didžiosios šalies vietoves.

M. Tydeckas uoliai rėmė ir kitus darbus, primenančius buvusį gyvenimą Mažojoje Lietuvoje. Kartu su Donelaičių giminės palikuonimis jis parėmė paminklinio ženklo K. Donelaičiui statybą Rambyno-Bitėnų kapinėse, dalyvaudavo įvairiuose lietuviškuose renginiuose, kartu su kitais aukojo susikuriančiam Klaipėdos universitetui (iš kurio tikėjosi sulaukti rimtų ir sąžiningų darbų apie krašto praeitį).

2005 m. jo žentas Michaelis Jürgingas su dukra Anke Tydecks-Jürging išleido įdomią knygą apie Rusnės praeitį. Šio leidinio lietuvišką variantą savita senoviška tarme parašė M. Tydeckas, jį pavadinęs „Šuoliai per amžius. Kelionių per Rusnės miestelį Nemuno deltoje vadovėlis, parašytas senovine būriška kalba“.

M. Tydeckui ir jo šeimai pavyko apsilankyti gimtinėje. Deja, sovietinės okupacijos dešimtmečiais visos Graumenės sodybos buvo visai sunaikintos. Buvusį kaimą dabar primena tik pašaliuose sudygusios (gal iš Tydeckų sodo obuolių sėklų pasisėjusios) obelaitės, tebevedančios skanius vaisius.

Aplinkiniai stebėjosi būriška M. Tydecko sveikata, paveldėta iš pajūrio žvejų ir krašto žemdirbių. Jau garbaus amžiaus sulaukęs jis vis dar liko žvalus ir stiprus, po žmonos mirties visą dešimtmetį pajėgė gyventi visai vienas. Iki paskutiniųjų dienų jis skaitydavo ir rašydavo lietuviškai, prisimindavo vis naujas įdomybes iš praeities. Deja, bebaigiant 91-uosius metus ilgametė sėkmė jį apleido. Sakoma, kad M. Tydecko žūties dieną virš jo sodybos ilgai sukosi tame krašte retas keliolikos gervių būrys, nelyg pasiryžęs lietuvininko vėlę parlydėti atgal į gimtinę – į Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą.

In memoriam , , , ,



Susiję straipsniai

One Comment


  1. Vytautas A. Gocentas, Prieš 1 year ago

    Netektis yra visiems lietuvybės paveldo rinkėjams, tyrinėtojams ir puoselėtojams. Nepamirštami susitikimai, dalinimasis krašto vertybėmis ir sumanymais kaip jį toliau išlaikyti, perduoti, pažinti.
    Mokytojas, kraštietis Martinas R. Tydeckas – pasilieka atminimuose ir širdyje, knygose ir garso įrašuose. Dėkui Dievui buvo suvokta, kad Mokytojas yra unikalus potarmės šaltinis. pasiliko daugybė fotografijų Vytauto Kaltenio, Albino E. Stubros, Bernardo Aleknavičiaus ir kituose archyvuose. Matyt, po trumpo laiko reikėtų parengti knygą ir tekstus, garso įrašus, fotografijas sudėti į vieną leidinį.
    Su užuojautos žodžiais ir meldžiant ramybės artimiesiems
    Vytautas A. Gocentas, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyriaus vadovas


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra