Mokytojau, kur Tavo kapas?

Autorius: Data: 2017-05-18, 17:35 Spausdinti

Mokytojau, kur Tavo kapas?

 

Kostas Kudokas. Šeimos archyvo nuotr.

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Netoli Krekenavos, Baibokų kaime, gyvenusią Kudokų šeimą žmonės minėjo geru žodžiu. Abi dukterys – Bronė ir Adelė, jau buvo ištekėjusios, gyveno atskirai. Sūnus Juozas, baigęs Klaipėdos konservatoriją, dirbo Kauno dramos teatre… Namuose buvo likę tėvai, sūnus Jonas ir jauniausias Kostukas.

Jonas turėjo eiti sovietinę valstybę „ginti“, bet pasuko kitu keliu. Motina uždėjo sūnui rožančių ant kaklo ir išleido į žalią girią.

Vietiniai sovietiniai aktyvistai suuodė, kad Kudokų sūnus miške, todėl į tremtinų asmenų sąrašą įtraukė visą šeimą. Tėvas jau sunkiai sirgo, gulėjo mirties patale. Gydytojai nebeteikė jokios vilties. Atėjo eilė kunigui. Suteikus paskutinį patepimą, ligoniui ir namiškiams pasidarė lyg ir lengviau. Tačiau kunigui išeinant iš kiemo jį lydėję šeimininkai susitiko enkavedistų ir stribų būrį. Šie apsupo namus, perskaitė tremiamųjų sąrašą, įsakė  rengtis. Ką viena motina  galėjo suruošti tokiai netikėtai ir sunkiai kelionei? Juo labiau, kada vyras guli patale.  Nepadėjo motinos ašaros, prašymai leisti numirti savo namuose… Vyresnysis aiškino, kad sąrašo keisti negalįs  ir liepė kareiviams su lova ligonį įkelti į krovininį automobilį. Motina drebančiom rankom pasiėmė keletą  ryšuliukų ir sunkvežimis nutolo nuo kiemo vartų.

Kėdainių geležinkelio stotyje lovos į vagoną įnešt neleido. Ligonį paguldė tiesiog vagone ant grindų.

Kudokienė kelionėje daugiausia klūpojo prie ligonio Koks žmogaus gyvybingumas:  senasis Kudokas, namų šeimininkas, iškentė visą kelionę ir nuvažiavo gyvas į Sibirą. Nuo geležinkelio stoties juos toliau vežė sunkvežimiu. Nukritęs atsarginis ratas ligoniui sulaužė koją. Atvykus į vietą, ligonis atsisveikino su šiuo pasauliu.

Pirmąjį lietuvį  be kunigo, be varpų, palaidojo  ožkų  numintame kalnelyje.

Vieniša moteris, neturėdama su kuo dalintis tremtinio našta, nutarė bėgti namo pas savuosius. Vargingai, bet laimingai  pabėgusi, Lietuvoje pasidžiaugė tik keletą dienų.

Saugumiečiai, padedami kolaborantų, suėmė atskirai gyvenančią ištekėjusią vyriausiąją dukterį Adelę Peleckienę su vyru, abu mokytojus ir pranešė laikys, kol suras motiną. Viską jie galėjo. Apie tai sužinojusi motina pati prisistatė saugumui. Dukterį su vyru paleido, bet iš motinos pareikalavo dar daugiau – atvesti iš miško jauniausiąjį sūnų Kostą.

Motiną nuteisė už pabėgimą – „davė“ trejus metus laisvės atėmimo. Atliko bausmę Šilutėje, kur buvo įrengtas lageris. Po trejų metų vėl tremtis į Sibirą. Išvargintą lagerio senutę rengė abi dukterys, įdėjo   šiltesnį  drabužį, vieną kitą rublį. Bet Sibire, varant su sargyba tarp žmonių, prie jos pribėgo išbadėjęs kriminalinis nusikaltėlis, ištraukė iš rankų viską, ką ji turėjo ir dingo tarp žmonių. Moteris labai nusiminė, liko kaip stovinti. Ją pristatė į senelių namus, kuriuose ji netrukus mirė.

Kokia gyvenimo ironija: tą pačią naktį, kai iš namų ištrėmė abu tėvus, žuvo  jų vyriausias sūnus Jonas. Ši diena – 1945 m rugpjūčio 30 d., dviguba šeimos nelaimės diena. Jonas žuvo netoli Naujamieščio  kautynėse Pranionių kaime kartu su pusbroliu Leonu Kulikausku. Jie abu buvo suguldyti Naujamiesčio bažnytkaimyje priešais didžiuosius šventoriaus vartus. Ant jų šokinėjo bažnytkaimio komjaunuoliai, o motinos dovanotą rožančių sukišo Jonui į burną… Jiems patiko šokinėti ant žuvusiųjų  krūtinių – tada nelaimingiesiems  iš nosies  prasiverždavo  raudoni purslai…

Ištrėmus tėvus, sūnus Juozas Kudokas pakliuvo saugumui Panevežy ir buvo penkeriems metams išvežtas į Vorkutą.

Jauniausias sūnus Kostas po tėvų ištrėmimo ką tik buvo baigęs mokytojų kursus. Paskyrė jį mokytojauti į Dotnuvą. Mokyklos vakare, į kurį atvyko gyventojų iš miestelio, pastebėjo matytų veidų. Saugumo sumetimais jis paprašė perkelti jį  į Kėdainių apskrities užkampį, Kupščių pradžios mokyklą. Tenai jis kurį laiką laimingai mokytojavo. Rašydavo kaire ranka. Dar vokiečių okupacijos metais, ginantis nuo plėšikaujančių raudonųjų partizanų, buvo sužeista jo dešinioji ranka.

Vieną dieną ramybė baigėsi. Saugumiečiai, suuodę iš kur jis atvykęs ir kas yra, pasišaukė į būstinę ir išdėstė visos šeimos biografiją. Jam pasiūlė vieną išsigelbėjimą – šnipinėti savuosius. Kostas, matydamas, kad saugumui viskas žinoma apie jų šeimą ir kaip jis išvengė tremties, suprato, kad jo nepaleis, sutiko su pasiūlymu. Kitokios išeities jis nenumatė.

- Tu šmeižk, kiek gali tarybinę santvarką ir žiūrėk kaip reaguoja tavo draugai mokytojai – mokė jį.

Pernaravos apylinkėse vyko stiprus ginkluotas pasipriešinimas ir saugumas aktyviai ieškojo išsilavinusio informatoriaus. Vėliau jiems pavyko užverbuoti pasiturinčio kėdainiečio sūnų, gydytoją Vytautą Remeiką, kuris perkeltas  į Pernaravos bažnytkaimį pražudė daug partizanų, Prisikėlimo apygardos štabą su vadu Juozu Paliūnu ir pats žuvo.

Apie ištikusią bėdą Kostas prasitarė vyriausiajai seseriai Adelei Peleckienei, Krakių vidurinės mokyklos mokytojai, kurios dėka jis baigė mokytojų kursus. Abu svarstė ką daryti.

 -  Ką tu bedarytum,  vis vien mus visus  ankščiau ar vėliau išaiškins ir išveš į Sibirą –samprotavo Adelė.

Kostas žinojo vieną – išdaviku jis netaps. Žaisti ilgiau nevalia. Kito kelio nėra, tik į mišką. Išdavinėti savuosius tokiems, kurie ištrėmė abu tėvus, nušovė brolį, o motiną senutę laiko  lageryje,  tiesiog koktu.

Daug kankinančių abejonių buvo vietos partizanams, su kuriais Kostas palaikė glaudų ryšį. Kostas pasisakė visą tiesą kas vyko saugumo būstinėje. Jis per trumpą  laiką įgijo  pasitikėjimą kai gavo iš Prisikėlimo apygardos vado „Pasižadėjimo lapą“.

Apylinkės gyventojai žinojo, kad jų mokytojas išėjo į mišką. Turėjo slapyvardį „Diemedis“. Jis ir toliau lankydavosi pas mokinių tėvus, tiktai ne su knyga, o su šautuvu, gražia šauliška  uniforma, pasitempęs.

Išėjus Kostui į mišką, į Kėdainių saugumą buvo pakviesta sesuo Adelė. Jai parodė spausdinta rašomaja mašinėle lapą su brolio parašu, kad dirbs jiems. Pasivadino Ąžuolu.

Saugumiečiai klausė, kodėl biednioko sūnus nedirba Tarybų sąjungai, o išėjo į mišką kovoti prieš ją? Eik ir atvesk jį.

Kai sesuo gynėsi, kad nieko nežinanti apie jį, grasino Sibiru. Ji atsakiusi, kad nebijanti Sibiro, nes tenai patys geriausi žmonės. Netrukus ji sužinojo, kad ties jos pavarde  atsirado kryžiukas. Tai reiškia rasti priežastį atleisti iš darbo.

Kostas ilgėdavosi savųjų. Kiek įmanydamas stengėsi palaikyi ryšius su likusiais artimaisiais.

- Bronė Valkauskaitė, iš Kupščių kaimo, kur brolis mokytojavo ir su kuria brolis  draugavo, man pranešė, kad brolis nori su manimi pasimatyti. Ji suvedė su broliu pas vieną pamiškės gyventoją, – pasakoja sesuo Adelė.

 -  Atėjo jis apsivilkęs šaulio uniforma, ginkluotas, su žiūronais. Klausinėjo apie savuosius, pažįstamus. Sesuo vardijo ilgus žuvusiųjų sąrašus. Mirties pavojus ir brolio tykojo kiekvieną akimirką. Ar nesitraukti iš miško, toliau nuo tiesioginio atviro   pavojaus?

- Nebegaliu kitaip. Daviau priesaiką, trumpai atsakė ir abu nutilo.

Atsisveikino. Pažiūrėjo  sesuo paskutinį kartą broliui į akis. Daugiau jo nebematė. Apie Kosto vargų ir pavojų dienas miškuose žinių seserys kurį laiką nebeturėjo. Tik 1950 m. balandžio mėnesio pabaigoje per mokytojus  sesuo Bronė gavo laišką. Štai jis.

Mielos sesutės

Veik po metų laiko tik ką pradedant žydėti žaliam pavasariui, vėl sveikinu jus ir spaudžiu rankas. Gal per tą ilgą tylėjimo laikotarpį mane buvote išbraukę iš gyvųjų tarpo bet ačiū Dievui šiandien dar esu gyvas ir sveikas.Tiesa, daug turėjau pavojų, daug netekau draugų, bet vis dėlto mirtis dar aplenkia mane. Gal būt ji dar nenori paliesti paskutinio…

Šiandien sueina pusantrų metų, kai žengiu šiuo pasirinktu laisvuoju keliu. Aš puikiai suprantu, kiek tokių nežinios valandų per tą laiką jums teko ir dabar tenka išgyventi besirūpinant manuoju likimu. Tačiau aš prašau Jus priprasti, prie to ir daug nesisieloti. Garbingai pradėjau, garbingai ir baigsiu, jei likimas lems žūti, – tai yra menkas, bereikšmis dalykėlis. Juk tikslas  kilnus ir gražus. Tuo labiau, kad per šiuos pusantrų metų pajėgiau „grąžinti skolą“ priešui su geromis magaryčiomis, kurią  jaučiuosi esąs skolingas.Tuo pačiu įrašau savo vardą į istoriją ir, reikia tikėti, kad jį su pasididžiavimu, kartos kiekvienas likęs artimas ir tikras lietuvis. Šiandien esu priešui  užsireklamavęs galutinai. Puikiai žino slapyvardes ir einamasias pareigas. Todėl esu jiems didelė pabaisa ir mane pagauti ar likviduoti deda didžiausias pastangas. Bet tai man sukelia dar didesnį smagumą.

Teko išgirsti man kad mirė švogeris P. Labai gaila, kad ištiko dar vienas skaudus smūgis. Tau, sesut A reiškiu širdingą užuojautą. Mamai rašiau labai seniai. Nustojau rašyt dėl to, kad manau, jog ji bus mirusi. Jei gyva parašykit jai, kad esu gyvas.

Rodos, tiek daug galvojau parašyti, bet kada rašai, vėl mintys išgaruoja.

Manau, kad šis mano rašomas laiškas bus paskutinis. Susidaro tokios sąlygos, manau, neįmanoma susirašyti. Taigi nenusiminkit, kad ir vėl nutilsiu. Susitiksime laisvi arba mane prisiminsite iš nuotraukų, kurios, laisvei išaušus, šimtai pasirodys.

Pasilikit laimingi ir sveiki. Išbučiuokit  nuo manęs  visus artimuosius, pažįstamus, kurie yra to verti. Aš vėl pasilieku žengti audrų keliais.

                                                                                  Diemedis

                                                                                                      ŽALIA GIRIA.

Tai paskutinė žinia seserims, kad jis gyvas. Bronė šį laišką, kelias nuotraukas saugo kaip relikviją. Išsaugojo ir jo perduotą  miške užsitarnautą „Pasižymėjimo lapą“.

Kostas draugavo su mergina iš to paties kaimo, kur mokytojavo, Brone Valkauskaite. Jai  jis taip pat perduodavo laiškelius. Paskutinis laiškas jai rašytas 1950 m. gruodžio 17 d. Jis skundėsi, kad per daug čia jį pažįsta, kad vis darosi pavojingiau kovoti, todėl žadėjo eiti link namų.

Sesuo Bronė neprisimena, kada tai buvo, bet žino, kad dar nebuvo sudėti dvigubi langai. Naktį kažkas pasibeldė į langą. Jį atidariusi, pamatė Alfonsą Urboną, partizaną  iš Ruseinių kaimo. Kosto nebėra. Žuvo netoli tėviškės.

Paskutinė jo pamoka  klasėje trumpa. „Vaikai mylėkite Lietuvą, suaugę ginkite ją kaip gynė mūsų bočiai“. Jo paskutinė pamoka Lietuvai tebesitęsia.

Suaugę mokiniai klausia: „Mokytojau, kur Tavo kapas“?

Rezistencija , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra