Mirties nugalėti nepavyko net Radviloms

Autorius: Data: 2018-03-19 , 12:09 Spausdinti

Mirties nugalėti nepavyko net Radviloms

Vilniaus Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios fundatoriaus Mikalojaus Faustino Radvilos portretas, XVIII a. Gintaro Kušlio nuotr., 2005 m.

Rasa BAŠKIENĖ, www.bernardinai.lt

Kovo 6 d. Lietuvos Valdovų rūmuose buvo pristatyta istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Raimondos Ragauskienės knyga „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pab.– XVII a.)“. Pasak istoriko Deimanto Karvelio, ši knyga, pasirodžiusi 2017-ųjų metų pabaigoje, unikali tuo, kad pirmą kartą į vieną iškiliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šeimų buvo pažvelgta per biologinę prizmę. Knygoje gilinamasi į vienos iš trijų Radvilų giminės šakų – Biržų ir Dubingių šakos biologinę istoriją: fizinę ir psichinę sveikatą, ligas, šeimos modelį.

„Norime to ar nenorime, gyvenimas vis vien baigsis. Toji lemtis neaplenkė ir galingiausiųjų toje kunigaikštystėje Radvilų“, – pristatydama savo parengtą knygą teigė dr. R. Ragauskienė. „Šią knygą paskyriau savo mamai  – medikei iš didžiosios raidės. Biologinė istorija, psichinė ir fizinė sveikata, ligos, šeimos modelis yra labai svarbi integrali istorijos dalis. Be jų atskleidimo nesuvoksime istorijos. Atsakymas į klausimus, kuo sirgo Radvilos, labai praplečia mūsų žinias apie to meto visuomenę.“

Kaip vieną priežasčių, kodėl ėmėsi sudėtingos problematikos, istorikė įvardija savo tyrimą, identifikuojant Dubingiuose rastus Radvilų palaikus ir renkant su sveikata susijusius duomenis apie juos. Šis tyrimas buvo sudėtingas, kadangi jame susipynė istorinis, istorinės demografijos, medicinos ir farmacijos istorijos konceptai. Rengdama knygą mokslininkė naudojosi 9 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Italijos, Austrijos, Latvijos, Prancūzijos archyvais, muziejais ir bibliotekomis, perskaitė tūkstančius laiškų.

„Pavyko nustatyti tikslų šakos skaičių, tačiau visų gimusių ar gana anksti mirusių vaikų skaičiaus nustatyti nepavyko. Gal dėl to, kad apie juos rašė ne moterys, o vyrai, kuriems miręs vaikas, kūdikis nebuvo Radvilų namų viltis.“ Biržų ir Dubingių šaką sudarė 52 asmenys (iš jų–31 moteris), kuriems profesionalią medicininę pagalbą teikė apie 100 profesionalių gydytojų, neskaičiuojant vaistininkų ir kitų pagalbininkų. Mokslininkei pavyko surasti garsiosios Barboros Radvilaitės vaistininko Florijono Zebžydovskio vaistų aprašus. Tuo metu vienas vaistas kainavo 6 auksinus, o paties Florijono metinė alga tesiekė tik 50 auksinų…

Barboros Radvilaitės portretas. Paryžius, 1830–1840 m. 2011 m. įsigyta iš Valentino Ramonio (JAV); Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai.

XVII a. didikai vesdavo 26 metų, didikės moterys tekėdavo sulaukusios 17-os. Tačiau XVI a. moterys tekėdavo ir 14 metų – tokio amžiaus jau buvo ištekinta Barbora Radvilaitė. Radvilos rūpinosi turėti kuo daugiau vaikų, tačiau vidutinis vaikų skaičius buvo 4,2 vaiko, o pilnametystės sulaukdavo tik pusė visų gimusiųjų. Biržų ir Dubingių giminės šaka išnyko XVII a. pabaigoje dėl dažnų moterų persileidimų, gimdyvių mirčių, didžiulio kūdikių ir mažų vaikų mirtingumo. Radvilų gyvenimo vidurkis siekė 45 metus, skaičiuojant vidurkį nuo visų pilnametystės sulaukusių Radvilų. Skaičiuojant visus gimusiuosius vidurkis siektų tik 26 metus. Tiek LDK, tiek visos Europos to meto visuomenė buvo labai jauna.

Pasak dr. R. Ragauskienės, baroko epochoje stalai lūždavo nuo valgių gausos. Maisto vartota labai daug: pirmasis patiekalas būdavo mėsa, antrasis – mėsa ir t. t., tad nuo tokių valgių kildavo nemažai sveikatos problemų. Egzotiški vaisiai, kuriuos labai mėgo Barbora Radvilaitė ir kuriuos jai dovanodavo Žygimantas Augustas, buvo didelė retenybė. Apie bananus to meto visuomenė sužinojo iš Kristupo Radvilos Našlaitėlio, kuriam bananų teko ragauti keliaujant po tolimas šalis.

Žmonės mirdavo daugiausia nuo infekcinių ligų. Ligoniams teikiama medicininė pagalba buvo skurdi: kraujo nuleidimas, vidurių paleidimas, prakaito varymas. Radvilas kamavo infekcinės, jungiamojo audinio ir skeleto raumenų, akušerijos – ginekologijos, kraujotakos ir nervų sistemos ligos.

Nuo infekcinių ligų mirė daugiau kaip pusė Radvilų, skaičiuojant vaikų mirtingumą, infekcinės ligos išguldė apie tris ketvirčius šios giminės atstovų. Tačiau ištisas šalis šienavusių maro epidemijų Radvilos bei kitos didikų giminės sugebėdavo išvengti. Turėdami begalę dvarų galėjo po juos keliauti ir slėptis.

Tik du Radvilų atstovai – Boguslavas ir Jonušas II – sirgo lytiškai plintančiomis ligomis: gonorėja ir sifiliu. Tiek vieno, tiek kito sutuoktinės kentėjo persileidimus. Radvilas kamavo jungiamojo audinio ir skeleto audinių ligos. Randama daug aprašymų apie podagrą, kuriai tuo metu buvo priskiriama daug ligų.

„Vyrai, vykdami į karą, rašydavo testamentus, o pastojusios moterys taip pat sėsdavosi prie testamentų. Net 13 Radvilienių mirė nuo sepsio po gimdymo“, – teigė istorikė. Tuo tarpu XXI amžiaus medicininiai tyrimai atskleidė, kad Barbora Radvilaitė mirė nuo gimdos kaklelio vėžio. Tai paneigia visus iki tol vyravusius mitus apie galimą jos nunuodijimą, lytinę ligą ar pan.

Pasak dr. R. Ragauskienės, Biržų ir Dubingių šakoje nė vienas nekentėjo nuo protinio atsilikimo. Tai matosi iš testamentų sudarymo, kadangi testamentų sudaryti neleisdavo turintiems protinę negalią.

Knygoje randame įdomiausių aprašymų apie vaistus, joje minimas teriakas – vaistas, sukrovęs didžiausius turtus farmacininkų gildijai. Šis vaistas, laikytas priešnuodžiu ir pagalba nuo visokių skausmų ir įgėlimų, buvo sukurtas prieš 2000 metų. Jo autorius – Nerono gydytojas Andromachas, vaistą sukūręs iš 64 komponentų. Minimi ir milteliai, pagaminti iš sutrintų mumijų. Barborai Radvilaitei taip pat buvo paskirtas vaistas, pagamintas iš sutrintos mumijos. Buvo manoma, kad kuo sunkiau pagamintas vaistas, tuo jis efektyvesnis. Piliulės būdavo auksuojamos ir sidabruojamos. Karštinėms gydyti vartotas chininas, atgabentas iš Amerikos į Europą, pavadintas jėzuitų milteliais. Vėliau šiuos miltelius, kurių nenorėjo pirkti protestantai, teko pervadinti.

Biržų ir Dubingių šaka gyvavo 200 metų ir užgeso kartu su paskutinąja šios giminės atstove Liudvika Karolina, mirusia 1695 metais. Tačiau išmirė tik vyriškoji šios giminės linija. Moteriškosios linijos atstovai gyvena ir šiandien: Liudvikos Karolinos dukra Elžbieta Zofija Augusta, ištekėjusi už Vokietijos imperijos kunigaikščio, turėjo ne vieną atžalą. Šios šakos kraujas nutekėjo į Wittelsbachų giminę, kuri gyvuoja iki šiol. Ketvirtosios eilės Liudvikos Karolinos vaikaitis buvo Bavarijos karalius Liudvikas II, garsiosios Noišvanšteino pilies, laikomos gražiausia pasaulio pilimi, statytojas. „Į istoriją nereikia žiūrėti vien patriarchališkai, tuomet prieisime ir optimistiškesnių išvadų“, – teigia dr. R. Ragauskienė.

Uncategorized , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra