Mindaugas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Nubraukę laiko dulkes nuo istorijos puslapių, parašytų laiko ranka, įžengiame į praeities valdas – į tuos laikus, kai broliškos baltų gentys gyveno santarvėje, dalijosi smėlėtais gintaro krantais, ašarų skaidrumo ežerais, kai tankios girios saugojo nuo gobšių priešų akių. Prisiminkime tuos laikus, kai žemės, galios ir vadžios visiems pakako, kai dar nebuvo prasidėjusi vienos žymiausių ir iškiliausių Europos tautų istorija.
Viskas turi savo pradžią. Žmonės gimsta ir miršta, atsiranda ir žlunga valstybės ir imperijos, keičiasi valdovai ir sienos, štai ką padaro visagalis laikas, dabartį paversdamas praeitim. Nelengva nubrėžti ribą,kada iš tiesų gimė Lietuvos valstybė. Jau XI a. nors tyliai ir nedrąsiai, bet nuskambėjo naujas vardas, apipintas legendomis ir paslaptingas. Greitai jis įleido šaknis ir net šiandieną mes, skaičiuojantys naujo tūkstantmečio laiką ir vadinantys save moderniąja visuomene, kartais prisimename, jog tuo kuo esame tapome tikrai ne burtininkui mostelėjus lazdele, o augome, tobulėjome, keitėmės, formavom save ir savo tautos savimonę ištisus šimtmečius. Ėjome painiu keliu palikdami istorinius pėdsakus, kai kurie iš jų buvo gilūs ir išliko ilgai, kai kurie buvo beprasmiai ir liko gulėti tamsiausioj kertėj paslėpti laiko voratinklių, kai kurie buvo teisingi ir net tapo keliais, kuriais einam pirmyn. Kiekviena karta gimtąjai žemei atidavė savo patirties duoklę, atidavė visą save:

Todėl, kad ji šventovė,
Todėl, kad ji Tėvynė.

Kažin ar šiandieną mes turėtume mažytį, žalią žemės lopinėlį Europos žemėlapyje, jei tvirta ranka nebūtų sutelkusi ir sujungusi atskirų baltų genčių į vieną galingą junginį, kuris ne vieną šimtmetį atlaikė priešų spaudimą, sugebėjo augti, kurti tradicijas, vertybes, tautiškumą.
XIII a. iškilo nauja asmenybė, kas ji buvo, žino kiekvienas XXI a. pyplys. Jo vardas dar ir dabar dvelkia didybe. Valstybės vienijimo misijos ėmėsi žmogus, išsiskiriantis energija, atkaklumu, apsukrumu, narsa ir klasta, tai buvo žiaurus savo epochos žmogus. Tačiau jo nuopelnų turbūt niekas nesugebėtų paneigti. Tikslas pateisino priemones. Ir kam gi mes esame dėkingi, kad galime save vadinti lietuviais? Valstybė išsaugota – tai Mindaugo nuopelnas.
Lietuva tapo valstybe ne per vieną naktį. Ilgą ir sunkų kelią nuėjo aisčiai. Pabaltijyje susiformavo pagrindinės žemės, kurios po truputį jungėsi į konfederaciją. Kito žmonių ekonominis gyvenimas, nes atsirado miestai, prekyba ir amatai, o tai vienijo gentis ir po truputį didino turtinę nelygybę. Štai čia tikriausiai ir atmerkė godumas savo dideles akis. Visą sukauptą turtą reikėjo apsaugoti, o nebuvo jokios vienybės, jokios valstybės. Iš karių iškilo kunigaikščiai, kurių po truputį vis mažėjo ir mažėjo, nes nei vienas nenorėjo paklusti kito valdžiai. Išliko tik stipriausi, sumaniausi ir galingiausi. Išorės pavojai taip pat nežadėjo nieko gero, liūdnas prūsų, lyvių ir kitų genčių likimas bylojo skaudžią tiesą, kas laukia nesusivienijusios tautos.
Grėsmingus nasrus pražiojęs Kalavijuočių ordinas greitai artėjo prie pagonių lietuvių viską nušluodamas savo kelyje. Iš vakarų pusės Kryžiuočių ordinas taip pat jau žvangino savo ginklus, baigdamas susidoroti su paskutinėmis prūsų jėgomis. Nedelsiant reikėjo imtis ryžtingų priemonių, kad priešus tauta pasitiktų pasirengusi gintis. Mindaugas visus jam pastojusius kelią pašalino, išvarė iš Lietuvos ar nužudė. Lietuvos suvienijimas vyko sunkiai, su milžiniškomis pastangomis ir didelėmis aukomis.
Įveikęs visus savo priešus Mindaugas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tapęs valdovu jis iš karto bandė praplėsti Lietuvos teritoriją į Rytus ir įsigyti slavų žemių. Mindaugui puikiai sekėsi vadovauti valstybei ir kariauti. Tuo metu Europos tautų sienos nuolat keitėsi, nes nei viena valstybė nenorėjo, kad kaimynės per daug sustiprėtų ir taptų galinga jėga. Popiežiui Grigaliui IX nepatiko, kad Lietuva sėkmingai augo ir plėtė savo teritoriją, be to, lietuviai vis dar buvo pagonys ir net nesiruošė krikštytis ir pripažinti“tikrąjį Dievą” . Šventasis Tėvas pradėjo skelbti kryžiaus žygius prieš Lietuvą.
Tikriausiai nei vienas Europos riteris, kryžiaus žygių dalyvis, krikščionybės nešėjas nesitikėjo, kad jauna, pagoniška ir ką tik susiformavusi valstybė atrems ir visiškai išsekins Kalavijuočių ordiną, bet lietuviai, laimėję Saulės mūšį, įrodė esantys galinga jėga. Tačiau Žemaičių žemės kaip pleištas skyrė abi ordino atšakas ir neleido jiems susijungti. Šis žemės lopinėlis tapo daugybės nesutarimų, karų, konfliktų priežastimi, nusinešusia daugybe gyvybių, laiko ir pastangų.
Europos tautų saugumui ir stabilumui pradėjo grasinti vis artėjančios milžiniškos totorių gretos, kurios užėmė beveik visą Rusią, o Europa jau jautė grėsmingą jų alsavimą. Tuomet Mindaugas, stiprios ir galingos valstybės valdovas, pasidarė itin reikalingas ir parankus Europai bei pačiam Romos popiežiui. Drąsus ir nebijantis kovoti net su kur kas galingesniu priešu Lietuvos valdovas galėjo susidoroti su totoriais, o Lietuvos valstybė tapti tvirta siena, ginančia Europą nuo nelauktų svečių.
Priešų Mindaugas turėjo ne tik svetur, bet ir valstybės viduje. Atsisėsti į didžiojo kunigaikščio sostą pretendavo ne vienas garbėtroška. Tautvilas buvo pagrindinis iniciatorius vienijant Mindaugo priešus. Jaunai Lietuvos valstybei iškilo rimtas pavojus suskilti, bet Mindaugas gudrumu ir klasta sugebėjo išlaikyti vienybę ir dar kartą patvirtinti, jog jis sumanus žmogus ir tinkamas valdovas. Diplomatinėmis priemonėmis jis nusprendė išardyti priešų koaliciją. Mindaugas visada žinojo, kada geriau griebtis kalavijo, o kada derėtis, jis niekada nepervertino nei savo, nei valstybės jėgų. Pasinaudodamas priešų nesantaika jis pirmiausia nukenksmina galingiausią sąjungos narį – Livonijos ordiną. Apsikrikštijęs Mindaugas surišo rankas pavojingiausiems priešams. Kryžiuočiams nebuvo kaip pulti naujakrikštą valdovą. Vienus Mindaugas papirko, kitus įveikė mūšyje, trečius sustabdė palankiom vedybų sutartim. Maištininkai pralaimėjo ir jiems nieko kita nebeliko kaip tik susitaikyti su Mindaugu ir pasitraukti jam iš kelio.
Įveikęs savo priešus ir tapęs krikščioniu Mindaugas sulaukė Vakarų Europos palankumo, popiežius sutiko Lietuvos valdovą vainikuoti karaliumi. Krikštas ir karalystės statusas Lietuvai davė beveik dešimt metų taikos su ordinu. Visuomenėje ir tarp mažesniųjų kunigaikščių buvo nemažai nepasitenkinimo dėl krikšto, dėl susidėjimo su aršiausiais priešais, ypač dėl Žemaitijos praradimo, kurią valdovas dovanojo ordinui atsidėkodamas už paramą. Mindaugas labai greitai stengėsi Lietuvą padaryti lygiateisę su kitomis Europos šalimis, bet žmonės tokiem skubotiem bandymam buvo dar nepasiruošę ir jaunos, ką tik suvienytos valstybės valdovo autoritetas šalies viduje buvo gana silpnas.
Nors Žemaitija priklausė ordinui, tačiau ryžtingi ir kovingi kariai net neketino gražiuoju pasiduoti naujam šeimininkui, juos reikėjo užvaldyti jėga, o žemaičiams ir be Lietuvos pagalbos ilgą laiką puikiai sekėsi atlaikyti ordino puolimus. Nors Durbės mūšyje jie ir išblaškė ordino gretas, bet racionalus mąstymas ir blaivus protas neleido užmigti ant laurų. Žemaičiai  paprašė Mindaugo ir visos Lietuvos pagalbos. Neturėdamas jokios realios naudos iš ordino Mindaugas sutiko nutraukti ryšius su vokiečiais ir susijungti su viena pagrindinių etninių Lietuvių žemių. Prasidėjusios naujos kovos su priešu pakėlė Mindaugo autoritetą tarp baltų genčių, tačiau taip buvo nukirsta gija jungusi Lietuvą su vakarietiška Europa. Vieną gauni, kitą prarandi.
Lietuva tik vieną kartą per 750 metų turėjo valdovą, kuriam teko garbė užsidėti galybės, pergalės ir aukščiausios valdžios simbolį – karūną. Gaila, kad neilgai teko džiaugtis karalium, taika, karalystės statusu ir Europos pagarba. Sąmokslininkai nužudė Mindaugą su dviem jo sūnumis. Lietuvai praradus karūnuotą valdovą susvyravo valstybės pamatai. Smulkieji kunigaikščiai, trokštantys atgauti savo prarastas teises, garbę ir valdžią, mielai prisidėjo prie rengiamo sąmokslo. Karūnos praradimas reiškė pagonybės grįžimą, nes žmonės dar nebuvo subrendę atsisakyti senųjų protėvių dievų ir priimti krikščionybę. Atgimė konfrontacija su Vakarų Europa. Karalystės istorija baigėsi, ir ne visai taip, kaip baigiasi visos gražios pasakos. Negyveno lieuviai savo gimtojoj žemėj nei ramiai, nei saugiai, nei laimingai. Už savo laisvę, kalbą, istoriją, garbę ir tėvynę ištisos kartos liejo kraują, aukojo save Vardan tos Lietuvos. Bet valstybė išsaugota – tai Mindaugo nuopelnas.
Nelengvas buvo kelias, kuriuo Lietuva vis ėjo, ir ėjo, ir ėjo, šimtmečius peržengdama kaip laiptelius. Dažnai krisdavo, bet visada kėlėsi. Ir iš kur ta tvirtybė, iš kur ta napalaužiama dvasia?

Kiek rovė neišrovė,
Kiek skynė nenuskynė.

Jei šiandieną karalius, pravėręs amžinosios buveinės vartus, patektų į laiko tėkmę ir keliautų per istorijos kreivę, jis išvystų, kokią Lietuvą paliko, kaip ji sunkiai ėjo pirmyn, savo kelyje sutikdama daugiau priešų nei draugų, ir kokia ji tapo, peržengusi XXI amžiaus slenkstį. Tikriausiai Mindaugas nustebtų, kad įpūtė gyvybę naujai tautai, naujai valstybei, kad  jis buvo – pradžių pradžia.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra