Merkelis Petkevičius – lietuviškos reformatų raštijos pradininkas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2008 m. spalio 30 d. Vilniuje „Žinijos“ draugijos Mažojoje salėje (Vilniaus g. 22) įvyko renginys, skirtas Reformacijos dienai paminėti. Jį surengė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros bei „Žinijos“ draugijos. Vakaras prasidėjo Reformacijos himnu-giesme „Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Viešpats Dievas“ (žodžiai ir melodija Martyno Liuterio). Ją ir dar kelias giesmes pakiliai atliko Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios choras „Giesmė“ (vad. Janina Pamarnackienė).

LRIKD pirmininkas prof. habil. dr. Sigitas Kregždė informavo, jog kasmet spalio 31 d. yra švenčiama Reformacijos diena, kuria paminima 1517 m. M. Liuterio tezių paskelbimas ant pilies bažnyčios durų Vitenberge, kuris žymi katalikų bažnyčios reformos arba evangelinių bažnyčių atsiradimo pradžią ir pasidžiaugė, kad per metus nuo paskutinės šios dienos minėjimo pasirodė net 6 draugijos narių parašytos knygos bei monografijos.

LRIKD-os tikslai ir siekiai

Draugijos vicepirmininkas Donatas Balčiauskas priminė, kad Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija yra pasaulietinė, nekonfesinė, nepolitinė dorovinio bei kultūrinio tobulinimosi organizacija, siekianti priminti per pastaruosius 500 metų reformacijos propaguotas humanistines švietimo, tautiškumo ir tolerancijos idėjas, apmąstyti jų gyvybingumą bei prasmę šiandieninėje modernioje, tačiau dažnai kamuojamoje išskirtinių materialinio komforto vertybių tesiekiančioje, susipriešinusioje visuomenėje. Ji jungia visus, kurie domisi Lietuvos istorija ir kultūra. Jis dar pabrėžė ir tai, jog per keturis amžius Lietuvoje išlikę reformatai, kurie, nors ir būdami religine mažuma, įnešė svarų indėlį į šalies kultūrą. Tad reikia nuvalyti istorijos dulkes bei prisiminti žymius žmones tokius, kaip spaustuvininkas Merkelis Petkevičius, kuriam ir skiriamas toks vakaras. Nors tądien Vilniuje buvo gausu įvairių renginių, bet labai malonu, kad ir šitas minėjimas sulaukė savo nuolatinių klausytojų. Šios dienos minėjimas miesto visuomenei vyksta jau 16-ą kartą, o šioje Radvilų rūmų salėje – net 5-ąjį.

Pirmosios protestantų knygos

1996 m. prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas tokios dienos proga skaitė pranešimą „Reformacija ir lietuvių raštija“, o dabar pristatė pirmosios lietuviškos evangelikų reformatų knygos parengėją ir leidėją Merkelį Petkevičių, nuo kurio mirties praėjo jau 400 metų. Profesorius taip pat pradėjo nuo M. Liuterio 95-ių tezių prikalimo bei nuo tokio smerktino dalyko, kaip nuodėmių atleidimas už pinigus. Kilusi reformacijos lavina nušlavė to meto įsigalėjusią tvarką, pamaldos pradėtos laikyti tautinėmis kalbomis. Jau 1525 m. Liubeke išėjo liuteroniškų tekstų estų-latvių-lyvių kalbomis knyga, tačiau, deja, neišliko. Dalis jos tiražo buvo katalikų sunaikinta, o likusios žuvo nuskendus ją gabenusiam laivui.

Kunigaikščio Albrechto dėka buvo įvesta liuteronybė Prūsijoje. Jau 1526 m. Karaliaučiuje pradėti sakyti lietuviški pamokslai, tačiau nebuvo lietuviškų knygų bei žmonių joms rengti. Tik iš LDK atbėgus Stanislovui Rapolioniui, Abraomui Kulviečiui, Martynui Mažvydui, atsirado tokia galimybė. Bet 1545 m. miršta du pirmieji sudarytojai, tad 1547 m. Karaliaučiaus universiteto studentas M. Mažvydas parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą – „Katekizmą“. O LDK, kur kelis kartus buvo daugiau lietuvių bei turtinių resursų, pirmasis katalikų katekizmas pasirodė tik po 38-erių metų, kai per tą laikotarpį Mažojoje Lietuvoje pasirodė net 13 knygų. Istorikė Ingė Lukšaitė teigia, jog katalikų bažnyčios konservatyvumas lėmė, kad knygų spausdinimas LDK liko privačių asmenų iniciatyva. Evangelikai reformatai savo bažnyčios reikmėms čia ėmė vartoti tik vieną tautinę kalbą – lenkų, o lietuvių ir baltarusių kalbos liko nuošalyje. Tada susidariusią padėtį gražiai apibūdina reformacijos gynėjo didiko Jonušo Radvilos (1579-1620) žodžiai, parašyti 1615 m. laiške savo pusbroliui: „Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks man mirti, tačiau tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą“. Toks lenkų kalbos protegavimas žeidė kai kuriuos lietuvių ir baltarusių veikėjus.

Reformatas Merkelis Petkevičius ir jo „Katekizmas“

M. Petkevičius išleido pirmąją reformatų knygą Lietuvoje. Jos atsiradimą neabejotinai paskatino Mikalojaus Daukšos darbai: pasirodžius katalikiškam katekizmui, teko ir reformatams paskubinti savojo leidimą. Tai jie padarė 1598 m., praėjus 3 metams po M. Daukšos „Katekizmo“ pasirodymo bei metams prieš M. Daukšos „Postilę“.

Apie leidinio parengėją M. Petkevičių žinoma nedaug. Buvo kilęs iš senos vidutinės bajorų giminės. Gimimo data nežinoma, spėjama, kad apie 1550 m. Anksti, dar nepilnametis, neteko tėvo, netrukus ir mamos. Našlaitį globojo dėdė Matas, turėjęs dvarelius prie Panevėžiuko, į pietvakarius nuo Kėdainių. Vėliau kurį laiką dirbo mokesčių rinkėju. 1574 m. jau Vilniaus žemės teismo raštininkas. Ėjo ir Vyriausiojo tribunolo raštininko pareigas, kai tas posėdžiaudavo Vilniuje. Buvo žymus žmogus, mirus pirmajai žmonai, vedė katalikų vyskupo Merkelio Giedraičio pusseserę Daratą Šalkauskienę. Vilniuje turėjo namus, keletą dvarų apie Maišiagalą, Giedraičius, Salaką. Be lietuvių, mokėjo lotynų, slavų kanceliarinę ir lenkų kalbas. Buvęs labai uolus reformatas, 1598 m. įsteigė spaustuvę specialiai reformatų knygoms leisti, joje pirmiausiai išspausdino vieną religinę lenkišką knygą ir po to savo „Katekizmą“. Kadangi tapo sunku spaustuvę išlaikyti, teko ją parduoti. M. Petkevičius mirė 1608 m. pradžioje.

Reikia pastebėti, kad pirmosios visų trijų pagrindinių religijų knygos Lietuvoje buvo katekizmai. M. Petkevičiaus „Katekizmas“ – universali knyga. Ją sudaro katekizmas, maldos, 93 giesmės, 43 Dovydo psalmės ir agenda (apeigų formulės). Taigi savo turiniu primena M. Mažvydo „Katekizmą“. Matyt, norėta šia knyga užkišti visas spragas, kurios susidarė neturint lietuviškos reformatų literatūros. Ji dvikalbė: kairėje pateikiamas lenkiškas, dešinėje – lietuviškas tekstas. Abiejų kalbų teksto po 252 puslapius (nuo psl. 118 nenumeruoti). Titulinis lapas atspaustas lenkiškai dviejų spalvų (juodos ir raudonos) šriftu. Lietuviškas jo vertimas sutrumpintai toks: „Lenkiškas ir Lietuviškas Katekizmas Arba Trumpai į vieną vietą surinktos Krikščioniškos tiesos ir pareigos … su Maldomis, Psalmėmis Giesmelėmis… Išleista Jo M(yli)stos Pono Merkelio Petkevičiaus Vilniaus Žemės Raštininko. Vilniuje … 1598 metais“. M. Mažvydo katekizmas beveik visas parašytas lietuvių kalba, o M. Petkevičiaus beveik visas – lenkų, tad lyg ir trūksta to didelio patriotizmo, kuris dominuoja M. Mažvydo lotyniškoje prakalboje, skirtoje LDK.

M. Petkevičiaus katekizmo pradžioje įdėta lenkiška prakalba, kurioje nurodomi leidimo motyvai, pabrėžiamas „didelis ir neatidėliojamas lietuviško katekizmo reikalingumas“, gimtosios kalbos reikšmė skleidžiant religines dogmas, tačiau nėra raginimo grįžti prie lietuvių kalbos, kaip, pavyzdžiui, M. Daukšos „Postilės“ prakalboje. Parengėjas sakėsi nemažą katekizmo dalį pats išvertęs „kiek galėdamas ir atspėdamas“, giesmių vertimų gavęs iš kitų asmenų, panaudojo ir keletą M. Mažvydo išleistų giesmių. Dar yra įdėtos lenkiškos eilės „Tam, kas skaitys“, pasirašytos kažkokio M. I., ir niekieno nepasirašytas aštuoneilis „Klausyk“ – raginimas mokytis vaikams. Tad šioji knyga buvo skiriama ne tik naudotis bažnyčioje, bet ir mokykloje.

Katekizmo tyrinėjimai

M. Petkevičiaus leidinyje esamos giesmės verstos iš J. Kochanovskio, M. Ribinskio ir kitų lenkų autorių. Tai pirmasis giesmynėlis LDK. Anksčiau manyta, kad jo „Katekizmo“ išliko vienintelis egzempliorius, kuris tarp I ir II pasaulinių karų buvo Gdansko (Dancigo) miesto bibliotekoje. Jį rado A. Briukneris ir 1891 m. paskelbė žurnale „Archiv für slavische Philologie“. 1939 m. Kaune pasirodė J. Balčikonio parengtas fotografuotinis to egzemplioriaus leidimas, kuriame įdėtas ir K. Jablonskio straipsnis apie M. Petkevičių. Po karo paaiškėjo, kad „Katekizmas“ yra ir Gotos krašto bibliotekoje (Vokietijoje). Manyta, kad tai tas pats jau minėtas egzempliorius. Tačiau A. Rabačiauskaitė išaiškino, kad tai kitas, iki šiol nežinomas egzempliorius, be to, ne visai identiškas esamajam Gdanske.

M. Petkevičiaus „Katekizmo“ kalbą daugiausiai yra tyrinėję E. Frenkelis, J. Kruopas ir Z. Zinkevičius. Iš tų tyrinėjimų matyti, kad ji gana vieninga. Visą tekstą galutinai peržiūrėti, sutvarkyti bei suvienodinti kalbą turėjo pats parengėjas. Taigi jis buvo naudojęsis M. Mažvydo darbais, tačiau dedamų giesmių kalbą keitęs bei jas perredagavęs. Tad aiškiai matoma, jog pasauliečio M. Petkevičiaus kalba yra prastesnė, o M. Mažvydo, kaip dvasininko, esančio teologinio išsilavinimo viršūnėje, – grynesnė. Bet nepamirškime, kad rengti knygas LDK, ypač reformatų, buvo labai nepalanki aplinka. Palyginimui galima pasakyti, kad Mažojoje Lietuvoje J. Bretkūno „Postilę“ (1591 m.) svarstė ir redagavo 6, o jo verstą, bet neišspausdintą Bibliją (1590 m.), net 9 gerai lietuviškai mokėję evangelikų liuteronų kunigai.

Kalbos kokybe M. Petkevičiaus „Katekizmas“ nė iš tolo negali lygintis ir su M. Daukšos raštais. Aiškus žingsnis atgal. Leidinys parengtas skubotai, vertėjas nesirūpino kalbos grynumu ir apskritai jos kultūra. Vertė iš lenkų kalbos vergiškai, dažniausiai pažodžiui, prasčiau nei M. Daukša. Gausu kalkių, daugybė svetimybių (vos ne ketvirtadalis leksikos!), ypač polonizmų. Kalba sunki, nesklandi, daugeliu atvejų dirbtina. Juo rėmėsi 1653 m. Kėdainiuose (tuo metu svarbiausias reformacijos centras Lietuvoje) išleista religinė „Knyga nobažnystės“ ir vėlesni reformatų leidiniai.

Tačiau, nepaisant nesklandumų, M. Petkevičiaus „Katekizmas“ yra svarbus XVI a. lietuvių kalbos paminklas, nušviečiantis daugelį lietuvių kalbos istorijos, dialektologijos, gramatikos, sintaksės, leksikos ir kitų dalykų. Taigi labai svarbu tai, jog XVI a. negausiame lietuvių raštijos būryje M. Petkevičius su savo knyga neužmiršti ir šiandien. Beje, šitas prof. A. Piročkino pranešimo tekstas dar šiemet bus išspausdintas žurnale „Mokslas ir gyvenimas“.

Prasmingą vakarą užbaigė prieš septynerius metus atsikūrusios reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ ansamblis (vad. Kornelijus Šišla).

Pagal tradiciją buvo pagerbti draugijos nariai, švenčiantys apvalius jubiliejus, jiems įteiktos rožės.
Kitas draugijos bendras renginys su LERB jaunimo draugija „Radvila“ įvyks gruodžio 4 d. 17.30 val., Vilniaus Mokytojų namų Svetainėje (Vilniaus g. 36/1). Pranešimą „Lokalinės konfesinės bendruomenės. Biržų krašto ev. reformatai 1918-1940 m.“ skaitys jaunas istorikas Kornelijus Šišla.

Voruta. –  2008, lapkr. 22, nr. 22 (664), 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra