Martynas Purvinas. Apgaulingoji „Lietuvos istorija paaugusiems…“

Autorius: Data: 2018-05-24, 15:40 Spausdinti

Martynas Purvinas. Apgaulingoji „Lietuvos istorija paaugusiems…“

Martynas Purvinas

Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

2017 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų veikalą „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. I dalis“. Ilgai reklamuota, kad čia bus pateikiama visai nauja mūsų šalies istorijos versija, tinkanti jaunimui, išlaisvinta nuo bereikalingų datų ir kitų nuobodžių dalykų. Išties tikslai buvo gražūs ir sveikintini.

Iš pokarinių Lietuvos istorijos pamokų sovietmečio mokykloje dabar atsimenu gal tik tamsžalį plonos knygutės „Lietuvos TSR istorija“ viršelį. Ten gal buvo kažkas apie pirmykštę bendruomenę, kokia numurzinta akmeninių kirvukų ar kitokių archeologinių dirbinių nuotrauka, nuobodūs puslapiai apie valstiečių ir darbininkų vargus, feodalinį ir kapitalistinį išnaudojimą ir pan. Gal didžioji tos knygelės dalis buvo skirta bolševikų veiklai ir jų sukurtam „rojui“ iki tol vargusioje Lietuvoje. Taip gal ir siekta įteigti, kad ta senovė buvusi labai neįdomi.

Prieš ketvirtį amžiaus ištrūkus į Vakarus, apstulbino tenykščiuose knygynuose sukrautos kaugės populiarių knygų apie istoriją. Atsivertus kokį gausiai iliustruotą veikalą, norėjosi jį ryte ryti nelyg nuotykių romaną. Išmaningai parengti istoriniai žemėlapiai, įspūdingi piešiniai, patraukiantis medžiagos dėstymas ir kiti beveik stebuklingi dalykai palikdavo neišdildomą įspūdį.

Jau ne vienus metus tokios įspūdingos knygos iš Vakarų apie tolimų pasaulių įdomybes verčiamos į lietuvių kalbą, perspausdinamos mūsų leidyklų. Beliko laukti išties patrauklaus veikalo apie Lietuvos istoriją, galinčio atitraukti mūsų jaunimą nuo kompiuterinių žaidimų ir išmaniųjų telefonų, įteigiančio svarbiausias žinias apie mūsų krašto praeitį ir supratimą, kokiais keliais atėjome į XXI amžių.

Ką randame čia aptariamoje A. ir M. Bumblauskų knygoje? Geranoriškai nusiteikusieji joje aptiktų daug spalvotų paveikslėlių, įdomius puslapius apie pasakiškus Europos viduramžius (p. 82), Žalgirio mūšį (p. 106) ir kt. Įdėmiau beskaitantys ten aptiktų daug keistų dalykų.

Vos atsivertus knygą (p. 7), spalvotoje fotonuotraukoje matome akmenyje iškaltą datą „1847“, bet parašas skelbia, kad tai „1851“. Kaip kad mokė primirštasis Kozma Prutkovas „Netikėk savo akimis“. Iš paaiškinimo gretimai nuotraukai turime sužinoti, kad tame Priekulės name gyvenęs toksai K. Grutšusas, nors tasai žmogus iš tikrųjų vadinosi tiesiog K. Gručius. Išties „iš didelio rašto išeinama iš krašto“ – jau ne kartą įrašas iš žemaitiškų raštų „Jons Lapins“ esą sulietuvinamas taip: „Jonsas Lapinsas“. Deja, tie pirmieji liapsusai įspėja apie toliau vis dažnesnes autorių ir rengėjų aplaidumo žymes, atsainų požiūrį į Lietuvos istoriją ir dar blogesnius dalykus.

Antai, p. 13 pateikta pasaulio istorijos periodizacijos lentelė, jos sąžiningai neaptariant, nepasakant, kad ten nurodytos datos tetinka Viduržemio jūros ir vėlesnės Vakarų Europos civilizacijoms. Šiandieniniai gudresni vaikai gal ir patys žino, kad iki naujesnių laikų istorija visai kitaip klostėsi Kinijoje ar Japonijoje, Australijoje ar Naujajame pasaulyje. Deja, knygoje nerandame sąžiningo pasvarstymo apie kitokius istorijos periodus lietuviškose žemėse ir mūsų regione, kur daug vėliau kūrėsi civilizuoto gyvenimo pradmenys.

P.29 pateiktame žemėlapyje teigiama, kad bene visas pasaulis (išskyrus lopinėlius Afrikoje ir Azijoje) esą kalba indoeuropietiškai (tegu ir valstybinėmis kalbomis). Jaunimui didesnį įspūdį paliktų visai kiti žemėlapiai (pvz, indoeuropiečių kalbų plotelis iki 1492 m., tų kalbų vėlesnio plitimo kryptys ar pan.), parodantys realų pasaulio sudėtingumą.

P.33 teigiama: „…prūsai ir jotvingiai išmirė arba susiliejo su vokiečiais“. P.77 jau nurodoma: „Jotvingių gentis persikėlė gyventi į Lietuvos valstybę“. Kokie humoristai galėtų šaipytis – kaip tie jotvingiai Lietuvoje susirado tiek vokiečių, kad su tais galėjo visi susilieti. Taip atmestinai ir nekompetentingai rašant apie baltiškų žemių praeitį, nieko nepasakoma apie kur kas svarbesnius dalykus – jotvingių ir nemažos dalies prūsų sulietuvėjimą, klostantis Mažajai Lietuvai ir vėlesnei Sūduvai – Suvalkijai. Neužsiminta ir apie dalies tų genčių žmonių sulenkėjimą, klostantis mozūrų etninei grupei. Taip jaunimui vietoje tikroviškesnio praeities paveikslo peršami iškreipti vaizdiniai.

P.32 rašoma apie baltų gentis skalvius ir nadruvius, tačiau šalia talpintame žemėlapyje ( 8 pav.) tos gentys neberodomos. Žingeidesni jaunuoliai dėl to gal suks galvą – bene tie skalviai su nadruviais gyvenę kur Airijoje ar Norvegijoje.

P.38 rašoma, kad etruskai gintaro dirbinius esą gaminę gal po Romos imperijos žlugimo (nenurodžius, kad kalbama apie epochą iki Kristaus gimimo).

P.50 sumenkinami vikingų pasiekimai, neparodant, kad jų būta ir Viduržemio jūroje, nutylint Sicilijos epopėją (pav. 2). Tame atžagariai pieštame žemėlapyje Didysis Naugardas – itin reikšminga vikingų kelio vietovė, paliekama toli nuo kelio „iš variagų į graikus“.

Deja, toliau akis užkliūna už vis didesnių nesąmonių. P.53 teigiama „XIII a. kuršius nukariavo iš Vokietijos atsibastę kryžiuočiai – Livonijos ordinas“. Išties stulbina autorių neišmanymas – rašant vadovėlį vaikams veikiausiai tingėta atsiversti kokį rimtesnį istorijos veikalą, kuriame būtų nurodytos tikslios datos, apibūdintas Kalavijuočių (o ne koks kitoks) ordinas ir t.t. Įdomu, kur Bumblauskai atrado XIII a. Vokietiją – iki šiol tokia valstybė nebuvo žinoma tikriems istorikams.

Ten pat imtasi aiškinti (veikiau klaidinti): „Livonijos ordinas – ginkluota vienuolija, XII – XVI a. įsikūrusi dabartinės Latvijos ir Estijos žemėse, kadaise vadintose Livonija“. Kam čia prisiminti, kad tas ordinas buvo įkurtas tik XIII a. (1237m.) – šimtmetis šen ar ten autoriams nesvarbus. Nepasivarginta nurodyti, kad paslaptingoji ir dažnai minėta „Livonija“ reiškia „lyvių genties žemė“. Jau minėtame baltų genčių V – VIII a. žemėlapyje nepasirūpinta nurodyti anuometinius kaimynus (tarp jų ir lyvių gentį).

P.54 rašant apie Brunono atvykimą į Lietuvą, nieko nepasakoma apie epochos kontekstą – kokios tada galėjo būti lietuviškosios žemės, koks Vakarų pasaulis, iš kur ir kodėl atvyko tas misionerius.

P.71 atsiranda „didysis Lietuvos priešas Vokiečių ordinas“, neužsiminus apie tuometinę geopolitinę padėtį, Vakarų organizuotus Kryžiaus žygius į Baltijos kraštų žemes. P.70 teigiama, kad tas ordinas įsikūręs XIII a. rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, nieko nepasakius apie to tikrąsias aplinkybes – Mazovijos lenkų kunigaikščio Konrado kvietimą kryžiuočiams įsikurti ne kokiame pajūryje, o Pavyslyje. Nieko nepasakyta ir apie lenkų kryžiuočius, uoliai puolusius savo kaimynus baltus ir daug nuveikusius juos susilpninant.

Vieną žymesnių „perliukų“ toje melagysčių ir apgaulingų žinių virtinėje atidesnis skaitytojas aptiks p.76, kur rašoma „Kalbėsime apie keistą valstybę, tokių mūsų laikais nėra. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Vokiečių Ordinas – tai vienuolių riterių valstybė, siekusi ginklu pakrikštyti pagonių tautas prie Baltijos jūros. Dažnai ji vadinama tiesiog Vokiečių Ordinu“. Išties stebėtinas knygos autorių (veikiausiai, paties A. Bumblausko, TV laidose ir viešose paskaitose vis pažeriančio stulbinančių nusišnekėjimų) neišmanymas. Atrodo, kad nieko negirdėta apie Šventąją Žemę ir kryžiaus karus, anuomet kurtus vienuolių ordinus, apie šio Ordino veiklą Palestinoje ir įvairiose Europos šalyse, apie ilgaamžę to Ordino istoriją ir jo dabartį. Tur būt tik retas žmogus galėtų supainioti vienuolių broliją (ordiną) su valstybe. Galima pašmaikštauti, kad nugirdusieji apie tokius Bumblauskų teiginius Lietuvos verslininkai ims rūpintis produkcijos eksportu į dominikonų ar pranciškonų valstybes, vizomis ir tiesioginiais lėktuvų skrydžiais į karmelitų ar cistersų valstybes. Beliktų pridurti, kad senų laikų mokykloje tokie neišmanėliai būtų pelnę nemažai rykščių, o civilizuotose šalyse būtų pasvarstyta ar pelnytai jiems išduoti vidurinio mokslo baigimo pažymėjimai ir kitokie raštingumo liudijimai.

Deja, toks pats nemokšiškumo „perlas“ akis bado p.78, kur rašoma „pamažu prūsai vokietėjo ir kaip tauta išnyko kartu su savo kalba“. O kur daugybės anų senprūsių lietuvėjimas, šimtmečiais ženklūs jų pėdsakai Mažojoje Lietuvoje?

P.76 rašoma apie 1252 m. vokiečių pastatytą Klaipėdos pilį, tačiau greta (pav. 13) vaizduojama vėlesnioji Klaipėdos pilis – apie tai niekaip neperspėjant.

Ten pat teigiama, kad vokiečiai Klaipėdos kraštą valdė beveik 700 metų. Išties stebėtinas dalykas, nes toks kraštas kaip administracinis ir teritorinis vienetas atsirado tik 1920 m. pradžioje. Kažkam dar teks laukti per 600 metų, kol galės patikrinti Bumblauskų teiginį – jau šiandien pripažintiną eiliniu nusišnekėjimu.

Tokie riktai vėl ir vėl atskleidžia pagrindines aptariamos knygos autorių bėdas – esminių istorijos gairių neišmanymą, atsainų požiūrį į sąvokas ir terminus, istorinius procesus ir datas, šiuos bet kaip painiojant.

Koks jautresnis istorijos žinovas galėtų susilaukti insulto ar infarkto, atsivertęs p.78, kur rašoma „XVI a. Vokiečių Ordinas pasivadino Prūsijos kunigaikštyste, o vėliau Prūsijos karalyste su sostine Berlynu“. Vėl gal sovietmečio palikta painiava – esą vienuolių brolija yra valstybė. Vėl patingėta pasidomėti – kas gi buvo tas Ordinas, ką ir kur jis veikė po XVI a. Nutylėtas Lietuvos istorijai itin svarbus momentas – tikrosios Prūsijos kunigaikštystės atsiradimo aplinkybės, vėliau taip pagelbėjusios lietuviškajai raštijai ir kultūrai.

P.79 klaidingai aiškinamos Vokiečių ordino galybės priežastys – esą „…Ordinas puikiai tvarkė savo ūkį“. Esą „Todėl kryžiuočiai galėjo į žygius prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prisikviesti daugybę svečių ir samdinių iš Vakarų Europos“. To ordino ekonomika ir ūkis buvo nagrinėjami daugelyje rimtų mokslinių studijų, kur svarstyta didžioji finansinė ir kitokia parama iš Vakarų. Jau seniai nustatyta, kad Ordino silpnėjimą ir esminius pralaimėjimus Žalgiryje ir kitur nemažu mastu lėmė užsitęsusios krizės Vakarų Europoje – nuo maro epidemijų iki ūkio nuosmukių ir politinių suiručių.

  1. 83 teigiama, kad Vakarų Europos „Miestai viduramžių karalystėse ėmė rastis gana vėlai, IX – X amžiuje“. Išties kur kas anksčiau gyvavo kiti miestai ir jų užuomazgos, gyvenimas tebevyko kai kuriose Romos imperijos miestų liekanuose. Beliktų priminti Rytų Romos imperiją – Bizantiją su jos gausiais miestais įvairiuose Europos kraštuose. Beje, į ispaniškas žemes veržęsi maurai taip pat negyveno vien palapinėse. Kai kas gal tebesivadovauja stalinizmo epochos vadovėliais – esą pirmieji ir vieninteliai Europos miestai tebuvę Kijevas su Didžiuoju Naugardu (tada nemėgta prisiminti net milžiniškojo Konstantinopolio).
  2. 86 kalbant apie Senuosius Trakus, nepateiktas joks tos vietovės vaizdelis (hipotetinė rekonstrukcija ar pan.), o rodyti vien Naujieji (dabartiniai) Trakai.
  3. 88-89 (pav. 8-9) niekaip nekomentuoti XV a. pradžios Vilniaus planas ir pilių maketas – nenurodyta, kur buvo Šventaragio slėnis, Kreivoji pilis, vokiečių miestas ir kiti esminiai dalykai. Panaši medžiaga kartota ir vėlesniuose skyriuose, klaidinant skaitytojus.

Stebėtina, kad autoriai gal nieko neišmano net apie Gedimino pilį Vilniuje. Antai, p. 90 (pav. 11) rodomas „Dabartinis Gedimino pilies vaizdas“ tėra tik vienintelis jos bokštas, o ne visas Aukštutinės pilies plotas. Nepasirūpinta įdėti kokį vaizdelį iš viršaus, kuris jaunuoliams – knygos skaitytojams padėtų suprasti kur ir kas buvo ant Gedimino kalno.

  1. 93 (pav. 2) vaizduojamos Jogailaičių Europoje valdytos valstybės, bet nepasirūpinta parodyti, kur buvo nukeliavusios Gediminaičių dinastijos nuotakos – moterys, galėjusios kiek paveikti atokesnių šalių požiūrį į lietuviškąsias žemes. Tame žemėlapyje rodyta, kad Kryžiuočių ordino valstybę tuomet taip pat valdęs Jogailaitis, bet tekste niekaip neužsimenama apie autoriams neįtikusį asmenį – tą valstybę likvidavusį paskutinį Ordino magistrą Albrechtą (Albertą) Brandenburgietį (Jogailaitės sūnų) – vieną svarbiausių tikrosios Lietuvos istorijos figūrų.
  2. 100 (pav.5) rodoma Lietuvos valstybės plėtra 1252 – 1430 m., tačiau tame žemėlapyje daug netiesos. Vaizduojama, kad dar Mindaugo laikais tarp LDK ir Kryžiuočių ordino valstybės esą egzistavo daug vėlesnė siena (iš tiesų nustatyta tik pagal 1422 m. Melno taikos sutartį). Esą nepastebėta, kad Žemaitija (iki Dubysos ir kt.) ne kartą buvo priskirta Ordinui, kad šio pilys stovėjo prie Kauno ir kitur. Taip padailinant buvusią padėtį, kai kam gal ir būtų malonu pasipuikuoti melagingomis žiniomis – esą visados visur buvusios tik mūsų valdos. Ne visada maloni tiesa vis tik turėtų būti svarbesnė už saldžią apgaulę.
  3. 108 atsirado „kalavijuočiai“, nors anksčiau minėtas (ne visada teisingai) Livonijos ordinas. Stulbina teiginys, kad kryžiuočiai su kalavijuočiais esą užkariavo prūsų žemes. Net įdomu, kaip sugebėdavo tie šarvuoti riteriai su kalavijo ženklu vargingai nupėdenti nuo Dauguvos iki pat Vyslos. Taip geografijos, logikos ir tikrosios istorijos nepaisę autoriai sugebėjo iš niekur sukurti daug kvailiausių galvosūkių – vargu ar naudingų ką nors tikro apie Lietuvos praeitį norintiems sužinoti jaunuoliams.
  4. 125 teigiama, kad Lietuvos valstiečiai pavardes esą gavę tik XVII a., nors jos minėtos dar XVI a. dokumentuose.
  5. 146 tik užsiminta apie lietuvių įsiveržimus į vokiečių, lenkų, rusų žemes. Nieko apie tai plačiau nerašant, neminint gausių lietuvių žygių į atokią Saremos salą ir kitur, knygos skaitytojams taip ir nepaaiškinama kaip iš tiesų kūrėsi ta senoji Lietuva. Slėptos žinomų istorikų frazės apie „sausumos vikingus“ (lietuvius plėšikus), „grobio ir naikinimo žygius“, atskleidžiančios esmines senosios Lietuvos istorijos puses.

Skyrelyje „ 16.2 Riteriai, kalavijai ir damos“ kaip ir daug kur kitur autoriai nelyg įgudę šuleriai sukeičia kortas – vietoje Lietuvos realijų pasakoja apie buvusią padėtį Vakarų Europoje. Tai paranku dumiant akis – esą pas mus viskas buvę taip pat kaip pas juos, todėl vis brukami pavyzdžiai, iliustracijos ir kitkas iš Vakarų. Tie gražūs blizgučiai užstoja tikrąją mūsų šalies istoriją, kurios esą galima ir nežinoti. Savąją vištą apkaišant svetimomis povo plunksnomis, jos nepaversime kokiu stebuklingu paukščiu.

Apgaulės ausys išlenda ir p. 153 – 155, aprašinėjant Boguslovą Radvilą kaip Prancūzijos karaliaus laidotuvių dalyvį, tenykštį dvikovininką, bet nieko nepasakant apie jo reikšmingą veiklą lietuviškose žemėse. Atseit, kam Lietuvos jaunimui žinios apie mūsų krašto istoriją, tegu sau pasitenkina prancūziškais „Trimis muškietininkais“.

  1. 158 – 159 kalbant apie katalikybę ir stačiatikybę, nieko nepasakoma apie Vakarų ir Rytų krikščionių Bažnyčias, lėmusias vėlesnius skirtingumus Europoje ir Lietuvoje.
  2. 170 gana teisingai paminėta Reformacija, Prūsijos kunigaikštystė ir M. Mažvydo katekizmas (visai kitaip nusišnekant p. 76, 78 ir kituose puslapiuose). Atrodo, kad jaunesnysis Bumblauskas bent savo skyreliuose bandė išvengti bendraautorio pamėgtų kvailiojimų. Kita vertus, pareigingesnis skaitytojas nebežinos, kuriame puslapyje rašoma tiesa, o kur sumeluota.

Minint labai svarbius švietimo raidos dalykus (įdomius ir knygos adresatams – jaunuoliams), šokinėjama per epochas, nurodant kaip kas buvo Šveicarijoje, Nyderlanduose ir kitur. O kaip buvo Lietuvoje? Beveik nieko tikro nepasakyta apie pirmųjų mokyklų atsiradimą, jų padėtį vėlesniais šimtmečiais. Vėl uoliai nutylima Mažoji Lietuva, ten nuo XVI a. vidurio plėtotos lietuviškos mokyklos, vėlesni nutarimai dėl platesnio ir visuotinio švietimo. Skelbiama, kad pirmasis lietuviškasis iliustruotas elementorius pasirodęs tik 1824 m., ignoruojant Mažojoje Lietuvoje plėtotą lietuviškų knygų leidybą.

Kaip ir kitur, begalės kuriozų. Antai, p. 177 rašoma, kad „mergaitėms, į mokyklą eiti nereikėjo“. Gretimame p. 175 (pav. 3) vaizduojamos mokyklos klasėje susėdusios mergaitės. Apsimelavę autoriai net nebando teisintis, paaiškindami, kad protestantiškoje Šveicarijoje būta kitaip – ten mergaitės nebuvo atskirtos nuo mokslų. Nepaaiškinant tokių svarbių dalykų, nutylint esminius momentus ( nuo padėties Mažojoje Lietuvoje iki tikrųjų švietimo sistemos raidos etapų ir pan.), knygos skaitytojams brukamas padrikas kai kurių žinučių ir melagingos informacijos kratinys.

Aptariamos knygos I dalis skiriama laikotarpiui iki 1795 m. – Senajai Lietuvai apibūdinti. Tačiau autoriams nerūpi kokia logika ar bent minimalus sistemingumas. Antai, p. 181 (pav. 3) vaizduojama prieškarinė bažnyčia su parašu „Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune – tai ir tautos atgimimo simbolis“. Koks mokslų mažiau krimtęs provincijos jaunuolis gal spėlios – tai Renesanso ar Vytauto Didžiojo laikų statinys?

Linksmybių nestinga dažname knygos puslapyje. Antai, p. 199 rašoma „Ilgus šimtmečius žmonės netikėjo, kad paauglė gali ištekėti“. Žemiau rašoma, kad pagal II ir III Lietuvos statutus galėjo ištekėti trylikametės mergaitės. Bene jos jau laikytos senutėmis. Dėl vedybų ankstyvo amžiaus likę aibės istorinių liudijimų, publikacijų ir kt., tačiau knygos autoriams visa tai nerūpėjo.

Atrodo, kad bendraautoriams bene nuobodžiausias buvo kasdienis žmonių gyvenimas, tai, kas daugumai buvo ir tebėra svarbiausia. Tiesa, p. 210-211 užsiminta, kad iki Mindaugo visi gyvenę skurdžiau. Net nebandyta parodyti, kokie ištekliai išlaikė Lietuvą įvairiomis epochomis, kaip kauptas ar praradinėtas turtas šeimose ir krašte, kokias pajamas gaudavo atskiri gyventojų sluoksniai, kaip skyrėsi pragyvenimo lygis Lietuvoje ir kitose šalyse įvairiais laikotarpiais. Visa tai (pateikus duomenis įdomiai) būtų naudinga ir šių dienų jaunuoliams, nuo vaikystės žinantiems, kas yra pinigai ir prekės.

Net šiurpu p. 212-213 skaityti: „Dvaras – tai ne tik pono ir jo šeimos gyvenamoji vieta, bet ir biblioteka, paveikslų galerija, koncertų ir teatro salė. Tiesa, daugumai valstiečių kultūros lobiai mažai rūpėjo, jie net vaikus nelabai noriai leisdavo į pono įsteigtą mokyklą“. Išties baisu – kokie barbarai buvę tie „chamai“ (lietuvių baudžiauninkai) – esą nenorėję sėdėti nei simfoninės muzikos koncertuose, klausytis itališkų operų, dvaro bibliotekoje skaityti Homerą ar Vergilijų, dvaro paveiklsų galerijoje gėrėtis Rembrantais ir Rafaeliais. Esą tie netikėliai net vaikų neleidę mokytis. Nei juoktis, nei verkti – gal Bumblauskai ateityje tokia pačia dvasia parašys, kad maloningojo sovietinio režimo laikais tie blogieji lietuviai niekaip nenorėdavę masiškai vykti į Vakarus, ten semtis kultūros lobių ir viso kito.

Reikia pripažinti, kad sovietmečiu dvarai būdavo apibūdinami vienpusiškai, pirmiausiai kalbant apie išnaudojimą ir klasių kovą. Tai nereiškia, kad viską reikia apversti „aukštyn kojom“ esą šimtmečiais dvarininkais buvę vien kokie angelai ir kultūros skleidėjai. Liko šūsnys istorinių dokumentų, visai neliudijančių apie esą praeityje buvusią socialinę, ekonominę, kultūrinę ir kt. idilę.

Dar didesnė bėda – gluminantis knygos autorių neišmanymas. Senovėje sakytų „aklas neregį veda“ – nemokšos istorikai ėmėsi mokyti dar neišprususius vaikelius. Šiems prikišus į galvas visokių kvailysčių, tur būt sulauksime dar ne vienos kartos neišmanėlių, tebetikinčių, kad Vytautas Didysis karvedžio laurus pelnė kažkur Kinijoje (iš LRT TV laidos „Klausimėlis“).

Bent kiek prasilavinę žmonės žinotų, kad „dvaras“ tai pirmiausiai stambi žemės valda, iš kurios savininkas gaudavo nemažas pajamas. Šiandieniniu „dvarininku“ pravardžiuojame ne pasistačiusį didesnį namelį (kurį šeimininkui dar tenka išlaikyti), o dešimtis tūkstančių hektarų pasičiupusį žemvaldį, iš to ploto gaunantį milijoninius pelnus. Tokius dalykus ir reikėtų paaiškinti Lietuvos vaikams, nemulkinant jų kvailomis pasakėlėmis.

Baisu skaityti ir toliau: „Mūriniai pastatai Lietuvoje prigijo sunkiai. Nebuvo statybai tinkamo akmens…“ (p. 213). Pasirodo, knygos autoriai nieko nėra girdėję apie keramines plytas, iš kurių per šimtmečius buvo pastatyti beveik visi senieji mūriniai Lietuvos pastatai. Vėl nepasivarginta parašyti, kada mūsų krašte pradėtos degti tokios plytos, kaip jų gamybai būdavo atsivežami svetimšaliai meistrai ir kt. Esą Lietuvos jaunimui to žinoti nereikia…

Dar liūdniau skaityti apie kaimų statinius – esą gal Mindaugo laikais gyventa taip kaip šiandieniame Rumšiškių muziejuje. Nesivarginta prisiminti atskirų regionų ypatumų: „Seniausias gyvenamas namas buvo dūminė pirkia, žemaitiškai nums“. Ką tik rašius apie Dzūkijos pirkias, jos tuoj paverčiamos Žemaitijos namais. Deja, šiame rašinyje neįmanoma visko paaiškinti, aptarti beveik begalinius netikslumus A. ir M. Bumblauskų knygoje. Reiktų begalinės kantrybės aptikti ir suminėti visus bendraautorių taip mėgstamus pasikartojimus. Ką perskaitęs, už kelių ar keliolikos puslapių atrandi vėl tą patį. Antai, p. 220 ir 222 kartota „Pagrindinis saldėsis buvo medus“. Reiklesnei redaktorei išbraukus tokius pasikartojimus, knyga būtų suplonėjusi gal bent ketvirtadaliu. Kartais atrodo, kad veikalo apimtį bandyta dirbtinai „pūsti“, įterpiant vis kokį bereikalingą dalyką. Antai, p. 252 didelę dalį užima pasigyrimas – mat, Bumblauskai aplankė spėjamą reformatų ideologo J. Kalvino kapą Ženevoje. Ką tokie rašinėjimai duoda Lietuvos vaikučiams?

Užtat rimtiems dalykams vietos pagailėta. Antai, p. 216 rašoma, kad Kristijonas Donelaitis XVIII a. gyveno kažkokioje „Rytų Prūsijoje“ (gal kokiose Berlyno apylinkėse), o ne mūsiškiams svarbesnėje Mažojoje Lietuvoje ( kurią knygoje vis bandyta nutylėti).

Sunkiai iriantis per aptariamos knygos puslapius, galop aiškėja, kad „gilyn į mišką – daugiau medžių“ – stulbinantys dalykai prasideda aprašant prieštaringąją Liublino uniją ir Abiejų Tautų Respubliką.

Antai, p. 234 teigiama, kad Vilnius „suklestėjo bendroje valstybėje“. Kaip buvo iš tikrųjų?

  1. 235 skelbiamas A. Bumblausko credo: „…XX a. pradžioje, lietuvių valstiečių atkuriama Lietuva dėl savo laisvės net kovojo su broliais lenkais!” Vaje, kokie baisūs tie lietuvių valstiečiai – gal jie kėsinosi nuo Lenkijos atplėšti Varšuvą su Krokuva, dar prisidurdami visą tos šalies pajūrį su Gdansku/Dancigu? Specialistai žino kitokius Lietuvos istorijos faktus, nepuola smerkti tų „nesusipratėlių“ lietuvių, siekusių sukurti nepriklausomą lietuvišką valstybę.

Aptariamoje knygoje minint Liublino unijos sudarymo peripetijas, vengiama sąžiningai pateikti iškalbingus skaičius. Nerašoma, kad apie pusė buvusių LDK valdų tuomet buvo perduota Lenkijos Karalystei, kad tada buvo atimti patys pelningiausi plotai – dabartinės Ukrainos žemės. A. ir M. Bumblauskai nerašo, kokią LDK iždo pajamų dalį anksčiau sudarė įplaukos iš 1569 m. atimtų žemių. Po anuometinio „monkės biznio“ LDK valdos ir pajamos sumažėjo beveik perpus, o Lenkijos – beveik dvigubai išaugo. Anuomet valstybės pajamos reiškė ir valstybės galią – turėjusieji daugiau pinigų galėjo nusisamdyti daugiau ir geriau apginkluotų (tuo pačių ir brangesnių) kareivių. Tada buvo prarastos derlingiausios ukrainietiškos žemės, kurias vėliau sėkmingai kolonizavo lenkų dvarininkai, užsitikrinę reikšmingus pelnus, rėmę tolesnį Lenkijos suklestėjimą.

To didžiojo praradimo vieninteliu kaltininku Bumblauskai vaizduoja lietuvių mėgstamą valdovą Žygimantą Augustą – esą jis ėmė ir nuskriaudė Lietuvą, o visokie lenkų patarėjai ir įtakingosios Lenkijos jėgos esą buvusios „nei prie ko“. Taip šioje knygoje istorijos faktais manipuliuojama ne kartą – nutylint vienus dalykus, iškeliant kitus.

Tokie istorijos perrašinėjimai hibridinių karų laikais visai įprasti. Antai, prorusiški propagandistai vis primena, kad pačią didžiausią Tilžės krikščionių bažnyčią pokariu nugriovę Kauno politechnikos instituto studentai. Taip patogu vaizduoti, kad visokia antireligine ir smerktina veikla anuomet užsiėmė tik netikėliai lietuviai, jų blogoji studentija, prasimanydavusi visokių eibių, o pats sovietinis režimas ir didžioji rusų tauta tokiais atvejais esą buvusi „nei prie ko“.

  1. ir M. Bumblauskų knygoje istorijos faktais žaidžiama ir toliau. Antai, p. 251 teigiama: „…Radvilos sukūrė lenkiškąją Lietuvos kultūrą“, „Lenkų kalba plito ne prievarta, o buvo pasirinkta Lietuvos bajoriškosios visuomenės“, vienas iš Radvilų rašęs „…savo tėvynėje turime vartoti lenkų kalbą“. Tačiau iškeliant tik Lenkijai naudingus faktus, nutylimi buvę antilenkiški judėjimai, Kėdainių sutartis su Švedija (nukreipta prieš Lenkiją ir todėl slėptina nuo Lietuvos jaunimo) ir kt. Tos prolenkiškos pozicijos šalininkams patogu dangstytis lietuvių mėgstamais Radvilomis, nutylint jiems netinkamus tos giminės žmones (Jonušą, Boguslovą ir kt.).

Sąžiningai rengtame veikale būtina rašyti apie buvusius pozityvius dalykus Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, lenkiškos kultūros pasiekimus ir visą kitą, tačiau nedera nutylėti kai kam nepatogių dalykų, iškreiptai vaizduojant Lietuvos istoriją.

Jaunimui skirtoje knygoje dalykai turėtų būti dėstomi aiškiai, o ne greitakalbe prašokant svarbius dalykus – gal vaikeliai patys susigaudys. Antai, p. 244 rašoma „karalius Jonas Sobieskis“, taip vaikams ir nepaaiškinant ar jis buvęs austrų, vokiečių ar lenkų karalius.

Toliau manipuliuojant istorijos faktais, p. 246 užsimenama, kad 1569 m. į Vilnių atvyko vienuoliai jėzuitai ir ėmė daryti gerus darbus. Esą, Lietuvos jaunimui negalima nieko žinoti apie XVI a. vykusią inirtingą kovą tarp atskirų krikščioniškų konfesijų, anaiptol ne savaime vykusią Kontrreformaciją. Visa tai nuslėpus, mažai ką žinantiems jaunuoliams pateikiamas nusaldintas šventinis paveikslėlis – viskas naujoje jungtinėje valstybėje buvę tik gražu ir gerai. P. 229-231 užsiminus apie raganų teismus ir gyvų žmonių deginimus ant laužų, tai visai nesiejama su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) epocha. Kai kur užsimenant apie religinį pakantumą LDK žemėse, toliau vengiama prasitarti apie vėliau besikeitusią padėtį, Lenkijos radikalesnių jėgų ir fanatikų veiksmus.

Juokingos ir kai kurios smulkmenos. Antai, p. 248 rašoma apie italų architektą D. Fredianį, tačiau p. 247-248 minėto architekto J.K. Glaubico tautybė ir kilmė nebenurodyta – gal tas buvęs dzūkas ar žemaitis, gal koks kupiškėnas.

Šiaip įdomūs pasakojimai apie XVI-XVIII a. pasiekimus palydimi paaiškinimo, kad kalbama apie „Lietuvos laimėjimus bendrystėje su Lenkija“ (p. 261). Žūtbūtiniai laikantis užsibrėžtų prolenkiškų nuostatų, net nebandyta svarstyti – ką realiai LDK laimėjo tais amžiais dėl anos bendrystės, o ką prarado. Dar senovės mąstytojai siūlė atskirti visai kitokios reikšmės aplinkybes: „po to“ ir „dėl to“. Deja, knygos autoriai net nebando atskirti natūralios LDK raidos (1569 m. netekus svarbiausių valdų ir pajamų) nuo pozityvios Lenkijos pagalbos atvejų. Vengiant rimtesnės LDK ir ATR istorinės raidos analizės, „iš pyrago graibstomos razinos“ – iškeliami vien kai kam naudingi dalykai, nutylimos buvusios problemos ir bėdos.

Kaip yla iš maišo vis išlenda knygos autorių panieka buvusio gyvenimo materialiems pagrindams. Gal jiems patiems ir neįdomu, iš ko šimtmečius pragyveno LDK žmonės, bet Lietuvos jaunimui veikiausiai būtų įdomu sužinoti apie mūsų krašto ilgaamžius pajamų šaltinius, įvairių sluoksnių žmonių buvusį gyvenimo būdą ir išgyvenimo galimybes, buvusio skurdo ar prabangos priežastis. Autoriams lengvabūdiškai (neretai ir apgaulingai) prabėgant senųjų laikų paviršėliu, ne vienas jaunasis knygos skaitytojas gal manys, kad šimtmečius Lietuva išgyveno tik dėl Lenkijos esą siųstų labdaros karavanų su traškučių pakuotėmis ir „Coca Cola“ skardinėmis.

Knygos autoriams teigiant, kad XVI a. LDK suklestėjusi vien dėl sąjungos su Lenkija, net nebandoma prisiminti tada labai išaugusio lietuviškosios produkcijos eksporto į Vakarų rinkas, iš to gautų reikšmingų pajamų. A. Bumblausko taip nemėgiamu Nemunu anuomet plukdyti didžiuliai įvairių prekių kiekiai į Karaliaučių ir tolyn į Vakarus. Nepasirūpinta knygos skaitytojams papasakoti, kad tada LDK vaikai kasmet pririnkdavo tūkstančius statinaičių lazdynų riešutų – paklausios eksportinės prekės. Autoriams neįdomus ir tada vykęs didysis plėšinių įsisavinimas, vis naujus plotus paverčiant dirbamais laukais. Taip siekta kasmet užauginti vis daugiau grūdų – dar vienos Vakaruose paklausios prekės. Nutylėtas ir didysis girių kirtimas, nuverstus lietuviškus ąžuolus plukdant į Vakarus, daugybę jų paverčiant pelenais (dar viena Europoje geistina preke). Nuslėpus daugybę tokių dalykų, A. ir M. Bumblauskų knygoje konstruojamas kažkoks prolenkiškas „disneilendas“ – esą smagių pramogų pasaulis, o ne sunkus ir prieštaringas realus gyvenimas.

Per daugelį šimtmečių civilizuotose Europos šalyse rašant vis naujus veikalus apie praeitį, dažnas rimtas istorikas įžangoje ar išvadose pabrėždavo, kad jo kraštas kažko pasiekė „per kraują ir prakaitą“. Deja, aptariamoje knygoje vengiama ir vieno, ir kito – nenorima priminti ilgaamžių vargų ir aukų kuriant ir ginant Lietuvą, milijonų žmonių kasdienio darbo, po menką žingsnelį tobulinant savo gimtąjį kraštą. Dabartiniam jaunimui esą nereikia žinoti apie didžiųjų netekčių laikus, tūkstančius žuvusiųjų ir suniokotas vietoves, kurias vėliau tekdavo atkurti. Nenorėta aiškinti kokią kainą už didikų prabangą tekdavo mokėti daugybei paprastų žmonių, savo sunkiu darbu apmokėdavusių puošnių rūmų ir bažnyčių statybų išlaidas. Peršant lengvo, turtingo ir nerūpestingo gyvenimo iliuziją, tvirkinamos paaugančios kartos – vis daugiau kas norės būti prabangoje skendinčiomis princesėmis ar kunigaikščiais, o ne kokias juodnugariais vargetomis. Faktiškai diegama „lengvų pinigų“ idėja – taip nuteiktas jaunimas verčiau vagiliaus, prekiaus narkotikais ar savo kūnu, nei varginsis kokiu rimtesniu darbu. Niekaip nenorėta jaunimui atvirai pasakyti, kad „nemokamų priešpiečių nebūna“ – už viską tekdavo ir tenka kam nors sumokėti.

Visoje knygoje vengta Mažosios Lietuvos, net nebandyta lyginti daugelio dalykų, besikeitusios padėties gretimuose lietuviškuose kraštuose. Tiesa, beveik pabaigoje įterptas 28 skyrius „Kita Senoji Lietuva, arba Lietuva Prūsijoje“, kur vos šešiuose puslapiuose lyg turėtų būti paaiškinta kelis šimtmečius trukusi savita to krašto istorija. Deja, reikšmingų žinių ten nedaug.

Antai, skyrelis 28.1 pavadintas „Kas yra Prūsų Lietuva ir Klaipėdos kraštas“. Deja, apie pastarąjį kraštą (pradėjusį egzistuoti 1920m. sausio 1d.) čia visai nieko nepaaiškinama. Klaidingai teigiama „XX a. pirmoje pusėje lietuvininkų šviesuomenė siekė prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos“ (p, 265). Vėl atsainus autorių požiūris į praeities įvykius: iki 1920 m. toks kraštas net neegzistavo, kai kurie lietuvininkai tuomet svajojo apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvų suglaudimą. Tik sukūrus Klaipėdos kraštą, pradėta rūpintis jo tolesniu likimu. Knygos autoriams painiojant istorinių įvykių seką, maišant ir slapstant istorijos faktus, toliau kuriama apgaulingoji Lietuvos istorija.

Pašnekant apie šį bei tą, nieko nepasakoma apie Mažosios Lietuvos kilmę – didžiąją tų plotų (nukentėjusių per užsitęsusius karus su kryžiuočiais) lituanizaciją XV-XVI a., kai ten plūdo išeiviai iš Didžiosios Lietuvos, neretai kūrę mišrias šeimas su skalvių, nadruvių ir kitų baltų genčių palikuonimis. Nepaminėta, kad tuomet krašte atsirado tūkstančiai lietuviškų vietovardžių (nuo Juodupėnų iki Šilgalių ir Vyžių), kad ten apsigyveno Butkai, Dapkai, Petkai ir kiti išeiviai iš žemaitiškų ir aukštaitiškų žemių.

Eilinį kartą dėstant vis skirtingas tų pačių įvykių versijas, p. 266-268 visai tinkamai apibūdintas Kristijonas Donelaitis (jau kitaip nei nevykusiame pristatyme p. 216). Vėl galvosūkis vaikams – kurie iš tų teiginių klaidingi, o kurie teisingi?

Gerai, kad p. 269 minima Taravos Anikė. Deja, neskiriant vietos svarbiausiems Lietuvos praeities įvykiams ir procesams, čia pažeriami visi pletkai: kiek ta vokietė moteriškė turėjusi vyrų, kiek vaikų, kiek iš jų numirę ir pan. Tokie begaliniai tuščiažodžiavimai vargu ar patrauks rimtesnius Lietuvos jaunuolius. Užtat nei vieno žodžio nepaskirta M. Mažvydo būstinei Ragainėje, ilgaamžei Mažosios Lietuvos sostinei Tilžei, kitoms lietuvininkų krašto įdomybėms ir lietuvybės veikėjams.

Baigiant Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istoriją, vėl meluojama – esą „Per nesėkmingus  XVIII amžiaus karus su Rusija ir Švedija valstybė nusilpo ir pateko galingų kaimynų įtakon“ (p. 270). Tiek gyrus tą jungtinę valstybę, palaimingą Lenkijos vaidmenį, taip nieko ir nepasakyta apie svarbiausias ATR nuosmukio ir galutinio žlugimo priežastis. Jaunimui taip nieko ir nepaaiškinta: kodėl ne per seniai savo priešus nugalėdavusi ir valdas plėtusi LDK, galop nepajėgė net apsiginti; kodėl didžioji jungtinė valstybė tapo ne visagale imperija, o tik užkariautojų niekinta pastumdėle, nugyventu ir nuskurdusiu kraštu. Juk ir tais laikais, niokojant įvairiems užkariautojams, turtus sugebėjo krautis Flandrija (dabartinė Belgija), potvynių siaubiami Nyderlandai ir kitos Vakarų šalys.

Daug vietos skiriami faktiškai neveikusiai ATR Konstitucijai, dar išsamiai rašant apie įvykius Prancūzijoje, JAV ir kitur. Vėl tendencinga dėstymo mozaika – užuot kalbėjus apie ATR žlugimo svarbiausias priežastis, geriau paplepėkime apie tą vienintelį įvykį, trumpu žybsniu nepajėgusiu nuskaidrinti anuometinės padėties.

Tik užsimenama apie ATR svarbiausią tragediją – esą jos lietuviškos žemės XVIII a. pabaigoje visai natūraliai atitekusios Rusijai. Šiandien rusiškame internete gausu pasipiktinimo – kažkas aptiko ten išleistą knygą, kurioje užsiminta apie anuometinę okupaciją – esą tai šmeižtas, esą tuomet lenkai ir lietuviai patys tapo Rusijos imperijos pavaldiniais (kaip ir 1940m.).

Reikia pagirti priedu tapusį 30 skyrelį „Trys iškylos į Vilnių“ (p. 284-297), kur visai smagiai aprašomos mūsų sostinės įdomybės (tiesa, vėl nepaliečiant esminių temų – Vilniaus lietuvėjimo ir lenkėjimo, buvusios plėtros ir netekčių). Deja, vėl pasigendama likusios Lietuvos – dabar jau pradedame suvokti, kad viską skiriant vieninteliam miestui (tegu ir sostinei) galop bus blogai visai šaliai. Šios knygos skaitytojai taip pat liks apgauti – jie daugiau ką naudingo sužinos apie Vilnių nei apie visą likusią Lietuvą. Deja, ir žinios apie sostinę neretai kartojasi atskiruose skyriuose.

Trumpai paminėtini ir bendrieji knygos trūkumai. Nors šis veikalas vadintas „Lietuvos istorija“, bet nemaža jo dalis skirta visai kitiems kraštams. Jau kalbėjau apie puslapius puošiančias spalvotas iliustracijas, kuriose pernelyg daug visai svetimų kraštų vaizdų. Tinka Lietuvą lyginti su kitais kraštais, jei pagrindinis dėmesys skiriamas mūsų kraštui, o ne kitiems. Antai, p. 210 paminėtos bene pirmosios Lietuvos katės. Deja, kelis kartus tiek puslapių ploto užima kačių atvaizdai iš Egipto ir Nyderlandų. Gal tingėta surasti kokį paveikslą iš lietuviškų žemių – panelė su kačiuku ar pan. Piktai juokaujama, kad ieškantiems žinių apie Lietuvos praeitį, ateityje gal reikės studijuoti Egipto ir kitų šalių istorijas – gal ten neatsakingi autoriai ištisus puslapius skirs tolimai Lietuvai.

Labai nuvylė knygos žemėlapiai. Mažai informatyvios ir nepatrauklios schemos užima daug vietos, tačiau iš jų galima sužinoti visai nedaug. Vėl tenka prisiminti įspūdingus ir turiningus istorinius žemėlapius Vakarų leidiniuose, kuriuos galima studijuoti valandų valandas. Vargu ar šios knygos neįdomūs žemėlapiai sužavės įmantrų kompiuterinių žaidimų prisižiūrėjusius, internete nardančius Lietuvos jaunuolius.

Šiais laisvės ir demokratijos laikais lyg ir netiktų priekabiauti – esą tegul autoriai rašo kaip nori, demonstruodami savo nemokšiškumą ir tendencingumą. Tačiau šios knygos leidybą iš mūsų šalies mokesčių mokėtojų lėšų dosniai finansavo Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba. Leidinyje apdairiai nutylėti šios knygos lobistai, rašę jos rankraščiui rekomendacijas ir teigiamus atsiliepimus. Veikiausiai dauguma jų to veikalo net nepaskaitė – atseit, autorius savas žmogus, vis šneka per televizijas, kartu puotaujama ir t.t. Taip Lietuvoje lengvai byra valdiški pinigėliai įvairioms avantiūroms.

Tektų užjausti ir solidžią „Baltų lankų leidyklą“. Ten irgi nepasirūpinta atidžiai perskaityti rankraštį, ištaisyti bent ryškiausias klaidas ir kvailystes.

Prie jau paminėtųjų pavyzdžių pridursiu dar vieną Bumblauskų „perliuką“ – „Mūriniai pastatai Lietuvoje prigijo sunkiai… didelių patalpų nemokėta šildyti“ (p. 213). Išties graudu skaityti tokias nesąmones. Dar prieš tūkstančius metų mamutų medžiotojai tundroje išgyvendavo šildydamiesi prie laužų, susisukdami į žvėrių kailius – negi kokiais Mindaugo laikais lietuviai esą būtų mirtinai sušalę kokioje mūrinėje menėje, gal pamiršę visą protėvių patirtį.

Blogiausia, kad prisidengus spalvotais paveikslėliais ir labiau vykusiais puslapiais, Lietuvos jaunimui peršamos, kaip dabar sakoma, feikinės žinios – atseit, vienuolių ordinas tai valstybė, dvaras tai pastatas ir t.t. Gal oficialiosios Lietuvos Respublikos institucijos remia ir tokius, pavyzdžiui, aritmetikos vadovėlius, kuriuose teigiama, kad 2×2=17. Užjaučiu sąžiningus istorijos mokytojus, kuriems teks piktai bartis su kokiais užsispyrėliais, šaukiančiais „o Bumblauskai rašė visai kitaip!”

Dar liūdniau, kad knygoje nenorėta sąžiningai apibūdinti ilgaamžių Lietuvos ir Lenkijos santykių. Nutylėti svarbiausieji jų momentai – ankstyvosios lietuvių ir lenkų kovos, Lenkijos kryžiuočiai, pirmieji susitarimai ir sandoriai, vėlesni įvairiapusiai ryšiai ir pan. Teigiant, kad Radvilos sulenkino Lietuvą, kad ten įsigalėjo lenkiškoji kultūra, niekaip nepaminima Mažoji Lietuva, kurios lietuvybės beveik nepalietė lenkiškos įtakos. Visoje knygoje vengiant skaičių ir aiškesnių duomenų, nutylėta, kad vadinamoji lenkiškoji Lietuvos kultūra apėmė tik nedidelį anuometinės visuomenės sluoksnelį. Nenorėta priminti, kad eiliniai mūsų krašto žmonės, dauguma kaimiečių ir kitų visai neskubėjo sulenkėti, iki pat 1918 m. išlaikydami lietuvių kalbą, protėvių papročius ir savąjį mentalitetą. Nepasakyta, kad tas giluminis savo etninės tapatybės pojūtis per šimtmečius išsaugojo pačią lietuvybę, kad dauguma lietuvių instinktyviai atsispirdavo ilgaamžei polonizacijai, rusifikacijai, germanizacijai, nepuldami prisiglausti prie stipresniųjų kaimynų ir užkariautojų.

Liūdna, kad nenorėta Lietuvos jaunimui bent hipotetiškai paaiškinti svarbiausiųjų dalykų – kodėl susiformavo ir iškilo Lietuva, kodėl neilgai švytėjusi LDK žlugo Abiejų Tautų Respublikos rėmuose ar spąstuose, kodėl lietuviškosios imperijos kūrėjai galop tapo Europos autsaideriais…

Būtų gerai, kad toji ydingoji knyga išnyktų it koks slogutis. Deja, pasklidę jos egzemplioriai dar ilgai nuodys tūkstančių lietuvių jaunuolių protus ir širdis.

Gal ateityje kokie sąžiningi žmonės imsis kurti išties patikimą ir jaunimui pritaikytą Lietuvos istorijos versiją. Tuo galėtų užsiimti ne vien vadinamieji oficialieji istorikai (aptartoje knygoje gėdingai pademonstravę savo nemokšiškumą), bet ir tikrieji Lietuvos praeities mylėtojai. Gal koks talentingas dizaineris kada nors sukurs išties užburiantį veikalą – žaižaruojantį išmone ir išmaningai pateikiamais tikrais (o ne feikiniais) faktais. Gal kas nepatingės apibūdinti lietuviškųjų žemių ūkinės istorijos, surinkdamas žinias apie kaimus ir miestus, skirtingų žmonių gyvenimą įvairiose epochose. Gal kada nors lietuviškai tebekalbantys jaunuoliai atsivertę tokį įdomų leidinį, galės sužinoti kokie iš tikrųjų buvo lietuviai ir Lietuva prieš 500, 1000 ar 2000 metų, kaip tada gyventa ir kovota dėl išlikimo ir ateities. Gal kas nors vaizdingai paaiškins, kada atsirado Lietuvos valstiečiai (kaip ir dvarininkai, baudžiauninkai, miestiečiai bei kiti), kuo jie skyrėsi nuo kitų šalių žmonių, kaip jie keitėsi per amžius, kaip gyveno (skurdžiau ar turtingiau nei kitur), atsakys ir į kitus jaunimui kylančius klausimus. Gaila, kad aptariamos knygos autoriai apsiribojo savo širdims mielesniais dalykais – didikų puotomis, ryšiais su Lenkija, Vilniumi, Žalgirio mūšiu ir pan., kitką palikdami nežinioje.

Belieka apgailestauti, kad A. ir M. Bumblauskų rašinys pretenzingai pavadintas „Lietuvos istorija“, nors tai tėra padrikų žinių ir neretai klaidingų teiginių kratinys, kuriame nebandyta paaiškinti esminių mūsų šalies praeities momentų. Galėtume prisiminti, kad ir kuklius XVIII a. šviesuolius, kurie savo reikšmingus traktatus nepretenzingai vadindavo „Kai kurie pastebėjimai apie…“ . „Kelios pastabos dėl…“ Juokaujama, kad principingesnė leidykla šį veikalą būtų pavadinusi, pavyzdžiui, taip: „Pletkai, šposai ir kitokie pramanai apie Lietuvoje būtus ir nebūtus dalykus“, taip jauniesiems skaitytojams paaiškindama, kas jų iš tiesų laukia, atsivertus spalvingus knygos viršelius.

Tenka apgailestauti, kad „Baltų lankų“ leidykla šį rašinį leido kaip vadovėlį. Beliktų tikėtis, kad ydinga knyga nebus įteisinta ir netaps privaloma mokymo priemone Lietuvos mokyklose. Dar galima padejuoti, kad nemažas leidėjų darbas ir išleistos lėšos nepatenkino vilčių, kad taip ir nesulaukta sąžiningai ir kompetentingai parašyto veikalo mūsų jaunimui, kuriam teks rinktis tarp nuobodžių tekstų ir viliojančios bei spalvingos apgaulės.

2018 m. gegužės 16 d.

Literatūra , , ,



Susiję straipsniai

2 Comments


  1. Vytautas Šilas, Prieš 3 months ago

    Reikia šį straipsnį išspausdinti popierinėje VORUTOJE! Taip galvoja ir dr. Matulevičius. Vytautas Šilas


    • Voruta, Prieš 1 month ago

      P. Vytautai, šis straipsnis spausdinamas „Vorutos“ Nr. 6(848)–8(850), 2018 m. birželis–rugpjūtis. Dėkojame už pastabą.


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra