Marija Remienė: turiu tęsti savo pareigas Tėvynei ir likti, kur esu

Autorius: Data: 2020-03-26 , 07:52 Spausdinti

Marija Remienė: turiu tęsti savo pareigas Tėvynei ir likti, kur esu

Marija Bareikaitė Remienė. N. Tuškevičienės nuotr.

Neringa TUŠKEVIČIENĖ, www.krastozinios.lt

Turbūt nerastume gražesnio Tėvynės meilės pavyzdžio, kaip Širvintų rajone, Musninkų apylinkėse gimusios ir vaikystę leidusios Marijos Bareikaitės Remienės. Gyvendama už tūkstančių kilometrų, ši moteris neužmiršta gimtojo miestelio, remia jo bažnyčią, bendruomenę, gimnaziją. Ponia Marija yra aktyvi Lietuvos patriotė – remia ne vieną kultūrinį Lietuvos leidinį, pati rašo knygas. Jungtinėse Amerikos Valstijose ji aktyviai remia JAV lietuvių laikraštį DRAUGAS.

   Marija Bareikaitė Remienė gimė 1930 m. Musninkuose, lietuvių išeivijos JAV veikėja, Musninkų bažnyčios, Alfonso Petrulio gimnazijos mecenatė. Minint Širvintų miesto 535 metų jubiliejų, už lietuvybės puoselėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Širvintų krašto garsinimą pasaulio lietuvių bendrijose, už ypatingus nuopelnus ir išskirtinį indėlį Širvintų krašto mokslo, kultūros, visuomenės gyvenimo srityse ir altruistinę veiklą Marijai Remienei suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas.

    Mūsų pokalbio pradžioje – kovo 11-osios išvakarėse ponia Marija dar nežinojo, kad jau kitą dieną Čikagoje bus apdovanota dar kartą. Marijai Remienei įteiktas Garbės ženklo „Už Pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“ medalis.

    Kovo 11-osios išvakarėse, artėjant ponios Marijos gimimo dienai kalbamės apie meilė Tėvynei ir jos ilgesį. Į KRAŠTO ŽINIŲ klausimus atsako musninkietė Marija Bareikaitė Remienė:

-Kokie Jūsų santykiai su Tėvyne?

– Gimiau Musninkuose, bet visą savo ilgą gyvenimą teko gyventi svetimoje žemėje,  bet dangus yra visur tas pats, keitėsi tik aplinka. Visagalis Kūrėjas taip patvarko mūsų kiekvieno žmogaus gyvenimą, kad kiekvienas priklausome kuriai nors tautai ir turi tėvynę. Vienas iš didžiausių pasaulio pedagogų prof. F. Foerster rašė: “Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet taip pat ir savo krašto, savo tautos ir jos istorijos vaikas.“ Kiekvienas gimdamas negalime pasirinkti nei tėvų, nei kur gyvensime. Bet kiekvienam Tėvynė, tai Dievo duotas mums namas, kurio aš negalėjau pasirinkti.

   Praėjusių metų gale išleidau knygelę apie mūsų šeimos pasitraukimą iš gimtųjų namų, iš Tėvynės į nežinią. Tai nebuvo mano pasirinkimas, bet mano Tėvelio, kuris pasakė geriau gyventi svetur, negu kentėti  kančias Gulage ar  komunisto čebato smūgius. Buvau jauna, nelabai supratau likimo padėties ir nebuvau prisirišusi prie gimtųjų Musninkų. Galvojau apie gimnaziją, apie gyvenimą ir mokytis toliau nuo gimtinės. Mano gyvenimą apsprendė to meto politinė padėtis. Tik bręstant, laikui bėgant ir matant tėvų kančias svetimame krašte, pajutau žmogišką netektį,  meilę savo gimtinei Musninkams ir Dievo duotiems tikriems namams. Daug metų palaikau gerus, artimus santykius su Musninkais, kiek mano jėgos leido. Man viskas labai įdomu sužinoti apie musninkiečių gyvenimą ir pagal išgales, padedu aplinkai. Pirmiausiai atnaujinau  Šv. Trejybės šventovę, kur buvau pakrikštyta ir vėliau barsčiau gėles, padėjau mokyklai bei jų mokiniams, ir geriems kraštiečiams, kurie dirba, rūpinasi Musninkų apylinkei klestėti.

-Ar gimtinės ilgesys nenublanksta, patyrus aukštesnį gyvenimo lygį….

-Gyvenantiems Lietuvoje daugumai atrodo, kad svetur gyvenimas yra  rožėmis klotas: doleriai, kaip lapai, auga ant medžių, kultūra padėta, kaip ant lėkštės, tai tik džiaukis ir gyvenk. Gal tokio galvojimo vedami, daug tautiečių palieka savo tėvus, net savo šeimas ir iškeliauja į svajonių kraštą. Bet gyvenimas nėra pasakų karalystė, nes viskas priklauso, pagal lietuvišką pasakymą – kaip dirbsi, taip  išsimiegosi, taip ir gyvensi. Gyvenimo lygis priklauso nuo darbo ir sunkaus darbo. Tenka daug ko atsižadėti, kad padėtum artimui, paliktiems giminėms, savo bažnyčiai, lietuviškai mokyklai, nes niekas kitas mums nepadės. Svetimame krašte neturime ministerijos, bet esame patys  “ministerijos“, su savo sunkiai uždirbtas doleriais. Kiekviena tauta reiškiasi savais ypatumais ir kultūra. Sunku, bent man,  priimti svetimos šalies kultūrą, nes ji man yra svetima. Nuo jaunystės buvau tėvų auklėjama mylėti savo paliktą Tėvynę, prisidėjo  ir lietuviškos mokyklos. Gyvendama 70 metų svetur, neįsigijau jokios svetimtautės draugės ir senatvėje likau vieniša. Kiekvienas  žmogus, kaip ir tauta, kaip medis, žydi ant nuosavų šaknų.

Mūsų tauta būtų stipri ir nesunaikinta, bet ją sunaikino  Sovietų okupacija.  Kada mūsų tauta buvo pastatyta ant žiaurios hamletiškos gyvenimo tikrovės likimui: gyventi ar likti, o greičiausiai žūti. Taip atsiradau tėvų sprendimu  svetimame krašte ne pagal savo norą. Amerika neturi savo tikro krašto patrioto. Neturi ir savos kultūros, nes Amerika įvairiausių kraštų kratinys. Lietuva yra kultūringa tauta ir turi savo  kultūrą. Vienas Amerikos konsulas, sveikindamas mūsų lietuvius bendruomenės darbuotojus kalbėjo,  kad jis daug kraštų yra atstovavęs, bet Lietuvoj pilna kultūros. Jis savo šeimos narius ragino lankyti kuo daugiau  koncertų, muziejų, teatrų ir pamatyti kraštą, kuriame pilna kultūros. Man nesuprantama, kad Lietuvoje pamėgdžiojama laukinę amerikonišką kultūrą savo judesiais ir dainomis. Dalyvavau Lietuvos konsulo suruoštame Kovo 11-tosios minėjime kur muzikos dalį atliko dainininkė iš Lietuvos Jautokaitė. Tai nebuvo dainavimas, bet rėksmas iš visų savo jėgų. Dainos ir kalbos angliškai, nors dauguma dalyvių buvo lietuviai. Ne tik aš, bet ir kiti kalbėjo, kad tokiame minėjime tiktų lietuviškos dainos. Juk  muzika bei dainos  kalba visomis kalbomis.

– Ar sunku mylėti savo gimtą kraštą per atstumą?

-Mūsų tautos mintytojas Vydūnas taip rašė, kad ”Tautos vaikai turi savo pareigas savo Tėvynei, tai žmogaus pareigos“. Kitas filosofas teigė, kad mylėk savo Tėvynę juo labiau ji bus pažeminta, tuo labiau ją mylėk“. Tik pagalvokime apie partizanų meilę Tėvynei, nes tik tas Tėvynę myli, kas su ja kartu kenčia ir džiaugiasi. Bet pirmiausia padėk  Tėvynei gyventi.  Negalima Tėvynės mylėti, nepuoselėjant jos tautinio charakterio bei jos tautinės reiškimosi formos. Jei mylime žmogų, jam atiduodame kas yra brangiausio ir geriausio. Pati prigimtis to moko, kad  vartojimas savo kalbos, kuri didina ir  išlaiko bendrumą yra broliška meilė.

Nuo jaunystės nepamiršau lietuvių kalbos, kalbėjau ir meldžiuosi iki šios dienos lietuvių kalba. Visi mano draugai ir daugės buvo ir yra lietuviai. Giedant Tautos himną, lieju ašaras. Metų metais gyvenant išeivijoje mūsų linkėjimai Naujuose Metuose buvo, kad kitus metus sutiktume Tėvynėje, kad kitas metines šventes ar gimtadienius švęstume Lietuvoje.  Bet laikas bėgo ir pasirinkimo nebuvo kur gyventi, kaip grįžti į savo gimtuosius namus.  Mano pačios pasirinktas gyvenimo stilius  buvo išlikti lietuve ir padėti savo tautiečiams pagal išgales, eiti savo tėvelio pėdomis.  Dabar turiu galimybę švęsti šventes Lietuvoje per kompiuterį: sutikau Lietuvoje Naujuosius 2020 metus, švenčiau Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 30-tą jubiliejų. Liejau džiaugsmo ašaras stebėdama kariuomenės paradą ir visą šventę. Niekur nėra taip gražu, kaip Lietuvoje. Viskas kas lietuviška man yra brangu. Bet mano amžiui metai savo daro. Turiu sutikti tęsti savo paskutines gyvenimo dienas kaip yra, tęsti savo pareigas Tėvynei ir likti, kur esu.

 

https://www.krastozinios.lt/2020/03/17/04/56/m-remiene-turiu-testi-savo-pareigas-tevynei-ir-likti-kur-esu/

Lietuva , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra