M. Laurinkus: nepriklausomybę atkūrė politikuojantys neprofesionalai

Autorius: Data: 2013-06-01, 10:13 Spausdinti

M. Laurinkus: nepriklausomybę atkūrė politikuojantys neprofesionalai

 Vladimiras Laučius, LRT.lt

Lietuvos valstybė tampa valdininkiška, o didžiausia dabartinio politinio elito yda – išpuikimas. Taip naujienų tinklalapiui LRT.lt Sąjūdžio 25-mečio išvakarėse teigė buvęs Sąjūdžio Seimo tarybos narys Mečys Lurinkus.

„Geras vadovas ar tarnautojas turi mokėti bendrauti žmogiškai, o dabar vis daugėja tuščiai pasipūtusių. Žmonės, nepasižymintys vadovų savybėmis, vaidina generolus“, – stebėjosi M. Laurinkus.

– Daug ginčijamasi dėl nuopelnų Lietuvos nepriklausomybei. Vieni didžiausius nuopelnus linkę priskirti Vytautui Landsbergiui ir Tėvynės sąjungą įsteigusiems politikams. Kiti sako, kad ne mažiau svarbus buvo ir nuo TSKP atsiskyrusių Lietuvos komunistų vaidmuo, ir V. Landsbergio bendražygiais netapusių Sąjūdžio aktyvistų indėlis. Koks Jūsų požiūris?

– Su tokiu nuopelno priskyrimu, nors didžia dalimi jis ir teisingas, nesutiktų ir V. Landsbergis.  Iš Sąjūdžio Seimo ir  tarybos  tik nedidelė dalis tapo Tėvynės Sąjungos nariais.  Daug iškilių visuomenės žmonių, atlikę savo pareigą ir net nulėmę abejojančių dėl nepriklausomybės skelbimo Lietuvos gyventojų nuomonę,  priėmus  Lietuvai svarbiausią sprendimą, iš politikos pasitraukė.

Teiginys, nors gal jau ir banaliai skambantis, kad Sąjūdis buvo visų  neabejingų ir mąstančių  žmonių telkinys, yra  teisingiausias.  Sąjūdžio taryboje vyravo įsitikinimas, kad be atsiskyrusios Lietuvos komunistų partijs (LKP) nepriklausomybės atkurti nepavyks.

– 1990-aisias ir dar kurį laiką labai slėgė aplinka: nepriklausomybė paskelbta, bet aplinkui tebešurmuliuoja sovietų kariai, visur akį rėžia rusiški užrašai, sovietine dvasia dvelkia pastatai, gatvės, transportas, įstaigos, parduotuvių asortimentas, kolūkių palikimas, didelės visuomenės dalies abejingumas ir įpročiai. Ar visa tai nevertė abejoti iškovotos laisvės tikrumu ir tvarumu?

– Galima buvo vadovautis didžiųjų pasaulio revoliucijų pavyzdžiu, „iššluoti“ senojo režimo gatves. Bet to iškart buvo atsisakyta, pristabdyti karštakošiai, raginę griebti už gerklės „buvusiusius“. Sąjūdis vengė  žodžio „revoliucija“, nes suprato, kokią emocinę įtaką tai turėtų  savo veiksmų svarstyti nepratusiems žmonėms.

Žodis „revoliucija“ būtų galėjęs paskatinti karštakošius galvoti apie jėgos panaudojimą ir panašius dalykus. Sąjūdžio metais iš tam tikrų įsitikinimų žmonių daug kartų teko girdėti, kad reikia viską „šluoti“ ir nieko nepaisyti, griežtai prižiūrėti ir bausti kolaborantus. Daug kas norėjo smarkiai išplėsti kolaboravimo sampratą. Mano vertinimu, tai buvo karštakošiški siūlymai. Ir nors mitinguose niekas kalbų necenzūruodavo, buvo stengiamasi užtikrinti, kad karštakošiai mikrofonais nesinaudotų.

Kai Sąjūdis priėmė atsinaujinusią LKP, nuskambėjo nemažai priekaištų dėl esą nevykdomos desovietizacijos. Tuos priekaištus paprastai žerdavo minėti karštakošiai revoliucionieriai. Net ir Sąjūdžio Seimo taryboje buvo žmonių, kurie sakė, kad reikia griežtai atsiriboti nuo LKP ir remtis tik Sąjūdžio kuriamomis struktūromis. Tačiau vyravo nuomonė, kad šitoks visuomenės suskaidymas būtų naudingas Maskvai.

– Kai kurie Sąjūdžio laikus tiriantys politologai prieina prie išvados, kad didžiausią mūsų laikų politinę pergalę – Kovo 11-ąją – pavyko iškovoti dėl tokių visuomenės grupių, kaip žygeiviai ir hipiai, aktyvumo. Ar pritariate šiai nuomonei?

– Nepriklausomybę  atkūrė politikuojantys neprofesionalai.  M.Gorbačiovas nuolat kartodavo  Sąjūdžio ir Liaudies frontų atžvilgiu – „Eto, ponimajete, čistejšeje politikanstvo“ („tai, suprantat,  gryniausias politikavimas“). Ir Algirdas Brazauskas neretai primindavo – jie kalba, kas ant seilės užeina, nes už nieką neatsakingi. Tačiau  Sąjūdžio žmonės kalbėjo pilietinės visuomenės , o ne sunorminta  nomenklatūros kalba ir visiškai nematė reikalo savo vartojamų terminų, ar tai būtų tautiškumas, ar nepriklausomybė, „moksliškai“ apibrėžti.

Politika Atgimimo metais teko užsiimti neprofesionalams – žmonėms, atėjusiems iš akademijos, menininkų sąjungų, mokytojams. Tie žmonės pirmąkart gyvenime susidūrė su politinę – nacionalinę ir tarptautinę – reikšmę turinčiais sprendimais. O kalbant apie žygeivius, turiu pasakyti, kad aš pats aktyviai dalyvavau jų veikloje. Taip, savo vaidmenį suvaidino ir žygeiviai, ir sovietmečiu susibūrusios autentiškų dainų grupės. Tų grupių neformaliuose pokalbiuose buvo svarstomi ir politiniai klausimai, tarp jų – Lietuvos ateitis.

Kuriantis Sąjūdžiui, iš sovietmečio „unergroundo“ grupių atėję žmonės stovėdavo per mitingus pirmose gretose. Sąjūdžio laikų nuotraukose matyti daug pažįstamų veidų – žmonių, dalyvavusių kaip tik tų grupių veikloje.

– Šiandien dažnas politikas mėgsta girtis nesąs politikas, politinės veiklos siūloma „nepolitizuoti“, politikai raginami nepolitikuoti, kartojama klišė „reikia dirbti, o ne kalbėti“. Kaip paaiškintumėte šį reiškinį?

– Jeigu visuomenė nepolitikuos, nekeiks valdžios ir nekovos už savo teises „barikadose“, valstybę  ištiks stagnacija. Posakį „reikia dirbti, o ne kalbėti“ labai mėgo Augustas Pinochetas.

– Kokias matote esmines visuomenės kaitos tendencijas tarp 1988-ųjų ir 2013-ųjų?

– Esminis skirtumas tarp šių datų – problemų susmulkėjimas. Nepriklausomybė yra nuolatinis plebiscitas. Vėl atsirado  tarybinė buitinė psichologinė nuostata – aukščiau esantys geriau žino. Lietuvos valstybė tampa valdininkiška.

– Kaip pasireiškia tas valdininkėjimas?

– Elgesio manieromis. Žinoma, valdininkija reikalinga. Tačiau pastaruoju metu, bendraudamas su valdininku, vis dažniau įsitikini, kad jis jaučiasi esąs svarbi persona. Ir ta svarbumo pajauta visai nebūtinai atitinka tikruosius valdininko gabumus, protą. Tiesiog jis jaučiasi labai svarbus, reikšmingas.

Po Kovo 11-osios į valstybės tarnyba atėjo nemažai naujų žmonių, kurie nebuvo tokie valdininkiški. Jie buvo paprastesni, natūralesni, nuoširdesni. O dabar svarbios personos povyza labai krinta į akis.

– Ar pastebite, kad dabar viskas suvedama į skirtį „geras / blogas vadybininkas“? Susidaro įspūdis, kad šių dienų valdymo idealas – susireikšminęs „geras vadybinkas“.

– Valdininkiškumas nebūtinai susijęs su vadybos išmanymu. Tačiau aš apskritai nelabai suprantu, kas yra tas vadybininkas. Šis žodis skamba keistai. Ką reiškia – „turi arba neturi vadybos įgūdžių?“ Yra žmonių, kurie geba vadovauti kolektyvams, ir yra tokių, kurie negeba – dažnai dėl savo būdo. Taip buvo ir anksčiau, kai apie jokią „vadybą“ dar niekas nekalbėjo ir jos nemokė. Norint būti geru vadovu, reikia norėti ir gebėti bendrauti, organizuoti, būti visuomeniškam. Kas yra tikras visuomenininkas – iš karto matyti.

Šiaip ar taip, geras vadovas ar tarnautojas turi mokėti bendrauti žmogiškai, o dabar vis daugėja tuščiai pasipūtusių. Žmonės, nepasižymintys vadovų savybėmis, vaidina generolus.

– Ką manote apie šių dienų Lietuvos politinį elitą ir intelektinius, vertybinius mūsų valstybingumo pamatus?

– Dėl posto ir pinigų žmogas automatiškai netampa protingas. Daug politikų nebetobulina savęs.  Atkuriamajame Seime visi graibstė pradėtas leisti plonais viršeliais politologines knygeles, domėjosi, kas yra konservatizmas, liberalizmas. Buvo dažnai rengiami seminarai su pradėjusiais studijuoti politikos mokslus.

Niekas nevaizdavo viską žinančių. Sąjūdietiškoje politikoje buvo daug naivumo, bet viską atpirkdavo nuoširdumas ir paprastumas. Klaidų niekas neprilygino valstybės išdavystei. Ir išvis tokių vertinimų ir apibudinimų  buvo vengiama.

Dabar aukšto rango politikai mėgsta sakyti – viskas yra sudėtingiau, bet nėra laiko paaiškinti.  Europos Parlamento nariai dažnai apsigaubia paslaptingo, tik jiems vieniems suprantamo, žinojimo skraiste. Televizoriaus ekrane ironiškai šypsosi. Išpuikimas – tai šio meto politinio elito didžiausia yda.

Lietuvos Sąjūdis , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra