Likimo padabintas ilgu žydėjimu apsilankantiems Palūšėje

Autorius: Data: 2016-11-15, 08:17 Spausdinti

Likimo padabintas ilgu žydėjimu apsilankantiems Palūšėje

Dalia SAVICKAITĖ, Palūšė, www.voruta.lt

Kuo gilyn į žiemą, tuo vasariškesni prisiminimai… Net kelios Utenos apskrities gyventojų ir jų svečių kartos, prisimindamos keliones po Aukštaitijos nacionalinį parką, geru žodžiu pamini ir legendinį, bene pirmąjį, bet tikrai ilgiausiai (kitąmet minės 80-ą gyvenimo ir 55-ą turizmo veikėjo jubiliejus) turistų grupes šiame regione lydintį Albertą Umbražiūną. Impozantiškos išvaizdos, plataus intelekto, įspūdingo balso šmaikštautojas įsimena ilgam. Daugiau nei pusę amžiaus jis yra Ignalinos (o gal net ir aplinkinių Utenos ir Švenčionių rajonų) vizitinė kortelė arba, kaip dabar sakoma – veidas. Iš Alberto lūpų šimtai tūkstančių apsilankiusiųjų sužinojo apie jo gimtojo rajono savitumą, jo pagalba pamatė nuostabų kraštovaizdį, išgirdo apie čia gyvenančiųjų tikėjimus, verslus ir šventes.

1960 m., pradėjęs studijuoti lietuvių kalbą tuometiniame Pedagoginiame institute, jau po antro kurso vasaromis lydėjo valčių vilkstines Aukštaitijos NP ežerynu iš tuometinės Palūšės turistinės bazės, kuri buvo įkurta 1959 m. Tapo tuomet ir net šiomis dienomis merginų tarpe labai populiariu turizmo instruktoriumi. Dabar „instruktoriai“ dažniausiai jau privataus verslo atstovai ir vadina save valtininkais, o kas pageidauja solidžiau – visokių plaukimo priemonių nuomotojais, kurių kompetencijoje ir maršrutų pristatymas. Alberto – pėsčiojo turisto – „praktiniai“ užsiėmimai gana ankstyvi ir graudūs. Iki mokyklos Tverečiuje iš ryčiausio Lietuvoje Smilginiškių kaimo – 7 km, vėliau vienu du su broliu gyveno mažučiame 4×4 namelyje, bet jau neklampojo per pusnis. Didžiausias išbandymas buvo kuomet juos – šauktinius į armiją – susodino žiemos metu sunkvežimin ir iš Tverečiaus nuvežė į Ignaliną registracijai. Nuvežė ir paliko, grįžti nebuvo kuo. Namo iškeliavo vyrukai dviese, žiemą, pėsčiomis, tamsoje… o kilometrų tai trisdešimt trys… Šis turistinis „praktikumas“ baigėsi sėkmingai.

Turizmo istorija pasakoja, kad nuo Adomo ir Ievos prasidėjusi ekskursija į Rojaus sodą, prieš antrąjį pasaulinį karą įgavo naujų bruožų. Dutvaileris sugalvojo mažo žmogaus, liaudies turizmą, o Hitleris akcentavo stiprių nervų tautos kūrimo idėją, grupinį keliavimą poilsio tikslais, savaitgalinius žygius. Kitaip sakant „sukūrė“ socialinį turizmą, turintį tikslą palaikyti dirbančiųjų darbingumą, ugdyti fizines galias, gerinti psichinės sveikatos būklę. Pokario metais Sovietų sąjungoje nuo šios idėjos nebuvo toli „nužengta“. Taip vadinamo grupinio, o gražiau – kolektyvinio – turizmo organizavimu pradėjo užsiiminėti profsąjungos. Visoje šalyje buvo sudaryta apie 150 maršrutų, kurių vienas populiariausių buvo Ignalina-Trakai-Birštonas-Palanga. Ignalinoje (supraskite – Palūšėje) turistai iš įvairiausių didžiulės šalies respublikų  būdavo savaitę. Keturias iš septynių dienų jie praleisdavo vandens žygyje. Į profsąjungų apmokėtų paslaugų paketą (kaip sakytume dabar) įėjo ir grupę globojančio instruktoriaus paslaugos. Jis atvykusiuosius sutikdavo, pravesdavo „instruktažą“, surinkdavo parašus sąraše, patvirtinančiame tai, kad turistas saugumo instrukciją išklausė, organizuodavo smulkaus inventoriaus ir maisto davinių paskirstymą, „susodindavo“ į valtis, mokydavo irkluoti, lydėdavo žygyje, padėdavo įkurti stovyklavietes, ruošti vakarienę, bintuodavo pūslėmis „nuėjusias“, neįgudusias rankas, organizuodavo atsisveikinimo vakarą ir galybę kitų darbų. Žodžiu buvo visos grupės ir kiekvieno atskirai tėvas ir mama viename… Populiarėjant šiam maršrutui (o šiame procese daug lėmė ir su atvykstančiais dirbusiųjų asmenybės) atsirado ir instruktorių „viršininkas“ – vyr. instruktorius. Juo dirbo T.Šarkus. Šiam išėjus dirbti žurnalistinio darbo į tuometinę „Tiesą“, juo tapo Albertas Umbražiūnas. Palūšėje besiilsintiems per tas 7 dienas buvo organizuojamos ir ekskursijos pėstute: keliaudavo į Ignaliną viena Gavio ežero puse (per senąją pervažą) iki Sporto centro, grįždavo per Strigailiškį (dabartinio kelio nebuvo) smėlėtu keliu. Ignalina tuomet atrodė gana „liūdnai“, dabartinėje centrinėje aikštėje galėdavai ir besiganančias ožkas pamatyti… o kaip tai paaiškinti į „vakarus“ atvažiavusiam? Nacionalinio parko dar nebuvo, gamtosaugos ir malkų aprūpinimo poilsiavietėms bei šiukšlių išvežimo klausimais bendradarbiaudavo su Miškų ūkiu (dabar Urėdija). Ignalinoje įsikūrus Zarasų kelionių ir ekskursijų biuro filialui, atsirado ir kelionės autotransportu. Ši turizmo kryptis sparčiai populiarėjo įsikūrus Parkui ir jo pažintiniams maršrutams.

Parduotos studentiškos vasaros ilgainiui tapo pagrindiniu užsiėmimu, pragyvenimo šaltiniu baigus pedagogikos mokslus. Iki šiolei Albertas su malonumu pamena jau a.a. moksladraugį Tomą Šarkų, kuris jam pasiūlė vasaromis padirbėti Palūšėje. T.Šarkus buvo ir jo „instruktorius“, kadangi tokių žemėlapių, maršrutų aprašymų, kokius turime dabar, tuomet tiesiog nebuvo… Maršrutas ir jame teiktina informacija buvo „įrašyta“ galvos „atmintinėje“. Pirmuosius kartus visos protakos tarp ežerų, visos įlankėlės stovyklavietėms atrodė vienodos… kai jauni instruktoriai pasiklysdavo, tai išsisukdavo pasakę, kad ši protaka užžėlė ir valtis reikia persinešti…  Patirtis ir draugiškas patarimas tuomet lėmė daug. Apsistojus poilsiavietėse turistai dar būdavo pėsčiomis palydimi į Šuminų, Salų kaimus, vykdavo sporto žaidynės. Albertas pamena, kokius „kryžiaus kelius“ reikėdavo nueiti norint paruošti vienokio ar kitokio maršruto aprašymą. Nors kariniais žemėlapiais nelegaliai buvo naudojamasi visą laiką, bet, norint paruošti legalų leidinuką, reikėjo leidimus gauti Rygoje veikusioje kartografijos tarnyboje… Problemų kėlė ir tuomet dar taip nesuaktualinta ekologinė situacija. Susiruošusiems į žygį buvo išduodami konservai. Sunaudojus maistą skardinės likdavo. Pradžioje bandydavo jas „laidoti“, bet jas užuodę miško žvėrys iškasdavo. Naujai atvykusią grupę pasitikdavo nekoks vaizdelis… Tuomet direktorius įvedė naują tvarką: kiek skardinių paėmė grupė, tiek grįžusi turi atiduoti… Ne visuomet Lietuvoje vasaros vėsios… kvapelis per keturias kelionės dienas tapdavo itin nepatrauklus… Kirvius išduodavo tik gaisrui gesinti: kad turistai jais nekirstų medžių laužams įrankius ištepdavo juodai… Ilgainiui problemų pradėjo kelti ir „laisvieji“ turistai bei instruktoriai. Tuo tikslu atsirado dviejų tipų poilsiavietės: organizuotiems ir laisviesiems turistams. Tai ne tik todėl, kad instruktorius buvo atsakingas už grupės saugumą, bet ir dėl skirtingai suprantamo „aktyvaus poilsio“… Bene garsiausias „laisvasis“ instruktorius – daugeliui žinomas Tarzanas – jau a.a. A.Arcimavičius iš Kauno. Jis kurį laiką dirbo turistinėje bazėje, bet vėliau, būdamas kaunietiškai verslus, išplėtojo savo veiklą. Deja, ne visi ją atsimena pozityviai.

Palūšės turistinė bazė, pirmuosius turistus nakvindavusi metalinėse lovose karinėse palapinėse, skalbti rūbus siūliusi „balėjoje“, grandine (kad nepavogtų) prirakintoje prie vandens krano, ilgainiui tapo moderni ir tenkino tuometinio tarybinio, užsienio mažai mačiusio žmogaus poreikius, nuolat pirmavo tarp kitų turistinių bazių. Pasikeitus politinei santvarkai ir sumažėjus turistų srautams iš kitų respublikų, nebeliko finansinių pajėgumų keistis. Tuomet ją priglaudė Parkas, taip išgelbėdamas nuo bankroto (visos kitos Lietuvos bazės bankrutavo). Veikla įgavo naujų bruožų. Pradėtas organizuoti poilsis černobyliečiams, švietėjiškoms stovykloms, firmoms. Lietuvos profsąjungos dalijosi turtą, įmonių elitui pirko vilas, skaidėsi, kūrėsi, o paprastų žmonių, darbuotojų savaitgalio ar ilgesniu poilsiu niekas nesirūpino. Blogai buvo ir turizmo organizatoriams, ir tiems, kurie neteko galimybės pailsėti dalinai kompensuojant kelialapio kainą iš sumokėto profsąjungos nario mokesčio… Turizmo organizatoriai rado išmonės ir resursų išlaikyti objektą veikiantį ir paruošė jį modernizavimui. Deja, modernizuojant objektą pradėjo intensyviai keistis Parko vadai, o bazė – rekreacijos centras vegetuoja…

Visą šį „transformacijų“ laiką iki dabar A.Umbražiūnas veda ekskursijas autoturistams. Pats sako, kad „sausumoje“ dirbti paprasčiau. Jo manymu – ekskursija yra pamoka, kurioje turi būti įvairiausių elementų, kurios sėkmingam vyksmui reikalingos ir psichologinės žinios, tad praverčia baigti mokslai. Jis nesistengia klausytojų apstulbinti datomis ir faktais, ieško būdų apie šiuos dalykus pateikti intriguojančios informacijos, kuri paskatintų namo grįžusį ekskursantą detaliau pasidomėti. Mėgsta pajuokauti, faktus pateikti palyginime, laikas nuo laiko pateikia kontrolinius klausimus, kad pasitikrintų ar jį girdi. Bene iškiliausias „turistas“, kurį jam teko globoti šiam poilsiaujant Palūšėje – Vytautas Landsbergis su žmona ir vaikais. Tai buvo pirmame Nepriklausomybės penkmetyje. Šią šeimą sužavėjo Vaidžiuškių bitininkų medus, Šuminuose – audiniai. Albertas liūdnai mini faktą apie Trainiškio ąžuolo žūtį. Pirmiausia – vedant ekskursijas nebebus tarpinio sustojimo, nes nebėr ką lankyti… Ąžuolas sukeldavo daug emocijų: šalia jo ne tik puikios nuotraukos, bet ir daug mistikos. Viena uteniškė grupei atsitolinus paprašė leidimo pralįsti pro kamiene atsiradusius tarpus, mat ji esanti užburta, o būrėja sakė, kad ji turi „praeiti pro medį“, kaimo žmonės pagąsdindavo, kad į kamieno kiaurymę įlindusi moteris pastosianti. Grupei būdavo juoko stebint jaunas paneles… A.Umbražiūną kiek piktina perdėtas lietuvaičių noras gedėti netekus, o ne saugoti turint, nes būtent taip dabar yra dėl Trainiškio ąžuolo: vėtrą aprašantys žurnalistai vis ąžuolui po šimtą metų savo straipsniuose „prilipdo“. Paskutiniame, kurį skaitė, jis, regis, jau 800 metų turėjo… Prarasta ir proga moksleiviams paaiškinti, kad tarmės – geras dalykas: pasakyk mokytojai, kad buvai prie užuolo, kaip aukštaičiai sako, ir neliks klausimo apie rašybą žodžio pradžioje…

Jam ne kartą įvairiuose dideliuose ir mažuose renginiuose teko Ežerinio, Neptūno personažas – ir jie, kaip Albertas dabar, žmonėms savo tiesas sakydavo sausumoje… Dėl savo impozantiškos išvaizdos ir griausmingo vokalo ne kartą buvo ir žynio rūbus apsivilkęs: savo aktoriniais gabumais „pritrenkė“ užsienio svečius pirmajame „Ežerų sietuvos“ festivalio atidaryme ant Ladakalnio, bitininkystės muziejuje. Saviausios jam – Užgavėnių kaukės, mat jose daug žaismės. Parke organizuotas žiemos palydėtuves jis papuošdavo ne tik savimi, bet ir savo sodo gėrybėmis: tai džiovinti, tai puikiai išlaikyti jo sodo vaisiai iki vėlyvo pavasario paįvairindavo bendradarbių kavos pertraukėles. Per visą spalvingą turizmo organizatoriaus veiklą keliavo su išskirtine, supratinga bendražyge, kurso drauge (tuomet lituanistų kurse buvo tik po 3-4 vaikinus), tvirto charakterio, kritiška ir kantria aukštaite nuo Antalieptės. Tik žiemomis, kuomet tekdavo ruošti maršrutų aprašus, Albertas turėjo galimybių daugiau laiko skirti šeimai, kurioje augo sūnus (jį mes pažįstame kaip Vyriausybės atstovą Utenos apskrityje) ir dukra. Dabar abu lituanistai Umbražiūnai daug dėmesio skiria tam, kad užsienyje gyvenanti vaikaitė nepamirštų senelių kalbos, Albertas – savo rečiau naudojamas kūrybines galias realizuoja sodininkystėje, o jo priesaika – ištikima literatūrinių renginių lankytoja.  Kiekvienam metų laikui – savas žydėjimas.

Lietuva , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra