Lietuvos žemės vardyno anketos fragmentas

Laimutis BILKIS, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas, Dalia KAČINAITĖ-VRUBLIAUSKIENĖ, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro mokslo darbuotoja, www.voruta.lt

Kalbininkas Kazimieras Būga 1922 m. rašė: „Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai. Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti“.

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyvuose sukaupti ir saugomi unikalūs mūsų šalies žemės kalbos, t. y. vietovardžių, duomenys. Ypač vertingi tarpukariu (1935–1940 m.) ir pokariu surinkti vietų vardai, atspindintys natūralią, kolektyvizacijos, rusinimo, melioracijos dar nepaveiktą lietuvių vietovardžių sistemą, teikiančią daug žinių kalbotyrai, geografijai ir kultūrai. Siekdami, kad seniai surinkti vardai nedūlėtų kartotekose ir bylotų krašto istoriją ne tik baltų kalbų tyrėjams, bet ir kiekvienam ja besidominčiam Lietuvos gyventojui, Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro darbuotojai archyvų duomenis kelia į internetą.

 „Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė“ ((lkiis.lki.lt) nuorodą į bazę galima rasti ir Lietuvių kalbos instituto interneto svetainėje lki.lt) – pirmoji didelės apimties mokslinė visos Lietuvos vietovardžius, ne tik dabar egzistuojančius gyvenviečių, upių, ežerų pavadinimus, bet ir jau išnykusius įvardytų klasių onimus, taip pat žemėvardžius, iš vietinių gyventojų užrašytus tarpukariu, 1935–1940 m., ir pokariu, apimsianti elektroninių išteklių sankaupa internete, kurioje kartu pateikiama išsami informacija apie lingvistinius vienetus – vietovardžius – ir geografinius vienetus – objektus. Bazė pradėta kurti 2007 m. Joje vietovardžiai pateikiami administraciniu teritoriniu principu, t. y. tam tikru laiku į bazę įkeliami ir išanalizuojami visi fiksuoti dabartinės rajono savivaldybės (savivaldybės) teritorijai priklausantys vietų vardai. Nuo 2007 iki 2013 metų į duomenų bazę įkelti Lietuvos miestų, miestelių, seniūnijų centrų vardai ir Birštono, Druskininkų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Pagėgių, Rietavo savivaldybių bei Ignalinos, Švenčionių rajonų savivaldybių teritorijų vietovardžiai. Per 2016–2018 metus, įgyvendinant projektą „Vakarinių pietų aukštaičių integravimas į „Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę“ ir jų kilmės bei motyvacijos tyrimai“ (sutarties Nr. LIP-089/2016), kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal „Valstybinę lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų“ programą, į duomenų bazę įkelti dalies Lazdijų (Kapčiamiesčio, Krokialaukio, Kučiūnų, Lazdijų, Noragėlių, Seirijų, Šeštokų, Šlavantų, Šventežerio, Teizų ir Veisiejų seniūnijų) ir dalies Alytaus (Alytaus, Miroslavo ir Simno seniūnijų) rajonų savivaldybių teritorijų vietovardžiai. Integruoti duomenys leidžia susidaryti vieno Lietuvos kalbinio regiono – vakarinių pietų aukštaičių (užnemunės dzūkų), kurį sudaro Druskininkų savivaldybės teritorija, dalies Lazdijų ir dalies Alytaus rajonų savivaldybių teritorijos, – toponimijos vientisą vaizdą, kuris svarbus siekiant išsaugoti lituanistinį ir kultūrinį paveldą, nes vietovardžiai yra visuomenės istorijos liudininkai ir gali padėti rekonstruoti tiriamo regiono kalbos bei istorijos bruožus.

Teikiant dabartinius dalies Lazdijų ir dalies Alytaus rajonų savivaldybių teritorijų gyvenamųjų vietų vardus su jais įvardijamųjų objektų (miestų, miestelių, kaimų, viensėdžių) ribomis, naudojamasi Lietuvos Respublikos adresų registro grafiniais duomenimis, apimančiais gyvenamųjų vietovių sąlygines ribas, apskričių, savivaldybių, seniūnijų ribas valstybinėje LKS-94 koordinačių sistemoje („© Lietuvos Respublikos adresų registras“). Daugelis upių, ežerų, miškų su vardais perkeliami iš Kosminio vaizdo žemėlapio M 1:50000 vektorinių duomenų bazės („LTDBK50000 © Nacionalinė žemės tarnyba, 1996–2010 m.“) ir Lietuvos teritorijos M1: 10000 georeferencinio pagrindo duomenų bazės („Lietuvos teritorijos georeferencinis pagrindas © Nacionalinė žemės tarnyba, 2003–2010 m.“). Kultūrinę vertę turintys objektai bei jų pavadinimai imami iš Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registro (© Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos).

Nurodytos bazės vis tik neaprėpia visų šiame regione esančių (buvusių) vietovardžių gausos. Į šias skaitmenines geografines duomenų bazes neįtraukti mažesni ežerai bei upės, kitų tipų geografiniai objektai (pvz., pelkės, laukai, balos, pievos ir t. t.), taigi ir jų vardai. Be to, yra nemažai išnykusių vietų vardų, išlikusių tarpukario bei pokario anketose ir kartotekose. Šiais atvejais remiamasi Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyvuose esančiais duomenimis. Daugiausia tokių duomenų į geoinformacinę duomenų bazę integruota iš Lietuvos žemės vardyno anketų (1935–1937 m.), į kurias, apklausdami vietinius gyventojus, įvairiausių vietų vardus surašė pradinių mokyklų mokytojai ir girininkai.

Tose anketose pagal tuometį administracinį suskirstymą surašyta daugelio Lazdijų ir Alytaus rajonų savivaldybių miestelių, bažnytkaimių, kaimų, viensėdžių, dvarų, palivarkų, girininkijų teritorijose buvusių vietovardžių: ežerų, upelių, upių, pelkių, raistų, laukų, dirvų, pievų, kalnų, kelių ir kt. vardų. Anketose taip pat pateikta informacija, kokioje kaimo vietoje vienas ar kitas objektas yra, koks jo dydis (plotas, aukštis, ilgis, plotis), kaip jis atrodo ir pan. Kiekvienos gyvenamosios vietos vietovardžiams skirta atskira anketa, todėl ir bazėje galima susirasti reikiamo miestelio, kaimo, viensėdžio vietų vardus. Žinoma, tarpukariu pasitaikė spragų, t. y. ne iš visų apgyventų vietovių vietovardžiai buvo surašyti, tačiau didžioji dalis į minėtas anketas tikrai pateko.

Geografiniai objektai bazėje pateikiami suskirsčius juos į grupes: gyvenvietės, hidrografija, reljefas, žemės danga, kultūros paveldas. Kiekvienos grupės nariai dar skirstomi į tipus, pvz., gyvenvietės – į miestus, miestelius, kaimus ir t. t., hidrografiniai objektai – į ežerus, upes, balas ir t. t., žemės dangos – į pievas, dirvas, miškus ir t. t. Galima paieška pagal kiekvieną objektų tipą.

Kaip jau minėta, nurodoma visų geoobjektų administracinė teritorinė priklausomybė. Labai pravartu yra tai, kad ne tik dabartinė, bet ir tarpukario. Dabartinė (apskritis, savivaldybė, seniūnija, miestas, miestelis, kaimas, viensėdis) teikiama pagal Lietuvos Respublikos adresų registro duomenis, o tarpukario (apskritis, valsčius, miestas, miestelis, bažnytkaimis, kaimas, viensėdis, dvaras, palivarkas, geležinkelio stotis, eigulio sodyba ir kt.) – kuriama pačių kalbininkų pagal Lietuvių kalbos institute turimus duomenis. Dabartinė Alytaus rajono savivaldybės Alytaus, Miroslavo ir Simno seniūnijų teritorija tarpukariu priklausė Alytaus apskrities Alytaus, Miroslavo ir Simno valsčiams. Dabartinė Lazdijų rajono savivaldybės teritorija tarpukariu priklausė Alytaus apskrities Seirijų bei Simno ir Seinų apskrities Kapčiamiesčio, Lazdijų, Rudaminos, Šventežerio bei Veisiejų valsčiams. Taigi bazėje galima ieškoti savivaldybės, seniūnijos, valsčiaus, miesto, miestelio, bažnytkaimio, kaimo, dvaro ir kt. gyvenamųjų vietovių teritorijose esančių (buvusių) vietovardžių.

Visi geografiniai objektai vaizduojami bazės žemėlapyje. Esančių gyvenamųjų vietovių, ežerų, upių apibrėžiamos ribos, kitų tipų ir išnykusios ar nežinomo statuso vietos žymimos taškais.  Vienas iš sudėtingiausių geografinio pobūdžio sunkumų, su kuriuo susidurta kuriant bazę, objektų, paimtų iš tarpukario ir pokario šaltinių, vaizdavimas bazės žemėlapyje. Šaltiniuose, iš kurių imami ir į duomenų bazę integruojami duomenys, geografinių objektų buvimo vietos apibūdinamos apytiksliai, kai kada ir visai neaprašomos – pastaruoju atveju žinoma tik gyvenamoji vietovė, kurios teritorijoje objektas yra. Todėl prie kiekvieno iš jų nurodomas vaizdavimo tikslumas: objekto vieta žinoma; apytikslis (gyvenvietė ribose); apytikslis (seniūnijos ribose); apytikslis (rajono ribose).

Bazėje pateikiami visų geografinių objektų vardai (vietovardžiai). Jie analizuojami įvairiais kalbiniais požiūriais: pateikiama sukirčiuota forma, nurodoma giminė, skaičius, kirčiuotė, sukirčiuoti visi linksniai, kilmė (pagal vietovardžiui pradžią davusių žodžių priklausomybę kalbai: indoeuropietiška, baltiška, lietuviška, latviška, prūsiška, sėliška, kuršiška, žiemgališka, jotvingiška, finų, slaviška, germaniška ir kt.), kilmė pagal leksinį šaltinį (apeliatyvinė, asmenvardinė, vietovardinė), kilmės aiškinimas, daryba (pirminis, galūnės vedinys, priesagos vedinys, priešdėlio vedinys, sudurtinis, sudėtinis), darybos aiškinimas. Galima vietovardžių paieška pagal giminę, skaičių, kirčiuotę, kilmę, kilmės šaltinį, darybą. Labiau aktualių vartosenos požiūriu vietovardžių (gyvenamųjų vietų, ežerų, upių vardų) pridedamas ir visų linksnių tarimo įrašas.

Siekiant išlaikyti šaltinių autentiškumą ir pagerbiant tarpukariu vietovardžius užrašiusiųjų bei juos pasakiusiųjų žmonių veiklos svarbą, bazėje po kiekvieno vietovardžio aprašo pateikiami ir šių šviesuolių vardai, pavardės, amžius, profesijos.

Kai turima duomenų, nurodomas vietovardžių, paprastai miestų, miestelių, didesnių kaimų vardų, pirmojo paminėjimo istorijos šaltiniuose amžius ir metai.

Lietuvos vietovardžių geoinformacinės duomenų bazės kūrimas ir pildymas leis įtraukti į lituanistikos ir baltistikos tyrimų kontekstą dar nepublikuotą autentišką tarpukariu ir pokariu iš gyvosios kalbos surinktą toponimiją (ypač žemėvardžius), sudarys galimybę gilinti lietuvių vietovardžių darybos, kilmės ir regioninius tyrimus, skatins vartoti autentiškus, taisyklingus Lietuvos vietovardžius.