Lietuvos laisvės armija – partizaninio karo pradininkė Dzūkijoje

Autorius: Data: 2012-12-17, 10:21 Spausdinti

Gintaras LUČINSKAS, Alytus

Dažnai iš televizijos ekranų girdime ir spaudoje bei internete skaitome, kad Lietuvoje laisvės kovotojai (partizanai) atsirado 1944 metų rudenį, sovietų okupantams pradėjus mobilizuoti vyrus į Raudonąją armiją. Tai neatitinka tiesos, nes pirmieji partizanų būriai buvo susiorganizavę 1940–1944 m. iš Lietuvių aktyvistų fronto, Lietuvos laisvės armijos (LLA) ir kitų pogrindžio organizacijų.

Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrimas

Tarp pasipriešinimo organizacijų svarbus vaidmuo teko LLA. Būtent LLA buvo partizaninio, ginkluoto pasipriešinimo raudoniesiems okupantams organizatorė. LLA įkurta kaip karinė organizacija kovai prieš nacių okupaciją. LLA steigėjas buvo VDU Teisės fakulteto studentas ltn. Kazys Veverskis. Jis, remdamasis Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) programa, sukūrė LLA programą, kuri buvo lakoniška, paprasta, aiški ir priimtina kiekvienam doram lietuviui. Organizaciją įkūrė ltn. Kazys Veverskis, Pranas Veverskis, ltn. Lionginas Švalkus, ltn. Pranas Gailiūnas, ltn. Edvardas Jaloveckas, ltn. Adolfas Eidimtas, ltn. Domas Matutis, Jonas Žukas. Vėliau į LLA gretas įsitraukė gen. Motiejus Pečiulionis-Miškinis, kpt. Juozas Čeponis-Tauragis, Petras Bartkus-Žadgaila, kpt. Albinas Karalius-Varenis, inž. B. Snarskis-Šnairys, kpt. Juozas Kasperavičius-Visvydas, kpt. Juozas Krištaponis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, kpt. Afanasijus Kazanas ir jo sūnus ltn. Mykolas Kazanas-Mutka, ltn. Adolfas Kubilius, Vlada Montvydas-Žemaitis, viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, mokytojas Juozas Šibaila-Merainis, mjr. Bernardas Kaletka-Senis, ltn. Danielius Vaitelis-Briedis, kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas, Leonas Vilutis-Arūnas, mjr. Jonas Semaška-Liepa, plk. Pranas Budraitis ir kt.

LLA branduolį, štabus sudarė ir jiems vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai, jaučiantys nuoskaudą ir iš dalies kaltę dėl to, kad 1940 m. nebuvo pasipriešinta, ir nebenorintys klausyti baikščių ir svyruojančių politikų įsakymų. Tarp patriotų, ypač tarp jaunesnių karininkų ir puskarininkių, LLA buvo labai populiari.

LLA kūrėjai atmetė bet kokį bendradarbiavimą su naciais, jie netikėjo, kad vokiečiai padės Lietuvai atgauti nepriklausomybę. LLA vadai orientavosi į Vakarų valstybes, tikėdamiesi, kad anglai ir amerikiečiai karui baigiantis sudarys koaliciją su vokiečiais ir sunaikins Sovietų Sąjungą. To rezultatas – Lietuva turėtų atgauti nepriklausomybę. LLA rengėsi, susiklosčius palankioms aplinkybėms, ginklu išsikovoti laisvę.

Įtraukimas į LLA gretas vyko per asmenines pažintis. Kiekvienas naujas narys į organizaciją įtraukdavo 2–3 patikimus žmones. LLA gretos sparčiai augo. 1944 metų viduryje LLA gretose buvo apie 10 000 narių. Organizacijos konspiraciją užtikrino trejukių sistema. Visoje Lietuvoje LLA veikė pagal vieningą struktūrinę schemą, kurią sudarant buvo naudotasi Lietuvos kariuomenės patirtimi.

LLA Vilniuje turėjo nelegalią spaustuvę, kur buvo spausdinamas organizacijos informacinis biuletenis „Karinės ir politinės žinios“. Biuletenis buvo leidžiamas kas dešimt dienų 500–1000 egzempliorių tiražu. LLA veikla skirstoma į 3 etapus: 1941–1943 m. – antinacinis, 1944 m. pereinamasis ir 1945–1946 m. – antisovietinis.

1942 m. LLA buvo kūrimosi stadijoje ir atrodė taip: Vyriausiasis štabas – apylinkės (jos dažniausiai apėmė apskrities teritoriją). 1943 m. pradžioje apylinkių štabai pagal įsakymą turėjo būti sudaryti iš 3 skyrių: žvalgybos, organizacinio ir ūkinio. 1943 m. pirmoje pusėje įkurtos 4 apygardos: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Kiek vėliau įkurta Telšių apygarda.

Dėl LLA Alytaus apylinkės įkūrimo

Kauno apygardai priklausė Kėdainių, Kauno, Raseinių, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus ir Seinų (Lazdijų) apylinkės (jos apėmė apskrities teritoriją). Apskričių valsčiai suskirstyti į rajonus ir dalinius.

Dzūkijoje LLA veiklai nebuvo tokių palankių sąlygų, kaip kituose Lietuvos regionuose. Nebuvo pakankamai kariškių inteligentijos, nes 1920–1939 m. didelė Dainavos krašto dalis buvo okupuota lenkų. Tai Lietuvos pakraštys, nutolęs nuo didžiųjų miestų ir ten veikiančių pogrindžio centrų.

Istoriko Algio Kašėtos duomenimis, 1943 m. LLA Alytaus apylinkės vadu buvo B. Zinkevičius-Skudutis. Su ltn. K. Veverskiu tiesiogiai ryšius palaikė LLA Varėnos vls. organizatorius bei vadovas Kuzma, o jo pavaduotojas buvo buhalteris Leinavičius. Merkinės vls. LLA nariais buvo beveik visi savivaldos pareigūnai: viršaitis Jonas Šukys, sekretoriai Jonas Barysas ir Augonis, policijos viršininkas Stasys Ignotas, vachmistras Talandis, progimnazijos direktorius Kazimieras Valiukas, kelių technikas Juozas Nenartonis, daugelis seniūnų. LLA veikla čia prasidėjo jau 1942 m. vasarą, kai vietos organizacija pradėjo slaptą ginklų iš gyventojų supirkimą. Buvo tramdomi nacių talkininkai bei ginamasi nuo plėšikaujančių sovietų diversantų.

LLA Seinų apylinkei vadovavo ltn. Kazys Batūra, su LLA veikla susiję policininkas Ptakauskas iš Mizarų k., Jonas Stačiokas. 1943–1944 m. žiemą vienas LLA įkūrėjų ltn. L. Švalkus iš Vilniaus perėjo dirbti į Gardino lietuvių komitetą, vėliau mokytojavo Seinų apskrityje. Rudaminos vls. organizacijos narys K. Černiauskas, dirbęs Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokyklos buhalteriu, dažnai motociklu iš Kauno parveždavo pogrindinės LLA spaudos. Kapčiamiesčio vls. vadovavo kpt. A. Rugys, organizacijai priklausė mokytojas S. Skrabulis, Veisiejų vls. – mokytojai J. Selickas-Seliūnas ir V. Ūsas, psk. Stasys Soroka, Šernas iš Paveisiejų k., Lazdijuose – miškų ūkio buhalteris J. Lazauskas, F. Stankevičius. 1944 m. liepos mėn. pabaigoje jau visa Dzūkija buvo užimta Raudonosios armijos dalinių. Dzūkijos LLA dauguma vadų atsidūrė Rytprūsiuose, o vėliau pasitraukė į Vakarus. Galima tik spėti, kad priartėjus frontui, jie prarado ryšį su LLA Vyr. vadovybe ir savo iniciatyva pasitraukė, o vadovybės įsakymas trauktis į Žemaitiją ir ten rengtis kovai jų nepasiekė.

Atsiminimai apie LLA Alytaus miesto skyrių

Nepavyko rasti tikslių duomenų, kada įsteigta LLA padalinys Alytaus mieste. Liudininkai Antanas Kudzys (g. 1925) ir Adolfas Kavaliauskas (g. 1923), patys dalyvavę LLA veikloje, prisimena 1943 m. pradžią. Jie teigia, kad LLA Alytaus miesto skyrius įkurtas 1943 m. kovo mėn. pradžioje. Susirinkime susitiko, susipažino ir prisiekė dalyvauti LLA programos įgyvendinime apie 25 tuometinės Alytaus mokytojų seminarijos, gimnazijos ir Amatų mokyklos mokytojai bei moksleiviai. Čia dalyvavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Juozas Gegužis-Diemedis ir kiti būsimos Dainavos partizanų apygardos vadai ir kovotojai. Manytina, kad tų įvykių liudininkai kalba apie LLA Alytaus apylinkės (Alytaus apskrities) padalinio – rajono (miesto ar valsčiaus) įsteigimą.

Lietuvos Laisvės Armijos pasipriešinimo veikla Dzūkijoje

Apie pasiruošimą aktyviai priešintis antrajai sovietų okupacijai ir atgauti nepriklausomybę liudija LLA planai: ginklu išlaikyti dalį teritorijos, joje skelbti nepriklausomybę ir iš čia organizuoti tolesnį pasipriešinimą; derėtis su rusais (tarpininkaujant Vakarų valstybėms) dėl armijos atitraukimo iš Lietuvos. Jei šių planų įgyvendinti nepasisektų, įsakoma pereiti į pogrindį, organizuoti spaudos leidybą ir platinimą, radijo ryšį ir laukti Taikos konferencijos sprendimų.

1944 m. liepos 1 d. LLA organizacijoje buvo paskelbta karinė parengtis: visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo pereiti į partizanų „vanagų“ rinktines, išsidėsčiusias miškuose. Organizacija buvo padalyta į du padalinius: veikiantįjį sektorių (VS), pavadintą „Vanagais“, ir organizacinį sektorių (OS). „Vanagai“ – tai ginkluoti partizanai, kariaujantys pozicinį ar partizaninį karą OS – rezerviniai partizanai, užsiimantys veikiančiojo sektoriaus aprūpinimu maistu, transportu, informacija, ryšiais.

1944 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Pietų Lietuvoje LLA partizanų organizavimosi darbą ir veiklos pradėjimą ar atnaujinimą sunkino bei kurį laiką išvis neįmanomu darė artimos pafrontės padėtis. Spalio mėn. Simno, Merkinės, Alovės valsčiuose partizaninę veiklą pradėjo organizuoti centrinės LLA vadovybės (Kaune) ryšininkas Antanas Stačiokas-Liepa, su atitinkamomis instrukcijomis pasiųstas į Alytaus apskrities miškus. Jo uždavinys buvo sukurti partizanų grupeles kiekviename valsčiuje, jas sujungti į kovos vienetus ir jiems vadovauti. 1945 m. pirmoje pusėje LLA Alytaus apylinkės štabą sudarė nedidelė grupelė pogrindyje veikusių LLA narių ir pasitraukę dėl suėmimo pavojaus iš Tauragės Jonas ir Vladas Pielikiai. Pastarasis vadovavo Alytaus gimnazijoje apie 13 moksleivių pogrindžio grupei: LLA nariai rinko partizanams medikamentus, daiktus. 1945 m. gegužės mėn. LLA Alytaus apylinkės partizanų štabo viršininku tapo Vincas Kukys-Šilas, pasitraukęs iš Vilniaus. Dzūkijos pirmieji LLA organizatoriai ir partizanų vadai – Juozas Matukevičius-Vilkas, ltn. Boleslovas Šimkonis-Šarūnas, Antanas Kušlys-Vilkas – žuvo 1945 m. pradžioje. Dainavos apygardos dvi rinktinės – Šarūno ir Dzūkų kovų pradžioje veikė po LLA vėliava ir tik 1945 m. birželio mėn. Dzūkijos partizanai nutraukė ryšius su LLA, veikdami visiškai savarankiškai. Dėl dažnų legaliai gyvenančių LLA vadovų ir eilinių narių areštų pablogėjo ryšiai su ginkluotu pogrindžiu, sumažėjo tarpusavio pasitikėjimas. Senųjų LLA ir LF „Kęstutis“ struktūrų išlaikymą, neturint įtakingų ir autoritetingų asmenų vadovauti išsiplėtusiam partizaniniam sąjūdžiui, beprasmiu darė dzūkų tendencija kurti partizanų dalinius, atsisakant formalaus kurios nors organizacijos pripažinimo ir vadinantis tiesiog „Lietuvos partizanais“. Patriotiškai nusiteikusiam kaimo jaunimui, pasiryžusiam kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, nebuvo taip jau svarbu, kaip vadinasi jo karinė organizacija.

Artėjant frontui prie Lietuvos, 1944 metų vasarą paspartėjo pogrindžio organizacijų vienijimasis. Jis dažniausiai vyko LLA iniciatyva perimant vadovavimą į savo rankas. Liepos mėn. pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvos gynimo komitetas (LGK), apjungęs įvairias pasipriešinimo organizacijas vienam tikslui – kovai su sovietų okupacija. Komiteto pirmininku tapo K. Veverskis-Senis, nariais: gen. M. Pečiulionis-Miškinis, inž. B. Snarskis-Šnairys, kurį netrukus pakeitė kun. B. Jurgutis. LLA vadovybė uždraudė savo nariams trauktis į Vakarus, reikalavo, kad visi liktų kovoti su okupantais Lietuvoje, skatino stoti į LLA partizanų „vanagų“ gretas. „Vanagai“ tapo partizaninio karo Lietuvoje pradininkais. Dar buvo tikimasi, kad Vakarų sąjungininkai ryšis ginti Vidurio Europą nuo raudonojo maro. Deja… Prasidėjus nuožmiam partizaniniam karui prieš sovietų okupantus, LLA vaidmuo buvo primirštas. Istorijoje visatautinis pasipriešinimas okupantams išliko Lietuvos partizanų pavadinimu, LLA istorijoje lyg ir nutrūko.

Dėkoju už dėmesį.

2012–12–15, Punskas, Tarptautinė konferencija „Terra Jatwezenorum 2012“

Rezistencija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra