Lietuvos banko istorijos žiupsnelis

Autorius: Data: 2012-12-11, 11:55 Spausdinti

Lietuvos banko istorijos žiupsnelis

Zigmas TAMAKAUSKAS, LS Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas, miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys, Kaunas

2012 metų spalio mėnesį Lietuvos bankas minėjo savo veiklos 90-ties metų sukaktį

Ta proga mes, su Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus žmonių būriu, norėdami arčiau susipažinti su lietuviškos bankininkystės istorija, apsilankėme Senajame Lietuvos banke. Pastaruoju metu čia vadovo pareigas ėjo Antanas Ivanauskas, įdėjęs nemažai pastangų įsteigiant Lietuvos banko filialinį lietuviškų pinigų istorijos muziejų. Neseniai įvykus Lietuvos banko struktūriniams pokyčiams, A. Ivanauskas buvo paskirtas Grynųjų pinigų tarnybos kasos departamento direktorium.

Mūsų būrį gražiai sutiko čia dirbanti LB Kasos departamento Kauno grynųjų pinigų tvarkymo skyriaus specialistė Rūta Kupraitienė, kuri išsamiai supažindino ne tik su muziejaus ekspozicija, bet ir su pačio pastato istorija, jame sukauptomis vertybėmis. Pastatą 1924 metais suprojektavo lietuvis, architektūros profesorius Mykolas Songaila. Kertinis pastato akmuo buvo padėtas 1925 m. pradžioje. Statyba užtruko trejetą metų. 1928 metų pabaigoje jau pastatytus prašmatnius neoklasicizmo stiliaus banko rūmus pašventino šiais metais ryškiomis spalvomis minimas prelatas Jonas Mačiulis–Maironis. Pastato viršutinį fasadą puošia 1926 metais sukurta tapytojo ir skulptoriaus Kajetono Sklėriaus skulptūrinė grupė, vaizduojanti dvi valstietes – ūkininkes, darbininką ir karį. Tai žemės ūkio, pramonės ir karybos alegorijos. Okupavus mūsų kraštą, sovietinę valdžią nuolat erzino tos grupės skyde esanti Vytis ir Gedimino stulpai. Pagaliau neištverta: Kauno miesto kompartijos šulo Kazimiero Lengvino nurodymu ta skulptūrinė grupė turėjo būti sunaikinta. Ją išgelbėjo patriotiškai nusiteikęs tuometinis Kauno miesto paminklų apsaugos viršininkas, neseniai išėjęs Amžinybėn, Vytautas Kugevičius. Su apsauginiu tinkleliu lengvai buvo užtinkuoti tik skyde esantys minėti Lietuvos valstybingumo simboliai, ypač gąsdinę sovietinę partokratiją. Atgimimo pradžioje mano iniciatyva jie buvo vėl atidengti.

Apskritai, tuomet vadintame TSRS valstybinio banko Kauno skyriuje – buvusiame Lietuvos banke pavyko gerai išsaugoti Nepriklausomybės laikų inventorių, meno kūrinius. Pavyzdžiui, visai nepažeista išliko banko vestibiulio budinčiojo dalyje tos pačios jau mano minėtos dailininko K. Sklėriaus sukurtos skulptūrinės grupės sumažinta kopija. Tai, žinoma, daug priklausė nuo skyriaus to meto vadovų požiūrio, patriotinio jausmo išlikimo dydžio. Banko vadovybė ne kartą nemažomis pastangomis, gal ir rizikuodama savo darbu bei asmeniniu saugumu, ne tik sulaikė vidaus griovimą, bet ir vertino labai nesireklamuojančių idealistinio mąstymo žmonių sąžiningą darbą. Katalikų Bažnyčios vienuolei Teresėlei Oboliūtei, jau dabar išėjusiai į Viešpaties namus, buvo patikėtas labai atsakingas, didelio atidumo ir kruopštumo reikalaujantis banko vidaus kasų vedėjos darbas. Jos buvusiame Adolfo Ramanausko-Vanago gatvės pirmuoju numeriu pažymėto daugiabučio namo preciziškai tvarkingame buto kambarėlyje surengtos pietų ar vakarienės priedangos metu kartu su atėjusiais kai kuriais patriotiškai nusiteikusiais dvasininkais ir kitais patikimais žmonėmis, ne kartą aptardavome laiko aktualijas, svarstydavome kaip išnaudojant legalias galimybes veikliau žadinti žmonių širdyse Tėvynės prisikėlimo Viltį, aktyvesnį domėjimąsi nesuklastota Lietuvos istorija, sąmoningo Tikėjimo vertybėmis ir kt. Visa tai stengėmės realizuoti per įvairius mūsų inicijuotus renginius, rengiamas savo krašto pažinimo ekskursijas, rodomas skaidres, paskaitas, parodas. Tokiuose renginiuose ne kartą dalyvaudavo ir pati Banko skyriaus vadovybė, išskirdavo net autobusą pažintinei dirbančiųjų ekskursijai.

Palaikant darbinį ryšį su šiuo Banku, čia atsirado lyg filialinis aktyvas, kurį sudarė, be minėtos Teresėlės Oboliūtės, vietos profsąjungos pirmininkė Aldona Grigaitienė, Janina Samulienė ir kt., kurios kviesdavosi mane vadovauti savo krašto geresnio pažinimo legaliai organizuotai ekskursijai ar dalyvauti kituose renginiuose. Tokioje aplinkoje teko pabendrauti ir su Banko vadovybe, kurios, jau prasidėjus Atgimimo bangai, ir paprašiau mano skaitytos paskaitos „Lietuvos kelias“ metu atidengti tuos užtinkuotus Lietuvos valstybės simbolius Kajetono Sklėriaus skulptūrinėje grupėje. Šį prašymą susirinkusieji sutiko gausiais pritariamaisiais plojimais. Klausiąsis mano paskaitos Banko skyriaus valdytojas visiems pažadėjo tai padaryti. Žodį ištesėjo: netrukus buvo pastatyti pastoliai ir restauruota atsinaujinusi skulptūrinė grupė visomis savo ženklų prasmėmis sušvytėjo tarsi sveikindama ir ragindama darbui pakilusią atgimimui Lietuvą. Dar ilgokai kai kurie banko darbuotojai tą skulptūrinę grupę vadino „Tamakausko“ vardu…

Visada su didele pagarba prisimenu buvusią Banko skyriaus vadovybę – Antaną Junoką ir Vidą Zigmantą, sudariusius sąlygas mūsų patriotinei veiklai. Tuo tarpu netoli esančiame Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir pačiame muziejaus viduje partokrato direktoriaus „revoliucionieriaus“ Jono Apuoko Maksimavičiaus, beribiai pataikavusio Maskvai, iniciatyva vandališkai buvo sugriauti mums brangūs sodelio paminklai, sunaikintas Nežinomo kareivio kapas, viduje sunaikinti istoriniai tautiniai simboliai…

Pagrindinį banko pastato įėjimą iš Maironio gatvės pusės puošia šešios puskolonės ir keturi bronziniai žibintai. Vestibiulis papuoštas juodomis marmuro kolonomis ir krištoliniais sietynais. Operacijų salėje lankytojams įrengti autentiški krėslai. Ji yra suskirstyta į lankytojų aptarnavimo kabinas bei administracines patalpas. Salę juosia įspūdinga korintinė kolonada.

Rūmuose buvo įrengta labai patikima Anglijoje pagaminta apsaugos sistema. Seifines „Milners“ firmos pinigų saugyklos duris, sveriančias daugiau kaip tris tonas su pakeliamu tilteliu, galima buvo atrakinti net trimis skirtingais raktais.

Į antrąjį rūmų aukštą pasikėlėme 1936 metais amerikiečių firmos „Otis“ pagamintu ir iki šiol veikiančiu jau istoriniu liftu. Šio aukšto galerija aptverta balto marmuro vertikalių stulpelių tvorele. Bankinių operacijų atlikimo salės lubas juosia ritmiškai išdėstyti kesonai, ištapyti mitologiniais ir istoriniais motyvais. Langų rėmai ąžuoliniai, su bronziniais apkaustais. Įspūdingai atrodo posėdžių salė su išlikusiu autentišku baldų komplektu, pagamintu Klaipėdoje. Prie pailgo stačiakampio stalo stovi du dideli krėslai, panašūs į karališkus sostus, ir dvylika, simbolizuojančių pilnatvę, mažesnių krėslų. Salės lubos dekoruotos rytų ornamentikos motyvais. Jas puošia pakabintas dvidešimt metalinių šakų turintis sietynas. Sienos dekoruotos šaltumą skleidžiančia mėlyna spalva. Šis dekoras, matyt, posėdžių metu skatina šalto, apgalvoto žodžio tarimo nuotaiką.

Trečiojo aukšto salę puošia lubos su dangų vaizduojančiu fragmentu ir 40 elektrinių žvakių sietynas. Virš durų trikampiame ovale nutapytas Akropolis. Salės kairėje pusėje svečius visada sudomina buvęs Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko bei Užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, vis mėgusio sakyti, kad „be manęs nei vienai dienai nebūtų atsiradus nepriklausoma Lietuva“ – elipsės formos darbo kabinetas su aukštu kupolu, papuošto gėlių ornamentika ir kabančiu sietynu. Tame aukšte A. Voldemaras turėjęs ir aštuonių kambarių butą. Buvo ir biblioteka. Dešinėje pusėje – buvęs priėmimų kambarys. Jį puošia dekoruotas plafonas, kompozicija su ištapytu Gedimino pilies vaizdu, ant ilgos grandinės kabantis šviestuvas ir paveikslas „Medžioklės scena“. Priešsalėje atkreipiamas dėmesys į puošnų veidrodį ir į švytuoklinį grandininį laikrodį su svarsčiais.

Trečiame aukšte taip pat buvo įrengtas banko valdytojo butas.

Visai banko rūmų apdailai naudotas natūralus ir dirbtinis marmuras, grindys daugiausiai išklotos metlacho plytelėmis ir parketu. Vidaus tapybinį dekorą kūrė dailininkai Vladas Didžiokas, Petras Kalpokas ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Rūmus puošia Justino Vienožinskio, Juozo Mikėno, Petro Rimšos, Kazio Šimonio, Antano Žmuidzinavičiaus, Jono Šileikos, Adomo Galdiko, Jono Mackevičiaus, jau minėto Kajetono Sklėriaus dailės kūriniai. Visi išlikę reprezentaciniai banko baldai, dabar turintys didelę antikvarinę vertę, pagal specialų užsakymą daugiausiai buvo pagaminti Kaune tuometiniame Kosto Petriko baldų fabrike.

Rūmų priestato pirmame aukšte buvo įrengti šeši garažai, rūsyje – vonios patalpos ir skalbyklos. Ant stogo terasos žaliavo sodas.

Pirmasis Lietuvos banko valdytojas buvo nepaprastu sąžiningumu bei išmintimi garsėjęs Vladas Jurgutis – kunigas, ekonomikos profesorius, daugelio mokslinių straipsnių ir knygų bankininkystės tema autorius, Steigiamojo seimo narys, Užsienio reikalų ministras, Lietuvos mokslų akademijos pirmininkas, dar vadintas „Lito tėvu“. Jam buvo pavesta organizuoti Lietuvos bankininkystę. Lietuvos banko valdytojo pareigas ėjo nuo 1922 m. rugsėjo 28 iki 1929 m. spalio 31 d. Vokiečių okupacijos metais kalėjo koncentracijos stovykloje Štuthofe. Buvo persekiojamas ir sovietinės valdžios. Jo principinės pažiūros neatitiko sovietinės ideologijos nuostatų. Netekęs darbo Vilniaus universitete, pragyveno iš menkos pensijos. Mirė 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje. Palaidotas Palangos kapinėse. Palangoje daryra išlikęs medinis namas, prie kurio ant šlifuotos akmeninės lentos parašyta: „Čia 1885 m. gimė ir vaikystę praleido įžymus Lietuvos finansininkas akademikas Vladas Jurgutis“.

Antrasis Lietuvos banko valdytojas – nuo 1930 m. birželio mėn. iki 1938 m. rugsėjo mėn. buvo advokatas Vladas Stašinskas, iki šio paskyrimo dirbęs Vidaus reikalų ministru, Valstybės kontrolieriumi. Mirė 1944 m. kovo 11 d. Kėdainiuose.

V. Stašinską pakeitė Juozas Tūbelis. Jis banko valdytoju dirbo nuo 1938 m. spalio 1 d. iki savo mirties – 1939 m. rugsėjo 30 d. Neseniai Kauno istorinėje prezidentūroje iškilmingai buvo minimos jo gimimo 130-osios metinės. Jis 1929–1938 m. laikotarpiu buvo Ministras Pirmininkas ir Finansų ministras, 1918 m. – pirmasis Žemės ūkio ministras, 1919 m. vadovavo Švietimo ministerijai, 1923 m. įkūrė „Pienocentrą“, „Maistą“. Po mirties buvo palaidotas Kauno Senosiose kapinėse. Sovietiniais metais jas sunaikinus, J. Tūbelio palaikai perkelti į Panemunės kapines.

Paskutinis prieškario Nepriklausomos Lietuvos banko valdytojas nuo 1939 m. spalio mėn. buvo Juozas Paknys, 1926–1939 m. laikotarpiu buvęs Lietuvos banko valdytojo pavaduotojas.

1919 m. vasario mėn. 26 dieną Lietuvos vyriausybės įsakymu krašte cirkuliavusi ostmarkė pavadinta auksinu, o jos šimtoji dalis – skatiku. Šitokius piniginius vienetus matome ir išleistuose pašto ženkluose. Tais pačiais metais svarstomas savų pinigų išleidimo klausimas. Vyriausybės projekte buvo siūlyta lietuvišką pinigą pavadinti muštiniu, nors tą klausimą svarstant Seime buvo siūlyti ir kiti pavadinimai – auksinas, muštas, ruginis, doleris, kirptukas, kaltas ir kt. 1922 m. rugpjūčio 9 d. priimtas Piniginio vieneto įstatymas skelbė, kad Lietuvos Respublikos valiuta yra litas. Tai žodžio Lietuva trumpinys. 1922 metais spalio 2 d. Lietuvos bankas, turėdamas tik penkis tarnautojus, pradėjo savo veiklą: ostpinigiai – auksinai pradėti keisti į litus. Tai buvo laikinieji lito banknotai, išleisti su 1922 metų rugsėjo 10 dienos atžyma. 175 auksinai buvo keičiami į vieną litą. Vienas trečdalis apyvartoje esančių pinigų turėjo būti padengti auksu, kita dalis – užsienio valiutos atsargomis, vertybiniais popieriais. Trys milijonai aukso rublių buvo gauti, kaip karo nuostolių atlyginimas iš tuometinės Sovietų Rusijos pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį. Auksas buvo reikalingas padengti apyvarton išleistiems banknotams.

Nuolatiniams banknotams išleisti pasirinkta spaustuvė Prahoje. Jie buvo spausdinami pagal dailininko A. Varno sukurtą projektinį piešinį ir pažymėti 1922 metų lapkričio 16 d. data. Beveik trejus metų cirkuliavo vien popieriniai litai ir centai, kurie dėl prastos popieriaus kokybės greitai susidėvėdavo. 1924 m. birželio 20 d. buvo priimtas Monetų įstatymas. Numatyta kaldinti ir leisti į apyvartą pinigus iš aukso, sidabro bei vario-aliuminio lydinio. Monetų gipsinius modelius sukūrė skulptorius Juozas Zikaras, mums žinomas kaip Laisvės skulptūros, pastatytos ant Karolio Reisono sukurto pjedestalo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, autorius. Monetos buvo kaldinamos Anglijoje: Birminghame ir Londone. 1925 m. vasario 2 d. į apyvartą išleistos pirmosios monetos, pakeitusios atitinkamo nominalo cirkuliuojančius banknotus. Padaugėjus apyvartoje cirkuliuojančių pinigų, nutarta išleisti didesnio nominalo – 500 ir 1000 litų banknotus. Dailininkas Vilius Jomantas sukūrė 500 litų projektą, o 1000 litų banknotas spausdintas pagal dailininko Adomo Galdiko parengtą projektą. Konkursą spausdinti banknotus laimėjos D. Britanijos firma. Atspausdinti banknotai buvo geros kokybės. 500 litų vertės banknotai pasirodė 1925 m. rugsėjį, o 1000 litų banknotas – 1926 metų vasario 23 dieną. 1927 metais pagal dailininko Antano Žmuidzinavičiaus projektą buvo spausdinti nauji 10 litų vertės banknotai, 1928 m. pagal Adomo Galdiko projektus – 50 ir 100 litų, 1929 m. – 5 litų, 1930 m. – 20 litų banknotai.

1936 metais buvo priimtas naujas Monetų įstatymas. Pagal jį, jos pradėtos kaldinti Kaune akcinės bendrovės Spindulys patalpose įsteigtoje monetų kalykloje. Čia visų kaldintų monetų modelių autorius – skulptorius Juozas Zikaras, sovietiniais metais patyręs nepaprastai didelį čekistų moralinį terorą. Šioje kalykloje tarp kitų buvo nukaldintos daug kam žinomos 10 litų vertės monetos su Vytauto Didžiojo atvaizdu. 1938 metais, minint Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį, nukaldintos 10 litų apyvartinės jubiliejinės monetos su prezidento Antano Smetonos portretu ir Gedimino stulpais. Neoficialiai Kauno Spindulio spaustuvės monetų kalykloje nukaldinta 10 litų monetos auksinė kopija. Ji buvo įteikta prezidentui Antanui Smetonai. Saugoma, pagal enciklopedinius duomenis, JAV ALKA muziejuje Putname.

Sovietams okupavus Lietuvą, skubiai pradėta griauti visa krašto finansų, kredito ir pinigų sistema. Okupantai ypač skubėjo užgrobti bankus. Buvo priimtas vadinamas Bankų nacionalizavimo įstatymas. Pagal jį buvo nacionalizuoti ne tik bankai, taupomosios kasos, bet ir privačių asmenų seifai. Nacionalizuotas Lietuvos bankas perduotas Sovietų Sąjungos valstybiniam bankui, tapdamas tik jo respublikiniu padaliniu. 1940 m. lapkričio 25 d. greta lito į apyvartą išleidžiamas sovietinis rublis. Vienas litas prilygintas 90-čiai kapeikų. Taip buvo nuvertintas Lietuvos turtas, apiplėšti Lietuvos žmonės. Po kelių mėnesių – nuo 1941 m. kovo 25 d. uždrausta lito cirkuliacija. Gyventojų indėliai, viršiję 1000 litų buvo nacionalizuoti. Sovietiniams okupantams pasisekė užgrobti ir buvusias Lietuvos banko atsargas Švedijoje. Maskvos nurodymu įsakyta sunaikinti visus iš apyvartos išimtus bei esančius saugyklų fonduose lito banknotus. Lietuvos banko centrinio šildymo katilinės ugnis sunaikino daugiau nei 878 mln. vertės įvairių kupiūrų banknotų. Prasidėjo iškiliausių Lietuvos žmonių suėmimai, trėmimai, kalinimai, žudynės.

1941 m. birželio visuotinio tautos sukilimo metu prieš raudonąjį okupantą, Laikinosios Lietuvos vyriausybės nutarimu buvo atkurta Lietuvos banko veikla, tačiau vokiečių karinė valdžia neleido lito grąžinti į apyvartą, o 1943 metų kovo mėnesį uždrausta ir pačio Lietuvos banko veikla. Lietuvai Lietuvai antrą kartą atsidūrus Maskvos gniaužtuose, Lietuvos bankas vėl tapo TSRS valstybinio banko kontora, mums vėl buvo primestas sovietinis rublis.

Atgimus Lietuvai, 1990 m. kovo mėn. 1 d. atkuriamas Lietuvos bankas. Tų pačių metų kovo 11-ąją, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pradėta rengtis įvesti ir savus pinigus. Tai padaryti nebuvo lengva: didelis trukdys buvo 1990 m. balandžio 16 d. Maskvos paskelbta Lietuvos blokada. Nutarta banknotus spausdinti JAV, o monetas – Didžiojoje Britanijoje. 1990 m. gruodžio 10 d. įsteigta Lietuvos monetų kalykla, savo veiklą pradėjusi 1992 metais. 1991 m. lapkričio mėn. buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito komitetas. Greičiau įvesti savus lietuviškus pinigus dar paskatino 1992 m. pradžioje atgautas iš Prancūzijos ir Anglijos Lietuvos bankui priklausantis auksas. 1992 m. gegužės 1 d. į apyvartą išleidžiami talonai, kurie iš pradžių cirkuliavo santykiu 1:1 kartu su rubliu. Spalio 1 d. rublių apyvarta nutraukta. 1993 m. birželio 14 d. Lito komiteto nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinųjų pinigų – talonų išėmimo iš apyvartos“ birželio 25 dieną į apyvartą išleidžiamas litas. Liepos 20 dieną nustojo galioti talonai. Vienas šimtas talonų buvo keičiami į vieną litą.

1994 m. balandžio 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4:1, o 2002 m. vasario 2 dieną jo susiejimas perkeistas į eurą santykiu 3.4528:1.

Naujuosius lietuviškus banknotus kūrė dailininkai Giedrius Jonaitis, Justinas Tolvaišis, Rimvydas Bartkus, Rytis Valantinas, o monetas – skulptorius Antanas Žukauskas.

Lietuvos bankas nuo 1993 metų pradėjo leisti ir progines monetas. Pirmoji dešimties litų moneta, nukaldinta iš vario ir nikelio lydinio, buvo skirta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną 60-mečio sukakčiai pažymėti. Ją sukūrė dailininkas juvelyras Petras Garška. 1995 m. išleista pirmoji poliruota sidabrinė 50-ties litų moneta, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo penkių metų sukakčiai. Jos autorius – dailininkas Antanas Žukauskas. 1997 m. buvo išleista ir pirmoji proginė auksinė vieno lito moneta. Ji – skirta Lietuvos banko ir lito 75-erių metų sukakčiai (dailininkas R. Eidėjus).

Neseniai išleistos 2 litų kolekcinės apyvartinės monetos Birštono, Druskininkų, Neringos ir Palangos kurortams pažymėti. Čia pirmą kartą lietuviškų metalinių pinigų leidyboje panaudotas spalvinio spausdinimo būdas – jos išleistos su spalvotais kurortų herbų vaizdais. Pirmą kartą monetose įamžinti ir Lietuvos kurortai.

Senojo Lietuvos banko išleistas litas jau prieškaryje nugalėjo visas pasaulinės krizės audras. Linkime, kad jis atsilaikytų ir dabarties vėjų gūsiams.

Nuotraukose:

1. Senieji Lietuvos banko rūmai Kaune

2. Skulptūrinė grupė: valstietės, darbininkas ir karys

3. Vladas Jurgutis – pirmasis Lietuvos banko valdytojas

4. Palanga. Namas, kuriame savo vaikystę praleido pirmasis Lietuvos banko valdytojas V. Jurgutis

5. Mūsų, ekskursantų, būrys banko vestibiulio budinčiojo skyriuje

Voruta. – 2012, gruod. 22, nr. 26 (764), p. 11.

Voruta. – 2013, saus. 5, nr. 1 (765), p. 11.

Istorija , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra