Lietuvių policijos Vilniaus 4-asis batalionas (1941-1944)

Autorius: Data: 2013-07-31, 10:24 Spausdinti

Lietuvių policijos Vilniaus 4-asis batalionas (1941-1944)

Dr. Arūnas BUBNYS, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, Vilnius

Nacistinės okupacijos metais (1941-1944) buvo suformuota nemažiau 26 lietuvių policijos batalionai (lietuviai dažniau juos vadino savisaugos daliniais). Šie batalionai atliko įvairias funkcijas – dažniausiai saugojo įvairius karinės reikšmės objektus (geležinkelius, tiltus, karinius sandėlius) ir kovojo su sovietiniais partizanais Lietuvoje ir kitose vokiečių okupuotose Sovietų Sąjungos respublikose (Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje). Kai kurie batalionai tapo nacių nusikalstamos politikos įrankiais – jie buvo panaudoti įkalintų žydų ir sovietinių karo belaisvių saugojimui bei žudynėms.

Savisaugos dalinių numeravimas, jų organizacija keitėsi. Vokiečiai  okupuotoms Rytų Europos tautoms nustatė ribotą leistinų suformuoti batalionų skaičių, jie buvo numeruojami pagal teritorinį administracinį okupuotų kraštų padalinimą. 1941-1942 m. Ostlando reicho komisariato (Lietuva, Latvija Estija, dalis Baltarusijos) tautoms buvo leista suformuoti 49 batalionus, vėliau buvo išskirti papildomi batalionų limitai. Lietuvių batalionai turėjo tokius numerius: Nr. 1-15, 250-265, latvių –Nr. 16 -28 ir 266 – 285, estų – Nr. 29 – 45 ir 286-293, baltarusių – Nr. 46-49. Iš tikrųjų lietuviški batalionai Nr. 260-265 niekada nebuvo sukurti, taigi, Lietuva pilnai neišnaudojo jai skirto limito. 1942 m. rugpjūčio mėn. batalionuose buvo 341 karininkas, 1 772 puskarininkiai bei viršilos, 6 275 kareiviai, iš viso 8 388 kariškiai[1].

Lietuvių policijos 4-asis batalionas buvo suformuotas Vilniuje 1941 m. rugsėjo pradžioje[2]. 1941 m rugsėjo 16 d. žiniomis, batalioną sudarė trys kuopos (13-ji, 14-ji ir 15-ji). Bataliono vadu buvo paskirtas kpt. Povilas Bareišis[3]. 1941 m. rugsėjo 23 d. žiniomis bataliono štabe tarnavo 12 kariškių (bataliono vadas kpt. P. Bareišis, adjutantas j. ltn. Jonas Gradinskas, ūkio viršininkas ltn. Balys Strazdas), 1-je kuopoje – 119 karių (kuopos vadas kpt. Vincas Miliauskas, būrių vadai-ltn. Pranas Urbutis, j. ltn. Vincas Liauba, j. ltn. Stasys Atkočaitis), 2-je kuopoje-92 kariai (kuopos vadas ltn. Vladas Ašmonas, būrių vadai-ltn. Bronius Gritis, j. ltn. Jonas Asminas, j. ltn. Vladas Garsys), 3-je kuopoje – 82 kariai (kuopos vadas kpt. Vladas Patašius, būrių vadai- ltn. Bronius Deveikis, j. ltn. Justinas Samuolis, j. ltn. Vytautas Norkus), 4-je kuopoje – 85 kariai (kuopos vadas kpt. Ignas Jonikas, būrių vadai- ltn. Juozas Šivokas, j. ltn. Povilas Šepetys, j. ltn. Juozas Šliarpas). Iš viso batalione tuomet tarnavo 390 karių[4]. Batalionas buvo įsikūręs Vilniuje, Sierakausko gatvėje (tuomet Nr. 13) esančioje cerkvėje[5]. 4-as batalionas buvo suformuotas perkeliant į jį karius iš kitų Vilniaus apygardos savisaugos dalių. 1941 m. rugsėjo 10 d. iš Vilniaus 2-jo bataliono į 4-ąjį batalioną buvo atkelta 16 eilinių[6]. 1941 m. rugsėjo antroje pusėje batalioną sudarė keturios kuopos. 1941 m. rugsėjo 30 d. 4-asis batalionas buvo sumažintas iki trijų kuopų, vieną kuopą (iš viso 148 įvairių laipsnių karius) perkėlus į Vilniaus 3-iąjį batalioną[7]. Vietoj perkeltos kuopos batalione buvo pradėta formuoti reprezentacinė kuopa, kuri 1941 m. gruodžio 31 d. buvo išsiųsta į Kauną[8]. 1941 m. lapkričio pradžioje batalioną vėl sudarė keturios kuopos. Laikinai eiti 4-os kuopos (tuomet ši kuopa turėjo 16-ą numerį) vado pareigas nuo 1941 m. lapkričio 1 d. buvo paskirtas iš Vilniaus 2-jo bataliono atkeltas ltn. Stasys Mykolaitis. Kuopoje tuomet tarnavo 75 kariai[9]. 1941 m. gruodžio 1 d. į 4-ąjį batalioną buvo atkelta 38 karininkai ir puskarininkiai, tarp jų kpt. Juozas Irlikis (paskirtas bataliono gydytoju), ltn. Balys Šimkonis, ltn. Leopoldas Tribė, ltn. Liudvikas Norkevičius (paskirtas bataliono vado adjutantu), ltn. M. Cieminis, j. ltn. Zigmas Krištaponis, j. ltn. Jonas Gradinskas, j. ltn. Juozas Rimkevičius[10]. 

1941 m. gruodžio 4 d. iš 16-os 4-jo bataliono karių buvo suformuotas Savisaugos dalių Vilniaus apygardos štabo žandarų būrys. Būrio vadu buvo paskirtas ltn. Martynas Cieminis. Būriui buvo pavesta prižiūrėti ir tvarkyti savisaugos dalių karių elgesį viešose vietose[11]. 1942 m. sausio mėnesį 4-as batalionas buvo papildytas savanoriais iš visos Lietuvos. Naujokai buvo aprengti Lietuvos kariuomenės uniforma, apginkluoti vokiškais šautuvais ir pradėti mokyti rikiuotės, taktikos ir kitų karinių dalykų[12]. 1942 m. pradžioje pasikeitė bataliono vadovybė. Yra žinoma, jog 1942 m. balandžio pradžioje bataliono vadu buvo majoras Leonardas Jurkšas, bataliono 4-os kuopos vadu -kpt. Petras Puodžiūnas. 1942 m. lapkričio 30 d. vokiečių tvarkos policijos vado Lietuvoje įsakymu kpt. P. Puodžiūnas buvo paskirtas 4-jo bataliono vadu[13].

Vokiečių tvarkos policijos vado Ostlande 1942 m. kovo 23 d. įsakymu 4-sis batalionas kartu su 7-ju, 8-ju ir 11-ju lietuvių policijos batalionais privalėjo pasiruošti išvykimui į Ukrainą. Ketvirtasis batalionas turėjo išvykti traukiniu į Jaroslavo-Pšemyslio sritį Vakarų Ukrainoje, toliau keliauti į Lvovą. Čia 4-sis batalionas iš atsakingo strateginės autostrados IV (Durchgangsstrasse IV) karininko majoro Giesecke turėjo gauti konkrečią užduotį ir veiklos rajoną. Stovėjimo Lvove metu 4-sis batalionas turėjo būti pavaldus vokiečių tvarkos policijos vadui Krokuvoje[14]. Prieš išvykstant į Ukrainą (1942 m. kovo 3 d.) batalionui buvo paskirtas vokiečių ryšių karininkas policijos kapitonas Arthuras Martinas, atvykęs iš Miunsterio[15]. 1942 m. gegužės 10 d. 4-sis batalionas (12 karininkų, 56 puskrininkiai ir 418 eilinių) buvo išsiųstas į Ukrainą “vykdyti ypatingą uždavinį[16]. Iš pradžių batalionas traukiniu atvyko į Lvovą ir apsistojo kareivinėse. Kelionę į Ukrainą “Kario” laikraštyje aprašė j. ltn. J. Gradinskas (kalba netaisyta – A. B.): “[…] Vakar po pietų atvykome į L. (Lvovas – past. A. B.). Pavakare buvo pranešta, kad čia išsikrausime ir laikinai liksime. […] Parvykstu į mūsų naująsias kareivines. Balkone jau iškeltos linksmai plėvesuoja dvi vėliavos: raudona su hakenkreuzu ir pirmą kartą šiame mieste lietuviška trispalvė. […] Šiandie Sekminės. Kuklius mūsų važiuojančius namelius puošia beržų šakos. Priešpiet atsiduriame Z. […] Įvažiuojame į pramonės sritį. Pasiekiame miestą D., pramonės centrą. Čia fabrikai prie geležinkelio linijos tęsiasi šimtais metrų. Visi jie susprogdinti, sudeginti. Visa tai, raudonųjų, kaip čia juos žmonės vadina, darbas. […] Pavakariais sustojame stotyje J. (Juzovka – past. A. B.). Ji visai netoli miesto S. (Stalino – past. A. B.). […] Jau žygiuojame, nebe važiuojame toliau į Rytus. Po pietų pasiekiame dienos tikslą. Mus sutinka labai mandagūs ir rūpestingi vokiečių pareigūnai. […] Šiandie-antra žygio diena. 43 km! Lietus “taiso” nuotaiką, bet nieko nepadarysi-palapinę ant pečių, ir žengte marš![17]. Po dviejų savaičių batalionas buvo išsiųstas į Juzovkos miestą netoli Stalino (nuo 1961 m. Doneckas). Čia pasiliko bataliono 3-ia ir 4-a kuopos. Pagal vokiečių policijos dokumentus, 4-sis batalionas į Stalino miestą atvyko 1942 m. gegužės 29 d. Čia batalionas tapo pavaldus strateginės magistralės IV apsaugos skyriui ir turėjo būti panaudojamas į rytus nuo Stalino. Bataliono 1-ji kuopa turėjo būti siunčiama į Snežnoje, 2-ji kuopa į Makejevką ir Sugreščių, 3-ji ir 4-ji kuopos į Stalino vakarinę dalį[18]. Juzovkoje lietuvių kariai saugojo sovietų karo belaisvių stovyklą (joje buvo apie 1,5-2 tūkstančiai karo belaisvių). Karo belaisviai dirbo kelio tiesimo darbus. Belaisviai gyveno barakuose, maitinimas buvo blogas. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų mirdavo nemažai belaisvių. Vokiečių nurodymu sargybiniai privalėjo griežtai elgtis su belaisviais. Už menkiausią nepaklusnumą ar lėtą darbą jie turėjo būti mušami. Kartą 4 belaisviai darbo metu pasmaugė sargybinį ir pabėgo. Už tai vokiečiai šalia lagerio pakorė kelis belaisvius (pagal kitus šaltinius buvo pakarta 10 karo belaisvių). 1942 m. lapkričio mėn. 4-os kuopos 2-as būrys buvo perkeltas prie Rostovo ir dislokavosi apie 2 mėnesius. Po Stalingrado mūšio šis būrys buvo perkeltas į Ilovaisko miestą. Čia susirinko visa bataliono 4-ji kuopa. Po mėnesio į Ilovaiską atvyko ir bataliono 3-ji kuopa. Abi kuopos buvo kariškai apmokomos. 1943 m. pradžioje bataliono 4-oji kuopa buvo perkelta į Slaviankos gyvenvietę ir ten pakeitė latvių kuopą, saugojusią kelio tiesimo darbus dirbančius civilius gyventojus. Slaviankoje 4-ji kuopa tarnavo iki 1943 m. birželio mėnesio. Priartėjus frontui, ji buvo perkelta į Dnepropetrovską. Čia susirinko visas 4-sis batalionas[19].  Kita dalis bataliono karių 1942 m. viduryje iš Juzovkos buvo nuvežti į Siniavkos stotį (Stalino sritis), vėliau grąžinti į Juzovką. Čia batalionas toliau buvo kariškai apmokomas ir saugojo karinius sandėlius. Juzovkoje batalionas stovėjo apie 2 mėnesius. Bataliono kareiviai konvojuodavo į darbus apie 500 sovietų karo belaisvių, kurie tiesė naują autostradą[20]. Prie strateginės magistralės (Durchgangsstrasse IV) tiesimo darbų apsaugos buvo sutelkta daug įvairių tautų policijos batalionų. Magistralės tiesimo darbai vyko apie 1500 km ruože. Apie tai “Karyje”rašė karo korespondentas Henrikas Blazas (kalba netaisyta – A. B.): “[...] Taigi visu kelio ruožu vyksta dideli kelio praplėtimo ir statybos darbai. Šalikelėse daugelyje vietų įrengtos akmens laužyklos, pristatyta akmens malimo mašinų. Ir akmens laužyklose ir ir prie kelio statybos dirba daugiausia belaisviai. Jie čia sukoncentruoti belaisvių stovyklose ir juos stropiai reikia saugoti, kad neišsilakstytų, kad pabėgę neplėšikautų apylinkės kaimuose. Atsiminus, jog kelio statybos ruožas tęsiasi per 1000 kilometrų, galima įsivaizduoti, kokia gausybė žmonių čia dirba, ir kiek daug karių šio darbo apsaugai reikia panaudoti. Statybos darbus prižiūrinčių karių tarpe rasi ir vokiečių, ir lietuvių, ir latvių, ir kitų tautų atstovus,kurie čia, Ukrainos platybėse išsisikirstę nedideliais būreliais, neša apsaugos tarnybą šimtus kilometrų besitęsiančiuose ruožuose. [...] Mūsų kai kurių  karių pareiga šiandie Ukrainoje dalyvauti kelių statyboje. Šioji pareiga yra viena svarbiausių. Juk ir Napoleonas tik todėl pralaimėjo kovą Rytuose, kad jis nenutiesė kelių ir nesutvarkė tiekimo. Vokiečių karinė vadovybė šios klaidos nebekartoja. Keliai tiesiami ir sutvarkomi. Priešas bus nugalėtas.”[21] Staline dalis bataliono kareivių saugojo karo belaisvius, dirbančius gamykloje Nr. 144. Be to, lietuviai saugojo sovietų karo belaisvių stovyklą, kurioje kalėjo apie tūkstantis belaisvių. Vėliau (nuo 1943 m. pradžios) 4-jo bataliono kareiviai saugojo geležinkelio atkarpą Jasinevataja-Juzovka[22]. 1942 m. rugpjūčio mėnesį bataliono 2-oji kuopa (vadas ltn. Juozas Tarasevičius) buvo išsiųsta į Makejevką ir čia saugojo maisto sandėlius bei sovietų karo belaisvius maždaug iki 1942 m. gruodžio mėnesio. Karo belaisvių stovykloje buvo kalinama apie tūkstantis žmonių. Belaisviai kraudavo akmenis į sunkvežimius ir dirbo kitus sunkius fizinius darbus. Stovyklos komendantu buvo vokiečių majoras. Vokiečiai su belaisviais šioje stovykloje elgėsi normaliai, belaisvių nemušė ir nešaudė[23]. Čia bataliono kareivis Kazys Vaikutis sumušė vieną vokiečių kariškį už tai, kad šis savavališkai užėmė būrio vado ltn. Vlado Garsio kambarį. Už tai K. Vaikutis metus laiko buvo kalinamas Talino kalėjime. Vėliau jis buvo sugrąžintas į savo batalioną, kuris tuomet buvo dislokuotas Kovelio apylinkėse. Po savaitės (1943 m. spalio 22 d.) K. Vaikutis iš bataliono pabėgo ir sugrįžo į namus Antalieptės valsčiuje[24]. Nuo 1942 m. gruodžio mėn. iki 1943 m. liepos mėn. 3-ji kuopa saugojo dirbančius civilius darbininkus Ilovaisko rajone. Vėliau ši kuopa su visu batalionu buvo nusiųsta į Kovelį[25]. Viena bataliono kuopa 1942 m. vasaros pabaigoje buvo padalinta į dvi grupes ir paskirstyta po įvairius kolūkius. Viena grupė (apie 20 karių) atsidūrė Rostovo srityje ir saugojo kelią tiesiančius vietos gyventojus. Ši grupė čia tarnavo apytikriai iki 1943 m. sausio mėnesio, po to buvo nuvežta į Ilovaisko geležinkelio stotį (Stalino sritis), dar vėliau į Petropavlovsko rajoną ir ten kariškai toliau buvo apmokoma[26]. 1943 m. rudenį, priartėjus frontui visas 4-sis batalionas pasitraukė į Dnepropetrovską. Po dviejų savaičių (apytikriai 1943 m. lapkričio mėn.) batalionas traukiniu buvo perkeltas į Kovelį. Kai kurių autorių teigimu, 4-asis batalionas buvo išformuotas 1943 m. lapkričio mėnesį[27]. Vis dėlto pagal buvusių bataliono karių parodymus, bataliono branduolys išliko iki 1944 m. vasario mėnesio. Galimas dalykas, jog batalionas veikė kitu pavadinimu ir kitu numeriu. Buvęs bataliono kareivis Antanas Kriaučiūnas minėjo, kad Kovelyje iš trijų lietuvių policijos batalionų likučių (4-ojo, 8-ojo ir 11-ojo) buvo suformuotas vienas batalionas, kadangi dėl didelių nuostolių ir masiško dezertyravimo batalionuose buvo likę mažai karių[28]. Kai kurių buvusių bataliono karių liudijimu, lietuvių policijos batalionai buvo priskirti 37-jam policijos pulkui[29]. 1943 m. spalio 25 d. 4-jo bataliono vokiečių ryšių karininkas informavo Tvarkos policijos vadą Lietuvoje apie kritišką padėtį jo prižiūrimame batalione. Ryšių karininko teigimu batalionas yra nepajėgus vykdyti jam keliamus uždavinius, karininkai nesugeba suvaldyti savo pavaldinių, bataliono kariai nepatikimi, nes moka rusų bei ukrainiečių kalbas ir bendrauja su vietiniais gyventojais, mėgsta degtinę ir moteris. Ryšių karininko nuomone, batalioną reikėtų mažiausiai 8 savaitėms atšaukti iš užimamo rajono ir tęsti apmokymus tokioje vietoje, kur būtų neįmanoma bendrauti su vietos gyventojais[30]. Kovelio (Volynės) srityje dalis bataliono kareivių saugojo kaimų gyventojus nuo sovietinių ir lenkų partizanų (Armijos krajovos) antpuolių. Bataliono kareiviams tekdavo susidurti su lenkų ir sovietiniais partizanais. Pastarieji puldavo kareivių saugomus įvairius karinius ir pramoninius objektus. Apie 40 bataliono karių iš Kovelio buvo pasiųsti į Vokietiją tarnauti priešlėktuviniuose daliniuose. Šioje grupėje buvęs eilinis Bernardas Čebatoriūnas pakeliui į Vokietiją iš siunčiamo būrio pasišalino ir sugrįžo namo. Dalis bataliono karių 1944 m. sausio pradžioje buvo išsiųsti į Cumanės gyvenvietę ir įsikūrė atsparos punkte. Priartėjus frontui, Cumanėje buvo paliktas vienas bataliono būrys (jam vadovavo ltn. N. Černius), trys vokiečių kuopos, kazokų dalinys ir vienas 8-ojo lietuvių bataliono būrys. 1944 m. sausio 26 d. atsparos punktą apsupo sovietiniai partizanai. Mūšis truko apie 3 valandas. Lietuviai buvo įsitvirtinę dzotuose ir atkakliai gynėsi, jie nukovė 7 partizanus. 1944 m. vasario 1 d. partizanai puolė antrą kartą. Kautynės tęsėsi pusantros paros. Partizanų buvo žymiai daugiau negu besiginančių, jie buvo gerai ginkluoti – turėjo patrankėlių, sunkiųjų kulkosvaidžių ir prieštankinių ginklų.  Kautynių metu buvo kontūzytas vieno dzoto įgūlai (iš viso 7 kariai su 1 rankiniu kulkosvaidžiu) vadovavęs skyriaus vadas. Iš viso lietuvių būrys (1-as būrys) gynė tris dzotus, esančius 70 m atstumu vienas nuo kito. Vieno dzoto įgula nukovė 8 partizanus. Iš viso 4-o bataliono 1-o būrio kariai esą nukovė 11 partizanų ir 37 paėmė į nelaisvę. Partizanai buvo perduoti vokiečiams, kurie belaisvius sušaudė. Naktį iš vasario 2-os į 3-ią lietuviai iš dzotų pasitraukė, tačiau už 7 km juos vėl užpuolė sovietiniai partizanai. Būrio vadas N. Černius įsakė trauktis į mišką. Lietuviai sustojo prie kažkokio kaimo pernakvoti. Kaimo gyventojai davė jiems duonos. Vienas senukas pasakė, kad jo sūnus yra partizanų būrio vadas. Tuomet būrio vadas išėjo tartis su partizanais dėl pasidavimo. Buvo susitarta, kad lietuvių būrys sudės ginklus, po to jie buvo pamaitinti  ir apnakvydinti. Kitą dieną lietuviai, kaip belaisviai, buvo išvaryti Dubno kryptimi. Pakeliui juos sustabdė Raudonosios armijos karininkas ir nusivedė į savo štabą[31]. 

1944 m. sausio pabaigoje dalis 4-ojo bataliono puolančios sovietų kariuomenės buvo apsuptas Kovelio ir Dubno rajonuose. Apsupime batalionas išbuvo apie dvi savaites. Daug bataliono karių pateko į sovietų nelaisvę[32]. 1944 m. vasario mėn. iš apsupimo Dubno rajone pavyko prasiveržti tik devyniolikai 4-jo bataliono karių. Jie buvo išsiųsti į Kauną[33].

Dezertyrai ir kiti bataliono nuostoliai. Pirmieji pasišalinimo iš tarnybos atvejai buvo užfiksuoti jau 1941 metais. Bataliono eilinis Kazys Andriejaitis 1941 m. rugsėjo 11 d. buvo perkeltas į 3-iąjį batalioną, tačiau ten nenuvyko ir buvo pasišalinęs iki 1941 m. rugsėjo 17 d. Už tai Savisaugos dalių teismas 1941 m. spalio 13 d. K. Andriejaitį nuteisė kalėti 2 mėnesius daboklėje[34]. 1941 m. rugsėjo 13 d. iš bataliono pasišalino kareivis Stasys Jakučionis[35]. 1942 m. gegužės 21 d. iš bataliono dezertyravo eiliniai Klemensas Juknevičius ir Juozas Grigelis. Per sekančias kelias dienas pasišalino eilinis Jeronimas Stasevičius ir puskarininkiai Robertas Tabaras bei Leonas Leščinskas[36]. 1942 m. balandžio 18 d. dėl nežinomų priežasčių vokiečių buvo suimtas kpt. Jurgis Rinkevičius. Jis buvo kalinamas Rygos kalėjime iki 1942 m. rugsėjo 17 d., bet teismo buvo pripažintas nekaltu ir paleistas į laisvę. 1942 m. rugsėjo 16 d. iš bataliono dezertyravo eilinis Antanas Skunsmanas. Jis sugrįžo į savo gimtąjį Račų kaimą Mažeikių apskrityje. 1943 m. spalio mėn. A. Skunsmaną suėmė policija ir uždarė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Po mėnesio A. Skunsmanui iš kalėjimo pavyko pabėgti, tačiau 1944 m. birželio mėn. jis vėl buvo suimtas ir uždarytas Šiaulių kalėjime. Priartėjus frontui, bombardavimo metu A. Skunsmanas iš kalėjimo vėl pabėgo[37].  1943 m. kovo 9 d. iš areštinės pabėgo 4-jo bataliono ltn. Vladas Garsys[38]. Pabėgimų iš bataliono padažnėjo nuo 1943 m. antros pusės. 1943 m. rugpjūčio 9 d. iš bataliono dezertyravo eilinis Antanas Paurys[39]. 1943 m. rugsėjo 24 d. iš bataliono pasišalino eilinis Kostas Vaičiukėnas[40]. 1943 m. spalio 11 d. dezertyravo jaunesnysis puskarininkis Juozas Vilkaitis ir eilinis Justas Valys[41]. 1943 m. spalio 25 d. iš Kupicovo atramos punkto su ginklais pasišalino 11 bataliono 2-os kuopos kareivių. Įtarta, kad jie pabėgo pas UPA (Ukrainos sukilėlių armijos) partizanus su kuriais jie tarėsi dėl tarpusavio nepuolimo[42].  1943 m. lapkričio 13 d. bataliono 4-os kuopos raštvedys Juozas Zdanavičius gavo 20 parų atostogų ir išvyko į Švenčionis. Atgal į batalioną jis negrįžo ir slapstėsi iki vokiečių okupacijos pabaigos[43]. Bataliono 2-os kuopos eilinis Albinas Markevičius, sužinojęs, kad batalioną ruošiamasi išsiųsti į frontą, 1943 m. gruodžio 25 d. iš bataliono pasitraukė ir sugrįžo į savo gimtąjį kaimą Dusetų valsčiuje[44].

Ženklesnius nuostolius batalionas patyrė Ukrainoje. 1942 m. rugpjūčio 10 d. kautynėse su partizanais Ukrainoje žuvo eilinis Julius Stankus[45]. 1943 m. vasario 14 d. ir 1943 m. kovo 7 d. Stalino miesto apylinkėse žuvo bataliono eilinis Edmundas Urbelis ir 4-os kuopos grandinis Jonas Jackūnas, o 1943 m. gegužės 11 d. tos pačios kuopos eilinis Jonas Jackūnas[46]. 1943 m. spalio 29 d. kovoje su partizanais Ukrainoje žuvo eilinis Jonas Dičiūnas, kilęs iš Zarasų apskrities Antalieptės valsčiaus[47]. 1943 m. lapkričio 10 d. kovoje su partizanais žuvo eilinis Alfonsas Šileikis[48]. 1943 m. gruodžio 2 d. kovoje su bolševikais Ukrainoje žuvo puskarininkis Jonas Genaitis (Ginaitis)[49]. Kai kurie šaltiniai nurodo, jog viena šio bataliono kuopa prarado net 30 žuvusių karių[50]. Deja, trūksta archyvinių šaltinių nustatyti patikimus 4-jo bataliono nuostolius (žuvusiųjų, sužeistų, patekusių į nelaisvę karių skaičių).

 

 

 

[1] Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944), Dokumentų rinkinys, 1 dalis, Vilnius, 1965, p. 322–323.

[2]Kaune 1941 m. taip pat buvo suformuotas 4-asis policijos batalionas, bet vėliau jis buvo pavadintas 7-uoju batalionu .

[3] Savisaugos dalims įsakymas Nr. 20 (1941 09 23), LCVA, f. R-660, ap. 2, b. 261, l. 84-88.

[4] Savisaugos dalims įsakymas Nr. 20 (1941 09 23), ibid., b. 262, l. 58-61.

[5] V. Daminausko 1945 11 26 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47322/3, t. 3, l. 88 a. p.

[6] Savisaugos dalims įsakymas Nr. 17 (1941 09 17), LCVA, f. R-660, ap. 2, b. 261, l. 93.

[7] Savisaugos dalims įsakymai Nr. 16 (1941 09 16) ir Nr. 25 (1941 10 07), ibid., b. 261, l. 71-73, 94.

[8] Vilniaus apygardos savisaugos dalims įsakymas Nr. 35 (1941 12 31), ibid., b. 261, l. 1.

[9] Vilniaus apygardos savisaugos dalims įsakymas Nr. 12 (1941 11 01), ibid., b. 261, l. 30-31.

[10] Vilniaus apygardos savisaugos dalims įsakymas Nr. 26 (1941 12 15), ibid., b. 261, l. 175.

[11] Vilniaus apygardos savisaugos dalims įsakymas Nr. 20 (1941 12 04), ibid., b. 261, l. 19.

[12] L. Zakarausko 1949 02 24 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 13262/3, l. 25.

[13] Kpt. P. Puodžiūno 1942 04 07 d. raštas bataliono vadui, LCVA, f. R-659, ap. 1, b. 17, l. 358; Vokiečių tvarkos policijos vado Lietuvoje 1942 11 30 d. raštas, ibid., f. R-1444, ap. 1, b. 20, l. 3.

[14] Vokiečių tvarkos policijos vado Lietuvoje 1942 03 23 d. išankstinis įsakymas, ibid., f. R-659, ap. 1, b. 1, l. 131.

[15] Ibid., f. R-682, ap. 1, b. 7, l. 1.

[16] P. Stankeras, Lietuvių policija 1941-1944 metais, V., 1998, p. 132.

[17] J. ltn. Gradinskas, ”Mūsų dalinys vyksta į Rytus”, Karys, 1942 08 08, Nr. 33.

[18] Vokiečių policijos 1942 05 31 d. telefonograma Vilniaus SS ir policijos vadui, LCVA, f. R-659, ap. 1, b. 1, l. 115.

[19] V. Gaidelio 1946 06 04 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 4725/3, l. 31 a. p.; A. Skunsmano kalba NKVD kariuomenės Leningrado srities karo tribunolo 1946 06 05 d. Posėdyje, ibid., b. 45096/3, l. 71 a. p.

[20] L. Zakarausko 1949 02 24 d. tardymo protokolas, ibid., b. 13262/3, l. 26.

[21] H. Blazas, ”Ukrainos lygumų sargyboje”, Karys, 1942 10 17 dd., Nr. 43 (1152).

[22] V. Petkevičiaus 1945 11 01 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-8322, l. 14.

[23] B. Čebatoriūno 1946 06 05 d. tardymo protokolas, ibid., b. 4725/3, l. 62-63.

[24] K. Vaikučio 1961 06 19 d. tardymo protokolas, ibid., b. 46474/3, t. 1, l. 85; Įsakymas (1943 11 16) suimti K. Vaikutį, LCVA, f. R-682, ap. 1, b. 1, l. 94.

[25] B. Čebatoriūno 1946 06 06 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 4725/3, l. 65-66.

[26] L. Zakarausko 1949 02 24 d. tardymo protokolas, ibid., b. 13262/3, l. 26-27.

[27] P. Stankeras, Lietuvių policija 1941-1944 metais, p. 132; A. J. Munoz, Hitlers Eastern Legions, Vol. I, The Baltic Schutzmannschaft, N. Y., 1996, p. 31.

[28] A. Kriaučiūno 1945 04 06 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45729/3, l. 37 a. p. 

[29] V. Railos 1945 04 15 d. tardymo protokolas, ibid., b. 45729/3, l. 65.

[30] 4-jo lietuvių policijos bataliono ryšių karininko 1943 10 25 d. raštas Tvarkos policijos vadui Lietuvoje, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1853, l. 101-20, 101-21.

[31]A. Kriaučiūno 1945 04 06 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45729/3, l. 38-40; L. Zakarausko 1949 02 24 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 13262/3, l. 27-29; B. Čebatoriūno 1946 06 05 d. apklausos protokolas, ibid., b. 4725/3, l. 64.

[32] L. Zakarausko 1949 02 24 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 13262/3, l. 27-29; B. Čebatoriūno 1946 06 05 d. apklausos protokolas, ibid., b. 4725/3, l. 64.

[33] V. Pečegonio ir J. Šato 1946 07 27 d. akistata, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 8431/3, l. 20 a. p.

[34] Savisaugos dalims įsakymas Nr. 29 (1941 10 18), LCVA, f. R-660, ap. 2, b. 261, l. 64.

[35] Savisaugos dalims įsakymas Nr. 20 (1941 09 23), ibid., b. 262, l. 62.

[36] Vokiečių policijos vyr. ltn. Watzka 1942 07 02 d. raštas, ibid., b. R-689, ap. 1, b. 87, l. 19.

[37] A. Skunsmano 1945 02 24 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45096/3, t. 1, l. 21.

[38] 1944 04 11 d. įsakymas suimti V. Garsį, LCVA, f. R-691, ap. 1, b. 80, l. 104.

[39] 1943 11 16 d. įsakymas suimti A. Paurį, ibid., f. R-682, ap. 1, b. 1, l. 174.

[40] 1943 11 15 d. įsakymas suimti K. Vaičiukėną, ibid., b. 1, l. 100.

[41] 1943 12 18 d. įsakymai suimti dezertyrus J. Vilkaitį ir J. Valį, b. 1, l. 36, 91.

[42] 4-jo bataliono vado 1943 10 25 d. raštas bataliono ryšių karininkui, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1853, l. 101-22; UPA partizanų 1943 10 19 d. laiškas lietuvių kariams, ibid., l. 101-25.

[43] J. Zdanavičiaus 1944 11 13 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 29620/3, l. 8 a. p.

[44] A. Merkevičiaus 1949 09 02 d. tardymo protokolas, ibid., b. 16847/3, l. 95-96.

[45] R. Zizas, „Lietuvių savisaugos (apsaugos) batalionų karių nuostoliai Vokietijos–SSRS karo metu (1941–1945)“, Karo archyvas, Vilnius, 2004, t. 19, p. 326.

[46] R. Zizas, op. cit., p. 284. 334.

[47] R. Zizas, op. cit., p. 277.

[48] Ibid., p. 329.

[49] Ibid., p. 281.

[50] „A. A. artilerijos majoras Leonardas Jurkšas“, Karys, 1958, balandis, Nr. 168; Henry L. Gaidis, A History of the Lithuanian military forces in World War II 1939-1945, p. 135.

Nuotraukose:

1. 4-ojo bataliono kareivis Vladas Apynys

2. Lietuvių savisaugos dalinių rikiuotė Vilniuje prie Katedros

Voruta. – 2013, rugpj. 17, nr. 17 (781), p. 1, 7. 

Voruta. – 2013, rugpj. 31, nr. 18 (782), p. 7.

Istorija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra