Kunigas Vladas Jezukevičius (1886 VII 27-1959 V 16)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šių metų gegužės 16 d. sukanka penkiasdešimt metų nuo kunigo Vlado Jezukevičiaus mirties. Jo darbai ir gyvenimas glaudžiai susijęs su Vilniaus lietuvių visuomenine bei kultūrine veikla. Kun. V. Jezukevičiaus pavardę randame daugelyje „Vilniaus Golgotos“ knygoje išspausdintų nuotraukų, istoriko Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijoje“, daugelyje kitų publikacijų, susijusių su Vilniaus lietuvių veikla dar caro ar vėliau – vokiečių ir lenkų okupacijos metais. Apie jį rašoma Lietuviškoje Enciklopedijoje (prieškarinėje), Bostono Lietuvių Enciklopedijoje. Deja, yra užmirštas paminėti dabartinėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
 
Būsimo kunigo mokslai
Vladas Jezukevičius gimė 1886 m. liepos mėn. 27 d. Marcinkonyse, patriarchalinėje šeimoje. Jo senelis buvo rinktas teisėju. Iš jo ir paveldėjo pravardę Sandziulis, susijusią su teisėjo pareigomis. Ją kartais naudojo kaip literatūrinį slapyvardį. Jauniausiam iš trijų sūnų tėvas buvo paskyręs bites, kurios buvo išmėtytos po visą mišką „dravėse“, medžioklę ir kitus miško darbus. Kun. V. Jezukevičiaus tėvas Jonas buvęs mylimiausias teisėjo vaikas, todėl kai Jonui patiko daili beturtė Zervynų kaimo našlaitė, viena tarp penkių brolių, ji atėjo visai be kraičio, nors atsinešė tvirtą bei valingą būdą. Būtent tai ir lėmė, kad Vladas buvo mokomas – iš pradžių Marcinkonių mokykloje, o Merkinėje išlaikęs mokyklos baigimo egzaminus (ten rinkdavosi egzaminų komisija), Vilniuje privačiai pasiruošė keturių klasių egzaminams (tai buvo pigiau negu gimnazija), kuriuos išlaikęs įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.
Vladas buvo religingas jaunuolis, ir kunigų seminarija buvo jo pašaukimas. Seminarijoje buvo mokoma lenkų kalba – tai gerokai apsunkino mokslą. V. Jezukevičius buvo gabus ir darbštus mokinys, seminarijos vadovybė jį vertino už uolumą bei pamaldumą – jis mėgdavo vienas likti bažnyčioje, melstis ir medituoti. Polinkis mistikai išliko visą gyvenimą. Seminarijoje artimas jo bičiulis buvo drauge mokęsis Liudas Gira (tuomet dar klierikas Liudas). Jie drauge atostogaudavo Marcinkonyse, pas Vlado tėvus. L. Gira nebuvo iš labai pamaldžių, ir būsimo kun. V. Jezukevičiaus mama piktindavosi prisiminusi, kaip jaunasis „kunigėlis“, nusimetęs sutaną, sutemus iššokęs per langą, eidavo į kaimo vakaruškas… L. Gira kunigų seminarijos nebaigė.
1909 m. liepos 8 d. V. Jezukevičius Vilniuje buvo įšventintas kunigu. Kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas, labai mėgęs ir gerbęs gerokai už save vyresnį kunigą V. Jezukevičių, teigė, kad šis buvęs paskirtas vikaru į Vilniaus Kalvarijų bažnyčią.

Kun. V. Jezukevičiaus darbai
Vilniaus Kalvarijų bažnyčia garsėjo savo Kalvarijomis, į kurias maldininkai keliavo iš visų Vilniaus vyskupijos parapijų – su vėliavomis, giesmėmis. Tačiau nors dauguma parapijų buvo lietuviškos, kelyje giedodavo lietuviškai, atvykus į Vilnių, Kalvarijų bažnyčioje tekdavo giedoti lenkiškai. Kun. N. Švogžlys tvirtino, kad būtent jaunasis vikaras V. Jezukevičius įvedęs ir lietuvių kalbą, pasitikdamas lietuviškai giedančius.
Galbūt dėl to, galbūt ir dėl kitų priežasčių po metų kun. V. Jezukevičius buvo nukeltas į nuošalią Gervėčių parapiją. Jo paties teigimu, Gervėčiuose buvo ypač susipratę ir aktyvūs lietuviai, kurie galutinai įtvirtino jo lietuvišką nusiteikimą.
Kun. Petras Kraujalis Vilniuje leido katalikišką laikraštį „Aušra“, į kurį iš Gervėčių pradėjo siųsti korespondencijas ir jaunasis vikaras. Ten buvo pradėtos laikyti lietuviškos pamaldos bažnyčioje.
1911 m. kun. Vladas Jezukevičius buvo nukeltas vikaru į Molėtus. Ir čia pradėtos laikyti lietuviškos pamaldos, nors žinantys to meto aplinką galėjo suvokti iškilusius sunkumus. Molėtuose kun. V. Jezukevičius išvystė plačią Blaivybės draugijos veiklą. Tiesa, kunigas Vladas buvo labai gero būdo, muzikalus, gražiai giedojo – turėjo gerą balsą, ir tai padėdavo užglaistyti kilusius konfliktus.
Kai kun. Juozapas Kukta ieškojo į savo vietą rektoriaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kun. P. Kraujalis pasiūlė skirti kun. V. Jezukevičių, kuriam numatė perduoti ir „Aušros“ leidimą. Atvykus kun. V. Jezukevičiui į Vilnių (1912 m.), teko rūpintis parapijos pastato statyba. Caro laikais katalikų bendruomenei statybos buvo labai varžomos, tad ši statyba buvo vykdoma pastačius dviejų aukštų mūrinį pastatą su mansardomis vietoje buvusio vienaukščio. Apatinėje dalyje buvo įrengta didelė salė ir scena. Šio pastato statybai buvo gauta 10 000 Rb. paskola [1]. Statybą rėmė mecenatai – kunigaikštienė Magdalena Radvilienė ir kt. 1913 m. skolų padengimą penkerių metų bėgyje laidavo 45 kunigai lietuviai, kurių sąrašas saugomas bažnyčios archyve [2].
Kun. P. Kraujalis jaunajam rektoriui perdavė „Aušros“ leidimą.
Kaip prisimindavo pats kun. V. Jezukevičius, lietuviško laikraščio leidyba anuometiniame Vilniuje buvo labai sudėtinga. Dauguma lietuvių buvo nepasiturintys, ir lėšų leidimui nepakakdavo. Lenkai lietuviško laikraščio nepalaikė, bet senamiesčio kunigas gerai sutardavo su žydais, kurie apmokėdami skelbimus palaikė lietuviško laikraščio leidimą [3]. Apie leidybinę veiklą rašo taip pat V. Petkus: „Prasidėjus pirmam pasauliniam karui Mikalojaus bažnyčios rektoriumi buvo kunigas Vladas Jezukevičius. Jam teko būti rektoriumi pačiu sunkiausiu metu: 1912-1924 m. Tuo laikotarpiu Vilniuje pasikeitė 10 valdžių. Rektorius globoja prie bažnyčios susibūrusius lietuvių katalikiškos spaudos darbuotojus, ypač „Aušros“ (1911-1919), kurią leido kunigų V. Mirono, A. Petrulio, ir J. Novicko vadovaujama bendrovė. Redagavo kunigai P. Kraujalis ir J. Bakšys“ [4].

Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti veikla
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, į Vilnių pradėjo plūsti bėgliai. Iš pradžių, esant nedaug pabėgėlių, jie glaudėsi Šv. Mikalojaus parapijos namuose. Kun. V. Jezukevičius drauge su Viktorija Landsbergiene (Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio žmona) ir buvusiu Dūmos nariu A. Bulota išrūpino iš Vilniaus karo srities vadovybės leidimą steigti Lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Šv. Mikalojaus parapijos salėje buvo sukviestas susirinkimas, kuriame dalyvavo 44 asmenys“, – savo atsiminimuose rašo Martynas Yčas [5]. Didžiausios paramos Lietuvių Komitetas susilaukė iš galingiausios Rusijos organizacijos, karo pabėgėliams šelpti, kuri susikūrė Petrapilyje Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos vardu [6].
Vilniaus gubernatorius Veriovkinas buvo paskirtas šio komiteto Vilniaus skyriaus pirmininku. Vilniaus Lietuvių Komitetui atstovavo adv. V. Bulota, Emilija Vileišienė, kun. Vl. Jezuevičius, ir D. Malinauskas. Po kiek laiko Gubernatorius Veriovkinas gavo telegramą iš Petrapilio, kad Vilniaus skyrius carienės patvirtintas ir jau paskirta pašalpa po 15 000 rubl. kas mėnesį, iš kurių 10 000 rubl. lietuvių organizacijoms [7].
Vokiečiams užėmus Vilnių Lietuvių komitetas tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro Komitetu, kuriame svarbų vaidmenį atliko kun. Vl. Jezukevičius steigiant našlaičių prieglaudas, mokyklas ir padedant pabėgėliams. Vėliau Komitetas, kaip vienintelė tada pastovi ir veikli lietuvių organizacija, atliko ir didelį valstybės kuriamąjį darbą – pastebi A. Šapoka [8].
Kun.V. Jezukevičiaus įrengta Šv. Mikalojaus parapijos salė tapo savotišku lietuviškos veiklos centru. Čia buvo renkamasi aptarti aktualiausias lietuviškos veiklos problemas, čia buvo švenčiamos įvairios šventės, čia rinkdavosi pasilinksminti jaunimas, nes jaunas ir veiklus klebonas visus svetingai sutikdavo.
Kun. V. Jezukevičius pabėgėliams vaikams organizavo našlaičių prieglaudas, aprūpindavo lėšomis, patalpomis, maistu. Apie jo nuoširdų rūpestį vaikais pasakojo P. Makarevičienė, jį drauge su mokiniais matome J. Drėmos išlaikytose mokyklos nuotraukose.
Tose senose nuotraukose drauge su kun. V. Jezukevičiumi galima pamatyti ir jo seserį mokytoją Oną Jezukevičiūtę, kuri atvykusi į Vilnių šeimininkauti broliui, Vilniuje baigė mokytojų kursus, dirbo mokytoja ir taip pat buvo įsitraukusi į Vilniaus lietuvių veiklą, dalyvavo „Ryto“ draugijoje, kurios valdybos narys buvo kun. V. Jezukevičius. Ji mokėjo groti ir drauge su Marcele Kubiliūte bei kitomis jaunomis Vilniaus lietuvaitėmis ruošdavo įvairius renginius parapijos namuose.

Prisiminimai apie kun. V. Jezukevičių ir kunigo darbas
Vladas Nosevičius, susitikus Vilkijoje pas kunigą J. Fabijanską, kalbėdamas apie savo jaunystės dienas Vilniuje (jis ten mokėsi, gyveno pas bažnyčią aptarnavusią davatkėlę Šv. Mikalojaus parapijos namuose), prisiminė ir kleboną kun. V. Jezukevičių. Rytais mokinukas patarnaudavęs bažnyčioje, todėl jautėsi šeimininkas bažnyčios šventoriuje. Rudenį ten prikrisdavo kaštonų – vaikams didelis turtas. Aplink gyveno žydai, ir jų vaikai taip pat atbėgdavo į šventorių kaštonų. Vladukas ginė juos iš ten kaip nekrikštus ir reikalaudavo, kad jie žegnotųsi. Tai pastebėjęs klebonas labai jį išbarė, primindamas, kad visi žmonės yra to paties Dievo vaikai, liepė atsiprašyti ir daugiau nebevaikyti. Kitą sykį jie su vaikais šventoriuje žaidė sviediniu ir išdaužė vieną iš bažnyčios vitražinių langų. Labai išsigando ir nieko nesakė. Ryte, patarnaujant šv. Mišioms, klebonas pastebėjo skylę lange, ir Vladukui teko prisipažinti. Klebonas tik priminė, kad toks langas kainuoja labai brangiai, ir prašė pažadėti daugiau šventoriuje sviediniu nežaisti ir kitiems vaikams tai drausti [9].
Sutarus su kun. V. Jezukevičiumi, Šv. Mikalojaus bažnyčioje vykdavo pamaldos gudiškai, kurias ruošdavo žinomas gudų atgimimo žadintojas kunigas Stankevičius. Čia susibūrė ir gudų tautiniam atgimimui pasišventęs branduolys.
Kun. V. Jezukevičius pirmiausiai buvo kunigas – pastoracijos darbą laikė pagrindine savo pareiga. Jo rūpesčiu iš Vilniaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio buvo gauta teisė Šv. Mikalojaus bažnyčiai teikti pastoracines paslaugas visiems Vilniaus lietuviams, nepriklausomai nuo parapijos, kurioje jie gyveno (šiaip privalu tai atlikti tik savo parapijoje, pvz., krikštynos, laidotuvės ir pan.). Taigi Šv. Mikalojaus bažnyčia tapo visų Vilniaus lietuvių bendra parapijos bažnyčia. Arkivyskupas J. Matulaitis dažnai čia laikydavo pamaldas.
Kun. V Jezukevičius buvo parengęs ir atspausdinęs Jėzaus Širdies arkibrolijos įstatus, ugdė brolijos narius savo parapijoje.
Buvo kalbama, kad Vincas Krėvė-Mickevičius, ruošdamasis tuoktis su būsima žmona, prašė kun. V. Jezukevičiaus paruošti ją krikštui. Jie ir buvo sutuokti Šv. Mikalojaus bažnyčioje.
Jau anksčiau buvo minėta, kad kun. V. Jezukevičius brangino mistiką. Jis yra kalbėjęs, kad labai meldęsis, prašydamas Lietuvai nepriklausomybės. Ypač jam reikšmingos būdavo maldos Didįjį penktadienį, kai, sekant liturgija, kunigas guldavosi prieš altorių. Tokios maldos metu jis davė įžadus stoti į vienuolyną, jei Lietuva taps nepriklausoma [10].
Kun. V. Jezukevičius buvo ypač tolerantiškas, sugebėjo bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis. Tik ne su lenkų administracija. Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad 1924 m. kun. V. Jezukevičius buvo priverstas palikti Vilnių [11]. Spalio 25 d. jis oficialiai atsisakė nuo Šv. Mikalojaus bažnyčios pareigų dėl sveikatos ir išvyko į Marijampolės marijonų vienuolyną.
Kiek prisimena Marcinkonyse gyvenę giminės, brolio šeima, kun. Vladas Vilnių paliko labai staigiai, nedaug pasiėmęs daiktų – gal tik biblioteką, kurioje buvo nemažai retų ir senų knygų, istorijos, teologijos, etnografijos veikalų.

Stakliškės kunigo gyvenime
Lietuvoje kun. V. Jezukevičius stojo į vienuolyną Marijampolėje, tačiau susirgo, ir ark. J. Matulaitis jį nuo įžadų atleido. Jis kaip Vilniaus vyskupijos kunigas nuvyko pas kun. J. Kuktą, tuo laiku įgaliotą tvarkyti nepriklausomoje Lietuvoje likusią Vilniaus vyskupijos dalį. 1925 m. kun. V. Jezukevičius buvo paskirtas Stakliškių dekanu ir klebonu, 1934 m. pakeltas kanauninku.
Vilniuje dirbusiam ir aktyviai veikusiam kunigui provincijos miestelis tapo savotiška gyvenimo lūžio vieta. Iš religinio ir intelektualaus gyvenimo centro, kur kun. V. Jezukevičiaus veikla buvo pakankamai žymi (jis buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, leido lietuviškus leidinius, kai Šv. Mikalojaus salėje būrėsi Vilniaus intelektualinis elitas), jis atsidūrė smulkiais buitiniais rūpesčiais apgaubtame miestelyje, kurį su Kaunu siejo tik vienas privatus autobusas.
Dzūkijos šiluose, iš kur buvo kilęs kun. Vladas, pats ūkis buvo glaudžiai susijęs su gamtos dovanomis. Taip pat ir žmonių santykiai buvo glaudesni, šiltesni, galbūt skatinami solidarumu nugalėti žmogui nepavaldžios gamtos kaprizus.
Čia, Stakliškėse, žemė buvo gera. Žemės ūkio kultūrai daugiau įtakos turėjo suvalkietiška mąstysena, nors patys stakliškiečiai dažnai save laikė dzūkais.
Tiesa, Stakliškių bažnyčia – tikras vėlyvojo baroko šedevras. Per karus ji apšepo, buvo atimti varpai. Remonto darbai, varpų įsigijimas, parapijos namo statyba (būtinai su sale!) privertė pamiršti miestą. O 30 hektarų geros bažnytinės žemės pavertė buvusį visuomenės veikėją tradiciniu kaimo klebonu – vaišingu visų parapijos renginių globėju, dažnai mecenatu ir geru ūkininku.
Kun. V. Jezukevičius nepriklausė jokiai partijai – jam buvo svarbu Lietuvos ateitis, jos klestėjimas. Jis rėmė pavasarininkus, šaulius, džiaugėsi geru choru. Prenumeravo daug laikraščių ir kultūros žurnalų. Savo ūkį tvarkė pavyzdingai – laikė veislinius gyvulius, taikė modernią agrotechniką. Ypač džiaugdavosi arkliais – galbūt dar senelio Sandzios atliepą. Laikė ir mėgo tvarkyti bites. Kun. J. Kukta tapo Kaišiadorių vyskupu – jo tiesioginiu vadovu. Kaip autoritetingam kunigui ir dekanui jam dažnai siųsdavo maištingesnius vikarus, kurie kun. V. Jezukevičiui kartais kainuodavo nemažai nervų. Nors šiaip jo savijauta buvo nebloga, įtemptos dienos Vilniuje buvo gerokai pakirtusios nervus, skųsdavosi nemiga.
Kun. V. Jezukevičius išliko tolerantiškas kitaip mąstantiems, kitų tikėjimų žmonėms. Užmezgė glaudžius ryšius su rabinu. Mažame miestelyje bendruomenės siejosi, todėl ir daugelis dorovinių problemų buvo bendros.
Kai sykį į Stakliškes ieškodamas šaknų užklydo Olandijos menotyrininkas, rabinas svečią atvedė pas kleboną supažindinti su bažnyčios architektūra. Klebonas neblogai bendravo vokiškai, ir svečias labai stebėjosi tokiame Europos užkampyje slypinčia architektūra bei pašnekovų erudicija. Toks abiejų dvasiškių sutarimas skatino ir greta gyvenančių, nors etniškai skirtingų žmonių, gražų bendravimą.
Stakliškėse kun. V. Jezukevičius išgyveno ir abi sovietų okupacijas. Ūkio jau nebebuvo, ir jis ėmėsi senos svajonės – aprašyti savo krašto papročius, gyvenimą, kuris jau tik prisiminimuose buvo likęs. Tai buvo XIX amžiaus pabaigos įspūdžiai bei išgyvenimai, susiję su „gudo šalimi“ (dabar pakrikštyta „Čepkelių raistu“), ją supančiomis giriomis. Šią etnografinę studiją kun. V. Jezukevičius labai brangino, skyrė daug laiko ir dėmesio.
Dar jaunas vikaras į Stakliškes patekęs, kun. Vincentas Sladkevičius šiltai prisimena senąjį kleboną, jo tėvišką rūpestį ir jo etnografines studijas, kurių kalbą klebonas prašydavęs pataisyti, teisindamasis, kad nebemokąs naujoviškos gramatikos [12].
Ši etnografinė studija vėliau buvo patekusi pas kunigą N. Švogžlį, tačiau šiam mirus dingo.
1958 metais iš Kolymos grįžęs jo sūnėnas rado dėdę šventoriuje renkant nukritusius lapus: „Matai, kiek nedaug žmogui reikia. Va, surinksiu lapus, bus ožkai pakraikams. O kokius kluonus prikraudavom… ir vargo kiek būdavo! Kiek spalvų pabirę čia. Kiekviena diena kaip dovana“.
Mirė kun. V. Jezukevičius 1959 m. gegužės 16 d., žydint alyvoms.
Prisimenant dvidešimt penktąsias mirties metines, kun. N. Švogžlys stakliškiečiams per pamokslą kalbėjo: „Jūsų šventoriuje guli Vilniaus didvyris ir Vilniaus kankinys. Neužmirškite!“
Dabar kun. V. Jezukevičiaus atminimu rūpinasi Stakliškių klebonas kan. Alfredas Rukšta.

Literatūra:

1. R. Firkovičius. Šv. Mikalojaus bažnyčia. kn. V. Petkus. Šv. Mikalojaus bažnyčia. V., 2004, p. 374.
2. Šv. Mikalojaus parapijos archyvas.
3. Pokalbis su kun. V. Jezukevičium.1943 m., M. Bloznelio asmeninis archyvas.
4. V .Petkus. Šv. Mikalojaus bažnyčia. V., 2004, p.108.
5. Martynas Yčas. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais. Antroji laida, Kaunas, 1991 m., II d. p. 11.
6. Martynas Yčas. Atsiminimai. min. veik. p. 13.
7. Ten pat, p. 29.
8. A. Šapoka. Lietuvos istorija, Kaunas, 1936 m., p. 537.
9. V. Petkus. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. V., 2004, p. 260.
10. Pokalbiai su kun. Vl. Jezukevičium.,1943, M. Bloznelio asmeninis archyvas.
11. Lietuvių Enciklopedija, Boston, 1956, IX t., p. 399.
12. Pokalbis su kardinolu V. Sladkevičium 1997 VII 24, M. Bloznelio asm. archyvas.

Nuotraukose:

1. Stakliškių bažnyčia
2, 3. Kun. V. Jezukevičiaus kapas

Voruta. –  2009, geg. 9, nr. 9 (675), p. 14.
Voruta. –  2009, geg. 23, nr. 10 (676), p. 14, 16.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra