Kunigas Juozapas Bardišauskas (1898 01 18–1925 06 14–1951 05 27): pastatęs Papilio bažnyčią, nušautas Sibire

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Straipsnis parašytas remiantis Panevėžio vyskupijos kurijos, Lietuvos Ypatingojo archyvo bylomis, autorės užrašytais kunigą pažinojusių atsiminimais (medžiaga publikuojama pirmą kartą). Pirmąsyk skelbiama ir tiksli kunigo žūties data.
 
Būsimasis kunigas, Sibiro kankinys Juozapas (saugumo bylose rašyta Juozas) Bardišauskas gimė 1898 m. sausio 18 d. Romancių kaime, Kavarsko valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Karolinos ir Motiejaus Bardišauskų šeimoje.
 
Bardišauskų šeimoje užaugo 7 vaikai (trys sūnūs ir 4 dukterys): Pranas (gim. 1888 m.), Stefa (Kurlianskienė, gim. 1892 m.), Ona (Ramaškienė, gim. 1895 m.), Julė Lagunavičienė, gim. 1897 m.), Juozapas (1898 m.), Antanas (gim. 1909 m.) ir Aleksandra Bardišauskaitė (gim. 1910 m.) (1).
 
Juozapo jaunystė, mokslo metai – Panevėžio gimnazija
 
Šešerius metus Juozapas augo Kavarsko parapijoje, 7 metus – Palėvenės (2). 1906–1913 m. Juozapėlis pas ūkininkus ganė galvijus (3).
 
Tėvams nusipirkus žemės Panevėžio apskrityje, Paliūniškyje, čia prabėgo Juozapo jaunystė. Iš visų keturiolikos vaikų (tokį skaičių nurodo kun. Jonas Jurgaitis), augusių darnioje šeimoje, Juozapas ir Antanas labiausiai troško mokytis (4). Jiedu daug skaitė, kaupė knygas, įrišinėjo laikraščius ir žurnalus, netgi įsteigė bibliotekėlę ir apylinkės gyventojams duodavo paskaityti knygų. Kadangi tokioje gausioje šeimoje pinigų mokslui nebuvo, tad Juozapas jų stengėsi užsidirbti pats. 1913–1916 m., taigi iki 18 metų, pagal sutartį dirbo Paliūniškio malūne (5). Taip užsidirbęs pinigų jau galėjo įstoti į Panevėžio berniukų gimnaziją (6).
 
1916–1919 m. J. Bardišauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Mokėsi jis sudėtingu laiku: vokiečių okupacija, Pirmojo pasaulinio karo pabaiga, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas, bolševikų okupacija ir lietuvių kovos dėl Nepriklausomybės, Nepriklausomos Lietuvos įtvirtinimas. Ir gimnazija tada dar nebuvo berniukų, tokį pavadinimą gavo vėliau, kai 1932 m. mergaitės išsikėlė į mergaičių gimnazijai pastatytus modernius rūmus.
 
1915 m. Marija Geigaitė-Putramentienė-Giedraitienė (1890–1980) kartu su kun. Juozapu Stakausku (1871–1944) ir studentu Kazimieru Bizausku (1892–1941) įkūrė lietuvišką gimnaziją, tapo pirmąja jos direktore, o 1918 m. savo pareigas perdavė iš Rusijos grįžusiam Juozui Balčikoniui (1885–1969) (7). Tad 1916 m. į gimnaziją įstojęs Juozapas Bardišauskas mokėsi direktoriaujant M. Giedraitienei bei J. Balčikoniui. Gimnazijoje dėstė žymūs pedagogai: jau minėti direktoriai, Jonas Baronas, Matas Grigonis, Vladas Paulauskas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Zikaras ir kiti, veikė įvairios katalikiškos organizacijos, kuopos ir būreliai. Tad jaunuolis turėjo pakankamai galimybių plėsti akiratį. Baigęs šios gimnazijos keturias klases Juozapas Bardišauskas įstojo į Kauno kunigų seminariją.
 
Kauno kunigų seminarijoje
 
1920–1925 m. J. Bardišauskas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje: 1925 m. kovo 1 d. buvo įšventintas subdiakonu, 1925 m. kovo 29 d. – diakonu, o 1925 birželio 14 d. – kunigu. Mokėsi ir Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, įgijo diplomuoto teologo teises. Tai liudija Panevėžio vyskupijos kurijoje kun. J. Bardišausko byloje esantis dokumentas: Universiteto esančio Kaune Rektorius, Senatas ir Profesoriai šiuo pripažįsta, kad oftalmologijos ordinariniam profesoriui Petrui Avižoniui rektoriaujant, Blažiejui Čėsniui, dogmatinės teologijos ordinariniam profesoriui, esant Teologijos-Filosofijos fakulteto Dekanu, Bardišauskas Juozas, kilęs iš Kovarsko parapijos, Ukmergės apskrities, išėjęs visus Teologijos-Filosofijos fakulteto teologijos skyriaus bendrojo ruožo mokslui, patenkinamai išlaikęs visus egzaminus, įgijo diplomuoto teologo teises. Tai Universitetas liudija savo antspaudu, Rektoriaus ir Dekano parašais. 1926 m. Birželio mėn. 15 d. (8).
 
Dievo ir žmonių tarnyboje
 
Kun. Juozapas Bardišauskas dvylika metų dirbo vikaru keturiose bažnyčiose (Utenoje, Subačiuje, Pandėlyje ir Skapiškyje) ir beveik dešimt metų klebonu (Papilyje ir Valkininkuose). Jo, kaip dvasininko, darbą Lietuvoje nutraukė sovietų saugumas, tačiau ir nuteistas, kentėdamas lagerių kančias, iki pat tragiškos mirties – nušovė sargybinis – kunigas nesiliovė skleidęs Dievo Žodį.
 
Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos bažnyčia (9) (1925–1930)
 
Tai pirmoji kunigo vikaro darbo vieta. Čia jis talkino klebonui Jonui Asminavičiui (1885 06 23–1909–1964 11 09*), kuris Utenoje darbavosi nuo 1919 m. Nuo 1919 m. tikybą gimnazijoje dėstė kun. Ladislovas Butvila (1891 01 19–1915–1961 03 14), kurio Utenoje pirmoji pastoracinio darbo vietą (1915–1926). Vėliau mokyklos kapelionu dirbo teologijos licenciatas kun. Petras Rauda (1894 03 23–1917 03 25–1974 03 07).
 
1927 m. klebono J. Asminavičiaus rūpesčiu buvo išdekoruota visa bažnyčia. Virš Didžiojo altoriaus skliaute nutapytas Švč. Trejybės paveikslas; prie kupolo visuose keturiuose kampuose keturių evangelistų. Virš Švč. Mergelės Marijos altoriaus skliaute – Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu, apsuptos angelų, paveikslas, o virš Šv. Kryžiaus – altoriaus paveikslas, vaizduojantis Gerąjį Ganytoją. Presbiterijos ir šoninių kryžmų sklautai išdažyti melsvai (10). Tad jaunas vikaras turėjo puikią progą susipažinti su darbais, kurių ir pats vėliau, jau tapęs klebonu, ėmėsi.
 
Jaunas kunigas itin mokėjo dirbti su vaikais, jaunimu. Angelaičiams ir pavasarininkams jis buvo ne tik dvasios vadas, bet ir visokių pramogų organizatorius ir rengėjas.
 
Įsikūrė pavasarininkų kuopos: Skiemonyse, Dvariškiuose, Antakalnyje, Pavasario „Garnelių“ kuopa ir kitos. Intensyviai veikė „Angelo sargo“ (Utenos, Draniečių, Nemeikščių, Puodžių, Biliakiemio) vaikų kuopos, eucharistininkai.
 
Matydamas jauno kunigo gebėjimus ir aktyvią veiklą vyskupas Kazimieras Paltarokas 1928 m. vasario 23 d. jį paskyrė Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Utenos rajono dvasios vadu.
 
1929 m. birželio 23 d. vikaras J. Bardišauskas su maldininkas vyko į piligriminę kelionę į Romą.
 
Švč. Trejybės parapijos bažnyčia Subačiuje (11) (1930–1934)
 
1930 m. birželio 28 d. kun. Juozapas Bardišauskas paskiriamas vikaro pareigom į antrą parapiją – Švč. Trejybės bažnyčios parapiją Subačiuje. Subačiuje jis pakeitė nuo 1927 m. čia vikaravusi kun. Stanislovą Žulį (1894 04 21–1918 05 01–1956 m. pabaigoje), kuris 1930 m. buvo paskirtas Južintų administratoriumi, o 1944–1956 m. dirbo Nemunėlio Radviliškyje.
 
Kunigo veiklos svarbą Utenoje liudija raštai JE vyskupui K. Paltarokui, kuriuose prašoma kunigą palikti Utenoje: Ekscelencija, kada dabar iš visur mums katalikams tiek daug pavojų, mes visi Utenos parapijos katalikai iš visos širdies maldaujame savo Gerąjį Ganytoją išklausyti ši mūsų prašymą – palikti mums mūsų brangųjį vadą kun. J. Bardišauską (12) ir parašai. Prašymus parašė „Pavasario“ kuopų valdybos, Utenos Parapijos gyventojų įgaliotiniai, „Angelo sargo“ vaikų kuopos, eucharistininkai (iš viso keli šimtai parašų). Net ir 1931 m. rašomi raštai vyskupui, prašoma sugrąžinti kunigą į Uteną (13).
 
Subačiuje kun. Juozapas Bardišauskas talkino čia jau nuo 1914 m. dirbančiam klebonui Pranciškui Kazlauskui (1857–1884–??mirė iki 1939 m.).
 
Jaunas kunigas ir Subačiuje tęsė darbą su jaunimo organizacijomis. Jo dėmesį katalikiškai spaudai liudija įrašas asmens byloje, kad kun. J. Bardišauskas trejus metus užėmė pirmąją vietą Lietuvoje platinant katalikišką spaudą.
 
1934 m. sausio 24 d. išrinkti Subačiaus stoties atstovai, Raguvos dekanas prelatas Jonas Macejauskas, Subačiaus klebonas kun. Pranciškus Kazlauskas, Subačiaus vikaras kun. Juozapas Bardišauskas susitiko dėl Subačiaus stoties bažnyčios statybos. 1939 m. kovo 18 d. Subačiaus parapijos naujasis klebonas kun. Vladas Beinoris bažnyčios statymo komiteto posėdyje kalbėjo apie padarytus parengiamuosius stoties bažnyčios statybos darbus ir pažymėjo, kad bažnyčios planas jau parengtas, be to, per vyskupą gauta buvusio Subačiaus klebono A†A kun. Pranciškaus Kazlausko 10 tūkst. litų auka (14).
 
Subačiuje kun. J. Bradišauskas sutvarkė vargonininko butą, pataisė špitolininkų tvartus, pastatė parapijos salę, apdengė prakiurusią bažnyčios stogo pusę, sutvarkė vargonus (meistrą surado Marijampolėje), įtaisė kelias naujas vėliavas, procesininkams – uniformas, kamžas, gražų baldakymą (už geradarių suaukotus ir savo pinigus) (15).
 
Beveik po dešimties vikaravimo metų – 1934 m. gruodžio 31 d. – kun. Juozapas Bardišauskas paskiriamas klebonu į Papilį (kitur rašoma ir Papilio administratoriumi). Pareigas pradėjo eiti 1935 m. sausio 12 d.
 
Kun. J. Bardišauskas pakeitė iki tol čia dirbusį kun. Feliksą Ereminą (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27), kuris buvo iškeltas į Rozalimą.
 
Papilyje kun. J. Bardišauskui teko ilgiausiai darbuotis ir palikti ryškų pėdsaką įvairiose srityse.
 
Trečiosios bažnyčios statyba Papilyje (16)
 
Pats svarbiausias kunigo J. Bardišausko darbas – jo rūpesčiu ir pastangomis užbaigta akmeninės Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Papilyje (17) statyba.
 
Naujos bažnyčios Papilyje statyba ėmė rūpintis kun. MykolasPrialgauskas (apie 1866–1925). Dera priminti, kad pirmoji bažnyčia Papilyje minima 1553 m.; ji perstatyta 1764 m. – abi bažnyčios buvusios medinės.
 
Pirmąjį inžinieriaus Andriejevo parengtą bažnyčios planą Kauno gubernatorius patvirtino 1898 m., antrąjį projektą 1909 m. parengė menininkas – architektas inžinierius Antanas Vivulskis. Kun. M. Prialgauskas ėmėsi įgyvendinti antrąjį planą. Jau buvo surinkta nemaža pinigų, privežta krūvos akmenų, tačiau prasidėjęs karas nutraukė darbus, nuvertėjo pinigai…
 
Nemažai įvairių statybos darbų atliko kun. Nikodemas Kasperiūnas (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13).
 
1925 m. kun. Felicijonas Lialis (1870 01 01–1892 11 29–1949 07 07), tik paskirtas Papilio klebonu, Kauno inžinieriui Vizbarui užsakė trečiąjį Papilio bažnyčios planą. Pagal jį 1927 m. gegužę pradėti naujos bažnyčios pamatai. Kun. F. Lialis Papilyje dirbo trejus metus – iki 1928 m. kovo 6 d. (paskirtas klebonu į Velaikius).
 
Naujasis Papilio klebonas Feliksas Ereminas 1928 m. ėmėsi tolesnių statybos darbų, tačiau pamūrijus iki langų – pristigta lėšų, ir tik 1932 m. užbaigiami sienų mūro darbai. 1933 m. uždedamas cinkuotos skardos stogas, pradėta bokšto statyba. Tačiau vėl pritrūkstama lėšų. Rūpestis ir nuovargis išsekino klebono jėgas, pašlijo jo sveikata. Sveikatai taisyti klebonas F. Ereminas perkeliamas į Rozalimą.
 
Veikla Papilyje – statybos darbai
 
1935 m. pradžioje, kaip jau minėta, klebono pareigoms į Papilį atvyksta kun. Juozapas Bardišauskas. Jo iškalba, apsukrumas, neišsemiama energija, ekonomiškai begerėjantys laikai, senosios bažnyčios griuvimo pavojus – priežastys, kurios stumia pirmyn bažnyčios baigimo darbus, – 1947 m. rašė Papilio administratorius kun. Juozapas Niurka (18).
 
Žmonės kalba, kad papiliečiai neatidėliotų bažnyčios užbaigimo, kun. J. Bardišauskas sudaręs tam tikslui paskatinamąją priežastį: pakvietė Biržų apskrities valdybą, kuri su vietos savivaldybės pareigūnais apžiūrėjo senąją bažnyčią ir dėl griuvimo pavojaus uždraudė joje sekmadieniais ir šventadieniais laikyti pamaldas. Nuo 1935 m. lapkričio iki 1936 m. rugpjūčio šventėmis pamaldos laikomos klebono klojime, o vasarą dažniausiai šventoriuje.
 
Klebonas, susitaręs su parapijos komitetu, apdėjo parapijiečius mokesčiais: nuo kiekvieno asmens, einančio išpažinties, po du litus ir nuo vieno ha žemės – po vieną litą kasmet. Be to, klebonas rengė loterijas, pritrūkus statyboms pinigų, važinėjo po Panevėžio vyskupijos parapijas rinkdamas aukas (19).
 
Klebono nurodymu nugriautas virš bažnyčios sienų jau šešis metrus išmūrytas bokštas, (pagal planą bokšto aukštis nuo žemės tik 28 m). Naują planą 46 m aukščio bažnyčios bokštui padarė inžinierius Kopylovas.
 
1936 m. rugsėjo 20 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas naująją bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos vardu. Po konsekravimo pradėti bažnyčios įruošimo darbai. 1936 m. iš Šiaulių atvežti trys ąžuoliniai altoriai, sudėti langai, grindys, durys.
 
1937 m. iš Vokietijos atsiunčiami trys varpai, kuriuos vyskupo įgaliotas pašventino kun. J. Bardišauskas.
 
Aukšta šventoriaus mūro sienos statyba užbaigta 1940 m.
 
Kun. J. Bardišauskas išardė senąją kleboniją. Iš jos ir senosios bažnyčios medžiagų pastatė naują su mansardomis kleboniją, kurią apkalė lentomis ir nudažė, uždengė malksnos stogą.
 
Klebonas nugriovė du senus bažnyčios tarnams skirtus gyvenamuosius namus ir pastatė naują su mansardomis špitolę, ją apkalė lentomis, uždengė malksnos stogą, mansardas apdengė skarda.
 
1939 m. kun. J. Bardišauskas pastatė didelį, stačiakampio formos, dviejų aukštų mūrinį namą – salę, kurią ištinkavo iš vidaus ir išorės. Šiame pastate buvo įrengta erdvi salė su scena bei galerijomis gale ir viename šone. Kituose kambariuose buvo įrengta manufaktūra, kooperatyvas, valgykla. Antrajame aukšte – gyvenamieji butai, kirpykla, fotografo kambarys. Rūsyje – kepykla.
 
Kun. J. Bardišauskas Papilyje rado nemažai bažnyčiai priklausiusių pastatų. Svarbius statinius buvo pastatęs kun. Nikodemas Kasperiūnas, tačiau jau buvo prabėgę nemažai laiko ir dalį šių pastatų kun. J. Bardišauskas perstatė arba pardavė.
 
1920 m. kun. N. Kasperiūnas savo lėšomis pastatė rąstų klojimą (ilgis 28 m, plotis 9 m) su ketveriomis suveriamomis durimis, šiaudų stogu.
 
1921 m. – klebonijos beržynėlyje, prie upelio, jis buvo pastatęs medinę pirtį su kaminu (ilgis 7 m, plotis 4 m). Kun. J. Bardišauskas šią pirtį 1940 m. pardavė.
 
1922 m. kun. N. Kasperiūnas buvo pastatęs ant akmens pamatų medinius tvartus (ilgis 21 m, plotis 9 m). Tvartai ir daržinė tais pačiais metais statyti, apdengti šiaudais. 1923 m. jis savo lėšomis pastatė klebonijos klėtį (ilgis 7 m, plotis 6 m), kurią apdengė lentelėmis. Klėtį kun. J. Bardišauskas nuvertė ir pastatė naują, apdengė cinkuota skarda. Po klėtimi įrengė akmens rūsį gelžbetonio lubomis. Minėtoms statyboms kunigas aukojo savo lėšas, ėmė paskolas ir baigęs statybas liko skolingas 40 200 litų (20).
 
Statybų metu, kunigas Juozapas Bardišauskas kartu su darbininkais dirbo įvairius fizinius darbus, vežiojo akmenis. Dirbdamas kartu fizinius darbus, galėjo su jais atviriau kalbėtis religiniais dvasiniais klausimais (21).
 
Kun. Juozapas Bardišauskas garsėjo iškalba – buvo puikus oratorius. Tad neatsitiktinai iš aplinkinių parapijų į Papilį rinkdavosi tikintieji pasiklausyti klebono pamokslų.
 
Klebonas J. Bardišauskas pašventino praplėstas Kučgalio kapines (kun. N. Kasperiūno darbo metu praplėstos ir pašventintos Melaišių kaimo kapinės).
 
Didžiuliai darbai nualino kunigą ir jis 1941 m. gegužės 20 d. parašė prašymą JE vyskupui Kazimierui Paltarokui Prašau Jūsų Ekscelencijos šį pavasarį iš Papilio mane iškelti. Prašyčiau mane skirti vietoj atsisakiusio kunigo Raugalės nuo Pandėlio vikaro pareigų, į jo vietą. Priežastis, kurių dėlei prašau perkelti ir skirti į Pandėlio vikaru, pranešiu Jūsų Ekscelencijai asmeniškai, ką jau esu minėjęs gerb. kan. Juciui. (22).
 
Pandėlio ir Skapiškio vikaras (1941–1942). Susirašinėjimas su vyskupu
 
Vyskupas patenkino prašymą ir kun. J. Bardišauskas 1941 m. rugsėjo 1 d. pradėjo eiti vikaro pareigas Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos bažnyčioje (23). Deja, jis čia tik pradėjo dirbti – po mėnesio iškeltas į gretimą parapiją – Skapiškį.
 
Papilio parapijos Skrebiškių, Mielaišių, Kiliškių, Gudelių, Valkiškių, Ageniškio, Sanginų, Slyžių kaimų, Gaužuolių apylinkės parapijiečiai rašė prašymus su gausybe parašų vyskupui ir prašė sugrąžinti kun. J. Bardišauską į Papilį. 1941 m. rugpjūčio 18 d. rašte yra ir tokie žodžiai: Iškėlimas vikarauti gal buvo reikalingas jam bolševikų-žydų valdžiai esant, bet jokiu būdu ne dabar. Rašyta iki spalio ir net 1942 m. kovo 4 bei liepos 20 d. Prašymuose akcentuojama kunigo veikla, ypač pamokantys, jautrūs pamokslai, taikantys į kiekvieno širdį.
 
Pandėliečiai, sužinoję apie papiliečių raštus, išsigandę rašė vyskupui: Atskrido slegianti žinia, kad Jūsų Ekscelencija atimate taip neįkainuojamą ir mylimą kunigą Juozą Bardišauską. Mes nesiryžtame Tamstai Ekscelencijai nurodinėti, kur kokį kunigą skirti ar iškelti, bet pasiliekame sau teisę Tamstą Ekscelenciją prašyti ir maldauti rasti galimybę kunigą Juozą Bardišauską būtinai palikti Pandėlyje… nors jį gavome neseniai, bet jis sugebėjo jau pajudinti didelius darbus, ką kiti nesugebėjo to padaryti per tiek metų (24).
 
Pandėlyje laukė darbų gausa: varpinė supuvusi ir skambinant visa siūbuoja; reikėjo iš šventoriaus iškelti krautuves ir jų vietoje pastatyti paminklą; pristatyti bažnyčios bokštą; iš pašventoriaus iškelti arklių statymo vietą. Parapijiečiai džiaugėsi, kad greitai atsigavo merdėjusios brolijos.
 
1941 m. spalio 4 d. kunigas deleguojamas į Skapiškio Šv. Jackaus (Hiacinto) parapijos bažnyčią (25) vikaro pareigoms (26).
 
Skapiškyje tuo metu klebonu dirbo kan. Nikodemas Kasperiūnas ( 1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13), o vikaru – iš Rokiškio atkeltas kun. Mykolas Mikeliūnas ( 1903 08 14–1939 05 13–1975 05 19). Tad kunigas J. Bardišauskas apsigyveno ne klebonijoje, o bažnyčios choristės Onos Šilinaitės namuose Dariaus ir Girėno vardu pavadintoje Kalvarnikų gatvėje. Namas buvo erdvus – dviejų galų, tad kunigui buvo erdvu.
 
Įdomus 1941 m. lapkričio 13 d. vysk. K. Paltaroko raštas į Skapiškį vikarui J. Bardašauskui, liudijantis ganytojo dėmesį kunigams: Prašeisi perkeliamas vikaru, atsidūrei nejaukion padėtin; man ją nupasakojo Gerbiamojo prietėliai. Niekad nemaniau ilgai laikyti Tamstos vikaru, o tik lig naujos progos.
 
Nuo naujų metų vakuos Tauragnai: Istorinė bažnyčia, pirmoji vyskupijoje, žmonės geri, vieta graži (ežeras, kalnai, pušynas). Bus bent kiek statybų: atstatyt kleboniją, klėtis, klojimas. Kunigai tuo tarpu gyvena Parapijos salėje.
 
Klebonijai statyti duota didžiulė karčema, kurios medžiaga suvežta; gaisrapinigių iš vyskupijos manoma surinkti apie 30 t. Prašyčiau skubiai man atsakyti: taip ar ne, ar kokie kiti Gerbiamojo sumanymai.(27).
 
Kun. J. Bardišauskas skubiai atsakė į laišką:
 
Jo Ekscelencijai Panevėžio vyskupui.
 
Prašiau Jūsų Ekscelenciją skirti mane vikaru, norėdamas metus kitus pakartoti teologiją, pasiskaityti knygų ir fiziniai pailsėti nuo visokių ūkio darbų. Pandėly tam buvo patogiausios sąlygos. Klebonas vikarui paveda tikybą dėstyti tik miestelyje, 6 komplektus. Todėl ir prašiau skirti mane į Pandėlį. Jei būtų prisidėjusi ir progimnazija ir tai sudarytų tik 22 pamokas savaitėje ir tai miestelyje. Tuo tarpu Skapiškyje vikaras lanko 14 komplektų, iš jų 10 komplektų kaimuose.
 
Jei Jūsų Ekscelencija nebepaliks mane Pandėlyje vikaru, tai labai prašau bent vienus metus atleisti mane poilsiui nuo pareigų. (28).
 
Kunigas, gydytojų patarimu, prašė vyskupo atleisti nuo visų pareigų, gydytis. Vyskupas kunigo prašymą patenkino ir 1942 m. sausio 10 d. atleido iš Skapiškio vikaro pareigų pusei metų gydytis (29).
 
1942 m. vasario 14 d. kun. J. Bardišauskas laiške vyskupui parašė, kad nebeina Skapiškio vikaro pareigų ir pasilieka gyventi Skapiškyje.
 
Tačiau kunigas Skapiškyje ne tik ilsėjosi – jis negalėjo būti be darbo, negalėjo netalkinti klebonui. Vyresnio amžiaus Skapiškio parapijiečiai prisimena kun. Juozą Bardišauską. Pateiksime keletą straipsnio autorės užrašytų skapiškėnų pasakojimų.
 
Jonas Uziela (g. 1921 m. birželio 24 d.) gimęs ir augęs Skapiškyje, prisimena kun. J. Bardišauską kaip labai pamaldų, nuoširdų dvasininką, mokėjusį bendrauti su vaikais ir juos mokyti gražaus elgesio.
 
Pasakotojas neprisimena girdėtų pamokslų turinio, tačiau yra matęs, kaip žmonės, jam kalbant, verkdavę.
 
O kunigo kalba apie atgailą įstrigusi Jonui visam gyvenimui: Visai nebūtina krūtinę daužyti kumščiu taip, kad net skambėtų. Prisipažįstant, kad „esu kaltas…“ užtenka prisiliesti prie krūtinės pirštais. Svarbu, kad nuoširdi atgaila būtų žmonių širdyse.
 
Dalia Janina Mikulėnaitė-Liutkevičienė (g. 1933 m. Mituvos kaime, 1962 m. ištekėjusi apsigyveno Švedukalnyje, ten ir dabar gyvena). Respondentė, tada dar mažytė mergaitė, prisiminė kunigo J. Bardišausko kalendą ir už gražų persižegnojimą padovanotą paveiksliuką. Dabar tą paveiksliuką saugo dukra Dalia – Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų Tarnaičių kongregacijos vienuolė.
 
Pasakotoja kalbėjo ir apie kalendorių, kurį buvo gavusi iš su kunigais bendravusios Bronės Gužaitės. Jame buvo rašyta ir apie kun. J. Bardišauską, deja, to kalendoriaus neberandanti.
 
Aldona Beleckaitė-Kytrienė (g. 1932 m. sausio 1 d. Tvirų kaime, Skapiškio valsčiuje, 1950 m. ištekėjusi už Povilo Kytros, Skapiškyje gyvena nuo 1958 m. gruodžio) prisimena, kad ji maža su būreliu vaikų eidavusi pas kunigą pavartyti ir paskaitinėti knygučių, leisdavo kelioms dienoms parsinešti jų ir į namus. O tų knygų buvo labai labai daug.
 
Seserys Mikėnaitės: Zofija Markevičienė (g. 1920 m. liepos 18 d.) ir Janina Meiluvienė (g. 1922 m. spalio 10 d.) gimusios Čypelių kaime. Zofija iš Čypelių kaimo išsikėlė į Aičionių, vėliau Tvirų kaimą, o nuo 2000 m. gyvena Šepetoje. Janina iš Čypelių kaimo nutekėjo į Čypelių vienkiemį ir 1977 m. atsikėlė į Skapiškio miestelį – Dariaus ir Girėno gatvėje pasistatė namą.
 
Seserys pasakojo, kad vos atvykęs kun. J. Bardišauskas ėmėsi organizuoti Gyvojo rožinio būrelius. Visus stebino toks aktyvus maldingumas ir tai buvo puiki paskata kiekvienam įstoti į Gyvojo rožinio būrelį, kurių vis daugėjo…
 
Į Skapiškį atvykęs kun. J. Bardišauskas surinko moteris, mokančias siūti, surado medžiagos (vieni dovanojo, kiti aukojo, reikia manyti, ir pats pirko), siūlų ir pradėjo siūti liturginius drabužius. Kunigas tikėjosi jais pasinaudoti išvykęs misijoms į Rusiją – tad iš anksto rengėsi…
 
Zofija pasakojo, kad kunigas J. Bardišauskas mokė žmones sveikinantis su kunigu, pabučiuoti jam ranką – taip liudijama nuoširdi pagarba Dievo žodį skelbiančiam asmeniui. Iki kun. J. Bardišausko, pasak respondentės, tokios praktikos Skapiškyje nebuvo.
 
Kalendos metu lankydamasis pas Mikėnus kun. J. Bardišauskas labai nustebo pamatęs pilną etažerę (knygų lentynėles) knygų ir labai džiaugėsi sužinojęs, kad Mikėnas mėgsta ne tik pats skaityti, bet išmokė ir vaikus pamilti knygą.
 
Janina prisimena kunigo kambarį, kurio visas kampas buvo užverstas knygomis. Žmonės esą kalbėję, kad kunigas priklausęs Šaulių sąjungai, turėjusiai didelį knygyną. Gelbėdamas knygas nuo sunaikinimo kunigas jas pasiėmęs su savimi. Janiną, aktyvią katalikiškoje veikloje ir turinčią raštvedybos žinių, paprašęs peržiūrėti knygas – jas išrūšiuoti, kad tinkamas galėtų duoti skaityti parapijiečiams. Daug knygų skaityti imdavo Zofija.
 
Kunigas ir pats susirinkusiam jaunimui rodydavo knygas, kalbėdavo apie jų autorius, skaitydavo ištraukas. Ne sykį, skaitant vieną ar kitą ištrauką, kunigo akyse sužvilgdavo ašaros – tai liudijo didelį dvasininko jautrumą.
 
Išsikeldamas į Vilniaus kraštą kunigas paliko knygas, tačiau parapijiečiai neilgai pasinaudojo šiuo lobiu – 1944 m. sudegė Onos Šilinaitės gyvenamasis namas, tvartas, daržinė. Kartu sudegė ir kun. J. Bardišausko dovana, palikta Skapiškiui. O Šilinaitė sunkiai pasistatė daug mažesnius namus.
 
Janina iš kunigo buvo pasiskolinusi „Naująjį Testamentą“, kun. J. Bardišauskui išvykus nebesugrąžino, o padovanojo vyro Povilo broliui, būsimam kunigui dabar jau monsinjorui Petrui Meilui.
 
Panevėžio vyskupijos kurijos archyve saugomi kun. J. Bardišausko laiškai, teikiantys naujų žinių iš jo gyvenimo.
 
1942 m. gegužės 20 d. laiške vyskupui J. Bardišauskas prašė išleisti jį į Braziliją ar Argentiną dirbti su išeivijos lietuviais, o liepą – naujas prašymas – karo kapelionu į Rusiją.
 
Nors Pandėlio progimnazijoje ir pradžios mokykloje kunigas J. Bardišauskas dirbo labai trumpai, tačiau mokiniams paliko neišdildomą įspūdį. Tad neatsitiktinai mokiniai (1942 m. liepą) rašė prašymą vyskupui sugrąžinti jiems kapelioną kun. J. Bardišauską.
 
Baigiantis gydimosi–poilsio laikui vyskupas K. Paltarokas rašė kun. J. Bardišauskui į Skapiškį: Tamstai duotas pusmetis gydytis baigėsi. Gerbiamojo kandidatūros Rytams kompetentingi asmenys man nėra nė užsiminę. Pagal savo apsisiūlymą ir JE arkivyskupo M. Reinio prašymą esi deleguojamas į Vilnių vietos ordinaro dispozicijon, kol būsi atšauktas savo vyskupijon. Pradėjęs eiti naujas pareigas, praneši man raportu. (30).
 
Prieš išvykdamas iš Skapiškio į kitą vyskupiją kunigas kurijai priminė savo skolas: 1941 m. rugpjūčio 26 d. išvažiuodamas iš Papilio apsiėmiau iš savo asmeninių pajamų išmokėti Papilio bažnyčios statybai padarytą 40,200 litų skolą. Papilio gi parapija apsiėmė kasmet per 20 metų paaukoti geriems darbams bažnytinių suolų ir dviejų rinkliavų pajamas. (31). Kunigo byloje yra raštas kurijai dėl skolų rašytas, 1943 m. vasario 13 d. iš Vilniaus, Šv. Onos 13.
 
Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bažnyčia (32) (1942–1945)
 
Kun. J. Bardašauskas iš Panevėžio vyskupijos išvyko į Vilniaus arkivyskupiją ir 1942 m. rugsėjo 15 d. pradėjo eiti progimnazijos kapeliono ir parapijos vikaro pareigas Valkininkuose (Varėnos r.).
 
Ir čia greitai pasklido žinia apie kunigo pamokslus. Jų klausytis rinkdavosi tikintieji iš visos plačios apylinkės. Siautėjančio karo akivaizdoje, kai vienus žudė vokiečiai, kitus – rusų partizanai, kunigas pamoksluose ragino išlikti tikrais žmonėmis, Kristaus sekėjais.
 
1944 m. birželio 3 d. sudeginus Pirčiupių kaimą (sudegė 119 gyvų žmonių) kunigas J. Bardišauskas, nepaisydamas pavojaus savo gyvybei, nuvyko pas vokiečių komendantą prašyti, kad leistų nužudytuosius palaidoti. Reikia tik stebėtis, kaip kunigui pavyko gauti leidimą. Jį gavęs, 1944 m. birželio 11 d. palaidojo žuvusiuosius (33).
 
Dar sudėtingiau buvo pasibaigus karui ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai. Pokariu Lietuvos miškuose kūrėsi partizanų būriai. Jų gausu buvo ir Valkininkų apylinkės miškuose. Sužeistieji nuolat kviesdavosi kun. Juozapą suteikti jiems sakramentus. Nepaisydamas pavojaus, savo pareigos niekada neatsisakė.
 
Sovietų valdžios susidorojimas. Baudžiamosios bylos duomenimis (34)
 
Sovietinei valdžiai, kaip teigia kun. Jonas Jurgaitis, savo kleboną įskundė zakristijonas. Kun. Juozapas Bardišauskas 1945 m. areštuotas Vilniaus krašte, suimtas ir nuteistas 10 metų. Volske (Archangelsko sritis) kirto medžius. Nepaisant sunkaus fizinio darbo, kunigas kančios broliams teikė dvasinius patarnavimus, stiprino jų tikėjimą (35).
 
Lietuvos Ypatingajame archyve saugoma 234 lapų kun. Juozo Bardišausko ir kitų (iš viso 3 asmenų: kun. Juozapo Bardišausko, Valkininkų progimnazijos mokytojo Henriko Ryboko ir Valkininkų pašto stoties viršininko Vinco Černaičio-Černiaus) Baudžiamoji byla, kurios pirminis numeris 4268 (yra ir 50 lapų atskirai įrišta Tardymo byla). Baudžiamoji byla pradėta 1945 m. liepos 4 ir baigta 1990 m. birželio 4 d. (36). Įdomi bylos struktūra. Iš pradžių tardyti tik trys asmenys – vėliau prijungta dar keletas asmenų, po kurio laiko – prijungtieji atskirti. Be to, archyve saugoma MVD 1-ajame specskyriuje pradėta Bardišausko Juozo, gim. 1898 m., asmens kortelė.
 
„Lietuvos pratizanų sąjungos“ žlugimas
 
1945 m. liepos pradžioje buvo suimti visi tris paminėti asmenys, kaltinami priklausymu antisovietinei nacionalistinei organizacijai „Lietuvos partizanų sąjunga“ (LPS). Šios organizacijos istorija aiškėja iš Mato Mastausko tardymo protokolo (1945 m. liepos 13 d., apklausa pradėta 1.45 val.; baigta 7 val.) (37).
 
Matas Mastauskas save įvardija kaip vieną organizacijos „Lietuvos partizanų sąjungos“ kūrėjų. Nurodo, kad sąjungos pradžia – 1945 m. balandis, kada buvo sudarytas vyriausiasis štabas. Vyriausiojo štabo viršininkas Zigmas Raulinis, pavaduotojas – Matas Mastauskas, vyriausiojo štabo nariai Vytautas Raulinis ir Kukauskas. Buvo numatyta visuose miestuose įkurti LPS komitetus (ieškoti vienminčių ir juos įtraukti į sąjungą), o pradėti nuo Vilniaus ir Vilniaus krašto. Valkininkai apklausoje neminimi.
 
Tačiau KGB panaudoti metodai – žiauriausi kankinimai ir birželio pabaigoje prasidėjo susidorojimas su ką tik pradėtu organizuoti „Lietuvos partizanų sąjungos“ Valkininkų komitetu. Pirmasis suimamas Vincas Černaitis-Černius, po jo Henrikas Rybokas ir galiausiai – kunigas Juozapas Bardišauskas.
 
Vinco Černaičio-Černiaus suėmimas, tardymas
 
1945 m. birželio 29 d. pasirašytas nutarimas areštuoti Vincą Černaitį-Černių, kaip antitarybinės nacionalistinės organizacijos „Lietuvos partizanų sąjunga“ narį (38). Nutartis parengta NKGB 2-o operatyvinio įgaliotinio valstybės saugumo jaunesniojo leitenanto Pachomovo. Su nutartimi sutiko NKGB 1-o skyriaus 2-o poskyrio valstybės saugumo majoras Zeniakinas; NKGB 2-o skyriaus viršininkas valstybės saugumo papulkininkis Izotovas; NKGB Tardymo skyriaus viršininkas valstybės saugumo kapitonas Rozauskas.
 
Iš 1945 m. liepos 2 d. tardymo protokolo (39) aiškėja, kad Vincas Černaitis-Černius sulaikytas jau birželio 27 d. (o nutartis areštui, kaip jau žinome, pasirašyta tik 29 d.) Taigi žmogus suimamas be jokio dokumentinio leidimo – „teisingiausiai pasaulyje valstybei“ to ir nereikėjo. Visa, ką darė saugumas, buvo „teisėta“. Protokole yra ir biografinių suimtojo duomenų: gimęs 1907 m. Kruminių kaime, Valkininkų vls., Trakų aps. Baigęs kaimo pradinę mokyklą, 1920–1924 m. dirbo tėvų ūkyje. 1924 m. įstojo į Lietuvių mokytojų seminariją Vilniuje, bet ją lenkai 1927 m. uždarė, tada vėl dirbo ūkyje, o nuo 1940 m. pradėjo dirbti pašto skyriuje, pradėjęs nuo Varčių–Rudiškių, dirbo kituose pašto skyriuose, o nuo 1942 m. birželio – Valkininkuose.
 
Iš liepos 9 d. tardymo protokolo (apklausa pradėta 9.55 val. ir baigta 13.20 val.) aiškėja, kad kun. Bardišauskas jį pakvietęs į mokytojo Ryboko, gyvenusio netoli bažnyčios, butą. Atėjo du žmonės „Vilkas“ ir „Merkys“ (dar save vadino „Titovėnas“), vėliau ir kunigas.
 
Liepos 19 d. Tardymo protokole (40) (apklausa pradėta 20.30 ir baigta – 22.40 val.) užrašyta, kad slaptame susitikime „Vilkas“ pranešė, kad jis Černaitis-Černius kažkokiu tikslu Vilniuje turi susitikti su „Žirgu“, tai Vilniaus telegrafe dirbęs Petrauskas.
 
Liepos 19 d. Černaičiui-Černiui parašyta nutartis dėl kaltinimų 58 – 1 „a“ ir 58 – 11 straipsnių pažeidimų (41).
 
1945 m. rugsėjo 18 d. tardymo metu tardytojas aiškinosi, kodėl Černaitis pasikeitė pavardę. Pasirodo, iki 1940 m. jo pavardė buvo Černiauskas, o nuo 1940 m. Rudiškės valsčiuje išduodant pasą įrašė Černaitis, mat ši pavardė mažiau panaši į lenkišką (42).
 
Henriko Ryboko suėmimas, tardymas
 
Byloje pažyma su kodu „visiškai slaptai“ parašyta, kad Rybokas Henrikas sulaikytas be orderio areštui ir kratai. Pažymą parašė ir pasirašė NKVD 5-o skyriaus, 2 poskyrio operatyvinis įgaliotinis, jaunesnysis leitenantas Pachomovas (43). Nors nutartis jo areštui (kaltinamas pažeidęs 58 – 1 „a“ ir 58 – 11 straipsnius, nes priklausąs antisovietinei nacionalistinei organizacijai „Lietuvos pratizanų sąjunga“) pasirašyta liepos 12 d. (44), tačiau pirmasis tardymas vyko jau liepos 3 d. (45) (tada ir buvo suimtas). Iš tardymo protokolo sužinome, kad Rybokas Henrikas, Stasio sūnus, gimęs 1923 d. Alytuje, nuo 1944 m. rugsėjo 15 d. dirbo Valkininkų progimnazijoje (iki tol gyveno Kaišiadoryse), dėstė matematiką. Rybokas tardomas prisipažino, kad pas jį atėjęs kunigas Bardišauskas pasakė, kad su juo svarbiais klausimais nori pasikalbėti vyrai. Kunigui išėjus, po pusvalandžio prisistatė „Vilkas“, „Merkys“ ir Černaitis, po kurio laiko sugrįžo ir kunigas. Jie susirinko Prusinaitės bute ir pasakę, norį pasikalbėti, ją išsiuntė.
 
„Vilkas“ kalbėjo patriotines kalbas – karas nesibaigė, Tarybų valdžia Lietuvoj neužsibus, todėl reikia kovoti dėl nepriklausomybės, tam visoje Lietuvoje kuriasi nelegalios organizacijos. Po tokių „Vilko“ kalbų Rybokas ir Čenius davė priesaiką („Vilkas“ skaitė, o jie kartojo priesaikos žodžius). Rybokas išsirinko „Uosio“, Černaitis „Šaltinio“, kunigas „Upelio“ slapyvardžius.
 
Tada „Vilkas“ paaiškino, kad jie bus Valkininkų branduolys ir būtina aptarti veiklos kryptis, tam bus atsiųstos instrukcijos. Tačiau žadėtų instrukcijų negavo.
 
1945 m. birželį turėjo būti susirinkimas (apie tai pranešęs jam kunigas), tačiau Rybokas, kunigo liepimu, dviračiu nuvykęs į geležinkelio stotį nepamatė nei „Vilko“ nei „Merkio“. Turėjo būti dar vienas susirinkimas, bet ir jis neįvyko…
 
Pirmojo susirinkimo metu Rybokas atsisakė imtis „Vilko“ siūlomos organizacijos plėtros, nes dirbo mokykloje ir buvo stebimas. Tai išgirdęs „Vilkas“ atsakė, kad visi turi rūpintis organizacijos augimu ir kitų užduočių Rybokui nesiūlė. Rybokas išvardijo jam žinomus organizacijai priklausiusius asmenis: Bardišauską, Černaitį (kurio net vardo nežinojęs), Norkūną Silvestrą (iš Krūminų kaimo, Valkininkų vls.), „Vilką“ arba „Titoveną“ ir „Merkį“, kurių pavardžių nežino. Taip pat nežinojęs, ar Bardišauskas prisiekė, nes kartu su jais priesaikos nekartojęs.
 
Iš 1945 m. liepos 11 d. Ryboko tardymo protokolo aiškėja, kad „Lietuvos partizanų sąjungos“ komitetą Valkininkuose sudarė 5 asmenys: Bardišauskas (komiteto pirmininkas, ūkio vadovas), Merkys (pavaduotojas, slapto skyriaus ir administracijos vadovas), Černaitis (ryšių vadovas), Rybokas (atsakingas už organizacinę veiklą). Komitetas jokios praktinės veiklos neatliko, negavo iš Vilniaus žadėtų instrukcijų (46).
 
Rybokas tardytas ir rugpjūčio 1 d. (tardymas pradėtas 14 val. ir baigtas 22 val.) (47). Iš protokolo aiškėja Ryboko pažintis su kun. J. Bardišausku. Mat jis rūpinosi dukterėčios Elzės Ramoškaitės žiniomis ir prašė mokytoją Erną Prusėnaitę (latvė) pamokyti individualiai rusų bei vokiečių kalbų, o Ryboką, kurį sutikdavo pas Prusėnaitę – matematikos. Čia kunigas, kalbėdamas su Ryboku, retsykiais paliesdavo politines temas, tačiau pastebėjęs, kad Rybokas stengiasi nesigilinti ir kalbą nukreipti kita tema, kunigas darėsi atsargesnis.
 
Kun. Juozapo Bardišausko suėmimas, tardymas
 
1945 m. liepos 4 d. buvo išduotas Trakų saugumo viršininko Komarovo pasirašytas orderis (Nr. 300) kun. J. Bardišausko kratai. Kunigo ranka įrašas, kad orderis buvo parodytas po kratos ir parašas (48). Dera pastebėti, kad po visais dokumentais kunigas pasirašęs lietuviškai, o prieš pavardę ir „kun.“
 
Kratos metu pas kunigą surasti 9 segtuvai susirašinėjimų ir 5 žurnalai įvairių įrašų (tai turėtų būti bažnytiniai dokumentai: mirties, gimimo, santuokų bei gautų raštų registracijos knygos). Tačiau šiame kratos dokumente (įdėtas į bylos galiniame viršelyje įklijuotą voką) įrašyta neteisinga data – 1945 VIII 4 (turėtų būti liepos 4 d.) (49).
 
Įdomus faktas – kunigą suėmus, tik po 6 dienų, t. y. 1945 m. liepos 10 d., pasirašyta nutartis kunigo areštui (50), parengta NKGB 2-o operatyvinio įgaliotinio valstybės saugumo jaunesniojo leitenanto Pachomovo. Su nutartimi sutiko NKGB 1-o skyriaus 2-o poskyrio valstybės saugumo majoras Zeniakinas; NKGB 2-o skyriaus viršininkas valstybės saugumo papulkininkis Izotovas; NKGB Tardymo skyriaus viršininkas valstybės saugumo kapitonas Rozauskas.
 
Kun. J. Bardišauskas kaltinamas 58 – 1 a. ir 58 – 11 straipsniais, nes jis esąs antitarybinės nacionalistinės organizacijos „Lietuvos partizanų sąjunga“ narys. Nutarimas kardomajai priemonei „parinkti laikymą sargyboje“. Kunigas su nutartimi susipažino po penkių dienų, t. y. liepos 15 d., taigi praėjus 11 dienų po suėmimo.
 
Pirmąją suėmimo dieną, liepos 4-ąją, vyko ir pirmasis tardymas (51), šią datą patvirtina ir asmens kortelė. Pirmajame byloje esančiame tardymo protokole (tardė NKGB vyr. leitenantas Kisminas), patekti biografiniai duomenys.
 
Šio tardymo metu kunigas prisipažino, kad 1945 m. gegužę pas jį atėjo du nepažįstami asmenys, siūlė įsijungti į nelegalią organizaciją „Lietuvos partizanai“, prašė raginti žmones į ją stoti. Stoti į organizaciją ir organizuoti žmones kunigas atsisakęs, tačiau sutiko teikti dvasinę pagalbą – klausyti išpažinčių ir kt.
 
Gegužę Prusinaitės bute Valkininkuose įvyko nelegalus organizacijos susirinkimas, kuriame kalbėta apie nepriklausomą Lietuvą. Dalyvavo asmuo, lankęsis anksčiau pas kunigą, pravarde „Vilkas“ (pavardės nežinąs). „Vilkas“ vedė susirinkimą, o kunigas pats pasirinko slapyvardį „Upelis“. Susirinkime dalyvavo progimnazijos mokytojas Rybokas, pašto viršininkas Černaitis.
 
Liepos 13 d. – antrasis tardymas. Iš protokoklo aiškėja, kad vadovauti organizacijai Valkininkuose buvo sukurtas komitetas, į kurį įėjo Bardišauskas (komiteto pirmininkas, atsakingas už ūkį), Černaitis (ryšių viršininkas), Rybokas (organizacinio skyriaus vadovas). Susirinkime dalyvavęs ir Merkys, bet Bardišauskas nežinąs, ar jis priklausė komitetui (52).
 
Liepos 14 d. – naujas tardymas. Įdomus pastebėjimas – užrašytas tardymo laikas: tardymas pradėtas 14.10 ir baigtas liepos 15 d. 2 val. Iš 12 tardymo valandų – tik 1,5 lapo protokolo. Tai liudija, kokių metodų imtasi „apklausos“ metu. Iš šio protokolo aiškėja, kad turėjo būti organizuotas komiteto posėdis Valkininkų geležinkelio stotyje – ten žmonių gausu, tad pašaliniams nesukels įtarimų. Dėl tokios vietos tartasi su „Vilku“ lydint jį ir Merkį į geležinkelio stotį po susirinkimo Prusinaitės bute. Kas butų buvę svarstoma, kunigas nežinąs. Rybokas, kuriam kunigas pranešė apie būsimą susirinkimą, pasakęs, kad jis neįvykęs, nes nepasirodė nei Merkys, nei „Vilkas“.
 
1945 m. liepos 28 d. priimama nutartis (53). Kadangi J. Bardišauskas 1945 m., gegužės pabaigoje įstojo į lietuvių nacionalistinę organizaciją „Lietuvos partizanų sąjungą“ ir yra Valkininkų komiteto pirmininkas, tai vadovaujantis Rusijos Tarybų Federatyvinės Socialistinės Respublikos (RTFSR) įstatymais 128 ir 129 jis kaltinamas pažeidęs 58 – 1 „a“ ir 58 – 11 straipsnius. Tą pačią dieną kunigas supažindinamas su nutartimi – tą liudija jo parašas.
 
Nutartį parengė NKGB Tardymo skyriaus tardytojas, vyresnysis leitenantas Kisminas. Su nutartimi sutiko NKGB 2-o tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas vyr. leitenantas Vasevas. Nutartį patvirtino NKGB Tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Rozauskas.
 
Pažymėta, kad nutarties kopija siunčiama prokurorui.
 
Bylų sujungimas į vieną bylą Nr. 4268
 
Byloje yra Juozo Petrausko 1945 m. liepos 23 d. tardymo protokolas (54). Jame pateikiama žinių apie 11 asmenų, susijusių su organizacija „Lietuvos partizanų sąjunga“, tačiau kun. J. Bradišauskas neminimas.
 
Norkūno Silvestro liepos 6 d. tardymo protokole (55) (apklausa pradėta 1 val. ir baigta 4.40 val.), tarp priklausančių „Lietuvos partizanų sąjungai“ jis mini Leoną Kunevičių („Sakalą“), Rybaką, Merkį, Vincą Černaitį ir Bardišauską, kartu su juo priklausančius Valkininkuose įkurtam komitetui.
 
1945 m. rugpjūčio 1 d. tardytas Leonas Kuncevičius (56). Jis tardytojui Svistunui kalbėjo apie Bardišausko ryšius su Mastausku. Pats Kuncevičius pas Bardišauską lankėsi 1945 m. gegužės 27 d., tądien laidojo dvasininką Abaravičių. Tada su Bardišausku kalbėjo Silvestras Norkūnas, pranešęs, kad iš Vilniaus atvyko Matas Mastauskas ir nori su kunigu susitikti ir prašo, kad Bardišauskas susitikimui parengtų žmonių iš vietos inteligentijos. Bardišauskas sutiko.
 
1945 m. gegužės 29 d. Norkūnas kartu su Mastausku atėjo pas Bardišauską, ten buvo ir mokytojas, kuris po pokalbio su Mastausku nuėjo pas pašto skyriaus viršininką. Mastauskas atvyko pas Bardišauską dėl Valkininkų administracinio skyriaus komiteto „Lietuvos partizanų sąjunga“ sukūrimo.
 
Leono Kuncevičiaus klausinėjama apie antitarybinę Bardišausko veiklą. Kuncevičius yra girdėjęs, kad kunigas nepatenkintas Valkininkų progimnazijos direktoriumi (tuo metu šias pareigas ėjo Stasys Karpis), kuris sugrįžęs iš mokytojų konferencijos Trakuose pranešė, kad mokytojai ir mokiniai neprivalo lankyti bažnyčios, Tarybų valdžia įstatymu uždraudė tikybą dėstyti mokykloje. Tačiau, nepaisant to, Bardišauskas religijos moko toliau, tik ne mokykloje – apie tai kunigas kalbėjęs pas jį apsilankiusiam Kuncevičiui. Šis gi matęs ir mokinių, lankančių tikybą, sąrašą bei žinių įvertinimą.
 
Pasak Kuncevičiaus, tokia kunigo veikla gerai žinoma mokyklos direktoriui, tačiau šis nesiima jokių priemonių – nenori gadinti gerų santykių su dvasininku.
 
1945 m. liepos 13 d., kaip jau minėta, tardytas Matas Mastauskas, iš kurio apklausos protokolo atsiskleidžia LPS kūrimas (57).
 
Ištardęs 7 minėtus asmenis, NKGB Tardymo skyriaus tardytojas vyr. leitenantas Kisminas 1945 m. rugsėjo 9 d. siūlė sujungti jų tardymo bylas: Nr. 4268 (Silvestro Norkūno), Nr. 4270 (Leono Kuncevičiaus), Nr. 4323 (Juzo Juršėno), Nr. 4317 (Juozo Bardišausko), Nr. 4307 (Henriko Ryboko) Nr. 4315 (Vinco Černaičio-Černiaus) ir Nr. 4311 (Juozo Bobraičio) į vieną bylą, nes visi jie susieti su „Lietuvos partizanų sąjunga“. Sujungtas bylas užregistruoti NKGB „A“ skyriuje Nr. 4268. Kismino parengtą bylų sujungimo dokumentą pasirašė („sutinku“) NKGB 2-o tardymo skyriaus viršininkas kapitonas Seryj, „patvirtino“ – NKGB Tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis Rozauskas (58).
 
Tardymo medžiagos iš bylos Nr. 4268 atskyrimas
 
Tačiau šis bylų sujungimas nepasitvirtino, po 20 dienų, t. y. 1945 m. rugsėjo 29 d., minėtas tardytojas Kisminas rašo naują nutartį dėl tardymo medžiagos iš bylos Nr. 4268 atskyrimo, nes, ištyręs visas bylas, nustatė, kad Bardišausko, Ryboko ir Černaičio-Černiaus tardymas jau baigtas, o Kuncevičiaus, Norkūno, Juršėno ir Babraičio būtini tolesni tyrimai. Todėl vadovaudamasis RTFSR įstatymų str. 117 nutarė kaltinamųjų Kuncevičiaus, Norkūno, Juršėno ir Babraičio tyrimo medžiagą iš bylos Nr. 4268 išimti ir registruoti atskirai NKGB „A“ skyriuje.
 
Kaltinamoji išvada ir Aukščiausiojo Karo tribunolo teismas
 
1945 m. spalio 2 d. Bardišauskui (59), Ribokui (60) ir Bernaičiui (61) buvo pateikti susipažinimui tardymo protokolo užbaigimo dokumentai, su kuriais jie susipažino ir kiekvienas pasirašė. Bardišausko tardymo protokolo užbaigimo dokumente pažymėta, kad jis su medžiaga (138 lapai) susipažino per 5 valandas.
 
Netrukus kaltinamieji buvo patikrinti felčerių ir apie jų medicininę būklę išrašytos pažymos – „sveikas“. 1945 m. spalio 4 d. J. Bardišausko pažymą (62) pasirašė felčerė Kokina, spalio 5 d. Rybako (63) ir Bernaičio (64) pažymos pasirašytos jau kito asmens.
 
1945 m. spalio 6 d. „nusikaltėliams“ parengta Kaltinamoji išvada (65), kurioje visi trys kaltinami 58 – 1 „a“ ir 58 – 11 straipsnių pažeidimu. 1945 m. birželį NKGB išaiškino ir likvidavo nelegalią antitarybinę lietuvių – nacionalistinę karinę – sukiliminę organizaciją „Lietuvos partizanų sąjunga“. Už priklausymą šiai organizacijai 1945 m. liepos 3 d. areštuotas Černaitis, liepos 14 d. – Rybokas ir liepos 15 d. – Bardišauskas (tačiau čia minimos arešto datos neatitinka tikrovės – areštuoti anksčiau). Be to, pažymėta, kad Bardišauskas 1927–1940 m. priklausė Lietuvos karinei organizacijai „Šauliai“. Byla perduota Karo tribunolui.
 
1945 m. spalio 15 d. vyko NKGB Karo tribunolo parengiamasis posėdis (protokolas Nr. 70/6237) (66), kuriam pirmininkavo justicijos kapitonas Panovas. Dalyvavo du nariai: majoras Truminas ir kapitonas Svirina, sekretoriavo Sacharova. Pranešėjas Fedorovas siūlė byla atiduoti eigai – teismui ir svarstyti uždarame posėdyje.
 
1945 m. spalio 26 d. Vilniuje vyko Lietuvos TSR kariuomenės Aukščiausiojo Karo tribunolo NKVD Teismo posėdis (67). Pirmininkas – justicijos kapitonas Panovas, nariai – Petrovas ir Potatujeva, sekretorė Butova. „Nusikaltėliai“ pristatyti su apsauga (su konvojumi). Nuo 12 val. Bardišauskas, Rybakas ir Černaitis vėl tardomi. Daugiausiai klausimų pateikta kunigui. Po pusantros valandos, t. y. 13.30 val., teismas pusvalandžiui išėjo pasitarti. 14 val. pirmininkas paskelbė nuosprendį – „kaltas“. Visi pripažinti pažeidę 58 – 1 „a“ straipsnį ir nuteisti 10 metų su turto konfiskavimu ir 5 metams be teisių. Pažymėta, kad nuosprendžio laikas skaičiuojamas nuo suėmimo.
 
Sibire
 
1947 m. spalio 6 d. Intos prokuratūra paprašė (Nr. 6/ 949) atsiųsti Bardišausko bylą (68).
 
1949 m. spalio 14 d. Ozerno speclagerio teismo kun. Juozapas Bardišauskas, kaip pažeidęs 58 – 10 straipsnio – I d. buvo vėl nuteistas 10 metų lagerio (69). Kunigas Jonas Jurgaitis rašo, kad už religinių apeigų atlikinėjimą lageryje 1949 m. spalio 15 d. kun. J. Bardišauskas buvo pakartotinai nuteistas 25 metams. Nuo to laiko, siekiant sukliudyti atlikti dvasinius patarnavimus, jis nuolat buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, kad kaliniai nespėtų sužinoti, jog tarp jų yra dvasininkas (70). Paskutinioji kunigo vieta – lageris prie Čiuno 44-oji darbo kolona (Irkutsko sritis, 200 km nuo Taišeto Bratsko kryptimi) (71). Šią vietą savo laiškuose (1990 05 09 ir 1990 05 19) Valstybės saugumo komitetui mini jau šviesaus atminimo Genovaitė Binkytė iš Panevėžio.
 
Tragiška kunigo mirtis
 
Kun. J. Jurgaitis rašo, kad čia sąlygos dar pablogėjo – mat į mišką, kur kaliniai kirto medžius, reikėjo labai toli eiti. Autorius mini ir apie išlikusį paskutinį kun. J. Bardišausko laišką, 1952 m. rašytą iš lagerio. Lageryje buvo praktikuojamas susidorojimas su nepageidaujamais kaliniais, inscenizuojant jų pabėgimą. Su kun. J. Bardišausku buvęs kaunietis kalinys Šlekys pasakojo, kad kun. J. Bardišauską nušovė sargybinis, nors jis nebuvo peržengęs draudžiamos zonos ribos. Sargybinis, nušovęs kunigą, perkėlė ribos gairelę, melagingai liudydamas, kad dvasininkas peržengė draudžiamą ribą. Kun. J. Bardišauskas palaidotas bendrame kalinių kape (72).
 
Lietuvos Ypatingajame archyve saugomoje Baudžiamojoje byloje Nr. P – 15634 yra itin svarbus kun. Juozapo Bardišausko mirties liudijimo aktas (73). Jis parašytas 1951 m. gegužės 27 d. Centrinėje ligoninėje Nr. 1 (Deja, nenurodyta vietovė). Pateikiamas visas tekstas išverstas iš rusų kalbos:
 
Mes, žemiau pasirašę Centrinės ligoninės Nr. 1 viršininko pavaduotojas majoras Barinovas, budintis gydytojas Kamenevas ir specdalinio viršininkas Egunovas, parašėme aktą apie tai, kad Bardišauskas Juozas, s. Mato, g.1898 m. Roancių k., Kavarsko valsčius, Ukmergės apskritis, Lietuvos TSR, lietuvis, karo tribunolo 1945 10 26 nuteistas pagal straipsnį 58 – 1 „a“ 10 metų, mirė 1951 05 26.
 
Diagnozė: mirė kulkai pažeidus plaučius ir širdį, dėl to nukraujavus (Смерть наступила от огнестрельного ранения легких и сердца с последующим кровоизлиянием).
 
Visų trijų parašai ir spaudas.
 
Iš partizano Vinco Grinkaus atsiminimų
 
Tragišką kunigo mirtį liudija ir 1949 m. pradžioje suimtas partizanas Vincas Grinkus- Kariūnas (gimęs 1916 m. spalio 25 d., Baibokų kaime (tarp Krekenavos ir Naujamiesčio), dabar gyvenantis Vilniuje pas dukrą Audronę Paurienę). Jį 1949 m. balandžio 19 d. Karo tribunolas nuteisė 25 metams lagerio (74). Kartu su kitais nuteistaisiais buvo vežami per Omską, Krasnojarską, Baikalą, Komsomolską, per Amūrą ir 1949 m. spalį pasiekė prie Ramiojo vandenyno Chabarovsko krašte esantį didžiulį Vanino persiuntimo punktą (apie 12 000 km nuo Lietuvos). Iš „peresylkos“ nusiųstas į speclagerius. Kankintas Taišeto (Irkutsko sritis), Sibiro Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą sugrįžo tik 1964 metais, „atsėdėjęs“ 15 metų. Apie savo kančias, nužmoginimą, darbus lageryje arkliais jis liudijo 2000 metais Vilniuje vykusiame Antikomunistiniame kongrese (75).
 
Viename iš Taišeto lagerių prie Čiuno 44-oji darbo kolona genėjo medžius, rinko šakas. Jau grįžtant į lagerį kun. J. Bardišauskas buvo sustabdytas, jam įsakyta grįžti ir surinkti smulkesnes šakas malkoms. Kunigui vykdant šį nurodymą jis buvo nušautas, nors paženklintos ribos, kaip yra pasakojęs Vincas Grinkus, kurią peržengus šaunama be įspėjimo, jis nebuvo peržengęs.
 
Ilgas kelias į reabilitaciją
 
Baudžiamoje byloje yra 1955 m. gruodžio 29 d. Tardymo skyriaus milicijos kapitono Kabanovo parašytas archyvinės tardymo bylos Nr. 3210/ 3 peržiūros dokumentas, kuriame konstatuojama, kad Vincas Černaitis, Henrikas Rybokas ir Juozapas Bardišauskas nuteisti teisingai, nes savanoriškai įstojo į organizaciją „Lietuvos partizanų sąjunga“, turėjo pravardes, todėl nuosprendį palikti nepakeistą (76). Sutikimą su tokiu Kabanovo sprendimu pasirašė vyresnysis justicijos tarėjas, grupės vadovas specbyloms, Lietuvos TSR prokuroro padėjėjas Bogačevas. Dokumente figūruoja visų trijų – Vinco Černaičio, Henriko Ryboko ir kun. Juozapo Bardišausko – pavardės ir net neužsimenama, kad jau penkti metai, kai kunigo nebėra tarp gyvųjų kankinių.
 
1956 m. gegužės 30 d. Vincas Černaitis buvo paleistas iš kalėjimo į tremtį (77). Jis 1958 m. gegužės 19 d. iš Intos (Komi) parašė skundą peržiūrėti bylą (78), ir tų pačių metų lapkričio 22 d. atsakydamas į Černaičio skundą ir peržiūrėjęs bylą prokuroro patarėjas, justicijos tarėjas Voronkovas nusprendė skundo nepatenkinti (79).
 
Ir tik 1990 m. vasario 12 d. Lietuvos TSR Aukščiausias teismas, peržiūrėjęs bylą 3210/3 „nusikaltėlius“ reabilitavo. „Pažyma Nr. 8 – 734/90, Remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 29 d. Įstatymu „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“, šioje byloje reabilituoti šie asmenys:
 
Bardišauskas Juozas, Mato, 1898 m.
 
Rybokas Henrikas, Stasio, 1923 m.
 
Černaitis Vincas, Jono, 1907 m.“ (80)
 
Kunigo atminimo įamžinimas Papilyje
 
1940 m. sovietų valdžia nacionalizavo Papilio kleboniją. Pagal Žemės reformos įstatymą bažnyčiai buvo palikti 3 ha žemės kartu su šventoriumi, o 1947 m. – 3 ha žemės be šventoriaus ir be aikštelės prie šventoriaus.
 
1944 m. liepos pabaigoje vokiečiai, šaudydami į Papilio bažnyčios bokšte įsirengusį rusų kariuomenės žvalgybos postą, labai apgriovė bažnyčią: daugelyje vietų buvo pramuštos betoninės bažnyčios lubos. Buvo išdaužyti langai, sugriauti vargonai, krentanti armatūra sulaužė nemaža suolų, sudaužė sakyklos viršų, klausyklą, kai kurias statulas…
 
Sovietmečiu Papilyje kunigavę Juozas Mineikis, Jonas Pranevičius, Juozapas Niurka, Vincentas Inkratas MIC, kan. Antanas Misevičius, Petras Budriūnas (1983–1995), kan. Stanislovas Krumpliauskas, vėliau beveik 3 metus ekskunigas Raimondas Lašinis, ir jį nuo 1998 m. pakeitęs kun. Virgilijus Liuima atliko ženklių darbų vieni atstatydami karo audrų padarytas žaizdas, kiti tvarkydami bei puošdami, gražindami šventovę bei bažnyčiai priklausančius pastatus – tarsi pratęsdami kun. Juozapo Bardišausko darbus.
 
Nepriklausomybės Aušroje dabar jau šviesaus atminimo Genovaitė Binkytė, gyvenusi Kučgalyje (nuo Papilio 6 km), pas brolį Petrą Binkį važiavo į Sibirą kartu su kitais, keliavusiais, parsivežti artimųjų palaikų. Iš kunigo J. Bardišausko įkalinimo vietos bendro kapinyno parsivežė žemių. Žemės buvo įdėtos į specialiai parengtą urną. 1989 m. vasarą, po iškilmingų šv. Mišių urna su žemėmis, lydima gausios procesijos, pagarbiai buvo nešama apie bažnyčią. Tarp gausybės svečių bažnyčios pagerbiant statytojo Juozapo Bardišausko atminimą dalyvavo rajono valdžia, sąjūdžio atstovai, tremtiniai, politiniai kaliniai. Giedojo Biržų choras, vadovaujamas ilgamečio vargonininko maestro Antano Strazdo. Atvežtą žemę priglaudė šventoriuje iškastas simbolinis kunigo kapas.
 
O 1989 m. rudenį papiliečiai bažnyčios šventoriuje pastatė gražų akmeninį paminklą su Gedimino stulpais, lauro lapais, įmontuota kunigo nuotrauka, po kuria įrašas Viską atidaviau žmonėms, Dievui ir Tėvynei. Sibiro kalinys. Paminkle – akmenys, kad būtų vienas ansamblis prie bažnyčios. Vysk. Juozas Preikšas pašventino paminklą. Iškilmėse, be Papilio klebono kun. Stanislovo Krumpliausko, dalyvavo kunigai Jonas Jurgaitis, Bronius Strazdas (Biržų dekanas), Vytautas Marozas, Petras Budriūnas, Bronius Balaiša, Petras Nykštas, Petras Baltuška, Aloyzas Sungaila, Jonas Pranevičius, Vincentas Inkratas MIC, Bronius Antanaitis, gausiai susirinkę parapijiečiai ir iš toliau atvykę svečiai. Antkapinis paminklas šventoriuje – graži dovana praėjusiam kunigo gimimo 90-mečiui. Tenka apgailestauti, kad nebuvo kiek plačiau paminėtas kun. J. Bardišausko šimtmetis bei kiti jubiliejai. Nors jo pastangas puošti bažnyčią įgyvendino 12 metų Papilyje dirbęs kan. S. Krumpliauskas (į Papilį perkeltas iš Kupiškio).
 
Tai jo iniciatyva Lietuvos krikšto jubiliejui Papilio bažnyčios šventoriuje pastatytas aukštas akmeninis kryžius, o Marijos metais – ant akmeninio postamento pastatyta iš Marijampolės atvežta Marijos skulptūra.
 
Vyresnioji karta Papilyje, kaip prisimena kan. S. Krumpliauskas, kasmet gausiai rinkdavosi bažnyčioje per šv. Juozapo šventę ir melsdavosi už buvusį kunigą – dvasios vadą, bažnyčios statytoją, asmenybę, niekam nepagailėjusią gero žodžio.
 
Dabar Papilio bažnyčią remontuoja taip pat ilgametis Kupiškio vikaras kun. Virgilijus Liuima, kuris puoselėja bažnyčios statytojo atminimą, apie kunigą pasakodamas atvykstantiems svečiams ir moksleiviams.
 
Kunigų kan. Stanislovo Krumpliausko ir kleb. Virgilijaus Liuimos veikloje matome labai gražias paraleles su Papilio bažnyčią baigusiu statyti kun. Juozapu Bardišausku. Kun. Juozapas Bardišauskas – nužudytas kaip tikėjimo skelbėjas – 1990 m. vasarį reabilituotas.
 
Dokumentų, esančių Lietuvos Ypatingajame archyve, kopijos:
 
1. 1920 m. birželio 2 d. būsimajam kunigui įstojus į Kunigų seminariją Piniavos valsčiaus valdyboje išduotas pasas Nr. 73201. 1935 m. vasario 12 d. pasas įregistruotas Papilio valsčiaus valdyboje, vėliau Skapiškio valsčiaus valdyboje, ir galiojimo nuoroda (F. K–1. Ap. 58. B. P– 15634. L. 197–12).
 
2. Kun. J. Bardišauskui Trakų karinio komisariato vietoj karinio bilieto 1944 m. gruodžio 27 d. išduotas „Laikinasis liudijimas“ Nr. 3/3648 (F. K–1. Ap. 58. B. P–15634. L. 197–19).
 
3. 1940 m. vasario 22 d. kun. J. Bardišauskui – 20-ojo Papilio būrio vadovybės nariui 18-osios Biržų šaulių rinktinės vado išrašytas pažymėjimas, suteikiantis 50 proc. nuolaidą važiuojant Lietuvos geležinkeliais (F. K–1. Ap. 58. B. P–15634. L. 197–18).
 
Literatūros sąrašas:
 
1. Lietuvos Ypatingasis archyvas (LYA). Baudžiamoji byla (Bb). P – 15634. L. 6.
2. PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18 1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą)
3. LYA. F K-1. Ap. 58. Bb. P – 15634. L. 11.
4. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 355–357
5. LYA. F K-1. Ap. 58. Bb. P – 15634. L. 11.
6. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 355–357.
7. Baliūnas V. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. (1727–1995). Panevėžys: AB „Panevėžio spaustuvė“. 1995. P. 82–92.
8. PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18 1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
9. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 447–454.
10 Kriščiūnas J. Utenos dekanatas. Utena // Panevėžio vyskupija / Redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1998. P. 562.
11. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 384–388.
12. 1930 m. liepos 2 d. Utenos parapijiečių prašymas // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
13. PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
14. Mažeika A. Subačiaus stotis // Panevėžio vyskupija / Redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1998. P. 375–379.
15. PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
16. Niurka J. Papilys // Panevėžio vyskupija / Redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1998. P.147–161.
17. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. .P. 286–290.
18. Niurka J. Papilys // Panevėžio vyskupija / Redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1998. P.150.
19. Ten pat.
20. 1942 07 30 kun. J. Bardišausko raštas iš Skapiškio // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
21. Niurka J. Papilys // Panevėžio vyskupija / Redagavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1998. P.150–153.
22. 1941 05 20 kunigo J. Bardašausko prašymas – raštas vyskupui // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
23. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 274–277.
24. Pandėlio tikinčiųjų 1941 10 14 d. raštas JE vyskupui // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą)
25. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Panevėžio vyskupija. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 4. P. 358–363.
26.1941 10 04 d. vyskupo K. Paltaroko raštas Nr. 2883 // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
27. 1941 11 13 vyskupo. K. Paltaroko raštas Nr. 3183 // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
28. 1941 11 17 kun. J. Bardišausko laiškas vyskupui // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
29. 1942 01 10 vyskupo raštas Nr. 85 // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
30. 1942 07 20 d. vyskupo K. Paltaroko raštas Nr. 1549 // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
31. 1942 07 30 d. kun. J. Bardišausko raštas iš Skapiškio // PVKA. Byla Kun. Bardišauskas Juozapas 1898 01 18–1925 06 17 ? (1945 išvežtas į Sibirą).
32. Kviklys B. Lietuvos Bažnyčios. Vilniaus arkivyskupija Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984. T. 5. D. 2. P. 364–375.
33. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 356.
34. LYA. F K-1. Ap. 58. Bb. P – 15634. 234 lapai.
35. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 356.
36. LYA. F K-1. Ap. 58. Bb. P – 15634. L. 1.
37. Ten pat. L. 121–134.
38. Ten pat. L. 74.
39. Ten pat. L. 83–84.
40. Ten pat. L. 101.
41. Ten pat. L. 100.
42. Ten pat. L. 103.
43. Ten pat. L. 37.
44. Ten pat. L. 35.
45. Ten pat. L. 47–49.
46. Ten pat. L. 55–56.
47. Ten pat. L. 63–64.
48. Ten pat. L. 4.
49. Ten pat. L. 197–26.
50. Ten pat. L. 2.
51. Ten pat. L. 12–13.
52. Ten pat. L. 18.
53. Ten pat. L. 25, 60.
54. Ten pat. L. 104–110.
55. Ten pat. L. 111–113.
56. Ten pat. L. 119–120.
57. Ten pat. L. 121–134.
58. Ten pat. L. 135.
59. Ten pat. L. 139.
60. Ten pat. L. 140.
61. Ten pat. L. 141.
62. Ten pat. L. 142.
63. Ten pat. L. 143.
64. Ten pat. L. 144.
65. Ten pat. L. 145–148.
66. Ten pat. L. 152.
67. Ten pat. L. 155–162.
68. Ten pat. Tardymo byla. P – 15634. L. 43.
69. LYA. Kortelė Juozas Bardišauskas.
70. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 356–357.
71. LYA. F K-1. Ap. 58. Bb. P – 15634. L. 197-29; 197–30.
72. Jurgaitis J. Aukos keliu. Vilnius: Enko. 1992. P. 356–357.
73. LYA. F K-1. Ap. 58. Bb. P – 15634. L. 178.
74. Seikalis Antanas. Petys į petį su mirtimi // Valstiečių laikraštis. 2000. Gegužės 20. Nr. 40. P. 9; Vidžiūnienė Irena. Kai atėjo lauktoji diena (Pagal partizano Vinco Grinkaus prisiminimus ir žvilgsnį iš šalies) // Draugas. 2006. Nr. 126–132.
75. Antiokomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000. Vilnius: Ramona. 2002. P. 533–536.
76. LYA. F K-1. Ap. 58. Bb. P – 15634. L. 179–182.
77. Ten pat. L. 184.
78. Ten pat. L. 191.
79. Ten pat. L. 188–190.
80. Ten pat. L. 197-36.
 
Dr. A. Vasiliauskienės asmeninio archyvo nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Kun. J. Bardišausko portretas, saugomas Papilio bažnyčios zakristijoje
2. Kun. J. Bardišausko simbolinis kapas Papilio bažnyčios šventoriuje
3. Po dvasingumo – susitaikymo valandos prie kun. J. Bradišausko kapo Papilio pagrindinės mokyklos dešimtokai su auklėtoja Virginija Kalniene (antra kairėje) ir klebonu kun. Virgilijum Liuima. 2001 m. gegužės 25 d.
4. Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (pastatyta 1936 m.)
 
Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 13.
Voruta. – 2010, vas. 6, nr. 3 (693), p. 13.
Voruta. – 2010, vas. 20, nr. 4 (694), p. 13.
Voruta. – 2010, kov. 6, nr. 5 (695), p. 13.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra