Kun. Vincas Bobinas

Autorius: Data: 2014-03-20, 15:37 Spausdinti

Kun. Vincas Bobinas

Vytautas ČESNULIS, Vilnius

Tai Vincas Bobinas. Tik archyvinės žinios apie jo gyvenimą ir veiklą kiek padrikos, šen ten ne visai suprantamai užrašytos. Yra apskritai baltų dėmių, kai kur apimančių po porą trejetą kunigo gyvenimo metų.
Vincas Bobinas kilęs iš valstiečių. Lietuvis. Gimęs 1885 m. gegužės 5 d. tuometės Ašmenos apskrities Sedliškės valsčiuje. Gimtasis kaimas – Pereigónys, 10 km į pietryčius nuo Varenavo miesto dabartinėje Baltarusijoje. Baltarusiškas kaimo vardas – Perahancy (kadaise rusiškai rašyta Пироганцы, lenkiškai – Pirogańce). Kaimas priklausė Palióničio (blr. Polipnica) kaimo bendruomenei, vėliau – Lydos aps. Varenavo valsčiui. Tėvai – Mykolas ir Karolina Melkovna (Melkutė, Melkytė ar Melkaitė?) Bobinai. Kūdikis pakrikštytas Hermaniškių bažnyčioje (Hermaniškėmis anuomet vadintos apie 4 km nuo Varenavo esančios Galmantiškės, blr. Galmanciški). Bent 1904 m. kunigo tėvai valdė palyginti nemažą ūkį: 10 dešimtinių skirtinės (paliktos po baudžiavos panaikinimo 1861 m.) ir 17 dešimtinių vėliau nusipirktos žemės.
Kazanės, Totorijos administracinio centro, 2-ojoje gimnazijoje jaunuolis 1901 m. kovo 24 d. išlaikė egzaminus vaistinės mokinio vietai užimti, kitaip tariant, buvo patikrintos jo keturių gimnazijos klasių kurso, išskyrus graikų kalbą, žinios, anuomet suteikdavusios teisę stoti į kunigų seminariją. Visų egzaminuotų dalykų – rusų, lotynų ir prancūzų kalbų, matematikos, istorijos, geografijos – žinios įvertintos trejetais. Pažymėjimas apie egzaminus išrašytas kovo 27 d. Prie pažymėjimo prisegta brolių Čyžų ateljė Vilniuje daryta nuotrauka.
Išlaikęs žinių patikrinimo egzaminus, V. Bobinas jau po penkių savaičių, 1901 m. gegužės 3 d., parašė prašymą Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui leisti laikyti stojamuosius egzaminus į seminariją. Pridėjo Kazanės gimnazijos pažymėjimą bei gimimo ir krikšto metrikų išrašą (paskui abu dokumentus atsiėmė). Seminarijos atsakymo keliose archyvinėse bylose nėra, tačiau šešiolikmečiui berneliui neigiamai atsakyta greičiausiai dėl jauno amžiaus.
Panašų prašymą seminarijos rektoriui, pridėjęs tuos pačius dokumentus, V. Bobinas parašė 1902 m. balandžio 2 d. Bent kai kuriuos stojamuosius egzaminus tikrai laikė, nes yra išlikęs dvejetu įvertintas 1902 m. birželio 15 d. rašytas rusų kalbos diktantas. Taigi nepasisekė ir tąkart; prie prašymo pridėtus abu dokumetus vėl teko atsiimti. Tačiau atkaklumo jaunuoliui nestigo.
Prašymas seminarijos rektoriui leisti laikyti stojamuosius egzaminus trečią kartą rašytas 1903 m. balandžio 1 d. Ar egzaminus laikė, ar ne, neaišku, tik prie prašymo pridėti dokumentai atsiimti.
Tenkinant ketvirtąjį jaunuolio prašymą laikyti stojamuosius egzaminus į seminariją leista 1904 m. balandžio 12 dieną. Ketvertu įvertintos tik tikybos žinios, o kitų dalykų – lotynų ir rusų kalbų, istorijos, geografijos – trejetais. Rugpjūčio 5 d. į seminarijos rektorių V. Bobinas kreipėsi su prašymu laikyti jį seminarijos auklėtiniu. Prie prašymo pridėjo: Vilniaus RK konsistorijos 1904 m. balandžio 15 d. patvirtintą ir gegužės 5 d. padarytą gimimo metrikų išrašą; Kazanės gimnazijos pažymėjimą; Sedliškės valsčiaus seniūno M. Butrimo 1904 m. birželio 9 d. pažymėjimą apie atleidimą iš Palioničio kaimo bendruomenės su prierašais, kad atleidžiamasis visiems laikams atsisako bendruomeninės žemės dalies ir tėvai sutinka jį išleisti, kad jo šeima neskolinga valdžiai, kad jaunuolis nebuvo teistas ar tardytas ir valsčius neturi jam jokių pretenzijų; dar pridėjo Vilniaus apygardos teismo 1-ojo baudžiamojo poskyrio 1904 m. gegužės 4 d. pažymėjimą, jog nebuvo teisiamas, ir Vilniaus gubernatoriaus 1904 m. gegužės 20 d. pažymėjimą, kad nebuvo teistas ir tardytas, doroviškai ir politiškai yra patikimas; paskutinysis pridėtas dokumentas – stojamųjų egzaminų lapas.
Pasak Vilniaus vyskupo Eduardo Ropo 1904 m. gruodžio 4 d. rašto Vilniaus RK seminarijos valdybai, atsiliepdamas į seminarijos gruodžio 2 d. raportą vyskupas leido į seminariją priimti 13 egzaminus išlaikiusių asmenų. Be V. Bobino, tarp priimtųjų buvo Vilniaus ir Kaišiadorių vyskupijose vėliau aktyviai veikę kunigai Alfonsas Varnas, Matas Cijūnaitis, Vladas Jezukevičius, būsimasis Vilniaus arkivyskupijos kancleris Adomas Savickis.
Mokytis kunigų seminarijoje Bobinas pradėjo 1904 m. gruodžio 11 d. Seminarija Ašmenos apskrities karo prievolės komisijai 1906 m. gegužės 20 d. išsiuntė V. Bobino pareiškimą, pažymėjusi, kad 1906–1907 mokslo metų pradžioje auklėtinis bus seminarijoje. Karo prievolės komisija rugsėjo 21 d. seminarijai pranešė, kad komisija nutarė atidėti V. Bobino šaukimą į kariuomenę, kol jaunuoliui sukaks 24 metai ir jis baigs seminariją; pirmą kartą būtų šaukiamas 1909 m. sausio 5 d., antrą kartą – tų pačių metų gegužės 5 d. Ta pati komisija 1907 m sausio 5 d. išrašė pažymėjimą, kad V. Bobinas buvo atvykęs 1906 m. ir pagal ištrauktą burtą turėjo tarnauti kariuomenėje, tačiau karinės prievolės statuto 61 str. 2 p. pagrindu tarnyba atidėta, kol jaunuoliui sueis 24 metai, bet ne vėliau kaip iki 1909 m. gegužės 5 dienos. Seminarijos kursą V. Bobinas baigė 1909 metais. Įšventintas Kaune birželio 15 d. (E. Ropą 1907 m. ištrėmus, vyskupo rango dvasininko Vilniuje nebuvo; 1908 m. Vilniaus vyskupijos valdytoju paskirtas Kazimieras Michalkevičius į vyskupus sufraganus įšventintas tik 1923 m.; pats V. Bobinas anketoje 1940 m. vasario 12 d. parašęs, kad įšventintas Vilniuje!) 1909 m. birželio 19 d. prisiekė Rusijos imperatoriui (1928 m. rugpjūčio 18 d. užpildytame registracijos lape kunigas tą dieną pavadinęs savo įšventinimo data). Vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius liepos 7 d. Bobiną paskyrė Butrimonių vikaru Merkinės dekanate.
Vincas Bobinas 1910 m. vasario 24 d. rašė raportą vyskupijos valdytojui, pridėjęs gydytojo pažymą apie sveikatą, ir prašė iškelti iš Butrimonių. Neįmanoma čia likti dėl tokių priežasčių: 1) trukdo liga, ypač kai padidės darbo krūvis per gavėnią, 2) Butrimonyse neįstengs pasigydyti, nes dėl skurdaus išlaikymo negalima laikytis gydytojo paskirtos dietos, o įsirengti savą virtuvę neturi lėšų, 3) vadovauti parapijai dar nepatyręs, jam pačiam reikėtų klebono vadovavimo. Mat tuo metu Butrimonyse klebono laikinai nebuvo, ir vikaras gyveno iš jo tėvų malonės. Prašė bent mėnesio atostogų sveikatai pataisyti.
Merkinės dekanas, Valkininkų klebonas Juozas Pakalnis 1910 m. kovo 10 d. pranešime vyskupijos valdytojui rašė, kad Butrimonių bažnyčios laikino vadovo V. Bobino padėtis iš tikrųjų gana liūdna. Kaip įprasta, parapijoje buvo dvi partijos: viena palaikė klebono Stepono Veržbovskio tėvus, kita jauną kunigą vikarą. Parapijoje sklido paskalos, išaugančios ligi skandalų. Klebono tėvai sekė kiekvieną vikaro žingsnį. Kartą vietos vaistinės provizorius Veržbovskio tėvams girdint Bobiną pavadino kvailiu (provizorius buvo išmestas iš darbo). Pasak dekano, Bobinas sugadino nervus, gavo skrandžio katarą ir palaužė sveikatą visam gyvenimui. Išsigelbėjimas – išsikelti iš Butrimonių. Geriausiai būtų Bobiną paskirti Pivašiūnų vikaru ir šis paeiliui su Pivašiūnų klebonu atvyktų laikyti pamaldų į Butrimonis.
Kai dėl naujos mūrinės Butrimonių bažnyčios statybos, tai ji vietos sąlygoms pradėta visai nepraktiškai ir nieko neišmanant apie statybą. Reikėjo 600 tūkstančių plytų. Aplinkinėse plytinėse tūkstantį plytų galima išdegti už 10 rublių. Klebonas S. Veržbovskis norėjo pigiau. Pastatė didelę plytinę, kainavusią apie 2000 rublių, bet pasirodė, kad vietos molis su kalkakmenių priemaiša. Išdegė vieną krosnį – 50 tūkst. plytų, tačiau visos suskilinėjo. Be to, blogai sumūryta dalis bažnyčios pamatų, bent pusę jų reikės išardyti. Bažnyčia statoma ne nedidelei dviejų tūkstančių, o 5–6 tūkst. žmonių parapijai.
Vincas Bobinas gavo jam adresuotą, tik nepasirašytą vyskupijos 1910 m. balandžio 26 d. raštą. Iš jo turinio aišku, kad rašęs vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius: „Perkeldamas Jus nuo šios dienos Suchovolios bažnyčios vikaru, siūlau Jums gavus šį mano raštą nedelsiant išvykti į paskyrimo vietą, tarnauti ten dorai ir dievobaimingai su dvasine nauda bažnyčiai ir žmonėms“. Kartu pasiūlyta Butrimonių bažnyčią perduoti Punios klebonui kun. A. Zarembai, kuriam taip pat liepta paklusti. Apie V. Bobino paskyrimą į Suchovolią pranešta Gardino gubernatoriui, o apie Butrimonių perdavimą kun. Zarembai – Vilniaus gubernatoriui ir Vilniaus Romos katalikų konsistorijai.                   Savo ruožtu vikaro Bobino veiksmais vyskupijos kurijai skundėsi ir Butrimonių klebonas S. Veržbovskis. Jo 1910 m. balandžio 28 d. raštą kurija persiuntė Merkinės dekanui J. Pakalniui. Pastarasis vyskupijos valdytojui atsakė gegužės 7 dieną. Vykdydamas kurijos nurodymą, laikinai tvarkyti Butrimonių bažnyčią jis gegužės 4 d. perdavė Punios klebonui Adomui Zarembai. S. Veržbovskiui priklausiusius pinigus V. Bobinas dekano akivaizdoje įteikė klebono tėvui Leonardui Veržbovskiui. Visi kiti priekaištai, pareikšti S. Veržbovskio balandžio 28 d. skunde, grįsti paskalomis ir jo tėvų prasimanymais.
(Mūrinė Butrimonių Švč. Išganytojo bažnyčia pagal A. Filipovičiaus-Dubovskio projektą pradėta statyti 1906 m., tačiau dėl vėliau vykusio karo baigta tik 1926 metais. Žmonėms įkyrėjęs ir komendantu pramintas klebonas S. Veržbovskis su lenkų kareiviais 1920 m. išbėgo į Lenkiją. Pasak Merkinės dekano, Daugų klebono Vlado Mirono 1921 m. liepos 21 d. pranešimo Vilniaus vyskupijai, Butrimonyse tebebuvo neramu, nes iš klebonijos patalpų niekaip nesikėlė Veržbovskio tėvai.)
Taigi V. Bobinas perkeltas vikaru į Sokulkos dekanato Suchovolios parapiją Gardino gubernijoje, dabartinės Lenkijos Balstogės krašte. Darbą naujoje vietoje pradėjo 1910 m. gegužės 20 dieną. Tačiau pasak Suchovolios klebono kun. Sacharkos birželio 15 d. rašto vyskupijos valdytojui, vikaras jau nuo pirmų dienų klebonui ėmė krėsti nemalonumus. „Aš iš pradžių tylėjau, bet tas (Bobinas. – Red. past.) kasdien vis labiau įžūlėjo. Nelaikė mišių už numirėlį, nevažiavo pas ligonį. Jam bažnytiniai rūbai per prasti. Prašomas neina laikyti mišių 7 val., o ateina tik 8, 9 val.; nenori klausyti išpažinčių.“ Klebonas prašė paskirti kitą vikarą. Ištirti skundą vyskupijos valdytojas birželio 19 d. įsakė Sokulkos dekanui Antanui Songailai (rus. Антоний Сонгайло).
Dekanas tyrimui pasitelkė liudininkus: vargonininką Karelą Narcišką ir Suchovolios gyventoją Michalą Dorošą. Kun. Maksimilijanas Sarosekas, atrodo, antrasis vikaras, duoti parodymus atsisakė: jis palaikė Bobiną. Tyrimo protokolas apima 11 didelių puslapių. V. Bobinas dekanui paaiškino, jog klebono atsiprašęs ir norėtų būti perkeltas į kitą parapiją. Pasak vyskupijos valdytojui birželio 24 d. išsiųsto dekano atsakymo, Bobinas buvo nepatyręs, jautrus jaunuolis, pasidavęs kun. M. Saroseko įtakai. Pastarasis vargonininkui sakęs, kad „šiaip ar taip, mes kun. Sacharką išėsime iš Suchovolios klebonų į vikarus arba į Vileikos (Naujosios Vilnios. – Red. past.) beprotnamį“. Žinoma, klebonas irgi ne visada susivaldantis. Vyskupijos valdytojo 1910 m. birželio 28 d. rezoliucija: Bobiną perkelti vikaru į kitą parapiją, o kleboną Sacharką įspėti (поставить на вид).
Neišbuvęs Suchovolioje nė šešių savaičių, V. Bobinas 1910 m. birželio 30 d. perkeltas vikaru į Eišiškes, apie tai tą pačią dieną pranešta Vilniaus RK konsistorijai, Vilniaus ir Gardino gubernatoriams, Suchovolios klebonui, Sokulkos ir Rodūnios dekanams (Eišiškių parapija priklausė Rodūnios dekanatui). Vyskupijos valdytojo birželio 30 d. rašto Bobinui pradžia panaši, kaip ir balandžio 26 d. rašto į Butrimonis, tačiau toliau rašyta kitaip: „Kartu laikau savo pareiga Jums pranešti, kad dėl Jūsų nesugyvenamo būdo ir elgesio Butrimonyse ir Suchovolioje aš paskutinį kartą perkeliu Jus į Eišiškes, perspėdamas, jog panašiems poelgiams pasikartojus ateityje, aš Jūsų atžvilgiu imsiuosi kur kas griežtesnių poveikio priemonių“.
Apie V. Bobino darbą Eišiškėse neturime jokių žinių. Po penkių mėnesių, 1910 m. gruodžio 9 d., kunigas buvo perkeltas vikaro pareigoms į Valkininkus. Kaip priderėjo, vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius gruodžio 10 d. apie tai informavo Vilniaus RK konsistoriją ir gubernatorių, Rodūnios ir Merkinės dekanus.
1912 metais Trakų miesto teismui pasiskundė Valkininkų parapijos Daržininkų kaimo gyventojas Andrius Uždavinys, Jurgio (Daržininkai priklausė Trakų apskričiai). Birželio 29 d. A. Uždavinys buvo nuvykęs pas vikarą Bobiną tartis dėl santuokos. Tačiau tas jį tik išplūdo ir išvarė. „Remiuosi savo sužadėtine Marijona Tolvaišaite, Baltramiejaus, gyv. Senųjų Naniškių kaime, prašau patraukti Bobiną baudžiamojon atsakomybėn už įžeidimą žodžiais“. Dėl dvasininko neatliktos pareigos A. Uždavinys liepos 24 d. kreipėsi į Vilniaus RK konsistoriją.
Trakų teisėjas 1912 m. liepos 27 d. iškėlė baudžiamąją bylą, apie tai rugpjūčio 1 d. pranešė Vilniaus RK konsistorijai, o pastaroji rugpjūčio 14 d. – vyskupijos valdytojui. V. Bobinas rugpjūčio 21 d. raporte vyskupijos valdytojui aiškino, kad A. Uždavinio nepažįsta ir jokių reikalų su juo neturėjęs. Apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn irgi nieko nežino, todėl dalyko smulkiau paaiškinti negali. Teisėjas rugsėjo 21 d. konsistorijai pranešė, kad byla bus nagrinėjama Valkininkuose spalio 25 d. Konsistorija spalio 3 d. apie tai pranešė vyskupijai.
Kaltinamasis V. Bobinas į teismą neatvyko, tik atsiuntė paaiškinimą, kad A. Uždavinio nepažįsta ir taip toliau. Tiesa, buvo užėjęs kažkoks girtas asmuo su merga, gal ir Uždavinys. Jiems paaiškinęs, kad Valkininkų bažnyčioje tuokiama sekmadieniais, o su girtais jis nesišnekės. A. Uždavinys teisme aiškino savaip. Prisiekusi, per vertėją stražniką (policininką) Urbaną liudijusi Uždavinio žmona jau tapusi M. Tolvaišaitė rėmė vyrą. V. Bobinas išteisintas: ieškovas buvęs girtas, o liudijusi tik jo žmona. Tiesa, nuosprendis nebuvo galutinis, ir Bobinas lapkričio 9 d. prašė vyskupijos valdytojo bylos nuorašo. Kaip byla baigėsi, nežinome.
Po ketverių metų ir dviejų mėnesių vikaravimo Valkininkuose, 1915 m. vasario 23 d. V. Bobinas perkeltas į Daugėliškio parapiją, pasiūlyta apsigyventi prie Paringio koplyčios ir atlikti ten visas dvasininko pareigas. Perkėlimą vikaru prie Daugėliškio bažnyčios patvirtina ir Vilniaus gubernatoriaus 1915 m. raštų apie Romos katalikų dvasininkus ir bažnyčias byla; joje apie tai rašoma kovo 6 d. rašte. Tik Bobinas 1928 m. registracijos lape vadino save Paringio klebonu.
Apie V. Bobino veiklą Daugėliškio parapijoje daugiau sužinome iš vėlesnių metų dokumentų, kai kunigas administravo Vidiškių, lenkiškai vadintų Przyjaźń (Draugystė), parapiją. Mat 1925–1928 m. jis teisėtvarkos persekiotas už lietuvių partizanų kovos su lenkais organizavimą. Atseit 1920–1921 m., vykstant karui tarp Lietuvos ir Lenkijos, Bobinas agitavęs Daugėliškio apylinkių lietuvius burtis į partizanus kovai su Lenkija, ir daug jaunų lietuvių pasidavę kunigo raginimui.
Švenčionių teismo tardytojas 1925 m. balandžio 17 d. nusprendė Bobinui pritaikyti spacialią policijos priežiūrą. Apie tai Vilniaus kurijai birželio 5 d. pranešė Vilniaus apygardos teismo prokuroras. Apygardos teisme byla nagrinėta 1926 m. sausio 9 d. Kaltinamajam už veiklą prieš Lenkijos valstybę grėsė nuo 4 iki 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Tačiau teismas kaltinamąjį nuteisė vieneriems metams ir 6 mėnesiams uždaryti į tvirtovę už lietuvių raginimą burtis į partizanus, „kurie vėliau įvykdė daug ginkluotų užpuolimų prieš Lenkijos kariuomenės dalinius ir visą eilę plėšikiškų užpuolimų“.
Vincas Bobinas teismo sprendimą apskundė Vilniaus apeliaciniam teismui, kuris bylą nagrinėjo 1926 m. rugsėjo 21 d. Kaip liudininkas į bylą buvo įpainiotas Švenčionių klebonas ir dekanas kun. Nikodemas Vaišutis. V. Bobino liudininkų parodymus teismas atmetė. Remtasi kelių kaltinimo liudininkų parodymais. Anot jų, svarbiausias lietuvių partizanų telkimosi punktas Daugėliškio valsčiuje buvo Paringio klebonija. Kun. Bobinas agitavęs net iš sakyklos, bažnyčioje kalbėjęs, kad „už kiekvieną užmuštą lenkų kareivį bus atleista dalis nuodėmių“, ginklavęs partizanus revolveriais ir šautuvais. Kapinėse prie bažnyčios buvęs lietuviškas plakatas, raginęs užsirašyti į partizanus klebonijoje pas kun. Bobiną. Paveikti jo agitacijos, kai kurie vyrai išbėgo į Lietuvą. Prokuratūra prašė bausmę padidinti iki 5 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau teismas paliko galioti apygardos teismo 1926 m. sausio 9 d. sprendimą, iš kaltinamojo išieškoti 40 zlotų teismo išlaidų ir teismo sprendimo nuorašą nusiųsti vyskupijos kurijai.
Prie V. Bobino bylos Vilniaus apeliacinis teismas grįžo 1927 m. spalio 20 d., o apie jo sprendimą paskelbta lapkričio 3 d. Vėl paliktas galioti apygardos teismo 1926 m. sausio 9 d. sprendimas ir dar kartą iš Bobino pareikalauta 40 zlotų (B. Kviklys klaidingai parašęs, kad lenkų valdžia kunigą 1927 m. nuteisusi 5 metams kalėjimo).
Apeliacinio teismo sprendimą Bobino advokatas apskundė Aukščiausiajam teismui: apie tai rašoma apeliacinio teismo 1927 m. lapkričio 17 d. pranešime kurijai. Aukščiausiasis teismas, atrodo, bylą išsprendė Bobino naudai. Daryti tokią prielaidą galima iš arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio atsakymo Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrui. Šis 1928 m. sausio 21 d. prašė arkivyskupo potvarkio dėl Bobino veiklos remiantis Konkordato su Šventuoju Sostu XX straipsniu. Arkivyskupas atsakė: kadangi apeliacinio teismo 1927 m. spalio 20 d.  sprendimas panaikintas, todėl jis negalįs pranešti apie Bobino perkėlimą iš Vidiškių į kitą parapiją; tačiau greitai jis bus perkeltas kitur, nes pats to prašęs: Vidiškėse jam sunkumų kelia vietos pilietis rusas Dorochovas.
Neaišku kada, greičiausiai po apeliacinio teismo 1927 m. spalio 20 d. sprendimo, Bobinas vis dėlto buvo uždarytas į kalėjimą, o Vidiškių parapija pavesta Kazitiškio klebonui Jonui Skardinskiui. Pastarasis 1928 m. vasario 1 d. arkivyskupui metropolitui pranešė, kad už 1000 zlotų užstatą kun. V. Bobinas paleistas iš kalėjimo ir sausio 26 d. grįžo į Vidiškes. J. Skardinskis sausio 30 d. atidavė jam bažnyčios antspaudą ir metrikų knygas su tiksliais 1927 metų įrašais.
Į Vidiškes V. Bobinas 1921 m. balandžio 9 d. atkeltas iš Paringio. Pasak kurijos 1925 m. balandžio 23 d. atsakymo Švenčionių teismo tardytojui, amžiumi senesnį Vidiškių kunigą G. Murniką reikėjo įkurdinti mažesnėje parapijoje, paskiriant jį į Paringį, o jaunesnis Bobinas atkeltas į Vidiškes. Paringys ir Vidiškės priklausė Švenčionių dekanatui.
Kurijos kancleris 1923 m. sausio 13 d. parašė V. Bobinui, kad sausio 12 d. iš Vidiškių skųstis pas vyskupą buvo atvykęs Mykolas Blažėnas. Vyras pareiškęs, jog kun. Bobinas jį primušė ir nedavė pažymėjimo apie žmonos mirtį, kad jis galėtų susituokti Daugėliškio bažnyčioje su kita moterimi.
Rusiškai rašytas, kelių dešimčių žmonių pasirašytas 1923 m. vasario 25 d. skundas prieš Bobiną vyskupui atsiųstas iš Paringio. „Mes kentėm jo visokias nuoskaudas žodžiu ir veiksmu. Jis rezgė intrigas prieš mūsų naująjį kleboną G. Murniką, jį viešai įžeidinėjo“. Kun. Murnikas nenorėjo duoti bažnyčios žemėje Paringyje pasėtų kviečių, tačiau Bobinas juos pasiėmė. Jis paėmė ir pardavė parapijiečių suvežtą medžiagą bažnyčios statybai – apipjautus rąstus. Skunde yra vyskupo Jurgio Matulaičio lietuviškas prierašas, kad vasario 27 d. pas jį lankęsi du parapijiečiai ir sakę, jog Paringyje buvo net riaušės ir žmonių stumdymasis: vieni norėję medžius vežti, kiti nedavę.
Skundą tyrė Švenčionių dekanas, Daugėliškio klebonas Justinas Petronis. Jis 1923 m. kovo 9 d. vyskupui pranešė, kad Bobinas savivaliavęs, be parapijiečių žinios pardavęs 64 rąstus, šmeižia kun. Murniką. Tris kartus dekanas Bobiną „auklėjęs“, bet tas laikėsi savo. Tyrimo protokolas surašytas kovo 8 d. Paringyje, dalyvavus Ceikinių klebonui Medardui Užumedzkiui (pastarasis staigiai mirė 1927 m.). Išvada: kviečiai buvo Bobino nuosavybė, o rąstai – bažnyčios, dovanoti vokiečių komendanto per Didįjį karą.
Remdamasis vyskupo potvarkiu, kurijos kancleris 1924 m. gegužės 21 d. V. Bobinui liepė aptarnauti ir Daugėliškio parapiją, kol atvyks į ją paskirtas kun. Jonas Ramelis, pakeisiantis gydytis išvykstantį kun. J. Petronį. Antrą kartą administruoti Daugėliškio parapiją, kol sugrįš jos klebonas, V. Bobinui 1925 m. rugpjūčio 24 d. įsakė vyskupas sufraganas K. Michalkevičius. (Nuo 1912 m. dirbęs Švenčionyse, o paskui Daugėliškyje kun. J. Petronis mirė 1927 m. rudenį; į jo vietą lapkričio mėn. iš Balstogės dekanato Kripno parapijos atkeltas buvęs Nočios klebonas ir Rodūnios dekanas Jonas Kuzminskas.)
Klebonaudamas Vidiškėse, V. Bobinas 1925 m. pradėjo bylinėtisi su Helena ir Joachimu Dorochovais. Bylą teisme iškėlė kurijos įgaliojimu.
Vidiškėse seniau buvo Jano Kamenskio 1828 m. iš molio drėbta bažnytėlė. Pastačius naują mūrinę bažnyčią, senoji su prie jos aptvertomis kapinėmis liko vietoje. Per karą 1915–1916 m. vietos dvaro valdytoja Šafova kleboną įskundė vokiečiams, kurie jį išvežė į Vokietiją. Šafova senąją bažnytėlę nugriovė, tvorą išardė, dargi pasiglemžė geriausius bažnytinius rūbus. Parapijiečiai 1925 m. norėjo bažnytėlės vietą su kapinėmis aptverti iš naujo, bet J. Dorochovas užtvėrė kelią, toliau naikino bažnytėlės likučius, kirto medžius. Niokojimą sustabdė policija. Pasak Dorochovo 1925 m. rugpjūčio 12 d. rašto, senosios bažnytėlės vieta buvo per 8–10 metrų nuo dvaro rūmų, todėl dvarininkas nesutiko leisti ten statyti kryžių.
Švenčionių dekanas N. Vaišutis 1925 m. rugpjūčio 22 d. raportavo kurijai, kad lankęsis Vidiškėse. Dvaras stengėsi savaip sutvarkyti sodybą, kurios ribose buvo ir klebonija, o nemylimą kleboną dvarininkas norėjo pašalinti. Pastatytą ir aptvertą kryžių dekanas liepęs nedelsiant pašventinti.
Anot dekano N. Vaišučio 1926 m. lapkričio 15 d. pranešimo kurijai, dvaras senosios bažnyčios likučius galutinai nugriovė, kelią į senosios bažnyčios vietą ne tik užtvėrė, bet ir užarė. Procesijos nuo klebonijos ten eiti negalėjo. Senosios bažnyčios aikštę, apie 300 kvadratinių sieksnių ploto, dvaras visiškai užgrobė.
Bylinėjimasis su dvaru tęsėsi vėliau Vidiškėse klebonaujant Juozui Paplauskui, Adomui Zarembai, Zigmantui Žeidžiui, Edmundui Mirovskiui – bent 1937 m. lapkritį ginčas dar nebuvo išspręstas. Bylą nagrinėjo Švenčionėlių taikos teismas, Vilniaus apeliacinis teismas, Vilniaus apygardos teismas. Tiesa, klebonas A. Zaremba norėjo taikytis su H. Dorochova, tačiau savo sąlygas 1931 m. gegužės 1 d. iškėlė kurija… Savo ruožtu H. Dorochova 1932 m. gruodžio 20 d. skundėsi kurijai, kad dar klebonas V. Bobinas ėmė naudoti du jai priklausančios žemės sklypus Rimšėnų kaime ir vieną sklypą Lobinių palivarke.
Į ginčą įsitraukė netgi naujosios Vidiškių bažnyčios statytojas, Jo Šventenybės Šv. Tėvo šambelionas Janas Kamenskis, maršalo J. Pilsudskio bendramokslis: abu jie 1885 m. baigė Vilniaus 1-ąją gimnaziją. J. Kamenskis 1935 m. pradžioje kreipėsi užtarimo į maršalą. Laišką maršalo kanceliarija persiuntė Tikybų ir valstybinio švietimo ministerijai…
1928 m. sausį iš kalėjimo paleistą V. Bobiną vasario 8 d. pasikvietė arkivyskupas Jalbžykovskis, o kovo 15 d. jam parašė, kad iš Svyrių dekanato Vyšniavo parapijos iškėlus kun. Juozą Paplauską, liko laisva vieta ir norėtų jį ten perkelti (kun. J. Paplauskas anksčiau buvęs Rudnios ir Dubičių klebonas dabartiniame Varėnos rajone). Tačiau į Vyšniavą Bobinas, atrodo, nenuvyko. Balandžio 16 d. arkivyskupas liepė jam keltis į Kazitiškį, iš kurio išvyko klebonas J. Skardinskis.
Iš Vidiškių į Kazitiškį atkeltas Bobinas greitai ir čia susilaukė skundų. Į kuriją 1928 m. gegužės 21 d. kreipėsi matininkas Kazimieras Blažejevičius. Nuo 1925 m. Daugėliškio valsčiuje dirbęs matininkas tikino, kad Vidiškėse blogą vardą įgijęs Bobinas ne ką geriau elgėsi ir Kazitiškyje: važinėjo po kaimus ir įkalbinėjo Vidiškių parapijiečius nepriimti kito klebono; važinėjo su visu moterų etatu (palyda. – Red. past.).
Ištirti reikalą vyskupas sufraganas K. Michalkevičius gegužės 24 d. pavedė Švenčionių klebonui ir dekanui Petrui Mankauskui. K. Blažejevičiaus skundą dekanas tyrė birželio 5 dieną. Kaip notarą norėjo pasiimti Daugėliškio kleboną J. Kuzminską ir kun. J. Ramelį iš Paringio, bet abiejų nerado namuose. Tad nuvažiavo vienas. Nustatė, jog Bobinas Ignalinos turguje šneka kvailystes apie naująjį Vidiškių kleboną J. Paplauską ir kitaip jam kenkia. Kun. J. Paplauskas birželio 15 d. taipogi pasiskundė kurijai, kad į Kazitiškį perkeltas jo pirmtakas Bobinas krikštija Vidiškių parapijos vaikus, Kazitiškio bažnyčioje ragina nekrikštyti vaikų Vidiškėse, neaukoti ten pinigų mišioms.
Dekano išvada: V. Bobinas ir J. Paplauskas gyventi greta negali, reikėtų juos perskirti. Šitokią savo nuomonę Mankauskas 1928 m. birželio 23 d. pasiuntė kurijai. Tačiau arkivyskupija permainų nedarė.
Švenčionėlių miesto teismas 1930 m. sausio 27 d. pranešė Vilniaus vyskupui ordinarui K. Michalkevičiui, kad remiantis Kazitiškio gyventojo Kazimiero Juodagalvio skundu teisme yra iškelta byla dėl V. Bobino elgesio. K. Juodagalvis skundėsi, kad 1929 m. lapkričio 12 d. kunigas savo bute tris kartus smogęs kumščiu jam į veidą. Vilniaus vaivadijos įstaigos Administracinis skyrius tą patį pakartojo vasario 18 d. rašte arkivyskupui Jalbžykovskiui.
Teismas 1930 m. vasario 20 d. posėdžiavo Dūkšte. Nutarta: kadangi Juodagalviui nebuvo įteiktas šaukimas atvykti į teismą, nes ieškovas pakeitęs gyvenamąją vietą ir nepranešęs teismui, bylą numarinti. Apie tai balandžio 2 d. pranešta vyskupijos ordinarui.
Kurijos kancleris A. Savickis 1930 m. rugsėjo 30 d. įsakė V. Bobinui su visomis klebono teisėmis administruoti ir Vidiškių parapiją jos klebono J. Paplausko ligos laikotarpiu. Kun. J. Paplauskas spalio 31 d. mirė (palaidotas Vidiškių šventoriuje). V. Bobinas lapkričio 4 d. paprašė Švenčionių dekano P. Mankausko leisti grįžti į savo parapiją – Kazitiškį.  Tačiau dekanas prašymo neklaũsė, liepė toliau administruoti Vidiškių parapiją. Tai tęsėsi iki 1931 m. sausio 10 d., kol iš Dalekių netoli Lydos atvyko naujasis Vidiškių klebonas Adomas Zaremba (Bobinas ir Zaremba buvo pažįstami: juk po Bobino Zaremba 1910 m. gegužės 4 d. perėmė laikinai tvarkyti Butrimonių parapiją).
Vincas Bobinas 1931 m. vasario 2 d. rašte arkivyskupui metropolitui paprašė išaiškinti, ar jis turi teisę į dalį Vidiškių bažnyčios beneficijos per tos parapijos trijų mėnesių adminstravimą. Mat Švenčionių dekanas, pasak Zarembos, sakęs neduoti Bobinui jokios dalies. Tai neteisinga. Kam teks pajamos už 1930 m. spalį, lapkritį ir gruodį – dekanui ar kun. Paplausko šeimininkei? O gal jas pasiims kun. Paplausko artimiausias kaimynas, Daugėliškio klebonas Kuzminskas? Administruoti Vidiškes nebuvo lengva: visą laiką siautė darganos, pūgos ir šalčiai, nebuvo šilto maisto, gyvenęs pusbadžiu, nes savo virtuvės iš už 10 km negalėjo pasiimti, be to, sirgo gripu, važinėjo savo arkliu ir kita. O kun. Zaremba už gruodį gavęs dvigubą atlyginimą: kaip Dalekių ir kaip Vidiškių klebonas. Arkivyskupijos Administracinė žemių taryba išsiaiškino ir kancleris 1931 m. vasario 17 d. Bobinui atsakė, kad jis už tuos tris mėnesius turįs teisę tik į iura stolae (už bažnytinius patarnavimus), nes kitos pajamos iki kun. Paplausko mirties priklausė jam, o po mirties – jo įpėdiniui. (Kun. A. Zaremba vėliau perkeltas į Paringį, kur 1943 m., pasak B. Kviklio, nužudytas ryšių su komunistais turėjusių asmenų, o pasak P. Bieliausko 1920–1957 m. dienoraščio komentaro – hitlerininkų.)
Kazitiškio klebonui V. Bobinui 1935 m. gegužės 16 d. liepta nuo tos dienos iki birželio 16 d. atlikti klebono pareigas Palūšėje, kol pasveiks jos klebonas Petras Prunskis (jį bolševikai 1941 m. išvežė į Sibirą, kur 1942 m. kunigas mirė).
1938 m. lapkričio 17 d. V. Bobinas aiškinosi kurijai dėl ginčo su Pagurbės viensėdžio gyventoju Nikodemu Abaravičiumi. Mat pastarasis liepos 20 d. pasiskundė kurijos kancleriui, kad Bobinas gano savo gyvulius už matininko prieš ketverius metus nužymėtų ežiaženklių. N. Abaravičius bijojo, kad kunigas neužimtų ir jo pievų. Be to, Bobinas jį su žmona šmeižęs. Norėtų paduoti Bobiną į teismą. Savo ruožtu V. Bobinas aiškino, kad Abaravičius neteisus. Turėjo jis prieš 10 metų iš Kazitiškio dvaro įsigytą durpyno sklypą, kuris 200–300 metrų ribojosi su bažnyčios žeme. Išlikęs dar dvaro laikais iškastas griovys tarp dvaro ir bažnyčios žemių. Kurijai Bobinas nusiuntęs bažnyčios žemių planą, kuriame visos ribos aiškios. Daugiau informacijos apie tą ginčą nėra.
Kazitiškio parapiją 1939 m. gegužės 23 d. lankė Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis. Tądien jis pasirašė klebono Bobino gegužės 20 d. lotyniškai užpildytą Visitatio pastoralis blanką. Anot jo, Šv. Stanislovo Kankinio bažnyčios būklė gera, liturginių reikmenų pakanka, klebonija ir ūkio pastatai taipogi geros būklės. Klebonui patarta plėsti religines brolijas, Eucharistijos karžygių ir Katalikų veikimo organizacijas, parašyti monografiją apie bažnyčią ir parapiją, vesti parapijos kroniką. Arkivyskupas 102 žmonėms suteikė Sutvirtinimo sakramentą.
Arkivyskupija, matyt, neapsikentusi skundų, 1939 m. rudenį iš tikrųjų norėjusi daryti Kazitiškyje permainas. Valdyti parapiją, kai nebuvo joje klebono, spalio 10 d. patikėta kun. Vaclovui Zaborovskiui. Tik neaišku, ką tuomet veikė Bobinas. Yra netgi spalio 22 dienos kolektyvinis – daugiau kaip 200 parašų – parapijiečių prašymas palikti jiems Zaborovskį, kuris pakėlęs parapiją dvasiškai, jau pramokęs lietuvių kalbos ir kt., neskirti iš Medilo atkeliamo kun. Danieliaus Buivio.  Tačiau dar spalio 14 d. V. Zaborovskiui liepta vykti klebono pareigoms į Medilą už Naručio ežero. V. Bobinas pasiliko Kazitiškyje.
Kazitiškio parapijiečių lietuviškai rašytame skunde kurijai be datos su 89 parašais prašoma paimti iš jų Bobiną, nes šis atbaidė žmones nuo bažnyčios, nesuteikia jiems paskutinių sakramentų, nekrikštija kūdikių, dėl to tenka vykti į kitas parapijas, klebonas girtauja ir taip toliau. Galima spėti, kad skundas rašytas ne anksčiau kaip 1940 metais.
Pasak 1940 m. vasario 12 d. lietuviškos anketos ir 1941 m. birželio 10 d. rusiškai užpildytos, V. Bobinas  mokėjęs lietuvių, rusų, lenkų ir baltarusių kalbas. Kai kuriuos raštus kurijai, pvz., dėl dispensų santuokoms ir kt., tiek lenkų okupacijos metais, tiek vėliau rašydavęs lotyniškai. 1941 m. buvo prirašytas prie Ignalinos milicijos skyriaus.
Kazitiškio pradinės mokyklos vedėjas E. Dau… (toliau parašas neįskaitomas) 1943 m. vasario 22 d. kurijai rašė, kad mokslo metų pradžioje atvykęs į Kazitiškį ir turėjęs garbės pažinti kleboną Bobiną, kurio „elgesiai visai nesiderina su dvasiškio misija“. Klebonas savo despotiškumu ir žiauriu elgesiu atbaidė daugelį parapijiečių. „Ir jie kelia savo ašarotas akis į skausmingą Kristaus veidą, o lūpos šnabžda: „Viešpatie, nejaugi jau mus apleidi?“ Vieną parapijiečių prašymą iš parašus rinkusių žmonių klebonas atėmė jėga ir „išdidžiai pareiškė iš sakyklos, kad kol norėsiąs, tol Kazitiškyje būsiąs“. Iškeldinti Bobiną parapijiečiai prašė ir 1943 m. vasario 28 d. skunde.
Kurijos kancleris 1943 m. kovo 31 d. išsiuntė Bobinui raštą dėl Petro Bugelio iš Rupinskų kaimo siųsto ir kovo 6 d. kurijoje gauto skundo. Pasirašę 24 asmenys prašė Bobiną iškelti kitur, nes nuo jo kenčia visa Kazitiškio parapija. Klebonas viešai keikiasi, pasakoja nešvankius anekdotus, girtauja, nors per pamokslus garsiai šaukia prieš naminės degtinės gėrimą. Tačiau klebono įpročius žinantiems parapijiečiams pamokslai nedaro jokio įspūdžio. Jau daugiau kaip 10 metų klebonas laiko tą pačią tarnaitę, kuri 1942 metais susirgo kažkokia įtartina liga. Vengdamas gydytojų, klebonas išvežė ją pas savo seseris. Parapijos reikalai visai apleisti, bažnyčioje visur nešvara. Šiokiadieniais mišių dažnai nebūna, vargonai tyli. Klebonas atsisako važiuoti pas ligonius. Jis kone su visais pykstasi, riejasi, net mušasi, o paskui po teismus trankosi. Prašoma „duoti mums kunigą gerą, energingą ir tikrą lietuvį, kuris galėtų tinkamai aptarnauti mūsų dvasiškus sielų reikalus ir kultūringai suburti apie bažnyčią visą parapiją ir skiepyti Dievo bei mūsų tėvynės Lietuvos, Marijos žemės, mintis“.
Po kurijos kanclerio 1943 m. gegužės 26 d. pakartotinio priminimo atsakyti į kovo 31 d. raštą, V. Bobinas aiškinosi kurijos birželio 1 d. gautame rašte. Prisiminė „neužtarnautą įspėjimą“ – kurijos 1942 m. spalio 1 d. raštą ir, anot jo, psichiškai nesveikos neurastenikės Jauraitės skundą. Kai dėl kurijos 1943 m. kovo 31 d. rašte jam primetamų septynių priekaištų, jo parapijiečių tariamų skundų, tai juos inspiravo ir redagavo trijulė: buvęs vargonininkas Adomėnas, prie bolševikų metęs vargonininkavimą, o dabar kerštaujantis, kad jo atgal nepriima; Adomėno prikalbintas mokyklos vedėjas, vyrą pametusios ir bolševijon išbėgusios rusės komunistės sūnus – poetas, redaktorius; trečiasis trijulės asmuo – tai žinomas Kazitiškio apylinkės plėšikas, girtuoklis ir anarchistas Valadka. Adomėno žmona ir vaikai parašus rinkę net Švedriškės ir Vidiškių parapijose.
Iš tikrųjų, 1942 m. lapkričio 20 d. skundą Jo Ekscelencijai arkivyskupui parašė Kazitiškio pradinės mokyklos mokytoja Pranė Jauraitė. Skundėsi, kad klebonas neleidžia jai gyventi špitolėje, ir prašė, kai „rašysit laišką klebonui Bobinui, tai tik išbarkit gerai, kad nedavė neleido gyventi į špitolę, kuri tuščia stovi, niekas nenaudoja“. „Pavojingoj vietoj“, mokyklos pastate, kur kitame kambaryje įsikūrė 22 metų mokyklos vedėjas, mokytoja gyventi nenorėjo, „kad žmonės nepasipiktintų, nes nevedęs vedėjas ir aš“. Išeiti iš mokyklos jai per sapną liepęs kažkoks balsas. „Nelaiminga aš patekus į Kazitiškį, … pavojinga, kad nenustočiau aš tos brangios panystės skaistybės, kurią aš iki šiol išsaugojau“, – guodėsi per 40-metį persiritusi moteris. Kaip „Ryto“ draugijos mokytoja, P. Jauraitė kelerius metus, bent 1925–1929 m., dirbusi Pažemiškio (Ignalinos r.), Kabelių (Varėnos r.), Kaziulių (Šalčininkų r.) kaimuose.
Kunigas Pranas Bieliauskas knygoje „Dienoraštis. 1920–1957“ P. Jauraitę vadina savo auklėtine. Rinkdamas liaudies dainas Daugėliškio parapijoje 1941 m. kovą, P. Bieliauskas kelioms dienoms apsistojo pas Jauraitę Driškūnų kaime. Mokytoja tėvams buvo įtaisiusi neblogus namus, kuriuose du kambarius pasiliko sau. Pasidirbdino karstą ir pasistatė gale lovos. P. Bieliauskas savo auklėtinę 1954 m. lapkritį buvo sutikęs Vilniuje. Ta sakė, kad dirbti kolūkyje jai jau per sunku, kažkokioje Vilniaus įstaigoje susitarusi dėl sargės vietos. Paklausta, ar dar turinti tą daiktą (karstą), atsakė, kad jame tėvą palaidojusi.
1944 m. rudenį sergantį V. Bobiną Kazitiškyje laikinai pavadavo arkivyskupo R. Jalbžykovskio paskirtas kun. Vladas Gimžauskas (vėliau Švenčionių dekanas). Jis rugsėjo 24 d. surašė bažnyčios inventorių. Pasak jo ir kitų žinių, dvarininkai Belikavičiai 1745 m. pastatydino Kazitiškyje pirmąją bažnyčią ir įkurdino prie jos vienuolius bazilijonus. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1861 m., kurią rusų valdžia 1864 m. buvo uždariusi. Pseudogotikinė mūrinė bažnyčia baigta statyti 1908 m. Ją 1909 m. liepos 16 d. pašventino Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas. Išardžius medinę bažnyčią, iš jos suręsta klebonija. Parapijos teises Kazitiškis gavo 1919 m. Bažnytkaimį 1920 m. lapkričio 5 d. užėmė lenkai. Seniau bažnyčiai priklausė 40 ha žemės. Parapijoje dar buvusi koplyčia Grybėnų kaimo kapinėse. Prieš Antrąjį pasaulinį karą bažnyčią kun. Bobinas truputį atnaujino, iš vidaus šviesiai išdažęs jos sienas. Remonto 1944 m. reikėjo klebonijai. Buvo sugriuvusi ir šventoriaus tvora. Visus bažnyčios dokumentus 1941 m. atėmė sovietai. Nežinia kur dingo bažnyčios antspaudai.
Inventorių Rimšės bažnyčios antspaudu patvirtino Rimšės klebonas, garbės kanauninkas Petras Mankus. (P. Mankus, iki 1940 m. Mankauskas, vadino save ir Rimšės dekanu, nors oficialiai Rimšės dekanato niekada nebuvo; kalbamu metu Kazitiškio, Rimšės, Dūkšto ir dar kelios Lietuvos parapijos formaliai priklausė Breslaujos dekanatui, todėl kun. Mankų tiktų vadinti Breslaujos dekanu; 1946 m. gegužės 22 d. įsteigtas Dūkšto dekanatas, atskyrus jį nuo Baltarusijoje likusios Breslaujos, ir Rimšės klebonas kun. Mankus buvo Dūkšto dekanas.)
Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Juozas Dubietis 1945 m. vasario 20 d. pranešė arkivyskupui Mečislovui Reiniui, kad vasario 19 d. mirė buvęs Kazitiškio klebonas Vincas Bobinas. Gyvenęs jis Šilo g. 5 pas Mykolą Vaišnių. Iš jo namų į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią velionis išneštas vasario 21 d. 15.30 val., o kitą dieną 10 val. turėjo vykti pamaldos ir laidotuvės.
Deja, trūksta žinių, kada V. Bobinas paliko Kazitiškį, ką beveik 60-metis kunigas veikė Vilniuje ir kur palaidotas. Tokios informacijos nerasta ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve. Galbūt ligotas klebonas 1944 m. rudenį išvažiavo gydytis į Vilnių ir į savo parapiją daugiau nebegrįžo?

Šaltiniai

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštynas: fondas 67, bylos 208/1, 281/1, 281/2; f. 318, b. 108, 3031, 3129, 3955, 4329, 7300, 9054, 9660, 14621, 15664, 15673, 20427, 21181, 21209, 21435, 21677, 22107, 22799, 26035, 28164; f. 342, b. 18120
Lietuvos valstybės istorijos archyvas, fondas 432, apyrašas 1, byla 213
Bieliauskas P. Dienoraštis. 1920–1957. Vilnius, 2012
Kviklys B. Lietuvos bažnyčios, t. V. Vilniaus arkivyskupija, d. II. Chicago, 1986.

Katalikų kunigai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra