Knygoje – Mažosios Lietuvos istorija

Autorius: Data: 2016-01-19, 15:13 Spausdinti

Knygoje – Mažosios Lietuvos istorija

Danutė KAROPČIKIENĖ, Jurbarkas

Gruodį Jurbarko viešojoje bibliotekoje pristatytas naujas leidinys apie Mažąją Lietuvą – tai Martyno Purvino, šio krašto tyrinėtojo, knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“. Knygą pristatyti atvyko jos autorius M. Purvinas kartu su žmona ir pagalbininke architekte Marija Purviniene bei knygos leidėjas, laikraščio „Voruta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius.

Marija ir Martynas Purvinai bei Regina Kliukienė (dešinėje) po knygos pristatymo Jurbarko viešojoje bibliotekoje, 2015 m. gruodžio 16 d.

Knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ pradeda ciklą leidinių apie senąsias gyvenvietes Nemuno žemupyje ir supažindina skaitytojus su turtinga ir tragiška Mažosios Lietuvos ir jos atskirų vietovių istorija. Pasakojama ne apie visą Mažąja Lietuva vadinamą kraštą, o tik apie miestelius ir kaimus prie Nemuno: pirmojoje knygos dalyje nukeliauta nuo Smalininkų iki Ragainės. Visas aprašytas vietoves – abipus Nemuno – M. Purvinas pats apėjo, išvaikščiojo, surinko tai, kas buvo likę iš Mažosios Lietuvos.

Liekanos – ne straipsnio autorės, o docento, humanitarinių mokslų daktaro M. Purvino vartojamas žodis, kuriuo jis vadina savo tyrinėjimų objektą. Knygos pratarmėje autorius dėkoja būreliui talkininkų, kurie daugelį metų jam „padėjo tyrinėti Mažosios Lietuvos liekanas“. Tarp talkininkų paminėta ir smalininkietė Aldona Preikšaitienė-Karvelytė, bene vienintelė čia dar tebesanti šviesuolė lietuvininkė.

Susitikime Jurbarko bibliotekoje ir autorius, ir leidėjas dėkojo ir geradariams rėmėjams, su kurių pagalba knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ pasiekė skaitytojus. Tarp finansinių rėmėjų – Jurbarko rajono savivaldybė bei valstybės įmonė Jurbarko miškų urėdija.

Kilęs iš gausios lietuvininkų bei kuršininkų giminės M. Purvinas nuo 1980 m. sistemingai tyrinėja Mažosios Lietuvos kultūros paveldą, yra paskelbęs daugybę straipsnių ir išleidęs knygų. Šioje, naujausioje, žvilgsnį kreipia į panemunius: Nemunas kerta Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį, upė buvo pagrindinis vandens kelias ir lėmė paupio gyvenviečių plėtrą – taip, pasak M. Purvino, yra visame pasaulyje. Tik ne visoms paupių gyvenvietėms ir jų gyventojams teko toks dramatiškas likimas – nuo augimo, klestėjimo iki trėmimo, griovimo, naikinimo.

Teritorija, kurią vadiname Mažąja Lietuva, susiformavo po 1422 m. Melno taikos sutarties, nustačiusios sieną tarp Prūsijos Kryžiuočių (Vokiečių) ordino, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės. Ordinui atitekusiame plote tarp sienos ir pajūrio susiformavo lietuvininkų etnokultūrinė grupė, įsivyravo lietuvių kalba. Nors trikdė įvairios politinės peripetijos, grėsė germanizacija, lietuvininkų gyvenimas ir jų kraštas klestėjo.

Viskas pasikeitė 1944 m. – taip baigiami visi knygos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ skyriai, visi pasakojimai apie istorinius to krašto kaimus ir miestelius. Istoriją pertraukė sovietinė okupacija – kairysis Nemuno krantas atiteko Rusijai, Kaliningrado sričiai, dešinysis liko sovietų okupuotai Lietuvai. Vietiniai gyventojai buvo priversti pasitraukti, nedaugelis besugrįžo.

Po dešimtmečių griovimo, niokojimo, užmaršties vaikščiodamas po kaimus ir miestelius M. Purvinas berado juose tik Mažosios Lietuvos liekanas – apgriuvę pastatai, išvartyti antkapiai, užžėlusios kapavietės, pamatų akmenys ir plytų nuolaužos, žyminčios buvusius gyvenimus.

Kruopščiai surinkęs archyvinę medžiagą (dauguma šio krašto archyvų yra užsienyje, vokiečių kalba; čia autoriui labai talkino jo žmona Marija), padedamas nedaugelio likusių vietinių lietuvininkų ir šio krašto išeivių M. Purvinas surašė kaimų ir miestelių istorijas, kuriomis drausta domėtis sovietmečiu.

Knygoje „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ plačiai aprašytas pasienio miestelis Smalininkai, daugelį šimtmečių gyvavęs kaip demokratiška gyvenvietė, kuriame vyravo savarankiški žemdirbiai, amatininkai ir tarnautojai. Pasakojama apie Kasikėnus, kurių gyvenimo būdą lėmė dvaras. Senasis kaimo vardas sovietmečiu pakeistas į Kazikėnus. Bet Kasikėnams dar pasisekė, palyginus su kaimu, buvusiu priešais, kitame Nemuno krante: Senieji Lubėnai buvo pervadinti rusiškai – Oziornoje, o jau prieš keliolika metų, kaip rašo M. Purvinas, nebeliko nei kaimo, nei pavadinimo.

Pakeliauti, skaitant knygą, kairiuoju Nemuno krantu itin įdomu, nes tą nors netoli esantį kraštą pažįstame menkai, nuvykti irgi ne taip paprasta, o ir ką ten berastum?

Nemažai puslapių knygoje skiriama Viešvilei, kadaise buvusiai fabrikų ir dvarų miesteliu. Aprašyti ir Pagulbiniai bei Antgulbiniai – tuoj už miestelio buvę dideli kaimai. Pagulbiniuose, kaip rašo M. Purvinas, buvo užsiimama ne tik tradicine žemdirbyste, bet ir statyti laivai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stengiamasi gaivinti Mažosios Lietuvos palikimą, todėl M. Purvino knyga tokia svarbi ir įdomi.

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Šaltinis – Jurbarko rajono laikraštis „Šviesa“, Nr. 1, 2016 m. sausio 6 d.

Mažoji Lietuva Renginiai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra