Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. II dalis

Autorius: Data: 2017-01-11, 06:49 Spausdinti

Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. II dalis

Regina MEŠKAUSKIENĖ, www.silaineskrastas.lt

Paulius Brokas (Paul Brock)

„Kas Viešvilės nežino, gali apkaltinti mane perdėjimu, bet kas kartą čia pabuvojo, man pritars, kad ši vieta savo nepakartojamu žavesiu iš tiesų užburiančiai veikia. Viešvilė prie Nemuno – taip buvo parašyta ant vokų ir atvirukų, kurie pasiekdavo mūsų namus. Žinoma, tai nebuvo visiškai tiesa: turėjo būti parašyta „Viešvilė prie Viešvilės“… Viešvilės upelis, ištekėdamas šiaurėje iš miškų gelmės, kirto Viešvilės miestelį, vakaruose užsukdamas pro karališkąjį dvarą. Todėl buvo sakoma, „Vakarų Viešvilė“. Maža traukinių stotelė buvo už tvenkinio ir vandens malūno, kurio vandens keliamas subtilus triukšmas sklido toli, ypač tyliomis vasaros naktimis, nešdamas putotą vandenį žemyn į upelio vagą, pasislėpusią po didžiulių klevų lapija. Kita geležinkelio stotelė buvo vadinama „Rytų Viešvile“. Ji buvo įsikūrusi netoli naujųjų kapinių šalia bažnyčios. Taigi, jei žiūrėtume į kaimą, laukus ir plačias pievas kaip į visumą, tada būtų teisinga sakyti, kad Viešvilė yra prie Nemuno, – savo atsiminimuose rašė Paulius Brokas.

Vaikystė

1900 m. vasario 1 d. Pagulbinių kaime, netoli Viešvilės (Jurbarko raj.), gimė  Paulius Brokas. Jo vaikystė prabėgo gražiame ir jaukiame Viešvilės miestelyje. Religijos tiesų ir lotynų kalbos pradmenis jis gavo iš kunigo, kuris jį nusivesdavo į bažnyčios archyvą ir duodavo pavartyti ir paskaitinėti solidžius foliantus. Rašytojo prosenelis buvo Reino laivininkas, 1812 metais atkeliavęs į panemunius ir čia vedęs zalcburgiečių palikuonę. Rašytojo tėvas Johanas buvęs jau trečiosios kartos laivininkas, turėjęs savo medinį kuršlaivį ir juo plaukiojęs krašto upėmis.

Jaunystė

P.Broko tėvas išsimokėtinai įsigijo Viešvilėje dvarelį. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas nutraukė ramų gyvenimą. Dvarelis sudegė ir laivininkas liko be nuosavybės ir pastogės. Todėl 1914 – 1915 m. šaltą žiemą šeima praleido įšalusiame laive. Tačiau jau kitą vasarą P.Brokas kartu su tėvu plaukiojo upėmis kaip šturmanas. 1917 m. Piliavoje (dabar – Baltijskas) gauna oficialias šturmano teises, įsigyja savo laivą ir plaukioja mariomis bei krašto upėmis. 1918 m. rugsėjį P.Brokas buvo mobilizuotas į Vokietijos karinį jūrų laivyną. Čia jis pradeda studijas Jūrų akademijoje, tačiau nepareiškia noro likti laivyne ir 1920 m. grįžta į tėviškę prie Nemuno. Jis svarstė, kuo užsiimti, kur įsidarbinti. Klaipėdos kraštas jau buvo svetimųjų rankose. Tačiau noras pamatyti kitas šalis, susipažinti su kitu žmonių gyvenimu jo nesulaiko tėvynėje. Jam pavyko nukeliauti į Prancūzijos Marselio uostą ir parsisamdyti jūrininku viename iš garlaivių. Jis plaukiojo įvairiais laivais, pasiekė net Rytų Aziją.

Likimo vėjai

1929 metais grįžta į Vokietiją, studijuoja žurnalistiką. Tapęs jau žinomu žurnalistu, grįžta į Tilžę, kur gyveno jo brolis ir seserys. Jis nuolat gilinosi į literatūros meistrų kūrinius, užmegzdavo pažintis su  labiau patyrusiais rašytojais.

Vėliau apsigyvena Kelne. Čia jis susipažįsta su populiaria romanų autore Vicki Baum, kuri ypač išgarsėjo 1929 m. išleistu romanu „Žmonės iš viešbučio“, pagal kurį Holivude sukurtas filmas su garsiąja aktore Greta Garbo. V.Baum pradedančiam rašytojui suteikė vertingų patarimų, kaip sudominti romano skaitytoją. Vėliau rašytojas persikelia į Hamburgą ir sukuria šeimą. Tačiau po kurio laiko su šeima grįžta prie gimtojo Nemuno – įsikuria Tilžėje. Gyvendamas šiame mieste parašė geriausius savo kūrinius. 1944 metų rudenį, artėjant sovietų frontui, palieka gimtąjį kraštą ir su šeima įsikuria Vokietijoje.

1953 m. apsigyvenęs Hamburge pradėjo bendradarbiauti su ten įsikūrusiomis Rytprūsių išeivių organizacijomis, rašė į jų leidinius, dažnai prisimindamas savo vaikystę prie Nemuno ir senų laikų plaukiojimus. Nuėjęs ilgą ir nuotykingą gyvenimo kelią, tapęs populiariu rašytoju, mirė 1986 m. spalio 26 d. Bad Segeberge.

Kūryba

Pirmasis P.Broko romanas „Jūrininkas Mikelis Austynas“ (Der Schiffter Michael Austyn) išėjo 1935 m. Karaliaučiuje. Jame autorius vaizdavo tai, ką puikiai  pažino – jūrininko gyvenimą. Romano veikėjas Mikelis Austynas ir Paulas Brokas –  identiški. Šiame kūrinyje tarsi sutinki jūreivį, kuris daug nekalba, tačiau aiškėja jo kelionių potyriai, sunkumai ir džiaugsmas.

Po metų pasirodo kitas romanas „Aštuntosios dienos sukūrimas“ (Der achte Schopfungstag). Čia prieš akis iškyla Rytų Prūsijos peizažas, čia išgirsti kalbant vietinius gyventojus, su jais daliniesi džiaugsmais ir rūpesčiais.

Romanas „Upė teka“ (Der Strom fliest,) 1937 metais buvo spausdinamas Vokietijos laikraštyje  „Algemeinde Zeitung“ ir tik 1940 metais buvo išleistas kaip atskiras kūrinys. 1944 metais už šį romaną P.Brokas apdovanojamas Herderio, o 1969 metais – Rytų Prūsijos Kultūros premija.  Romanas „Laimė žemėje“  (Das Glück auf Erden, 1949) skaitytojui pateikia aiškią alegoriją. Meistriškai pasakodamas rašytojas supažindina su jaunu dvarininku, kurio žmogiškasis jautrumas  leidžia jam pamatyti paprastų žmonių tikrąją laimę. Veiksmas vyksta pamario krašte, kur susipina         meilės ir draugystės, nusivylimo jausmai. Mes matome turtingą žmogų Karlą Vilhelmą von Gardangeną, kuriam nieko nereiškia pasirinkti skurdų gyvenimą vardan laimės.

Rašytojo literatūriniame palikime daug romanų ir apsakymų. Juose – Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimas ir jų likimai. Jo kūriniai buvo plačiai paplitę, verčiami į daugelį kalbų ir pelnė rašytojui šlovę. Literatūros kritikai jį lygino su tokiais rašytojais kaip Theodor Storm, Gustav Frenssen ir Ernst Wiechert.

„Niekas nėra gimęs būti rašytoju. Žmogus turi turėti su savimi krepšį, pilną žinių ir patirties, kad galėtų parašyti knygą ir tokiu būdu išsikovoti pripažinimą. Ne aš rinkausi romanų temas, o jos mane apkabino. Romanų apie Rytprūsius aš nebūčiau parašęs, jei nebūčiau ten ilgai gyvenęs ir buvęs pasyvus stebėtojas“, – sakė rašytojas.

Siaurasis geležinkelis Smalininkai – Pagėgiai

Paul Brock

Mano prisiminimuose ryškus pašto arklių transportas, kuriuo teko nuvažiuoti ilgą Tilžė – Smalininkai kelią. Vaizduotėje regiu vežėją, sėdintį ant aukštos pasostės, girdžiu jo pučiamo rago garsą. Tačiau į šį kraštą netikėtai įsiveržė siaurasis geležinkelis. Ilgas statybos procesas nė kiek nedžiugino, tačiau kai vieną dieną traukinys trinksėdamas prašvilpė pro mūsų namus Viešvilėje – jis tapo gyvenimo dalimi. Dirbant savo ūkyje ar laukuose ne tik pagal bažnyčios laikrodžio dūžius, bet ir pagal garvežio signalą buvo patogu skirstyti savo laiką. Jau ryte, prieš penkias, mus pažadindavo traukinio veriamas švilpuko garsas. Žinoma, kiekvieną kartą būtent prieš mūsų ūkį pasigirsdavo perspėjamasis signalas. Tada aš dar nesupratau siaurojo geležinkelio ekonominės svarbos. Garvežio švilpimas ir bėgių trinksėjimas man žadindavo svajonę, kada nors susitikti su juo. Suaugusiems  geležinkelis teikė galimybę pasiekti Tilžę ir kitas vietoves. Smalininkuose į traukinį pakraudavo grūdus, vaisius, galvijus, atgabentus iš Rusijos. Kalveliuose jį pripildydavo baltų plytų, Abšrūtuose ir Rydelsberge (dabar – Ridelkalnis) jo laukdavo popieriaus ir medienos vagonai. Matydavome iš vagonų kyšančias arklių galvas. Buvo kalbama, kad juos veža į Afriką, kur vyko karas. Šis mielas traukinys, griausmingai dundėdamas ir švilpdamas, lėkdavo tarp Pagėgių ir Smalininkų, užsukdavo į Viešvilės dvi geležinkelio stoteles – „šiaurinę“ ir „vakarinę“.

Vakarų stotyje pakraudavo didelius sūrio gabalus. O štai Viešvilės Hildebranto lentpjūvės bendrovė turėjo privačią geležinkelio atšaką. Čia ilgi ir sunkūs medienos vagonai keliavo į Pagėgius. Mums, vaikams, buvo nesuprantama, kaip lokomotyvas juos patempia…

Malonu buvo mažu traukinuku keliauti ir pro langą stebėti besikeičiančius vaizdus. Štai Kazikėnų plačiuose laukuose banguoja tarsi tamsi jūra rugiai, Kalvelių upės bangelėse atsispindi spalvingoje pievoje skraidantys drugeliai. Džiugina ir Rydelsbergas su savo maža idiliška katalikų bažnyčios koplyčia, ir didžiojo miško ošimas… Ir į šį idilišką ramybės pasaulį įsiveržia tamsios pabaisos šnypštimas ir trinksėjimas… Vieną kartą vasaros viduryje Abšrūtų miške įsiplieskė gaisras, kilęs nuo užsidegusios lokomotyvo kibirkščių žolės.

Traukinio keliamas triukšmas mus džiugindavo. Išgirdęs šiuos garsus bėgdavau į sodą prie tvoros norėdamas pamatyti riaumojantį monstrą. Pro langus žvelgdavo šypsodamiesi keleiviai, o traukinio gale, prie atvirų durų, stovėdavo besišypsantis traukinio palydovas ir man džiugiai pamojuodavo,  nes mane jau pažinojo. Paskui save traukinukas palikdavo karštų dūmų ir alyvos kvapą. Neužmirštamos ir įspūdingos akimirkos, kai nepažįstamas ponas ar ponia išlipdavo stotyje, kai jaunieji šauktiniai rudenį keliaudavo į savo garnizoną, o palydovas kantriai laukdavo, kol motina su jais atsisveikindavo. Prieš Kalėdų atostogas į namus grįždavo spalvingomis uniformomis pasipuošę jūreiviai.

Tačiau pasitaikydavo ir ne visai linksmų nutikimų. Dažnai žiemą pūga sukeldavo daug rūpesčių ir jaudulio. Siaurojo geležinkelio darbas staiga būdavo sustabdytas sniego. Kažkur tarp Mociškių ir Vilkduobės (Wolsgrund) traukinys įstrigdavo tarp sniego kalnų, o keleiviai sušalę iššokdavo lauk. Tada šnypšdamas ir apsipylęs garu bandydavo pajudėti pirmyn – atgal. Juodi dūmai virsdavo per kaminą ir skrisdavo kibirkštys. Po daugelio tokių bandymų jis sustodavo – baigdavosi anglių atsargos. Langai pasidengdavo ledu, traukinio šonai aplipdavo sniegu. Juodasis monstras tyliame miške ilsėdavosi, kol pasirodydavo ūkininkų rogės ir išgelbėdavo keleivius, laiškus, įvairias dėžes ir prekes. Atvykusios specialios pagalbos mašinos iš Smalininkų, Pagėgių ir Mikytų dirbo paeiliui. Ir vieną dieną nelaimėlis milžinas būdavo išgelbėtas.

Tai buvo laimingas ir ramus  gyvenimas, kurį retkarčiais sutrikdydavo rogių skambučiai ir traukinio trinksėjimas… Bet kartą garsus traukinio švilpukas netikėtai paliko mus, vaikus, vaikystę ir smagius nuotykius. Atėjęs naujas gyvenimas mus nubloškė į kitas tolumas. Bet visada buvo viltis sugrįžti atgal.

Išlipus iš patogaus ir didelio traukinio Tilžėje norėjosi paklaidžioti miesto gatvėmis, aikštėmis, aplankyti buvusį grūdų turgų. O traukinių stotyje mus pasitiko puikiai pažįstamas mielas kuklus traukinukas. Su šypsena įlipęs į vagoną, kuris kažkada atrodęs didelis, aukštas ir puošnus, atsidusau. Pasigirdo švilpimas ir mes pajudėjome per tiltą. Žvelgiau žemyn į upės vagą, žvilgsniu aprėpiau spalvingas pievas. Mikytai, Bojėnai, Būbliškė, Trakininkai ir Vilkyškių kalvos. Pro šalį lėkė dvarai, sodybos, paskendusios beržų ir alyvų krūmų šešėlyje. Norėjosi iššokti į pievas, prisiskinti puokštę gėlių ir keliauti toliau pėsčiomis… Prie garsiojo Jūros upės tilto lokomotyvas pasipildė vandens ir už Mociškių atsidūrėme miške. Miško tankmėje stovėję danieliai lyg nustebę žvelgė į trinksintį traukinį. Vėjas siautė medžių viršūnėse. Tarp Šusternų ir Vilkduobės kirtome plentą ir riedėjome link Rydelsbergo. Buvęs laukuose darbininkas mums mojo, o vėjas nuplėšęs nuo jo galvos kepurę, pasiautė tolyn. Jis ją drąsiai pasivijo ir šypsojosi.

Malonus grįžimas į tėviškę…

Ostpreussenblatt. 1954.09.25.

Mažoji Lietuva ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra