Kelios mintys, kurios kyla skaitant Alfredo Bumblausko „Senosios Lietuvos istoriją 1009-1795 m.“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Tai ne recenzija. Istoriko knygą tegu recenzuoja istorikai. Kaip kalbotyros specialistas, noriu pasamprotauti tik dėl vieno kito teiginio, susijusio su kalbos istorija, anaiptol nesiekdamas autoriaus kritikuoti.

Lietuvių istorikų darbuose įprasta painioti šalių pavadinimus (Kijevo) Rusia ir Rusija, antrąjį vartoti vietoj pirmojo. Tai sovietinės istoriografijos palikimas, kuriam pradžią davė Rusijos imperialistiniai siekiai. Tokio netikslaus vartojimo pasitaiko ir A. Bumblausko veikale. Jam sąlygas sudarė dvireikšmis etnonimas rusas – nuo Rusia ir nuo Rusija, taip pat vienodas dviejų skirtingų kalbų pavadinimas rusų kalba – „Rusios kalba“ ir „Rusijos kalba“, o tai jau lingvistinė problema. Pasiaiškinkime ją.

Slavistai tvirtina, kad slavų šaka, vadinama rytų slavais, maždaug apie XIII a. pradėjo skilti į tris atšakas, iš kurių iki XVI a. susiklostė trys kalbos, kurias šiandien vadiname rusų, gudų (baltarusių) ir ukrainiečių kalbomis. Jas vartoja trys šių kalbų pagrindu susidariusios tautos: rusų, gudų ir ukrainiečių. Tačiau gerokai anksčiau, dar X amžiuje, rytų slavų žemėse susikūrė Rusios valstybė su sostine Kijevu, todėl dažnai vadinama Kijevo Rusia. Tos valstybės atsiradimo negalima nesieti su vikingų epochoje (maždaug VIII a.) per rytų slavų (anksčiau buvusias baltų) žemes upėmis ir ežerais nusidriekusiu garsiuoju variagų (taip slavai vadino vikingus, žodis iš sen. skandinavų *varingr „sąjungininkas, bendrijos narys“) vandens keliu nuo Baltijos jūros į Juodąją, kuris suartino rytų slavų gentis tiek su Skandinavijos kraštais, tiek su Bizantija bei jos kraštu Konstantinopoliu, pagyvino prekybinius ir kitokius ryšius. Tai turėjo didelę reikšmę tolesnei rytų slavų raidai. Vikingų (variagų) poveikį rytų slavams, be kita ko, rodo skandinavų kilmės pirmųjų Rusios kunigaikščių vardai, greičiausiai skandinaviškas ir pats šalies pavadinimas Rusia bei etnonimas rusas, plg. Bizantijos graikų Rōs „vikingas“, arabų Rūs „vikingai Ispanijoje ir Prancūzijoje“, suomių Ruotsi „Švedija“. Senuosiuose Bizantijos graikų tekstuose Dniepro slenksčių skandinaviški vardai traktuojami kaip rusiški, t. y. germaniški, ir skiriami nuo jų slaviškų atitikmenų. Manoma, jog etnonimui rusas pradžią davė skandinavų žodis róth „irkluotojas“. Bandymai įrodyti slavišką šio etnonimo kilmę nėra įtikinantys.

Žodis rusas siejamas su Rusios valstybės pavadinimu, o ne su daug vėliau (XVIII a. pradžioje) atsiradusia Rusija. Todėl A. Bumblausko veikale žodžio Rusija vartojimui kalbant apie XII–XIII a. įvykius (p. 32) negalima pritarti, nes tokios šalies tada dar nebuvo. Juo labiau negalima pritarti žodžio Rusija vartojimui kalbant apie Kvendlinburgo (Quedlinburg) analus, paverstiRusios lotynizuotą formąRussia dabartiniu Rusijos valstybės pavadinimu. Sąvokų Rusia ir Rusija painioti nereikėtų, juo labiau istorikams. Vartojant etnonimą rusas ir kalbos pavadinimą rusų kalba tokio pobūdžio darbuose būtų pravartu nurodyti, kuria iš dviejų žodžių reikšmių jie vartojami. Reikia aiškiai skirti rusų „Rusios gyventojų“ kalbą nuo dabartinėsrusų kalbos, kuri anuomet dar tik formavosi Didžiojoje Maskvos Kunigaikštijoje, pamažu atsikratydama, ypač rašomasis jos variantas, senosios (bažnytinės) slavų kalbos įtakos. Žymusis rusų kalbos istorikas G. Chaburgajevas dėl šių žodžių rašė, jog etnonimas rusas skirtingais rytų slavų istorijos laikotarpiais žymėjo ne tą patį objektą, kad rusas iki XIV a. ir rusas po XIV a. – tai skirtingų tautų (ir kalbų) pavadinimas, kad abu tarpusavyje susiję tik istorine priklausomybe, bet jokiu būdu tai buvo ne vienas etnosas (ar kalba). Pateikiu G. Chaburbajevo citatą originalo kalba: „История этнонимарусский указывает на то, что одно и тоже обозначающее в разные периоды истории восточных славян связано с разными обозначаемыми: русский до XIV в. и русский после XIV в. – это наименование разных народов (и языков), связанных между собой исторической преемственностью, но ни в коем случае не представляющих один народ (или язык) на разных этапах развития“ (Хабургаев Г. А. Становление русского языка. Пособие по исторической грамматике. Москва, 1980, с. 15).

Terminologinei painiavai išvengti dabar rusų mokslininkai iš šiaip asmenys vietoj etnonimo русский, turėdami omenyje dabartinį rusą, kartais vartoja россианин.

Terminų rusas, rusų kalba dviprasmybė sudaro nemaža painiavos net kalbininkams. Dėl to kalbos istorikams neretai tenka aptarinėti, kuri rusų kalba turima omenyje: dabartinė ar Rusios kalba. Viso to lengvai išvengia lenkai, turėdami ne vieną, bet du terminus: język ruski „Rusios kalba“ ir język rosyjski „dabartinė rusų kalba“.

Iš viso to, kas pasakyta, turėtų būti aiškų, kad negalima laikyti tiksliu Rusijos vadinimą naująja rusų valstybe, kaip ir Kijevo Rusios rusų vadinimą senrusiais (p. 21), nes tuo atveju abu terminai suponuoja vieną tautą (valstybę), ko iš tikrųjų nebuvo. Negali nekliūti ir teisybės neatitinkantis A. Bumblausko siūlymas Kijevo valstybę vadinti Rusija, o ne Rusia, nors tam esą labai priešinasi kai kurie ukrainiečių mokslininkai (p. 21).

Istorikų darbuose tenka neretai skaityti netikslų formulavimą kalbant apie senovės baltus, ypač aptariant jų kilmę ir raidą. Tai būdinga ir A. Bumblausko veikalui. Visuotinai priimta, kad I tūkstantmečio prieš Kristų viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus (pavadinimai sąlyginiai, bet baltistų plačiai vartojami), taigi jie tada jau nebebuvo vienodi, stipriai skyrėsi, o A. Bumblausko veikale tvirtinama, kad baltų gentys turėjusios susiformuoti, taigi atsirasti, tik mūsų eros pirmaisiais amžiais (p. 28). Tai klaidinantis teiginys. Kalbininkus šokiruoja ir tvirtinimas, kad upėvardžiai esantys senesni už ežerų vardus (p. 22). Iš tikrųjų, tiriant tautų etnogenezę, visi vandenvardžiai (hidronimai), tiek upėvardžiai, tiek ir ežerų vardai, yra vienodai svarbūs kaip pats seniausias vardyno sluoksnis, tarp vienų ir kitų šiuo atžvilgiu skirtumo nėra, priešingai negu gyvenviečių pavadinimai, kurie neretai būna žmonių kaitaliojami. Tai labai svarbi nuostata baltų vandenvardžių studijoms, kurių dėka buvo ištirtas baltų kalbų senovėje paplitimas ir tos studijos tapo kelrodžiu archeologijos tyrimams.

Šiais klausimais nemaža painiavos yra įnešę ir savamoksliai „kalbininkai“, nepaisantys mokslo nustatytų garsų raidos dėsnių ir kuriantys savo „teorijas“, neva pateisinančias jų išankstines išvadas, neretai fantastiškas. Jų rašliavos formulavimai, neatitinkantys tikrovės, kartais daro įtaką kitų mokslo sričių specialistams. Antai A. Bumblausko veikale senosios prūsų genties aisčių vardas vedamas iš estijai („šaltiniuose minimas aisčių, o tiksliau estijų vardas“, p. 26). Iš tikrųjų forma estijaiyra antrinė, atsiradusi lotynų kalbos dvibalsiui ai (rašė ae) suvienbalsėjus ir virtus ē.

Lietuvių kalbos istorikus šokiruoja ir tvirtinimas, esą kalbininkai nustatė, kad apie VII a. lietuvių kalba atsiskyrė nuo latvių kalbos (p. 22). Iš tikrųjų buvo priešingai. Abiejų kalbų išsiskyrimą bei tolesnę raidą galima schematiškai pavaizduoti taip: (1 pav.)

Lietuvių kalba yra tiesioginis rytų baltų tęsinys, o latvių kalba kilo iš šiaurinės rytų baltų atšakos, nutolusios nuo kitų rytų baltų (pietinių, taigi ir lietuvių kalbos) greičiausiai apie VII a. dėl finų substrato. Archeologai vieningą lietuvių materialinę kultūrą aptinka jau nuo V a. antrosios pusės (užuomazgų randa net II–III a.), taigi mažiausiai du šimtmečius iki rytų baltų šiaurinės dalies atsiskyrimo. Tuo būdu apie tariamą lietuvių atsiskyrimą nuo latvių negali būti ir kalbos.

Teiginys, kad sėliai į istorijos šaltinius pateko vėlai, kad juos paminėjo tik Kalavijuočių ordino kronikininkai XIII a. pradžioje (p. 28), reikalauja patikslinimo, kadangi pastaraisiais laikais keliama mintis, jog sėliai yra minimi viename romėnų žemėlapyje, vadinamame Tabula itineraria Peutingeriana, sudarytame III ar IV a., kurio kopijos išlikusios iš X–XII a. Tame žemėlapyje sužymėti ano meto Europos vandens keliai. Viena iš upių, įtekančių į Baltijos jūrą, vadinama Fluvius Sellianus, t. y. Sėlių upė. Tą upę tyrėjai linkę tapatinti su Dauguva. Šio vandens kelio pradžia (ar pabaiga) pažymėta Caput fl(uvii) Seliani „Sėlių up(ės) žiotys“. Dauguvos vadinimas sėlių upe neturėtų kelti nusistebėjimo, nes sėlių gyvenami plotai iš tikrųjų buvo nusidriekę pagal Dauguvą, o mūsų eros pradžioje sėliai galėjo gyventi dar toliau Dauguvos žemupyje, net jos žiotyse, juoba kad sėlius prie Rygos (šalia kitų genčių) mini ir Kalavijuočių šaltiniai. Taigi sėliai iš tikrųjų gali būti viena iš anksčiausiai paminėtų baltų genčių.

Istorikų darbuose neretai pasitaiko netikslumų apibūdinant prūsų kalbą ir pačius prūsus. Pavyzdžiui, A. Bumblausko veikale šalia prūsų, kaip lygiavertės jiems gentys, nurodomi skalviai ir nadruviai (p. 26, 46). Iš tikrųjų skalviais ir nadruviais buvo vadinami senosios Prūsos tam tikrų sričių gyventojai prūsai, sričių, kuriose greičiausiai gyventa mišriai su lietuviais, ypač Skalvoje. Netikslus bei klaidinantis tvirtinimas, kad XVI a. buvo leidžiami prūsų kalba ne tik katekizmai, bet ir žodynai (p. 57). Neišleista nei vieno žodyno, išliko tik du nedideli rankraštiniai žodynėliai. Buvo spausdinami vien prūsiški katekizmai, kurių išleisti net trys.

Norisi pareikšti kelias pastabas dėl Lietuvos vardo kildinimo. Upelės Lietauka pavadinimas yra suslavintas, bet iš gyvosios kalbos turime užrašytą ir originalią formą Lietavà. Tačiau kažkodėl visi įsikandę laikosi vien suslavintos Lietaukos (p. 22). Tvirtinimas, kad ši upelė vardą turėjusi gauti nuo krašto (žemės) pavadinimo, bet ne atvirkščiai (p. 22), kertasi su baltams būdingu etnonimų raidos modeliu: vandenvardis → kraštavardis → tautovardis, todėl vargu ar gali būti teisingas. Tą patį reikia pasakyti ir apie rėmimąsi Artūro Dubonio išvedžiojimais (nors šio pavardė ir neminima, p. 22), kuriuose savavališkai, nepaisant garsų raidos dėsnių, suplakamos į vieną šaknys liet- (Lietuva), leit- (leitis, wojtowstwo Liejtowska), o taip elgtis gali tik savamokslis „kalbininkas“. Plačiau apie tą suplakimą žr. Z. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai, III, 135–136, 146–151.

Naudojantis vien rašytiniais istorijos šaltiniais sunku nustatyti senąją lietuvių etninę teritoriją, kuri, kaip rodo lietuviškos kilmės vietovardžių paplitimas, praeityje buvo daug didesnė negu dabartinė. „Prisirišimas“ prie dabartinės ar palyginti netolimoje praeityje buvusios etninės lietuvių teritorijos (p. 23) veda prie klaidingų išvadų ne tik lietuvių etnogenezės, bet ir Lietuvos valstybės kilmės klausimais. Istorikams būtina pasinaudoti kalbininkų ir archeologų tyrimais. Tai matyti jau iš šio žemėlapio: (2 pav.)

Norisi pareikšti porą pastabų dėl Lietuvos kunigaikščių vardų rašymo. Istorijos šaltiniuose jie užrašyti nelietuviškai ir labai iškraipyti. Tikrąsias lietuviškas jų formas patikimai atkūrė kalbininkai, daugiausia Kazimieras Būga, ir jas dabar visi vartojame. Abejonę gali kelti tik vėlesni, po Lietuvos krikšto vartoti vardai, kurių senosios tautinės formos mažai tesiskyrė nuo panašių krikštavardžių, šaltiniuose abeji dažnai buvo painiojami. Toks yra Žygimantas – Zigmantas. Versti Zigmantais visus šaltinių Žygimantus, tarp jų ir Vytauto Didžiojo brolį Žygimantą (p. 170), vargu ar reikėtų, juoba kad gudų kalboje, įtakojusioje senosios Lietuvos valdovų raštinės kalbą, vyko atvirkščias procesas: ten net paprastų žmonių krikštavardį Zigmantas stipriai paveikė Žygimantas. Man rodos, tuos mūsų didžiuosius kunigaikščius, visų pirma Gediminaičius, kurie šaltiniuose neretai vadinami Žygimantais, pakrikštyti Zigmantais nereikėtų. Kas kita svetimtaučiai valdovai (Vazos), kurie galėtų likti Zigmantais, nors lietuviai ir juos kartais vadindavo Žygimantais.

Šaltiniuose taip pat vartojamos sulenkintos mūsų didikų pavardės. Antai Gostautai (tai senas veldinys – dvikamienis asmenvardis su pirmuoju dėmeniu Gos-: gostis „atkusti, atsigauti, susivokti“) paversti Goštautais (p. 183 ir kt.; dėmens *Goš- nėra!), pirmasis lietuvių leksikografas Sirvydas ilgai buvo vadinamas sulenkinta pavarde Širvydas, kol pagaliau jam buvo grąžinta tikroji taisyklinga lietuviška pavardė. Keisti visuotinai įsigalėjusią sulenkintą formą autentiška lietuviška nėra lengva, bet įmanoma. Tai rodo minėto Sirvydo pavyzdys. Tačiau vartojant sulenkintą formą reikėtų bent nurodyti (kad ir skliausteliuose) pirmykščią taisyklingą formą. Ta proga norisi pataisyti klaidingą A. Bumblausko teiginį, esą Mažvydas visą gyvenimą vartojo lotynišką savo vardo formą Martinus Mosvidius (p. 238). Tai netiesa. Akrostiche, kurį sudaro knygelėje Forma krikštymo (1559 m.) įdėtõs Liuterio giesmės dviejų priešpaskutinių pastraipų (J. Gerulio leidimo 1338–1347, 1993 m. leidimo 1878–1887 pirmosios eilučių raidės, Mažvydas pats įrašė lietuvišką savo pavardės formą MARTINUS MASZWIDAS. Tai Mažvydo tyrėjams gerai žinomas faktas.

Keistai atrodo Maskvos carų Vosylių ir Ivanų pavertimas Bazilijais ir Jonais (p. 223). Juk tai tie patys krikštavardžiai, tik vieni (Vosylius, Ivanas) gauti iš Bizantijos per rytinius slavus, kiti (Bazilijus, Jonas) – iš Romos per vakarų slavus (lenkus). Pirmieji – kanoniniai Rytų apeigų krikščionybės vardai, antrieji – tokie patys Vakarų krikščionybės. Ar reikia tą skirtumą suniveliuoti? Ir vieni, ir kiti Lietuvoje buvo ilgą laiką vartojami kaip krikštavardžiai, išliko ir dabartinėse pavardėse, plg. pavardes Vosylius, Ivonas (Ivonaitis) ir Bazilius, Jonaitis. Kai viešpatavo carai Vosyliai ir Ivanai, Maskvoje jokių Bazilijų ir Jonų nebuvo nė kvapo. Taigi šių carų vardų lietuviškai vartotinos formos, man rodos, dar svarstytinos. Kas kita Georgų (Džordžų) vertimas Jurgiais ir pan., nes čia tėra fonetikos (tarties) skirtumas, be to, visi jie priklauso tai pačiai Vakarų krikščionybei.

Negalima neaptarti „žemaičių klausimo“. Pirmiausia reiki pasakyti, kad dabar vartojamas krašto pavadinimas Žemaitija yra naujas. Seniau tebuvo Žemaičiai. Šiuo pavadinimu žymėta ne etninė ar kalbinė, bet geografinė, politinė sąvoka ir reiškė valstybinio vieneto, kunigaikštijos pavadinimą. Pirmą kartą šis pavadinimas paminėtas Ipatijaus metraštyje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Jis atsirado nuo teritorijos branduolį sudariusių dabartinės etninės Vidurio Lietuvos – Nevėžio baseino – žemumų. Šio pavadinimo kilmė buvo aiški jau Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui (1430 03 11 laiškas imperatoriui Zigmantui) ir lotyniškai rašiusiems XVI–XVII a. lenkų autoriams Motiejui Miechovitai, Motiejui Stryjkowskiui, Janui Lasickiui ir kitiems. Kryžiuočių kronikose kartais jį išversdavo į lotynų ar vokiečių kalbą: „žema žemė“, vok. Niederland. Vytautas tvirtina (nurodytame laiške), kad Žemaičių žemėje gyvena tie patys lietuviai ir šneka ta pačia lietuvių kalba.

Pasibaigus karams su kryžiuočiais iš Žemaičių žemės prasidėjo gyventojų skverbimasis į ištuštėjusias, dykra paverstas ir labai sunaikintas pasienio sritis pagal Nemuną ir į vakarus, į buvusią kuršių teritoriją dabartinės žemaičių tarmės ploto aukštumose iki pat Baltijos jūros. Viso to nemažo ploto, kurį vakaruose ribojo Baltijos jūra, rytuose linija Žeimelis–Linkuva–Pakruojis–Šeduva, į pietus nusitęsusio dabartine Suvalkija pagal buv. Prūsijos sieną, Šakius iki pat Virbalio apylinkių, gyventojus anuomet imta vadinti žemaičiais, tarp jų ir sulietuvėjusius kuršius. 1417 m. buvo įsteigta atskira Žemaičių vyskupija su centru Varniuose (tuomet vadinta Medininkais). Jos poreikiams tenkinti ir ypač kovojant su Reformacija imta leisti knygas rašomąja kalba, kuriai pradžią davė senõsios Žemaičių žemės – Nevėžio žemumų – ano meto tarmė. Toji rašomoji kalba anuomet buvo vadinama žemaičių kalba, kuria rašė, pavyzdžiui, kėdainiškis Mikalojus Daukša. Ji su dabartine žemaičių tarme neturi nieko bendra.

Vakarinėje Žemaičių kunigaikštijos dalyje, kur anksčiau gyveno kuršiai, ilgainiui susidarė savita lietuvių kalbos tarmė, kurią imta vadinti žemaičių tarme. Tai nauja žodžio žemaičiai reikšmė, įsigalėjusi tik nuo XIX a. vidurio ir susijusi su dialektologijos mokslo pažanga. Kaip tarmės vardas, žodis žemaičiai dabar visuotinai įsigalėjęs, nors geografiniu požiūriu jis jau nebetikslus, nes žemaičių tarmės branduolį sudaro Telšių aukštumos, o ne žemuma (ten tik tarmės pakraščiai).

Iš to, kas pasakyta, aiškėja, jog vartojant terminą žemaičiai, reikia aiškiai pasakyti, kokie žemaičiai turimi omenyje: buvę Žemaičių kunigaikštijos gyventojai ar žmonės, kalbantys dabartine žemaičių tarme. Tai ne tas pats.

Dabartinei žemaičių tarmei atsirasti lemiamą reikšmę turėjo kuršių substratas. Sulietuvėdami kuršiai išlaikė daug savo kalbos, artimos lietuvių kalbai, ypatybių, ne tik fonetinių (kuršišką tartį), bet ir gramatinės sandaros, žodyno. Daugelis žemaičių tarmei būdingų ypatybių vienaip ar kitaip savo kilme yra susijusios su kuršių kalba. Manytina, kad žemaitiškai šnekantys lietuviai iš kuršių yra paveldėję ne tik kalbos, bet ir savitus būdo bruožus: užsispyrimą, atkaklumą, drąsą ir kt. Šiuo atžvilgiu žemaičiai labai primena istoriniuose šaltiniuose minimus kuršius, drąsiai ir ištvermingai kovojusius prieš Ordino galybę (apie visa tai žr. Z. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai, I, 346–353).

Dabar Lietuvoje atsiranda polinkis nutylėti žemaičių vardo ir sąvokos istorinį kitimą. Lyg visuomet tuo vardu būtų buvę vadinama tai, ką dabar vadiname. Yra tokių „ultrapatriotų“ žemaičių, kurie tvirtina juos esant skirtinga nuo lietuvių tauta. Esą žemaičiai savo kilme nebuvę lietuviai, bet sudarę atskirą baltų gentį, artimą žiemgaliams. Taip manyti pretekstą sudarė kai kurie kalbininkai, nekreipiantys dėmesio į kuršių substrato vaidmenį žemaičių tarmės kilmei ir stengiantys kuršių kalboje vykusių procesų pasekmę, turimą kaip substratinį elementą žemaičių tarmėje, tapatinti su tikruoju žemaičių tarmės paveldu, pačius tuos vyksmus traktuoti taip, lyg jie būtų vykę žemaičių tarmėje. Kadangi tie procesai siekia labai senus rytinių baltų epochos laikus, tai ir daroma išvada, esą žemaičiai buvę skirtinga nuo lietuvių baltų gentis, kaip žiemgaliai, sėliai ar latgaliai, užėmę tarpinę padėtį tarp lietuvių, latvių ir prūsų. Į klystkelius nuvedė nekūrybiškas sinchroninės kalbotyros metodų taikymas kalbos diachronijai tirti, taip pat žemaičių termino istorinės kaitos „pamiršimas“, sukėlęs terminologinę painiavą. Prie klaidingos sampratos, jog žemaičiai yra ne lietuvių tautos etninė grupė, pasakytume, potautė, bet „atskira tauta“ įtvirtinimo prisidėjo ne tiek minėtieji kalbininkų ar analogiški kai kurių archeologų darbai, kiek tiesioginis kiršinimas iš šalies, mūsų priešų pastangos suskaldyti lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę. Prisiminkime Ch. L. T. Pichelio knygą Žemaitija, kuri laikytina tokio kiršinimo viršūne (apie ją žr. Z. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai, III, 345–347).

A. Bumblausko veikale „žemaičių klausimas“ sprendžiamas prieštaringai: žemaičiai laikomi atskira baltų gentimi (p. 22, 31), bet žemaičių tarmė traktuojama kaip kuršių substrato padaras (p. 52, 53). Tačiau abu šie teiginiai yra nesuderinami ir dėl to šokiruoja skaitytoją. Beje, kuršiai klaidingai laikomi toliausiai vakaruose gyvenusia baltų gentimi (p. 28), užmirštant dar toliau į vakarus gyvenusius prūsus. Kalbama ir apie baltų gentį lamatėnus (p. 31), kurios nerasite jokiame baltų kalbotyros sąvade, nes neaptikta tariamų lamatėnų kalbos pėdsakų. Iš užuominų apie juos ir žemėlapio (p. 53 viršuje dešinėje) matyti, kad jie lokalizuotini dabartinių vakarų žemaičių („donininkų“) plote, taigi greičiausiai Lamatos vardu šaltiniuose vadinta (gal gauta iš finų?) viena kuršių genties sritis. Laikyti lamatėnus atskira baltų gentimi būtų galima tik tuo atveju, jeigu tame krašte būtų aptinkama kokių specifinių, kitų baltų genčių neturėtų, kalbos palaikų. Betgi to nėra.

Istorikų darbuose daug painiavos prirašyta apie senosios Lietuvos valstybės raštinių kalbą. Tai lingvistinė problema ir kalbos istorikų nuomonė šiuo klausimu turi būti lemiama. Esu ne kartą apie tą kalbą rašęs (plačiausiai Lietuvių kalbos istorijos II tome, p. 117–135), tačiau istorikai savo darbuose ir toliau didina painiavą. Dar kartą pasiaiškinkime šios problemos esmę.

Viduramžiais rašomoji kalba daugelyje Europos (ir ne tik jos) valstybių buvo ne tą valstybę sukūrusios tautos kalba, bet kita, tame regione atliekanti tarptautinės rašomosios kalbos paskirtį, paveldėta iš ankstesnių epochų. Vietinės įvairių šalių kalbos tebuvo vien šnekamosios. Jos ėmė plačiau įsivyrauti tik nuo Reformacijos laikų.

Vakarų Europoje rašomoji kalba buvo lotynų, paveldėta iš Romos imperijos. Ją plačiai vartojo ir mūsų pietiniai kaimynai lenkai. Jų valstybėje lotynų kalba buvo oficiali raštinių kalba iki XVI a. vidurio. Lenkų kalba tuomet tam reikalui visiškai nevartota.

Rytų Europoje rašomosios kalbos funkcijas viduramžiais atliko vadinamoji senoji slavų kalba. Rašomąja ji tapo nuo IX amžiaus, kai Balkanuose pirmieji slavų krikštytojai Bizantijos graikų vyskupai Kirilas ir Metodijus (du broliai) išvertė į vietinę slavų (dabartinės Bulgarijos) tarmę iš graikų kalbos Biblijos ištraukų. Tąja kalba parašytos knygos tada buvo visų slavų suprantamos, nes slavų kalbinė diferenciacija dar tebebuvo menka. Kadangi iš pradžių raštas vartotas daugiausia Bažnyčios reikalams, tai tą kalbą neretai vadiname bažnytine slavų kalba. Po krikščionybės skilimo ji daugiausia įsigalėjo tuose kraštuose, kur įsivyravo Rytų apeigų krikščionybė, kur siekė Bizantijos kultūros įtaka. Tačiau aptartą rašomąją kalbą greit ėmė vartoti ne tik Bažnyčios reikalams. Atsirado ir pasaulietinio turinio raštų, kurių kalbą labiau veikė vietinės gyvosios tarmės, todėl atskiruose kraštuose (ir ne slavų) ėmė rastis skirtingos jos atmainos.

Lietuvos valstybėje, kuri buvo Vakarų ir Rytų sandūroje, vartotos abi to meto rašomosios kalbos: anksčiau joje įsivyravo lotynų kalba, vėliau įsigalėjo aptartoji slavų. Pastarąją, kaip ir kitose ją vartojusiose šalyse, stipriai veikė vietinės šnekamųjų kalbų tarmės, iš kurių slavų žemėse tada formavosi dabartinės ukrainiečių ir gudų (baltarusių) kalbos. Analogiškai Vakaruose vartotą lotynų kalbą veikė vietinės šnekamosios kalbos, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo romaniškosios (ispanų, prancūzų, italų, rumunų…) kalbos.

Seniausi slavų rašomosios kalbos paminklai Lietuvos valstybėje išliko iš Vytauto Didžiojo (1392–1430) laikų. Ar toji kalba ir anksčiau buvo Lietuvoje vartojama kaip valstybės raštinės kalba ir kokiu mastu, tebėra neaišku. Kad šiek tiek ją vartojo, rodo Naugarduke rastas Mindaugo antspaudas su jo vardu, įrašytu slavų rašmenimis. Tačiau šios kalbos reikšmė tada dar negalėjo būti didelė, nes ir iš Vytauto laikų jos tekstų išliko palyginti nedaug – mažiau negu lotyniškų. Ištyrus Vytauto raštinės slaviškus tekstus, nustatyta, kad jiems didelę įtaką darė to meto Voluinės krašto su svarbiu Lucko centru šnekamoji kalba, artimesnė dabartinei ukrainiečių, o ne gudų kalbai. Vėlesnių Lietuvos valdovų tekstuose vis mažėja Voluinės, bet didėja Gudijos šnekamosios kalbos įtaka. Nuo Žygimanto Augusto laikų (XVI a. vidurio) toji Lietuvos valdovų raštinių kalba labai sugudėjo: iš jos išnyko Voluinės krašto tarmių elementai, ėmė blukti ir tradicinės senosios slavų kalbos ypatybės. Tačiau ji ir toliau išlaikė pagrindinius jos (senosios slavų kalbos) bruožus, pasakytume, stuburą – gramatinę struktūrą. Vietiniai dialektai daugiausia buvo paveikę fonetiką. Vis dėlto svarbiausios (skiriamosios) fonetinės ypatybės, ne tik ukrainiečių, bet ir gudų kalbos, į ją nepajėgė įsibrauti. Iki pat pabaigos (1697 m. buvo oficialiai raštinėse įvesta lenkų kalba) joje neaptinkame būdingiausių gudų kalbos ypatybių – akavimo (акание) ir dzūkavimo (дзекание, цекание), išskyrus labai retus atvejus, rodančius, kad tada gyvojoje gudų kalboje tų ypatybių jau tikrai būta. Taigi Lietuvos valdovų raštinėse vartotos rašomosios slavų kalbos negalima tapatinti nei su ukrainiečių, nei su gudų kalbomis, juolab su rusų (didžiarusių) kalba, kuri tada formavosi Maskvos apylinkių tarmės pagrindu ir kurios specifinių (ne bendraslaviškų!) elementų mūsų valdovų raštinių kalboje visai nėra.

Lietuvos didikai ir valstybinė aukštuomenė čia aptartą slavišką rašinių kalbą ilgainiui ėmė laikyti sava. Ja buvo sukurta didžiulė raštija. Tarp raštininkų buvo daug lietuvių. Tai matyti iš tikslaus lietuviškų vardų rašymo ir daugybės lituanizmų, ypač juridinės terminijos. Tai buvo luominė valdžios aparato rašomoji kalba. Kaip šnekamoji, matyt, ji nebuvo vartojama, bent jau paprasti žmonės jos tikrai nemokėjo. Be to, iki XVI a. pabaigos ji labai skyrėsi nuo vietinių šnekamųjų dialektų, ir vėliau su jais niekada nesutapo. Ji nebuvo ir valstybinė kalba šių dienų prasme. Tokios kaip dabar valstybinės kalbos tada nė nereikėjo.
Svetimos kalbos vartojimas valstybės raštinėse Lietuvos aukštiesiems sluoksniams anuomet netrukdė likti lietuviais, neslopino jų tautinio jausmo. Neretai istorikų (ypač lenkų) keliama tezė apie lietuvių diduomenės tariamą „surusėjimą“ negali būti laikoma tikra (taip atsitiko tik su išsikėlusiais gyventi į rytines žemes). Juk tai tebuvo raštinių kalba, panašiai kaip lotynų kalba to meto Lenkijoje. Suprantama, dėl lotyniškos raštinės Lenkijos diduomenė nesuromanėjo ar kitaip nenutauto. Taip pat ir Lietuvos didikai, nepaisant slaviškos raštinės, išliko lietuviai, didžiavosi savo kilme, aukštino Lietuvos valstybę.
Čia aptartoji rašomoji slavų kalba Lietuvoje tada oficialiai vadinta rusų kalba (Maskvoje – lietuvių kalba), kaip ir slavų žemės pagal Kijevo Rusios tradiciją vadintos rusiškomis. Tai dabar sudaro terminologinę painiavą, nes tą kalbą reikia skirti nuo dabartinės rusų kalbos, kuri kaip šnekamoji kalba tada buvo vartojama Didžiojoje Maskvos Kunigaikštijoje (būsimojoje Rusijoje). Painiavai išvengti, kaip minėta, dabar Rusijoje kartais šalia русский ‘rusas’ pasakoma ir россиянин, šalia rusų kalba (русский язык) – российский язык. Lietuvių terminologijoje skirtumo nedaroma (dabar Kijevo Rusios gyventojus kai kas siūlo vadinti rusinais, rusėnais, rutėnais ir pan., jų kalbą – rusinų, rusėnų, rutėnų kalba) ir tai painioja nekalbininkus, ypač istorikus.

Mokslinėje literatūroje senosios Lietuvos valstybės rašinių slaviškai kalbai pavadinti vartojami įvairūs terminai: vakarinių rusų, senoji baltarusių (gudų), lietuvių-rusų, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos slavų kanceliarinė kalba ir kt. Terminų įvairavimas ir tai, kas čia apie tą kalbą buvo pasakyta, rodo, jog ją tiksliai pavadinti iš tikrųjų keblu. Pavadinimas priklauso nuo to, kokiu aspektu į tą kalbą žiūrėsime. Juk iš kilmės tai buvo senõsios slavų kalbõs, atmieštõs rytinių slavų (senosios Rusios) kalbos elementais, tęsinys, vartotas Lietuvos valstybės raštinėse. Todėl pavadinimas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos slavų kanceliarinė kalba geriausiai išreiškia jos kilmę ir esmę, tačiau vartoti nepatogus, nes griozdiškas. Kaip minėta, toji kalba kito ir nuo XVI a. labai priartėjo prie gudų kalbos. Vėlyvajai jos fazei, kurios tekstų yra daugiausia, pavadinti dabar plačiai, ypač Gudijos mokslininkų, vartojamas terminas senoji baltarusių (gudų) kalba. Žinoma, gudų kalbos istorijos požiūriu toks pavadinimas gali būti pateisinamas, nors ir ne be priekaištų. Juk dabartinė gudų bendrinė kalba ir jos tarmės nėra tiesioginis šios kalbos tęsinys. Reikia nuo jos griežtai skirti ir to meto gyvąją gudų kalbą. Tai pabrėžia patys Gudijos kalbininkai, tačiau kitų sričių specialistai (ypač istorikai) dažnai tuos dalykus painioja. Terminas senoji baltarusių kalba gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu juo vadinsime vėlyvųjų tekstų kalbą, nes ankstyviesiems buvo būdingos ne gudų, bet ukrainiečių kalbos ypatybės. Mums, lietuviams, tas terminas neparankus, nes jis apima tik dalį (nors ir didžiąją) išlikusių šios kalbos tekstų. Vartojant šį terminą tektų nuolat daryti išlygas, paaiškinimus. Be jų terminas senoji baltarusių kalba būtų suabsoliutintas, taikomas ir tiems tekstams, kurie neturi nieko bendra su gudų kalba arba tie tekstai būtų ignoruojami. Mums reikia tokio termino, kuris apimtų visas Lietuvos valstybėje vartotos slavų rašomosios kalbos fazes. Toks yra Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kanceliarinė (raštinių) slavų kalba, sutrumpintai – slaviška raštinių kalba, nes juk ši rašomoji kalba buvo sukurta Lietuvos valdovų kanceliarijai (raštinei) ir išnyko tada, kai jos nebereikėjo, kai ji buvo pakeista lenkų kalba.

Iš to kas pasakyta, darosi aišku, jog A. Bumblausko veikale šios kalbos vadinimas rusėnų kalba (p. 112, 138, 139 ir kt.) yra netikslus ir klaidinantis, juo labiau tvirtinimas, kad toji kalba savo ištakomis siekianti dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėvių kalbą (p. 24). Tai jau kertasi su teisybe.

Dar daugiau teistybei nusikalstama kalbant apie Lietuvos krikštą. Paprastai „pamirštama“ jo pradžia – Mindaugo krikštas, arba Mindaugo krikšto reikšmė nepelnytai sumenkinama. Antai A. Bumblausko veikale tvirtinama, kad Mindaugo krikštas trukęs tik 12 metų (p. 134). Mano atlikta lietuvių poterių kalbos istorinė analizė pirštu prikišamai parodė, kad Mindaugo laikais į lietuvių kalbą išversti poteriai nebuvo pamiršti, bet tebevartojami iki šių dienų, kad juose išliko pirmykščio vertimo iš vokiečių kalbos elementų, nežiūrint vėlesnio perdirbinėjimo lenkiškų poterių pavyzdžiu (Z. Zinkevičius, Lietuvių poteriai. Kalbos mokslo studija, Vilnius, 2000). Šių išvadų niekas nepaneigė, buvo tik mikroskopiškai analizuojami su tuo nesusiję formulavimai. Taigi Mindaugo įžiebta Lietuvoje krikščionybės kibirkštis anaiptol neužgeso. Antrasis, pakartotinis Lietuvos krikštas Jogailos ir Vytauto laikais tik sustiprino krikščionybės daigus, nuo tada prasidėjo nepertraukiama krikščionių valdovų seka. Visa tai turint omenyje, A. Bumblausko tvirtinimas, kad po Jogailos krikšto per šimtmetį subrendo pirmieji lietuviški tekstai – poterių vertimai (p. 138), yra ne tik netikslus, bet ir klaidinantis. Tas pats pasakytina ir dėl teiginio, kad XVI a. pradžios lotyniškame Traktate kunigams kažkokio vienuolio įrašytas lietuviškų poterių tekstas esąs iš dar senesnio (XV a.) vertimo iš lenkų kalbos (p. 199). Galima atliktoms lingvistinės poterių kalbos analizės išvadoms nepritarti, bet negalima jų nutylėti, ypač istorikams.

Kaip labai kai kurie istorikai stengiasi „pamiršti“ viską, kas yra susiję su karaliumi Mindaugu ir jo krikštu, rodo A. Bumblausko tvirtinimas, jog Barbora Radvilaitė buvusi vienintelė lietuvė moteris, tapusi karaliene (p. 234). O kur Mindaugo žmona karalienė Morta? Nihilizmu kvepia ir teiginys, kad Jogailos įkurtose toli rytuose lietuvių parapijose turėję gyventi lietuviai kolonistai (p. 137). Nesiskaitoma su faktu, jog ten vietovardžiai – lietuviški, saviti ir aiškiai ne atneštiniai. Galima šiek tiek abejoti tik dėl pačios tolimiausios nuo Lietuvos Obolcų parapijos prie Oršos – gyveno ten lietuviai ar jiems artima kita baltų gentis? Kai kurie tyrėjai įtaria ten buvus kolonistus, tik tuo nelengva patikėti, žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, II, 59–60. A. Bumblauskas pasigavo pastarąją mažai patikimą mintį ir nepagrįstai apibendrino visiems tolimiesiems lietuviams.

Pora žodžių dėl gudų kalbos ir tautos kilmės. A. Bumblauskas įsivaizduoja tokią rytinių slavų (vadina senrusiais) skaidos schemą (p. 113): (3 pav.)

Tokia schema yra galima, bet ne vienintelė. Slavistai šiuo klausimu ginčijasi. Labiau įprasta schema: (4 pav.)
Ryšiai tarp rusų, gudų ir ukrainiečių kalbų yra gerai ištirti, bet jų istorinė interpretacija nėra galutinai paaiškėjusi. Dėl to kategoriškas tvirtinimas mus šiek tiek šokiruoja. A. Bumblausko schema galėtų tam tikru laipsniu atspindėti tik išviršinę etnosų, bet vargu ar vidinę kalbų raidą.

Lietuvoje gana plačiai vartojamas šalies pavadinimas Baltarusija iyra nesusipratimas. Jis pasidarytas sekant rusų Белоруссия, kuris dabar jau oficialiai nebevartojamas. Patys gudai ir rusai dabar šią šalį oficialiai vadina Беларусь, taigi lietuviškai būtų Baltoji Rusia (ne Rusija!). Iš tikrųjų šis pavadinimas yra kilęs iš žodžių белая „balta“ ir Русь „Rusia“, tik dėl Rusijos imperinių siekių Rusia buvo pakeista į Rusija. Tai žeidžia gudų tautinę savimylę ir dėl to buvo grąžintas senasis pavadinimas Беларусь. Mes kažkodėl dar vis tebesilaikome sovietų laikais mums primesto klaidinančio pavadinimo (vartoja jį ir A. Bumblauskas), tuo įžeidinėdami kaimynų tautą. Užuot svarsčius, kurią formą vartoti – Baltoji Rusia, Baltarusia, Baltarusė, ar ne geriau būtų grįžti prie iki II pasaulinio karo oficialiai vartoto pavadinimo Gudija, kurį tebevartoja mūsų išeiviai, neretai pasitaiko ir Lietuvoje.

Ši, kaip ir kitos pastabos, pateikiamos pamąstymui. Negerovės, ypač liečiančios Lietuvos istoriją, turi būti svarstomos ir, kur įmanoma, taisomos.

Paveiksliukus rasite tinklapyje, adresu: http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=359 ir laikraštyje
„Voruta“ Nr. 16 (586), 2005 m. rugpjūčio 20 d.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra