Pagrindinis puslapis Aktualioji publicistika Kalbotyros ir poezijos dermė. Kalbininkui Jonui Klimavičiui – 80

Kalbotyros ir poezijos dermė. Kalbininkui Jonui Klimavičiui – 80

Kalbotyros ir poezijos dermė. Kalbininkui Jonui Klimavičiui – 80

Jono Klimavičiaus mokslo darbų ir poezijos knygos.  Astos Leskauskaitės nuotr.

Dr. Antanas BALAIŠIS. www.voruta.lt

Geruliškės kaimo Vilkaviškio rajone ūkininkų Klimavičių vienas iš keturių vaikų – sūnus Jonas, gimęs 1938 m. lapkričio 26 d., krikštatėvių buvo leidžiamas į pradinę mokyklą. 1956 m. taip pat pavyzdingai baigęs Pilviškių vidurinę mokyklą, pasirinko studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Gabus studentas buvo pastebėtas būsimų mokytojų mokytojo Kazimiero Kuzavinio (1927-2006), globojusio lituanistų studentų mokslinę draugiją. Prisimindamas savo neseniai mirusį dėstytoją 2006 m. „Gimtosios kalbos“ 7-tame numeryje rašė: “Čia mane ir pasigavo, prisijaukino … Vis pakalbindavo, pašnekėdavo apie naujas knygas (ne tik kalbotyros), įvairius kalbos dalykus, daugiausia lenkė prie tarptautinių žodžių įforminimo ir apskritai kalbos kultūros, bet su istoriniu (kaip K.Būgos) pamušalu.“

                      Ketvirtakursio rašinys „Lotyniškos ir graikiškos kilmės žodžiai lietuvių kalboje“ Vilniaus miesto studentų mokslinių darbų 1961 metų apžiūroje pelnė II laipsnio diplomą. Baigęs institutą, su dėstytojo Kuzavinio rekomendacija buvo priimtas darbuotis Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Ten Žodynų skyriaus vadovas Jonas Kruopas pasodino prie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ rašymo. Deja, trumpą susipažinimą su darbu lapkričio pabaigoje nutraukė karinės tarnybos prievolė – 20 mėnesių mokslinės veiklos spraga. Pilką kareivio kasdienybę Tiumenėje (už Uralo kalnų) praskaidrino žinia apie išspausdintus pirmuosius straipsnius: „Tarybiniame mokytojuje“ verstinio „ Literatūros mokslo terminų žodynėlio“ recenzija ir straipsnis „Kalbotyros“ žurnalo 4-tame numeryje „Kai kurie superlatyviškumo reiškimo atvejai lietuvių kalboje“ (parašytas dar studijuojant).Tik grįžęs iš kariuomenės, darbavosi prie Žodyno. Klimavičiaus parašyto teksto yra 8, 9, 10, 14, 15-ame jo tomuose. Beje, jo rūpintasi ir pildyti Žodyno kartoteką. Iš tėviškės apylinkių (Bagotosios ir Pilviškių) užrašyta per pusantro tūkstančio žodžių, o iš raštų išrašyta apie vienuolika tūkstančių.

                      Darbas prie didžiojo Žodyno, ugdęs jį kaip mokslininką, paliko ir sentimentų, pamąstymų bei apibendrinimų. Pabaigtuvių leidinyje „Dvidešimt lietuvių kalbos žodyno tomų“ (2002) straipsnyje „Šimtas metų. Nuo pirmojo lapelio ligi paskutinio lapo“ Klimavičius rašė: „Tūkstančiais gijų LKŽ istorija pinasi su tautos ir valstybingumo lemties vingiais, su LKŽ  rašytojų ir redaktorių likimais. […]  Daugelis Žodyno darbininkų visokių nelaimių neišvengė: daug išbėgusių, daug išvarytų, daug atstumtų, nuskriaustų. Matas Untulis nužudytas, žodyno lapeliai laukuose išbarstyti…“

                      1971 metais Institute susikūrus terminologijos grupei, Klimavičius buvo paskirtas į ją ir čia dirbo iki užtarnauto poilsio. Tiesa, kaip terminologo ir vėliau jo prireikė Žodynui: 12-15 ir 20 tomų pratarmėje parašyta, kad juose terminai patikrinti Jono Klimavičiaus. Kalbininko beveik penkis dešimtmečius trukusi mokslinė veikla Lietuvių kalbos institute daugeriopa. 70-mečiui parengtoje bibliografijos rodyklėje 939 publikacijos. Iš jų apie šimtas mokslinių straipsnių, tiek pat atsakymų į klausimus. Ypač gausu jo straipsnių, recenzijų „Kalbos kultūroje“ ir „Gimtojoje kalboje“ – po pusę šimto, „Mūsų kalboje“ – trys dešimtys. Per dvi dešimtis straipsnių paskelbta Lietuvių kalbos instituto nuo 1994 metų leidžiamame mokslo žurnale „Terminologija“ (išėjo jau 24 numeriai). Buvo Klimavičius šio žurnalo redaktorių kolegijos narys, o septynių numerių ir vyriausiasis redaktorius. Rūpindamasis terminijos sistemingumu, pasirinko ir disertacijos temą „Melioracijos terminų sistema“. Jau žinomas kalbininkas ją apgynė 1993 metais.

                      Mokslinę terminiją kalbininkas mato išaugusią, augančią ir augsiančią iš liaudies terminijos. „Savo ūgiu paskiau ji pranoksta liaudinę, tačiau būtų labai pragaištinga kurti ją kurios nors kitos (žinoma, labiausiai „pavyzdinės“ anglų) kalbos pavyzdžiu – turėtume svetimą kopiją. Daugelis jo straipsnių sudėti į rinkinį „Leksikologijos ir terminologijos darbai: norma ir istorija“ (2005). Tai parankinė knyga jauniesiems terminologams.

                      Dažnas Klimavičiaus straipsnis (o jų yra net iki kelių dešimčių puslapių) tai aptariamo klausimo ar temos studija, stebinanti šaltinių ir citatų gausumu. Ne vienam skaitytojui pravers įsimintinos įžvalgos ir glaustos išvados. „Terminologijos“ 15-oje knygoje (2008) straipsnyje „Lietuvių kalba ir visuomenė: bendrasis ir terminologinis aspektai“, išsamiai aptaręs globalizacijos teigiamus ir neigiamus poveikius tautoms ir jų kalboms, daro išvadą: „Globalizacija istoriškai dėsningas reiškinys, tačiau neišvengiamas dalykas ir jos didelės neigiamybės, tarp kurių yra ir pasaulio kalbų gretų didelis ir spartus retinimas, jų rūšiavimas į pasaulines, regionines, oficialiąsias / valstybines ir siaurų funkcijų namines kalbas (iš viso tai amžinas vyksmas)“. Šių aplinkybių fone straipsnio autorius toliau pereina prie gimtosios kalbos ekologijos reikmės – rūpinimosi jos būkle ir kryptingu kitimu.

                      Klimavičius gilinosi ir į lietuvių kalbos ugdomąją veiklą. Šiai temai skirtas platus straipsnis „Jonas Jablonskis ir tautos kalba“, paskelbtas „Kalbos kultūros“ 86-ame numeryje (2013). Apžvelgęs to meto jaunųjų kalbininkų palankius ir prieštaringus jo veiklos vertinimus straipsnio autorius mano, kad Jablonskio suprastas savitas lietuvių kalbos kelias ir pasirinktas optimalus būdas ugdyti tautos kalbą per taisyklingą spaudą. Ir perspėja: „Didžiausias nesusipratimas […] kėsinimasis  mūsų savitą tautos ir kalbos kelią tempti ant Vakarų didžiųjų kalbų kurpalio.“

                      Be spaudoje paskelbtų straipsnių, o jų tik dalis sudėta į rinkinį „Terminologijos taisymai“ (1992, šiame skelbiami dar ir kolegų K.Gaivenio, A.Kaulakienės ir St. Keinio straipsniai) ir ankščiau minėtąjį rinkinį, Klimavičiaus parašytą per šimtas recenzijų leidykloms ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Kaip redakcinių kolegijų narys jis prisidėjo prie terminų žodynų (fizikos, lazerinės fizikos ir kitų). Šio rašinio autorius prisimena buvusio kolegos patarimus ir aktualių visuomeninių terminų apibrėžimus, kai Mokslo ir enciklopedijų leidykloje teko rūpintis „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ trečiuoju leidimu (1993). Reikėjo švarinti žodyną nuo sovietinės ideologijos liekanų, nes jis buvo rengtas dar okupacijos paskutiniais metais.

J. Klimavičius Knygų  mugėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

          Įvairi mokslinė veikla – tik viena kalbininko Klimavičiaus asmenybės pusė. Kita – poetinė kūryba – tik gal visuomenei mažiau žinoma, nes ji skelbta Klemenso Gerulio slapyvardžiu.  Eilėraščius pradėjo rašyti tik sulaukęs Atgimimo, o 2008-tais metais išleido pirmą rinkinį „Žvaigždės kritimas“. Jame per pusantro šimto eilėraščių. Knygoje pirmas eilėraštis  „Vasaros žvaigždėkrytis“, skiriamas dangui, jo keliamai visatos didybei. Knygos pabaigoje įdėtas ,,Žodis skaitytojui“, kuriame autorius pasiaiškina, jog septintajai tauriajai aistrai buvo pasidavęs daugiau kaip prieš pusšimtį metų, taigi dar mokyklos suole, ir dėkoja Dievui už supratimą, kad tada rimtai eiliuoti nebuvo apie ką. Todėl ir nepagarbinęs kruvinojo stabo. Tik atėjus ilgai lauktam tautos išsilaisvinimui pradėjo eiliuoti.

Pavadinęs knygą ,,Žvaigždės kritimu“, autorius pirmąjį eilėraštį ,,Vasaros žvaigždėkrytis“ paskyrė dangui, jo keliamai visatos didybei:

Tai stebuklų bažnyčia!

Žvaigždės žėri kaip žvakės,

Rodos spragsi aukštybių skliaute.

Amžinybių žinyčia –

Mirguliuoja plaštakės

Ugniašviesiam tylybių sraute…

Toliau ilgesio kupini autoriaus prisiminimai apie kaimą eilėraščiuose skyrelyje ,,Žmogus čia vis gyvena“. Nuotaiką stiprina ir pavadinimas ,,Tėviškės trobelė prie kelio“, kur kvepėjo raudonos pinavijos ir dūzgė liepa prikvipus. Ir tuo keliu autorius išėjo į mokslo gyvenimą:

Į gyvenimą knygų –

Mokslo kelią vargingą.

Kaip lemties aukso stygų

Man to vieškelio stinga.

Iš gyvenimo kelio tolio kūrėjas geriau regi savąją būtovę:

Ir gimtą namą mato kaip šventovę,

Tačiau negrįš jau niekad tuo keliu namolio.

Grauduliu persunkti autoriaus prisiminimai eilėraštyje ,,Tėviškėlės nė ženklo…“, kur būdavo svyruonėliai kasočiai sustoję/ iš kelionės sugrįžtančiam moja, todėl

Dieną naktį vasarą žiemą

Vis regiu akyse gimtą kiemą,

Stubą, klėtį, tvartą ir kluoną,

Karštą krosnį ir minkomą duoną.

Odė tėviškei baigiama elegišku lemties akordu išėjusiems iš kaimų į miestus:

O galiausiai priglaudžia žemelė

Man ne tėviškės – Vilniaus smiltelė

Paskirta – ne gimtinė… Likime!

Išėjūnam mirt ten, kur negimę.

Tai pačiai netektos tėviškės temai skirtas kaimo suniokojimą smerkiantis eilėraštis ,,Dvasia namų neranda“. Autorius prisimena: Už vieškelio svyravo jovarai/  Kaip broliai trys greta sustoję. Deja, pasikeitė viskas ,,kai girti stribai dainas ir pasakas sušaudė“, kai į kolchozus žmonės ,,brukti kaip gyvuliai į gardą, praradę savastį ir vardą“, o vėliau ,,melioracija plačių laukų išvarė žmones iš sodybų“, seniai ,,trūnija užrausti trys jovarai, sodybvietės be šeimininkų“.

Po ,,Žvaigždės kritimo“ praėjus trejiems metams Klemensas Gerulis pasirodė su dovana Lietuvos vardo jubiliejui – išleido 20 dalių giesmę su prologu ir finalu ,,Tūkstantmetė Lietuva“ (2011). Skirdamas savo kūrinį tautos vaikams ir vaikaičiams joje autorius gieda apie žinotinus svarbiausius praeities įvykius: lietuvių tautos žygį ,,iš amžių glūdumos į istoriją – Valstybę ir Bažnyčią, tiesą ir laisvę“. Giesmėje primintos ,,jos didvyrių ir savanorių kovos, kankinių aukos, išminčių ir kūrėjų šviesa, pergalių ir netekčių kraujas – iki Kovo 11-osios“.

Amžių virsme tauta Laže ir svetimų stekenta skaudžiai/ Dainom gaivinosi nusidejavus, bet po kelių šimtmečių

Suėjome  j a u n i  į  Didį Seimą Vilniuj,

Atgavę knygą po sunkios kovynės –

Atgaut gimtosios Lietuvos Tėvynės –

Imperijai paskelbėm laisvės siekį kilnų.

Giesmė baigiama paskutinėm grumtynėm dėl laisvės:

Su kraujo broliais Loreta seselė –

Prie Bokšto tankam jie pastoja kelią

Ir amžiam jie sudaro kraujo šeimą.

ir kvietimu ją branginti:

Imperija, sustojusi prieš tautą,

Gal nusiplaus kraujus nuo savo tankų,

Bet ne nuo sąžinės juodos, nuo rankų

(Bran) ginsim laisvę jų krauju atgautą.

Finale autorius apibendrina:

Istorija – Tautos elementorius!..

Taip Tūkstantmečio kelias tiestas —

Mūs Vilnius – kunigaikščių ir karalių miestas

Ir Kryžių kalnas – Lietuvos Altorius.

2012 m. išleista giesmė „Trys kryžkelės“ skirta poetui Jonui Aisčiui (1904-1973). Autoriaus gyvenimo kelias poetiškai reiškiamas rinkinyje „Arti. Gimti ir amžini“ (2016). Naujausia Jono Klimavičiaus tuo pačiu slapyvardžiu išleista knyga skirta Nepriklausomybės šimtmečiui „Gyvoji amžių Lietuva“. Joje sudėti eilėraščiai, sonetai, giesmės, sakmės. Giesmėje „Tūkstantmetė Lietuva“ autorius primena archajiškiausius indoeuropiečius lietuvius, netekusius brolių prūsų, jų žygį į storiją – Valstybę ir Bažnyčią, piktų svetimųjų neužgesintą šviesos ir laisvės ugnelę, Jaunosios Lietuvos dainius ir kūrėjus, signatarus, savanorius ir partizanus, atvedusius į Kovo 11-ąją. Dvidešimties skyrių giesmės finale autorius teigia:

O mūs giliausioj atminty kertiniai

Tėvynės tūkstantmečių  ãkmens rymo-

Vienybės, atjautos ir sutarimo.

Jų priešų smūgiai neišgriaus mirtiniai.

Taigi gimtojo žodžio tyrėjas ir puoselėtojas Jonas Klimavičius greta tiesioginio žvilgsnio į žodžius pakylėjo juos į aukštesnį – kūrybos lygį: suteikė jausmus žadinančių galių.

 

Lietuvių kalbos instituto bibliotekoje

Veikia

Jubiliejinė dr. Jono Klimavičiaus

paroda

Maloniai kviečiame!

Naujienos iš interneto