K.Pakštas – fantazijų profesorius ar genialus geopolitikos strategas?

Autorius: Data: 2015-09-24, 12:23 Spausdinti

K.Pakštas – fantazijų profesorius ar genialus geopolitikos strategas?

Gerimantas STATINIS

2015 m. lapkričio 3 – 25 d. į Centrinę Ameriką leisis „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ kultūrinė – geografinė ekspedicija, kurios tikslas išsaugoti istorinę atmintį, plėtoti diplomatinius, geopolitinius ir tarpkultūrinius ryšius, ugdyti patriotiškumą. Ši ekspedicija primins Lietuvai ir pasauliui, kad genialus geopolitikos stratego idėjos puoselėjamos ir šiandien. Prieš metus, minint prof. Kazio Pakšto 120 – ąsias gimimo metines, bendraminčiams kilo mintis tvirčiau įprasminti jo idėjų reikšmę pasauliui.

  Ekspediciją organizuoja Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubas ir Lietuvos geografų draugija. Prieš keletą metų buvo surengtos „Filipinai’11 Matui Šalčiui atminti” ir “Indija’13 Antano Poškos keliais”  ekspedicijos keliautojams Matui Šalčiui ir Antanui Poškai atminti. Paskutinės ekspedicijos dėka, įvykiai ėmė rutuliotis sparčiai greitėjančia seka – prabėgus metams po ekspedicijos, A.Poškai buvo suteiktas Kalkutos universiteto garbės daktaro vardas, o ceremonijoje dalyvavo netgi pats Indijos prezidentas  Pranab’asMukherjee.

Lietuvos idėjų istorijoje viena garbingiausių vietų priklauso geografijos profesoriui Kaziui Pakštui (1893 – 1960) „Be fantazijos, be gyvų koncepcijų nieko žymesnio pasauly nesukurta. Kūrybinė vaizduotė ir fantazija visur buvo reikalinga. Tad verta svajoti ir apie lietuvybės nemarumą net sunkiausiuose ir tragiškiausiuose tautos bandymuose“ – taip sakė Kazys Pakštas, viena ryškiausių nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos asmenybių – mokslininkas, pedagogas, švietėjas, publicistas ir visuomenės veikėjas. K. Pakštas garsėjo įdomiomis idėjomis, originaliais sumanymais, toli siekiančiais projektais, kurių taip stigo tuometinei Lietuvai. „Vitalizmo apaštalas“, „dinamiškiausia lietuviškos visuomenės asmenybė“, „vienas iš žymiausių tautos dvasinių vadų“, „kilnusis nenuorama“, „politikos svajotojas“, „nepripažintas pranašas“, „lietuviškoji Kasandra“, „didysis realistas“ – tokiais epitetais bendraminčiai apibūdino K. Pakštą. Jo pranašiškos idėjos įgavo tuščių, keistų fantazijų pavidalą, o jų kūrėjas – politikos vizionieriaus, fantazijų profesoriaus vardą.

K. Pakštas – profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas, dėjęs klimatologijos, ežerotyros mokslo pagrindus, plėtojęs istorinę, politinę, ekonominę ir socialinę geografiją. Jis įkūrė Lietuvos geografų draugiją, užmezgė ir palaikė ryšius su Baltijos, kitų šalių mokslininkais, propagavo žinias apie Lietuvą. Vienas svarbiausių K. Pakšto mokslinio pažinimo metodų buvo kelionės. Ne veltui jis pripažintas vienu iš garsiausių nepriklausomybės laikotarpio keliautojų. Jo kolumbiška dvasia audringuose XX a. politinių įvykių sukriuose Lietuvai siūlė pačius netikėčiausius sprendimus, numatė tolimiausią perspektyvą, tad natūralu, kad profesorius ne vienu atveju pelnė vedlio, dvasinio vadovo, pranašo vardą. Jo toliaregiškos vizijos dėl Baltoskandijos idėjos, įkūnijo Šiaurės Šalių Taryba, o Vidurinės Europos Federacija –  tapo Europos Sąjunga.

      Geografija K. Pakštui buvo ne Žemės aprašymas, bet pasaulio suvokimas, ne inventoriaus sąrašas, bet istorija, ne vardų suminėjimas, bet sistema. Tai – gyvas mokslas apie gyvus, nuolat santykiaujančius Žemės paviršiaus reiškinius, svarbus jaunimo intelektualiam ugdymui, praktinių gyvenimo klausymų sprendimui. Todėl, K. Pakšto nuomone, geografija yra reprezentacinė mokslo šaka. Būdamas internacionalus, geografijos mokslas kartu yra tautiškas, toks kaip istorija, literatūra ir kalba. Jis tiria „savo Lietuvą, jos gamtą, žmonių gyvenimą, visą pasaulį pastato Lietuvos interesų perspektyvoje. Tad, ne vis tiek, kur geografijos mokytis: Lietuvoje ar svetur“, – tvirtino K. Pakštas. Geografija jam buvo ir labai svarbus auklėjimo veiksnys, kuris jaunąją kartą susieja su jos žeme, visą tautą gali nuteikti kovingai, kad įsitvirtintų savo krašte ir taptų atsparesnė.

„Mažai tautai be galo pravartu iškelti kiekvieną savo talentą, neleisti jam skursti, nykti, nežinioje dingti. Jei šią taisyklę pamiršta didžiosios tautos, tai jos netenka įtakos pasauly ir sunkiai velkasi kultūrinės procesijos uodegoje. Jei su šia taisykle prasilenkia mažosios tautos, tai jos pasirašo sau lėtos negarbingos mirties dekretą.“

      Lietuvos profesionaliosios geografijos kūrėjo K. Pakšto mokslinius, pedagoginius nuopelnus įvertino ne šalies valdžia, o kaimynai. 1933 m. Švedijos geografų ir antropologų draugija jį apdovanojo garsaus Arkties tyrinėtojo Salomono Augusto Andree medaliu, kuris įteikiamas tik vieną kartą per metus. 1934 m. K. Pakštas buvo išrinktas SSRS valstybinės geografų draugijos tikruoju nariu. Latvijos geografų draugija 1935 m. gruodžio 18 d. už nuopelnus regioninei geografijai ir Baltijos valstybių suartėjimui K. Pakštą išrinko savo garbės nariu. 1938 m. Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis Lietuvos mokslininką pagerbė apdovanodamas Trijų žvaigždžių ordinu, įsteigtu Latvijos valstybės įkūrimui atminti. 1939 m. gegužės 26 d. Švedijos karalius prof. K. Pakštui skyrė Vazos riterio ordiną.

      Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje K. Pakšto iškelta planingos emigracijos, kolonizacijos arba antrosios tėvynės idėja, nors ir nepagrindinė jo minčių aruode, sukėlė bene daugiausia nesutarimų ir ginčų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, daug Lietuvos šviesuolių prisiminė profesoriaus siūlymus, apgailestavo, kad tautininkų režimas neparodė politinės valios, neskyrė lėšų jiems įgyvendinti. Lietuvos Respublikos laikais kruopščiai parinkta, valstybės, visuomenės pastangomis įsteigta bent viena stipresnė kolonija galėjo tapti rimta atrama daugumai naujųjų politinių emigrantų. K.Pakštas netgi buvo numatęs „Atsarginės“ Lietuvos įkūrimo fazes, kurios vyktų keturiais etapais, pavadintais mokyklų vardais. Pirmoji fazė – „pradžios mokykla“. Tai 25 šeimų kaimas su pradine mokykla ir koplyčia. Gyventojų skaičiui išaugus iki 3000, prasidėtų antroji – „progimnazijos“ fazė. Plėtojantis pramonei, prekybai atsirastų savų laikraščių, susikurtų organizacijų. Trečiojoje, „gimnazijos“ fazėje kolonija padidėja iki 5000 gyventojų. Tuomet iš kultūrinės autonomijos pereinama į teritorinę – savo valstybės kūrimą. Jos teisės priklausytų nuo susitarimo su britų valdžia. „Universitetą“ būtų galima pasiekti per kokius 25 metus. Gyventojų skaičius dėl emigrantų ir natūralaus prieaugio padidėtų iki 60 000. Tada būtų galima plačias autonomines teises, turėti universitetą.

K.Pakštas savo planuose buvo numatęs patyrinėti Afrikos žemyną ir jame paieškoti tinkamos vietos „Atsarginei“ Lietuvai. Gavęs valdžios paramą, 1930 m. tyrinėja Pietų Afrikos valstybių gamtos, socialines, ekonomines bei politines sąlygas. Sugrįžęs daug kalba įvairioms auditorijoms, visuomenei pateikia pluoštą originalių straipsnių. Ypač daug rašo apie Angolą, kurios didžiosios aukštumos, esančios arčiau Atlanto, tinka nuolatiniam europiečių gyvenimui, o palankios oro sąlygos leidžia žemdirbiams bent du kartus sėti ir pjauti, galvijus visus metus ganyti laukuose.

Prisiminimais dalinasi LŽS Kelionių ir pramogų klubo narys, „Lietuvos Magelanas‘06“ titulolaimėtojas – Dainius Kinderis:

„Po Afriką, aš kaip ir K.Pakštas, keliavau šešis mėnesius, tik tarp mūsų kelionių buvo 70 metų skirtumas ir galbūt keliavimo būdas kiek skirtingas, nes aš keliavau autostopu ir pėsčiomis, o K.Pakštas laivu, traukiniais ir automobiliais. Mano tikslas buvo pažintinis, o jo mokslinis. K.Pakšto knygą „Aplink Afriką“ aš perskaičiau jau sugrįžęs. Ėmiau lyginti tas vietas, kurias aprašo geografas ir kuriose galbūt ketino įsteigti Dausuvą. Angolą aš pervažiavau visą, kai kur keliavau pėsčiomis, šalis yra labai atvira, aplink driekiasi toliai. Šalis buvo portugalų kolonija, dabar išdraskyta karo. Kelių beveik nėra, automobilių mažai, naftininkų susisiekimas vyksta oro transportu, o paprasti žmonės keliauja viešuoju transportu, kuris yra brangesnis negu Europoje. Buvau ir Pietinėje Angolos dalyje, Lubango regione, kurį K.Pakštas aprašo knygoje. Ten kalnuota vietovė ir klimatas vėsokas, daug kur stovi didelės rančos, kurias valdo portugalų kolonistų palikuonys. Pievose ganosi labai didelės karvių bandos ir išvystyta gyvulininkystė. Toliau, link Namibijos yra miškų, ten K.Pakštas ir galvojo apie lietuvių kolonijų steigimą. Nors praėjo po K.Pakšto kelionės 70 metų, Afrikoje daugelis dalykų nesikeičia, kaip buvo neišsivysčiusi, su biurokratiniais elementais šalis tokia ir liko. Dar prisidėjo vidaus karai, nes vietinių mentalitetas labai aršus. Liko tos pačios problemos ir tie patys iššūkiai.

    Keliaudamas turėjau Vilniaus autostopo klubo prezidento raštą, kuriame buvo parašyta, kad aš vykdau ekspediciją autostopu išilgai Afrikos, nuo Šiaurės iki Pietų, turėjau šviesti vietinius gyventojus, populiarindamas keliavimą pakeleivingomis mašinomis. Mane kviesdavosi į mokyklas, kur aš pasakodavau apie ne tik apie keliavimą, tačiau ir apie Lietuvą. Kuo toliau nuo civilizacijos, tuo žmonės žingeidesni, jiems viskas yra įdomu ir jeigu būdavo galimybė skelbti žinią apie Lietuvą, niekuomet jos nepraleisdavau. Taip pat aplankiau Ruandoje Hermaną Šulcą, lietuvių kunigą iš Kretingos, kuris ten yra įsteigęs vaikų mokyklą – prieglaudą. Buvau išmokęs arabiškai šahadą, kurioje sakoma, kad nėra kito dievo, išskyrus Alachą… galbūt man tai kelionėje padėjo. Iš 51 Afrikos šalies apkeliavau 15, viso sukoriau 18 000 km.“

K.Pakšto trečioji didžioji kelionė truko šešis mėnesius ir baigėsi 1931 m. sausio 21 d. Per pusmetį profesorius sukorė per  42 000 km t.y. truputį daugiau negu aplik Žemę, tapo pirmuoju lietuviu, atlikusiu tokią ilgą ir sudėtingą kelionę Afrikos kontinente.  K.Pakštas pabrėžė, jog „Angola, vis dėlto, nėra tokia medum ir pienu pasruvusi žemė, kaip kas iš tolo gali vaizduotis“.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kolonizacijos aspektu K.Pakštą domino Tanganika, Mingano teritorija Kvebeke, susidomėjimo vertomis jis vadino Australiją, Naująją Zelandiją, kai kurias Okeanijos salas, į Sibirą panašią, bet didelės ateities sulauksiančią Vakarų Kanadą. Pažymėtina, jog Madagaskaro sala, įkurią K.Pakštas neva norėjęs perkelti Lietuvą, jam neatrodė visiškai tinkama lietuvių kolonizacijai. Galbūt K.Pakšto idėjos žmonių atmintyje susilieja su kadaise girdėtomis Vinco Pietario mintimis. Praradęs viltį sulaukti caro valdžios nuolaidų, V.Pietris aiškino, jog lietuviai, jei nori išlikti, privalo išsikelti iš geografiniu atžvilgiu nepatogios vietos į negyvenamus kraštus. Pasistatydinęs didžiulį povandeninį laivą, visą lietuvių tautą svajojo išgabenti arba į Madagaskarą, arba į Argentiną. A.Dambrauskui-Jakštui aiškino, jog ten klimatas panašus į Lietuvos, sėjami tie patys javai ir t.t. Užsidegęs tuo projektu, V.Pietaris pats norėjo imtis lietuvių delegavimo Argentinon misijos, ėmė mokytis ispanų kalbos. V.Pietario minčių aidai galėjo pasiekti ir K.Pakštą, tačiau jis niekada neplanavo į tuščius, negyvenamus kraštus iškelti visų Lietuvos gyventojų.

Neseniai sugrįžęs iš Madagaskaro pasakoja LŽS Kelionių ir pramogų klubo narys, „Kolumbas LT‘14“ titulo laimėtojas – Vytautas Bukauskas:

„Madagaskaras yra didelė sala, kurioje tilptų trys Anglijos, todėl joje skirtingas ir klimatas. Šioje saloje buvau jau antrą kartą ir vėl ji mane sužavėjo. Grupėje tarpusavyje netgi kalbėdavome, kad zonoje, kuri yra apie kilometrą virš jūros lygio, puikiai tiktų mūsų krašto žmonėms. Vakarinėje salos dalyje labai sausa ir karšta, ten sunku būtų gyventi mūsų platumų gyventojams. Aš ieškojau aprašymų, kurioje salos dalyje K.Pakštas buvo numatęs „Atsarginės“ Lietuvos žemei, tačiau niekur neradau. Sala priklausė prancūzams ir netikiu, kad jie būtų pardavę ar atidavę lietuviams kokį žemės plotą. Sostinė Antananaryvas yra apie kilometrą virš jūros lygio, ten klimatas mums tinkamas, kartai būna netgi vėsu. Gamta tropinė, netoli ekvatorius, apie 80% augmenijos yra endeminiai augalai, ir niekur kitur pasaulyje neaptinkami. Šešios baobabų rūšys auga tik Madagaskare. Yra UNESCO gamtos saugomų objektų, tačiau jie yra dažnai sunkiai prieinamuose rajonuose. Gyvūnija unikali, nes nėra plėšriųjų žvėrių ir nuodingų roplių, tuo labai lietuvaičiams čia tiktų.Tačiau Madagaskaras yra maliarinė zona, viena mūsų keliautoja sugrįžusi namo susirgo tropine maliarija.“

1958 m. gegužę K.Pakštas praneša J.Keliuočiui – kol senatvė visiškai neparklupdė, ketina atlikti „gal jau paskutinę sunkią kelionę“. Rengdamasis jai 65 – metis keliautojas pratinasi prie purvo ir lietaus – vyksta žvejoti lietingu metu, peršlampa. Birželio 16 d., prasidėjus atostogoms, iš Majamio išskrenda į Britų Hondūro sostinę Belizą, kur jo jau laukia du jauni bendraminčiai: aeronautikos inžinierius Pranas Baltakis ir mokytojas Aleksas Krapas. Devynias dienas trys lietuviai savarankiškai susipažįsta su britų kolonija, nuklysta net į visai atkampius miškus. Vėliau prof. K.Pakštas prisidėjo prie Teksaso zoologinės ekspedicijos, kurios tikslas – prigaudyti amfibinių ir kitokių nedidelių gyvūnų. Juos tiriant būtų galima išsiaiškinti atlantinės pusės „tiltą“ tarp Meksikos ir Centrinės Amerikos.

      Kultūrinė – geografinė ekspedicija „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ lankysis Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje. Britų Hondūras arba dabartinis Belizas bus kaip centrinė ašis, pats K.Pakštas šią šalį pavadino atsargine Lietuva – „Dausuva”. Be abejo, pakeliui bus aplankyti ir kiti garsūs objektai, kurie yra laikomi pasaulinio paveldo šedevrais. Ekspedicijos dalyviai ketina susitikti su generalgubernatoriumi – Belizo valstybė prezidento neturi, nes yra Britų Sandraugos šalis. Ar pavyks susitikti sunku pasakyti, svarbu nunešti žinių į šią šalį apie Lietuvą, pranešti apie Kazio Pakšto fenomeną, jo geopolitinį mąstymą, apie jo plevenusias viltis bei lūkesčius čia įkurti lietuvišką „Dausuvą“. Galbūt ekspedicijos dėka užmegzti ryšiai išsivystys į abipusius turizmo, ekonominius ar verslo plėtros santykius. Šiandien ekspedicijos dalyviai renka informaciją, archyvinę medžiagą, skaito knygas ir ieško žmonių, kurie vienaip ar kitaip su tuo susiję, nes apie Kazį Pakštą bus kuriamas dokumentinis filmas. Prisimindami iškilius Lietuvos žmones kartu kuriame jos istoriją.

 

K. Pakštas vienas iš pirmųjų suformulavo Lietuvos nacionalinius interesus: tai valstybės, tautos indentiteto išsaugojimas, apsauga nuo išorės įsiveržimo, didžiųjų kaimyninių valstybių įtakos, pasirengimas galimai nepriklausomybės netekčiai. Savo apmąstymuose apie tautos ir valstybės atsparumo didinimą K. Pakštas priartėjo prie šiuolaikiško galios suvokimo. Juo remdamasis formulavo nacionalinio saugumo strategiją, grindžiamą ne karinėmis ir finansinėmis priemonėmis, o tautos ryžtu pasikliauti savimi, savo valstybės galimybėmis, kurios priklauso nuo intelektinio potencialo pastangų, politinių jėgų pusiausvyros, demokratijos lygmens, gerų santykių su kaimynais, ypač mažaisiais. Profesorius visą gyvenimą stebėjo, tyrė, komentavo tarptautinius, politinius santykius, mėgino įžvelgti istorinę perspektyvą. Paliko nemaža originalių minčių Vilniaus, Klaipėdos, Karaliaučiaus problemų sprendimo, Baltijos šalių politikos klausimais. Suvokdamas, kad mažosioms tautoms vienoms neįmanoma išsilaikyti didesnių, agresyvesnių kaimynų apsuptyje, jų ateitį siejo su integruota Europa. Įsitikinęs, kad Lietuvos drama yra dalis didžiosios europinės dramos, savo tėvynės išsilaisvinimą siejo su Vidurio Europos išsilaisvinimu. Brangiausiu tarptautiniu ir kartu tautiniu idealu vadino Vidurio Europos konfederaciją, laiduosiančią laisvę ir ilgalaikę taiką.

Panaudota literatūra:

Kazys Pakštas. Kultūra. Civilizacija. Geopolitika: straipsnių rinkinys [sudarytojas Silvestras Gaižiūnas]. – V.: Pasviręs pasaulis, 2003. – 392 p.

Vygintas Bronius Pšibilskis. Kazys Pakštas: tarp vizijų ir realybės. V.: Vilniaus universiteto leidykla. 2003,- 409 p.

Lietuva - JAV , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra