Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Partizanų brolių Tylų žūtis

Autorius: Data: 2021-04-26 , 12:33 Spausdinti

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Partizanų brolių Tylų žūtis

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Praėjo daugiau kaip septyniasdešimt metų, kai įpusėjus pavasariui, prie šiaurės rytų Lietuvoje, Anykščių rajone tyvuliuojančio Smulkio ežero čekistai sušaudė tris partizanauti išėjusius brolius: Joną Tylą (1915–1945), Alfonsą Tylą (1917–1945) ir Antaną Tylą (1921–1945). Amžininkai prisimena, kad jaunų vyrų žūtis vietinius gyventojus, ypač jaunimą, itin sukrėtusi, ne vieną jaunuolį paskatinusi stoti į kovą už Lietuvos laisvę.

Broliai Tylos gimė sename Buivydų kaime, esančiame Leliūnų valsčiuje, Utenos apskrityje. Žmonės juos ir vadino Buivydų kaimo broliais. Visi trys buvo panašaus amžiaus, aukšti, pečiuiti, kupini jėgų ir jaunatviško entuziazmo. Į kovotojų gretas su okupantais stojo 1944 m. rudenį. Jaukų namų lizdą paliko išsyk visi trys. Vyriausiajam Jonui tuo metu buvo 29 m., vidurinėliui Alfonsui – 27 m, o jauniausiajam Antanui – vos 23 m. Nedaug yra likę biografinių žinių apie brolius Tylas, tačiau žinoma, kad vyriausiasis Jonas buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Nuo 1944 m. su broliais Alfonsu ir Antanu slapstėsi nuo kariuomenės.

Apie broliams lemtingą 1945 m. balandžio 21 d. tam tikrų žinių galima rasti Balio Juodzevičiaus parengtoje Utenos partizanų, rėmėjų ir ryšininkų atsiminimų knygoje Žadėjom laisvę Tau parnešti[1]. Pasakojama, kad kaip tik tų metų pavasarį ypač suaktyvėjo čekistų žvalgyba, buvo organizuojamos vis dažnesnės partizanų gaudynės. Taigi vyrai pradėjo ginkluotis ir telktis į būrius. 1945 m. balandį Utenos apylinkėse čekistai pradėjo nuožmius antpuolius. Buivydų kaimo broliai buvo užklupti Plepiškių kaimo krūmuose, kuriuos vietiniai vadino Lankos mišku. Neturėdami tinkamo bunkerio, vyrai apsistodavo neįrengtose vieno ūkininko trobose. Broliai Alfonsas, Antanas ir Jonas, atsišaudydami traukėsi Plepiškių kaimo laukais, link Smulkio ežero. Krūmai dar tik sprogo, upeliai ir rastai buvo patvinę, tad slėptis nebuvo kur. Tikėtina, kad broliai planavo nuo ežero pasukti į šiaurę, į Girelės eglynus, tačiau nuo Baltenių juos atkirto rusų kariuomenė. Minėtoje atsiminimų knygoje pažymima, kad tuomet vyrai pasukę į senąją Buivydų kaimavietę.[2] Antanas ir Jonas, užsiglaudę už pakrantės kelmų, tris valandas neprisileido čekistų. Alfonsas gi tuo metu perplaukęs patvinusį ežero kulį (prie Miežintos upelės) ir atsidūręs viename atokiame vienkiemyje, bet ten jam kelią pastoję plentu nuo Leliūnų miestelio atskubėję skrebai. Kaip tik toje vietoje jis ir sukniubęs. Atsiminimuose rašoma, kad Alfonsas dar suspėjęs į šulinį įmesti batus, kad neatitektų skrebams. Kulkos pakirto ir Miežintos užlietose pievose besiblaškantį Antaną. Ilgiausiai laikėsi vyriausiasis brolis Jonas. Pristigęs šovinių jis susisprogdino.

Kaip ir daugumos partizanų, taip ir brolių Tylų mirčiai grėsė nepagarba ir išniekinimas. Utenos partizanų, rėmėjų ir ryšininkų atsiminimų knygoje rašoma, kad gerai rusų kalbą mokėjęs partizanų dėdė Jonas Tyla nutarė tartis su čekistais, kad šie grąžintų žuvusiųjų kūnus.[3] Pasiėmė lašinių ir drauge su brolių Tylų motina išvažiavo pas Leliūnų valsčiaus milicijos viršininką Cyporiną prašyti, kad leistų partizanus deramai palaidoti. Lašiniai ir įtikinama dėdės kalba padėjo. Nušautuosius leido parsivežti, tik griežtai uždraudė bet kokias pamaldas ir iškilmes. Taigi parsivežė tris brolius namo, nuprausė ir paguldė ant lentų. Pasirodo, Alfonsui kulkos buvo pataikyta į kaktą, o jauniausiajam Antanui šoviniai suvarpė visą nugarą. Liudininkai prisiminę, kad kai Antaną šarvojo, niekaip negalėjo kraujo sulaikyti, vis bėgęs ir bėgęs. Motina kamšiusi skudurėliais, bet ne ką tai gelbėję, tad galiausiai po velioniu padėjo geldelę. Žuvusiųjų brolių sesuo Monika Gutauskienė pasakojo, kad baigus tvarkyti brolių kūnus, iš aplinkinių kaimų sugužėjo daugybė mergaičių ir pagyvenusių moterų, tik vyrai bijoję eiti. Ir akivaizdu, kad toji baimė buvo ne iš piršto laužta, nes visai netrukus į Tylų kiemą atburzgęs skrebų vežimas. Monika Gutauskienė prisimena, kaip susirinkusiems jie sušukę: „Visiems šovinių užteks!“ Persigandusios moterys išsilakstė. Pro langą iššokusi ir partizanų sesuo. Prie pašarvotų jaunų vyrų liko tik gedintys jų tėvai.

Buivydų brolius palaidojo Leliūnų kapinėse. Juos išlydėjo daugybė žmonių, paskutinę pagarbą atidavė tiek jaunas, tiek senas.

Literatūra

[1] Žadėjom laisvę Tau parnešti: Utenos partizanų, rėmėjų ir ryšininkų atsiminimai, parengė B. Juodzevičius, Utena, 2007.

[2] Ten pat, p. 225.

[3] Ten pat, p. 225–226.

Istorija Rezistencija Žąsinaitė-Gedminienė Jurgita , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra