Julijonas Kumpikevičius ir prarastoji karta

 

Iš Mažeikių kilęs Julijonas Kumpikevičius (vėliau sutrumpinęs savo pavardę ir pasivadinęs Kumpiku) savo jaunystės svajones siejo su technika, su aviacija. Deja, dabar begalime tik spėlioti, kaip galėjo susiklostyti šio Žemaitijos sūnaus likimas, jeigu ne lemtingasis Ribentropo–Molotovo paktas ir po jo sekęs karas.

 

Kaip ir daugelis jaunų, išsilavinusių žmonių, J. Kumpikevičius–Kumpikas kartu su šeima traukiasi nuo Raudonosios armijos „išvaduotojos“ ir, praleidęs pirmąjį pokario laiką Vokietijoje (jų šeima nebuvo DP stovykloje), gavo teisę emigruoti į JAV. Deja, norint išgyventi ir išmaitinti šeimą, čia jam teko atsisveikinti su, regis, gana sėkmingai pradėta lakūno karjera. Laukė nelengva kova dėl būvio, dabar jau ateities planus siejant su dukters išsilavinimu. Sekdami vieno žmogaus likimą, tarsi regime visos pokario kartos tragediją, kai žmonės, priversti dėl karo palikti savo namus, turėjo atsisakyti ne tik gimtinės, bet ir visko, ko jau buvo joje pasiekę, visų savo svajonių ir lūkesčių.

 

Filmo paveikumą tarsi didina gausiai naudojama archyvinė medžiaga: tarpukario Lietuvos vaizdai, nuotraukos, ištraukos iš straipsnių. Dokumentinį kalbėjimą pagyvina dviejų garbaus amžiaus mažeikiečių pokalbis, kai jie prisimena savo, o kartu ir J. Kumpikevičiaus–Kumpiko, jaunystę. Tuo pat metu šie pokalbio kadro komponavimo maniera „išduoda“, kad autorė nėra profesionali režisierė, o tik mėgėja, kuri ėmėsi papasakoti savo tėvų istoriją, siekdama per vieną konkretų likimą liudyti visą pokario išeivijos tragediją. Kino kritikai, be abejonės, atrastų ir daugiau momentų, dėl kurių būtų galima su autore diskutuoti (pavyzdžiui, dokumentikos panaudojimas, kai buvo laukiama Kumpikevičiaus parskridimo iš Čekijos). Atidesniam lietuvių žiūrovui kino dokumentika matyta, tačiau jaunimui, kaip rodė pasisakymai po filmo demonstravimo, tai buvo nauja patirtis. Tiesa, jauniems būtų galima priminti, kad 2 000 m. LTV buvo sukurtas filmas šia tema „Lietuvių charta“ (režisierius J. Sabolius, scenarijaus autorė A. Kalinauskienė, jį galima susirasti LRT tinklapyje). Ir apgailestauti, kad pastaruoju metu tokio pobūdžio darbų mažėja.

 

Sunkmetis? Vertybių perkainavimas?

 

Kaip matyti iš to, kaip filmas buvo vertintas užsienyje, dokumentikos žanre jis taip pat buvo naujiena. Antai balandžio mėnesį Hiūstono dokumentinių filmų festivalyje „WorldFest“ Giedrės Kumpikas filmas „Sparnams prisiminti“ buvo apdovanotas aukščiausiu – platininiu – prizu „Biografijų ir autobiografijų“ kategorijoje. Ir tuomet, ir dabar, jau Vilniuje G. Kumpikas sakė, jog kinematografija nėra jos profesija, todėl reikėjo daug laiko, norint parašyti scenarijų, o vėliau ir sėkmingai jį įgyvendinti. Pasak autorės, jis ne kartą buvo perrašomas, koreguojamas, kol pagaliau stojo prieš žiūrovo vertinimą jau prabilęs vaizdo kalba.

 

„Man tai buvo ypač įdomus ir magiškas patyrimas“, – sakė G. Kumpikas.

 

Na, o filmą žiūrėjusiems – dar vienas patvirtinimas, jog kiekvienas žmogus yra savita istorija ir tos istorijos dalelė. Ypač – jeigu jam teko gyventi didžiųjų istorijos lūžių metais. Prabilęs į naująją kartą literatūros ar kino kalba kiekvienas iš mūsų senolių galėtų tapti reikšmingu savo laikmečio liudininku.

 

Galbūt išeivijoje gyvenantys lietuviai tą suvokia itin aštriai, todėl ir turime nemažai biografinio ir autobiografinio turinio knygų.

 

Prasideda tokio pobūdžio filmų era?

Galbūt. Prarastoji, pokario išeivijos ir tremties karta turi teisę sugrįžti.

 

Nuotraukoje: Balandį 42–ajame tarptautiniame Hiūstono dokumentinių filmų festivalyje „WorldFest“ G. Kumpikas filmas „Sparnams prisiminti“ buvo apdovanotas aukščiausiu – platininiu prizu „Biografijų ir autobiografijų“ kategorijoje