Janina Survilaitė. Laisvės kovotojas Viktoras Petkus

Autorius: Data: 2014-11-15, 12:04 Spausdinti

Taip nulėmė likimas, kad kai kurių įžymių raseiniškių vardai mano gyvenimo keliuose vis dėsningai kelis kartus pasikartodavo.

Prisimenu buvau dar jaunutė Raseinių vidurinės moksleivė, kai 1953-iaisias paleistas iš kalėjimo būsimas žymus Lietuvos politinis veikėjas, disidentas, Lietuvos Helsinkio grupės narys Viktoras Petkus kurį laiką zakristijonavo Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, o mes, kelios bailios tikinčios mergaitės: Danutė ir Marytė Keparutytės, Elenutė Norkevičiūtė, Simonavičiūtė, Šliburytė ir kt. saugodamosi, kad niekas nepamatytų, vakarais eidavome į bažnyčią išklausyti šv. Mišių…

Prie altoriaus vaškines žvakes visada uždegdavo aukštas, stamboko tvirto sudėjimo, visada rimtai susikaupusiu veidu į mus žvelgdamas drąsinančiomis draugiškomis akimis žmogus – Viktoras Petkus. Sužinojome, jog jo svajonė – įstoti į Kunigų seminariją, tačiau už antisovietinę veiklą buvo priverstas nutraukti mokslus Raseinių vidurinėje mokykloje, nes 10 metų buvo nuteistas kalėti Sibiro kalėjime… Todėl jis mums atrodė lyg šventas paminklas: nenugalimas, drąsus, teisingas ir giliai tikintis.

1954-aisiais V. Petkus eksternu išlaikė Raseinių vakarinėje mokykloje brandos egzaminus, tačiau savo svajonės įstoti į Kunigų seminariją lyg dėl parapijos klebono neišduotos rekomendacijos įvykdyti negalėjo…

Mūsų draugiškasis palydovas ir sargas Raseinių bažnyčioje daugiau nepasirodė, nes išvyko į VU studijuoti lietuvių filologijos. Dėl sunkios sąnarių ligos, gautos Sibiro kalėjime, universitete mokslų irgi neužbaigė, ėjo užsidirbti sau duonos įvairiose atsitiktinėse tarnybose: VU Medicinos fakultete kaip širdies ir kraujagyslių laboratorijos prietaisų meistras, kaip Meno draugijos buhalteris ar Šv. Mikalojaus bažnyčios zakristijonas…

Savo patriotine pasipriešinančia sovietiniam režimui veikla vis pavojingai stodavo komunistams skersai kelią, todėl vis areštuojamas, tardomas, kankinamas, teisiamas, tremiamas Sibiran.

1957 metais už studentų organizavimą per Vėlines Rasų kapinėse pagerbti tautos didvyrius buvo nuteistas 8 metams katorgos. O sugrįžęs 1968-aisiais VU Medicinos fakulteto organizuojamoje ekskursijoje Rygoje Brolių kapinėse pasakė režimui nepageidaujamą kalbą, todėl tuojau pat neteko darbo.

1976 metais, kaip vienas reikšmingų Helsinkio Žmogaus teisių kovotojų grupės Lietuvoje narys, organizavo Maskvoje spaudos konferenciją užsienio žurnalistams ir drąsiai pateikė tikruosius Lietuvos kovotojų grupės tikslus. 1978 metais jo bute, Vilniuje, buvo atlikta krata, konfiskuoti svarbūs dokumentai, rašomoji mašinėlė, Viktoras Petkus vėl suimtas ir teisiamas: 3 metai sustiprinto režimo, 7 metai Permės lageryje, 5 metai tremties…

Tokius „daugiaaukščius“ įkalinimus režimas skirdavo ypač svarbiems „nepataisomiems“ laisvės kovotojams.

Viktoro Petkaus tremties laikas Permės lageryje man netikėtai nauju paveikslu nusišvietė paskutiniame XX a. dešimtmetyje, gyvenant jau Šveicarijoje, todėl šiek tiek prie jos ir stabtelėsiu.

Kartą įsikalbėjus su senosios Šveicarijos išeivių kartos emigrantu, ilgamečiu akredituotu „Pasaulio lietuvio“ korespondentu Europai Narcizu Prielaida. Jis manęs paklausė, ar aš pažįstu savo žemietį raseiniškį Viktorą Petkų. Aš prisipažinau, jog ne tik pažįstu, bet esu jo didvyriškų kovų prieš sovietinį režimą gerbėja ir brangintoja, o p. Narcizas ėmė pasakoti: „1987 metais Ženevoje Žmogaus teisių komisijos 43-iojoje sesijoje aš turėjau teisę pasisakyti kaip „Pasaulio lietuvio“ korespondentas, tačiau su tuo metu Šveicarijoje gyvenusiu rusų disidentu J. Orlovu slaptai buvome susitarę, kad vietoj manęs į JT tribūną staiga įlips jis, J. Orlovas. Kaip kurį laiką kalėjęs Permės lageryje kartu su V. Petkumi ir su juo susidraugavęs, Orlovas Petkų labai vertino: vadino jį nepalūžtančiu geležiniu antikomunistu, Pabaltijo tautų rusifikavimo, susisiekimo su užsieniu politikos ir religijos varžymo gynėju… „Mano patirtis Permės kalėjime bus gyviausias pavyzdys pasauliui, ką patiria Lietuvos kovotojai už laisvę“, – paaiškino man J. Orlovas…

Orlovas drąsiai įžengė į JT tribūną ir su užsidegimu ėmė pasakoti apie Permės lageryje sutiktą nepaprastą lietuvį Viktorą Petkų, vertą pasaulinio didvyrio, kovotojo prieš sovietinį režimą vardo ir aukšto Laisvojo pasaulio politikų pripažinimo… Kilo sąmyšis. Sovietų delegacija apleido konferencijų salę. Likę kiti sovietinių respublikų atstovai švilpimu ir kojų trypimu trukdė J. Orlovui kalbėti, tačiau kas svarbiausia jau buvo pasakyta…“

Didžiuodamiesi savo bebaimiu kovotoju už laisvę raseiniškiai šiandien gali pasidžiaugti, kad jų kraštietis Viktoras Petkus yra įvertintas pasauliniu mastu: 1992 metais Tarptautinis Kembridžo biografų centras Viktorą Petkų pripažino 1991–1992 metų pasaulio XX amžiaus Žmogumi; įvairios Tarptautinės organizacijos jį net tris kartus nominavo Nobelio premijai gauti; 2007 metais Ukraina jį apdovanojo 1-ojo laipsnio ordinu „Už narsumą“; Estija 2011 metais apdovanojo Marijos žemės Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

Lietuvos Respublika aukštų apdovanojimų irgi nepagailėjo: 1994 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas, 1999 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius; 2000 metais – Lietuvos nepriklausomybės medalis bei 2011 metais – LUR ministerijos Garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Viktoras Petkus spėjo garbingai įrašyti savo vardą ir Nepriklausomos Lietuvos politinėje veikloje: nuo 1989 metų – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininkas;1990–1997 metais Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos valdybos pirmininkas;1994–1997 m. – Vyriausiasis konsultantas vyriausybėje žmogaus ir piliečių teisių klausimais.

Viktoras Petkus leido ir redagavo laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, žurnalą „Tėvynės sargas“, jo knygos tautine-patriotine tema – geriausi lietuviško tautinio dvasinio atspindėjimo pavyzdžiai.

2010 metais Riomerio universiteto biblioteka gavo V. Petkaus paskutinę dovaną prieš mirtį – 5000 jo išsaugotų vertingiausių knygų.

Viktoras Petkus mirė 2012 metais Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.

Apie jį kalba niekada nepasenstantis žurnalisto operatoriaus Vytauto Domaševičiaus 1993 metais sukurtas filmas „Esu toks, koks esu“.

Visi, kurie esame baigę Raseinių Kalno vidurinę mokyklą, nepaprastai apsidžiaugėme sužinoję, jog mūsų mokyklai suteiktas bebaimio kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę Viktoro Petkaus vardas. Esame dėkingi Raseinių miesto vadovams ir visuomenei už teisingą sprendimą ir manome, jog geresnio pavyzdžio raseiniškių jaunajai kartai, kaip Viktoro Petkaus gyvenimas ir veikla tikrai negali ir būti.

Bernardinai.lt, Nuotr. šaltinis – muziejai.lt

Rezistencija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra