Įtikimiausia 1236 m. Šiaulių (Saulės) mūšio vieta – prie Mūšos ir Tautinio santakos (dab. Joniškio raj.)

Autorius: Data: 2016-11-21, 19:57 Spausdinti

Įtikimiausia 1236 m. Šiaulių (Saulės) mūšio vieta – prie Mūšos  ir Tautinio santakos (dab. Joniškio raj.)

 

www.voruta.lt

Lietuvos Sąjūdžio Tarybos ir Lietuvos kultūros fondo prezidiumo vardu – Romas BATŪRA

Nesiklaidindami privalome užbaigti pradėtus memorialo tvarkymo darbus

 

Nuo seno istoriografijoje įvairiose vietose buvo ieškoma 1236 m. Saulės mūšio vietos, bet derinant įvairių šaltinių duomenis apsistota ties Šiauliais, Mūša ir Tautiniu.

Atskirai 13 a. vid. minima „tera Saulen“ („Saulės žemė“) tęsėsi į pietus nuo Mūšos Šiaulių apylinkėse (A. Salys). Vėliau 14 a. vid. „Saulės krašte“ minima Dubysos pilis (Bubių piliakalnis) upės pačiame aukštupyje ir kitos vietovės, nemažas plotas nuo Mūšos iki Dubysos aukštupio ir Šiaulėnų imtinai. Šio ploto centre per šimtmečius susiformavo svarbi tarptautinių kelių sankryža su Šiauliais, čia atsekamais nuo 4-5 amžiaus (žr. toliau).

Pagal vėlesnio 18 a. žemėlapio duomenis (F. Beninghofenas, 1965 m.), brastos ties Tautinio žiotimis žvalgymus (R. B., 1983 m.), konstatuota, kad mūšio įtikimiausia vieta yra Mūšos ir Tautinio santaka. Čia nustatytas ir mūšio lauko memorialinis paminklinis plotas (1992 m.), skirtas pagerbti pasaulinio mąsto nacionalinės garbės pergalę.

Ir šiandien lauko keliukas (svarbaus senojo Berlyno – Rygos kelio atkarpa), Jauniūnuose iš pietvakarių kirtęs Tautinio upelį, toliau eidamas lygiagrečiai Tautinio vagos, kertą Mūšą žemiau Tautinio žiočių. Į vakarus nuo šio senojo kelio, tarp jo ir Tautinio upelio iki 20 a. melioracijos buvę raistas, pelkės (į kurias nugrimzdavusios žolės ieškoti brendančios karvės – pasakojo žmonės). Į pietryčius nuo šio ploto, žvalgant teritoriją paminklo statybai, archeologė B. Salatkienė 1997 m. po žeme aptiko uždurpėjusį ežero pakraštį, storą durpių sluoksnį (tyrimo brėžinys – Ir kėlėsi Lietuva…, Šiauliai, 2013, p. 38 – H. Smilgys. Saulės mūšio įamžinimo epopėja). Taigi kadaise senasis kelias, Jauniūnuose kirtęs Tautinį, ėjo apie vieną km ilgio uždaru plotu, tarp upelio, ežero ir pelkių, iki pelkėtos Mūšos brastos (grindos, tilto). Į visą tai neatkreiptas dėmesys naujai bandant spręsti mūšio vietos klausimą.

 

Šis pakelės plotas palei Tautinį ir kitus minėtus vandenis, pelkes pilnai galėjo būti panaudotas Kalavijuočių ordino sutriuškinimui jį aklinai užsiaučiant, tarp vandenų ir pelkių pastojant kelią užtvaromis prie Mūšos brastos, o galimo priešo atsitaukimo atveju – prie Tautinio upelio. Šiame plote rasti ir senovės ginklai (kirvis, ietis).

Kiek šiandien suvokiama, ši vieta labiausiai tiko mūšiui, priešų užblokavimui ties brasta per Mūšą.

 

Mūšio vietos klausimą šiandien vienok bandoma sieti su Šiaulių žemės centro problema, centru norint laikyti Šiaulėnus, nuo jų bandoma matuoti ir naujai ieškomą mūšio vietą. Pastaruoju metu būtent Kudinų piliakalnyje, Šiaulės kalne prie Šiaulėnų bandoma lokalizuoti šaltiniuose minimos Saulė žemės centrą. Teigiama, kad Kudinų piliakalnis aukštesnis ir didesnės aikštelės nei Šiaulių – Salduvės. Tačiau tai ne esminis dalykas.

Kudinų Šiaulės kalno aikštelės pakraščio pylimai neaukšti (vos vienas metras ir tai tik iš dviejų pusių), o gynybinės aikštelės vidurys iškilęs (virš piliakalnio šlaito Vakarų krašto – 3,3 m., o virš šiaurės rytų krašto – 6 m.), tai modernesnės ginkluotės epochoje jau būtų pavojinga patiems gynėjams. Tai rodytų Šiaulės kalno greičiau apeiginę, ne gynybinę paskirtį. O tai patvirtinų pasakojimas, kad ant Šiaulės kalno buvusi Perkūno bažnyčia, perkūnvietė, senovės papročiu buvo kūrenama ugnis (B. Buračas. Pasakojimai…, 1996, p. 177-178).

Kitaip yra Šiaulių – Salduvės piliakalnyje kur pylimas geriau dengia aikštelę, bet svarbiausia – pilies kalnas stipriai įtvirtintas – papėdėse iškastas 10-30m. pločio, iki 4 m. gylio griovys, prieš jį supiltas galingas 185 m. ilgio, 3 m. aukščio gynybinis pylimas.

Taigi papėdė, prieigos prie pilies buvo gerai ginamos. Tokie galingi įtvirtinimai liudija, kad piliakalnis buvo naudojamas gynybai 11 – 14 amžiuje bei anksčiau ir ji nuolat tobulinama (Lietuvos piliakalniai, Atlasas, II t., 2004, p. 454; A. Šapaitė, Šiauliai).

Kudinų piliakalnis kartais datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia, o Šiaulių – Salduvės I tūkst. – 14 a., tai yra egzistavęs ir 13 amžiuje.

Šiaulių apylinkių centru jau 4 – 5 a. galėjo tapti Salduvės kalvos pilis (A. Tautavičius). Pagrindinė senovės gyvenvietė Šiauliuose buvo, kaip atrodo, šalia Salduvės, ji vadinosi Šiauliais (buvo išlikęs ir pirminis kaimelis), greta Lepšių kapinynas (radiniai gal nuo 6, 8 – 10 a.). Dab. miesto centre senos gyvenvietės liekanos pastebėtos ties Varpo ir Gluosnių gatvėmis (7 – 15 a. senkapiai), Vilniaus ir Kudirkos gatvių sankryža (siekia 6 a.), o taip pat pietinėje miesto dalyje (Lazdynų g., 8 – 13 a. kapai), miesto šiaurės vakarų dalyje, Vaisių g. (4 – 5 a.), pietiniame miesto pakraštyje 5 – 8 a. kapinynas ir dvi gyvenvietės Lieporiuose (4 – 8 a. bei kt.), išsidėsčiusios dabartiniuose didžiuosiuose Šiauliuose.

Taigi Šiauliai stambi, sena gyvenvietė su pilimi, besivysčiusi šalia svarbios strateginės tarptautinės kelių sankryžos: Dauguvos žiotys – Ryga – Žiemgala – Šiauliai – Kryžkalnis – Tilžė – Tvankstė (Karaliaučius) – Pavislys, o iš rytų – baltiškų žemių gilumos, gal Padnieprio – Vilniaus – Kauno –Upytės, link Klaipėdos, Šventosios pajūrio. Šiandien naujai ir dar ryškiau tai atspindi Šiaulių Zuoknių oro uostas piečiau Salduvės ir Lepšių.

Tokios strateginės svarbos apgyvendinimo mąsto nepastebime ties Šiaulėnais – Kudinais, kurių papilės gyvenvietė 2,5 ha. Taigi Šiaulių – Saulės žemės bei regiono centras nuo seno buvo strateginę reikšmę įgyją Šiauliai.

Kai 1236 m. Kalavijuočių ordinas įsiveržė į Lietuvą, į Šiaulių žemę „…pradėjo plėšti ir deginti pasidalinę“ (Eil. L. K., 1902 – 1903 eil.), niokodamas pagal žinomą savo kariavimo būdą iš pagrindinės stovyklos, tikėtiniausia Šiauliuose (dab. miesto centre). Pulta ir niokota greičiausiai įvairiomis kryptimis, jų tarpe galėjo ir į pietryčius. Tuomet kažkuris priešo dalinys galėjo atsidurti piečiau dabartinio Radviliškio, šalia Beržės ir ties Ilguočiais palikti pėdsakus (2016 m. dirvoje rasti du kirvukai – jei paaiškės, kad jie atitinka laikmetį). Sieti šių galimų įvykių prie Beržės su pagrindiniu 1236 m. mūšiu kaip matėme, nebūtų pagrindo (plg. Saulės mūšis…//Šiaulių kraštas, 2016 10 12; Ieškoma tikrosios Saulės mūšio vietos//Lietuvos žinios, 2016 10 17 – 18; A. Tamošiūnas. Saulės mūšis 780 – Šiaulėnų versija// Radviliškio kraštas. 2016m. Nr 1 (24), p. 20-24). Susibūręs Šiaulių stovyklavietėje priešas patraukė namo.

Nuo Šiaulių į šiaurę kelias ėjo per pelkes, liūnus, supančius Šiaurinę Šiaulių dalį, Talšos (Telkšos) paežeres ir prie Mūšos, prie išėjimo iš Šiaulių žemės priešui buvo užkirstas kelias, jis sutriuškintas (plačiau R. Batūra. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės mūšyje) 1236 metais. Š., 2005 – šaltiniai, istoriografija, problemos, 2 Vokiečių ordinų agresijos frontai).

Saulės – Šiaulių mūšio laukas, įrašytas į Respublikos istorijos paminklų Sąrašą, 1992 m. sudarytas paminklinės teritorijos planas. Pradėta memorialo statyba. Vėl keliamas abejones, trikdančius samprotavimus dar kartą aptarėme.

Nemažai sugaišus būtina atgaivinti per nesusipratimą nutrauktus Šiaulių (Saulės) pergalės memorialo darbus prie senojo kelio į Livoniją, prie Mūšos ir Tautinio santakos, Jauniūnuose (Joniškio raj.). Šiuo memorialu pagerbtume ir valstybės atkūrimo šimtmetį.

Šiame atminimo lauke nuo 20 a. devinto deš. pabaigos rengiami istorinės rugsėjo 22 dienos minėjimai, skamba lietuvių ir latvių giesmės, broliškos tautos pagerbia protėvių Laisvės kovų atminimą, semiasi moralinių jėgų. Tokia šios vietos paskirtis.

Istorija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra