Irena Petraitienė. Kun. Jonas Kipas SJ: žingsniai Lietuvoje

Autorius: Data: 2014-09-11, 07:22 Spausdinti

Irena Petraitienė. Kun. Jonas Kipas SJ: žingsniai Lietuvoje

Sukanka 130 m., kai 1884 m. Raesfelde,Vestfalijos žemėje gimė vokiečių jėzuitas Jonas Kipas (Johan Gerard Kipp), nuo 1923 iki 1941 m. dirbęs Lietuvoje, pirmas 1923 m. Kaune įsikūrusių jėzuitų namų vyresnysis,1930–1936m. provincijolas, prieš 90 m. (1924) Kaune įsteigtos jėzuitų gimnazijos kūrėjas.

Generolas: „ Naujoji dirva“

Aštuoniolikmetis Johanas Gerardas, nuo mažens žavėjęsis tėvo broliu misionieriumi kun. Kipu, 1903 m. įstojo į Jėzaus draugiją. Prabėgus penkeriems metams, Valkenburgo jėzuitų noviciate studijuojant filosofiją, 1908 m. išsipildė jo svajonė – misijos Indijoje. Ketverius metus mokytojaujant Bombėjaus jėzuitų kolegijoje, susiformavę jėzuitiškosios pedagogikos įgūdžiai, galima sakyti, padėjo pagrindus tolesnei t. Kipo veiklai. Po dvejų teologijos studijų metų Olandijoje1914 m. rugpjūčio 4 d. kunigu įšventintas J. Kipas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas. Jis, Rytų fronto 80-osios divizijos kapelionas, pačią pirmąją į Vilnių atvykimo dieną, aplankęs Aušros Vartų šventovę, čia kasdien aukodavo šv. Mišias. Kun. J. Kipo SJ uoli tarnyba bei karitatyvinė veikla Ašmenoje, paskui Svyro ir Naručio ežero pakrantėje buvo įvertinta Maltos ordino krūtinės kryžiumi, taip pat ir vokiečių geležiniu pirmosios ir antrosios ir klasės kryžiais.

1919-aisiais – pokarinės sumaišties, vertybių perkainojimo metais, siekiant religinio ir visuomeninio gyvenimo atsinaujinimo formų, buvo ieškoma naujo tipo dvasinių lyderių. Nenuostabu, kad žvilgsnis krypo į Olandijoje teologijos studijas tęsiantį t. J. Kipą. Paskirtas į Esseną, jis pradėjo organizuoti katalikų moksleivių sąjungą „Neudeutschland“.Į pastoracijos gelmes buvo nerta, neskaičiuojant jėgų ir laiko. Tik per vienus metus pavyko suburti apie 800 moksleivių, kuriuos t. Kipas skatino apaštalauti gerų darbų pavyzdžiais, organizuodamas „Marijos sambūrį“ vedė dvasinio tobulumo keliu.


">
Jėzuitų gimnazijos mokiniai ant vienuolyno stogo. Kauno arkiv. muziejaus nuotrauka

Į Exateną išvykus neilgam – vienuoliui jėzuitui privalomam terciatui, matyt, tikėjosi grįžti prie širdžiai mielos jaunimo pastoracijos, tačiau būtent čia pasikeitė jo gyvenimo kryptis. 1922 m. spalio mėnesį Vakarų Vokietijos jėzuitų provincijolas t.Bernardas Bley, vizituodamas terciatą Exatene, papasakojo, jog lietuvio jėzuito t. B. Andruškos iniciatyva, Jėzaus draugijos generolui Vl. Ledochovskiui pritariant, kuriama „Lietuvos misija“. Ši, pasak generolo, „naujoji dirva“, kurioje turėtų augti naujos provincijos daigai, laikinai pavesta Vakarų Vokietijos provincijolo jurisdikcijai. Terciato tėvų seniūnas t. Kipas, jausdamas pareigą tęsti pokalbį, pasiteiravo, ar provincijolas buvęs Lietuvoje. „Mielas tėve Kipai, jūs buvote Lietuvoje anksčiau už mane (karo metais).“ Žinodami gandus apie t. Kipo paskyrimą į Kauną vyresniuoju ir išgirdę pakylėtą provincijolo retoriką, tėvai prapliupo juokais, o jis, supratęs diplomatinį atsakymą, neužmigo visą naktį ir, „anos dienos išgyvenimus“ išliejo dienoraščio puslapiuose: „Sugrįžęs iš Indijos, aš taip džiaugiaus, kad, pirma kaip divizijos kapelionas, o paskui kaip mokinių katalikų sąjungos „Neudeutschland“ dvasios vadas, galėjau kalbėti ir sakyti pamokslus vokiškai. Bet dabar vėl reikės kalbėti svetima kalba, be to, man visiškai nepažįstama ir sunkiai apvaldoma; ir taip per visą savo gyvenimą! Be to, reikės atsisakyti pamėgto darbo su „Neudeutschland“. Tai buvo daugiau negu per daug…“

Gavęs oficialų paskyrimą, t. Kipas 1923 m. liepos 20 d. atvyko į Kauną ir nuo tos dienos savo dienoraštyje pradėjo kruopščiai fiksuoti įvykius, susitikimus, permainas. Apsistojo atvirame apgriautos jėzuitų bažnyčios bokšte. „Paskui aplankiau prel. Dambrauską ir vyskupą Skvirecką. Sugrįžęs į bokštą, radau jį tuščią. Vietoj jo seselės širdietės man paruošė didelį kambarį.“ Liepos 21d.: „Aplankiau prof. Eretą, kuris mane labai mielai priėmė. Nuo karo nukentėjusią bažnyčią apžiūrėjau su jo nurodytu architektu.“ Dar po kelių dienų vizitas Seimo pirmininkui prel. J. Staugaičiui (vėliau vyskupas) ir popiežiaus delegatui A.Cechini SJ: „Delegatas priėmė maloniai, bet nepadrąsino ateičiai.“

Vis dėlto reikalus rikiuodama srauni dabartis – bažnyčios remontas – vedė pirmyn.Liepos 31d. t. Kipas rašė: „Paruoštas man kambarys kitoje namo pusėje. Taigi, po 150 metų pirmasis jėzuitas vėl mūsų senoje kolegijoje. Švęsdamas Šv. Ignaco šventę, kartu su šoferiu iškroviau pirmuosius 4 tūkst. padovanotu akmenų.“ Žemės ūkio ministras kun.M. Krupavičius rado galimybę bažnyčios remontui nemokamai skirti 200 kubinių metrų medienos.Geras ženklas buvo pirmojo geradario kun.J. Lisauskio asmeninė 100 litų auka. Netrukus atskriejo kita džiugi žinia – provincijolas t. Bley siunčia 10 tūkst. dolerių.

Rugpjūčio 9-oji – įsimintina vizito pas Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių diena. Audiencijai ruošdamasis t. Kipas su jam būdingu kruopštumu parengė 20 dienų jo buvimo Kaune „ataskaitą“. Ganytojas, kuriam laiminant ir pritariant jėzuitai grįžo Lietuvon, matyt, irgi laukė šios pažinties. Ramia, bet gilia vaga tekėjusi kalba ėmė ateities kryptį: vyskupas sakė, jog bažnyčia, kolegija turėtų vėl būti jėzuitų nuosavybė. Rytojui atėjus, vyskupas Karevičius, aplankęs t. Kipą, įteikė 100 dolerių auką, o vakare atsiuntė daug vertingų knygų ir lovą su savo inicialais. Iškalbingas ir džiuginantis faktas, kaip ir prel. A. Dambrauskui-Jakštui pakvietus, jų pasivaikščiojimas Santakos slėnyje. Pabraidžiojus po jėzuitų praeities Lietuvoje pievas, prelatas jautė pareigą t. Kipui prisipažinti, jog iš pradžių buvo skeptiškas generolo t. Ledochovskio ir jo pasiuntinių atžvilgiu, tačiau dabar ledai tirpste tirpsta.(Prel. Dambrauskas iki gyvenimo pabaigos liko dideliu tėvų jėzuitų draugu.) Panašiai kalbėjo ir prel. K. Olšauskas, manęs, kad jėzuitai, kol ordinui vadovauja lenkas, neturėtų kelti kojos į Lietuvą, bet suprato, kad lenkinimo pavojus jau praėjęs. Atsisveikindamas jis netgi pasiūlė jėzuitams steigti mokytojų seminariją Kaune. Apsilankęs prof. kun. Pr. Būčys, MIC iš visos širdies linkėjo kuo greičiausiai steigti gimnaziją ir bendrabutį. „Esame dėkingi savo tautiečiui t. Andruškai, sugrįžusiam į tėvynę nešti šviesos. Ypatingai dėkingi esame t. Kipui, kuris savo aukštu išsilavinimu, gabumais ir gyvenimo patyrimu nori aukotis mūsų krašto labui“, – rašyta laikraščio „Laisvė“ straipsnyje „Tėvai jėzuitai Kaune“, kas taip pat buvo reikšmingas pasitikėjimo liudijimas.

Lietuvoje nuo pirmų atvykimo dienų t. Johano vardas buvo sulietuvintas.Kreipinys „Tėve Jonai“ tik labiau skatino „apvaldyti svetimą kalbą.“ Uoliai mokydamasis padarė tokią gerą pažangą, kad lapkričio 18 d. Švč. Jėzaus širdies kongregacijos vienuolėms konferenciją galėjo pravesti lietuviškai. 1923 m. vėlyvą rudenį su t. Kipu lietuviškai kalbėjęsis prof. St. Šalkauskis vėliau „Židinyje“ rašė:„ Atviras veidas, šviesūs, kiek žilstelėję plaukai, melsvos akys, darė kažkokio skaidrumo įspūdį.“

Vizitatorius: „Laimėjote Lietuvą“

Keturiasdešimtaisiais savo gyvenimo metais –1924-ųjų sausio 6-ąją Kaune, Vatikano vizitatoriaus A. Cechini SJ koplyčioje, t. Jonas Kipas davė iškilmingus (paskutinius) amžinuosius Jėzuitų ordino įžadus. Aplankęs Anykščius, Panevėžį ir Šiaulius, kur seselėms skaitė konferencijas ir klausė išpažinčių, vasario 11 dieną perėmė senąją tėvų jėzuitų nuosavybę ir kartu su bažnyčios rektoriumi t. B. Andruška ėmėsi organizuoti sunkius remonto darbus. Gegužės 11-oji – šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios konsekravimo diena – visiems buvo laukta ir neįkainuojama dovana. Vyskupo Pr. Karevičiaus atliekamos šventinimo apeigos tarsi padėjo tašką lygiai prieš 100 metų vykusiai Kauno jėzuitų namų dramai:1824 m. bažnyčia buvo paversta cerkve, paskui „vasaros soboru“, jėzuitų mokykla uždaryta, o jos rūmuose apsigyveno stačiatikių dvasininkai, Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčioje buvo belaisvių stovykla.


">
Pedagogų taryba; viduryje – t. Kipas, jam iš dešinės – t. J. Paukštys, pirmas iš dešinės – t. B. Andruška, 1934 m. Nuotrauka iš albumo „Kauno jėzuitų gimnazija“, 1934 m.

„Ypač gražiai atrodė didysis altorius. Iš nukryžiuoto Išganytojo tryško spinduliai ir tarsi rodė kančios prasmę, – rašyta t. Kipo dienoraštyje, – nuo ryto iki vakaro beveik be pertraukos žmonės lankė mūsų bažnyčią…“ Panašiai atsivėrė ir t.Kipo viešosios katalikiškos veiklos vartai. Visus privertė suklusti Sekminių pirmą dieną Seimo pirmininko prel. J. Staugaičio kvietimu Aukštosios Panemunės bažnyčioje per atlaidus lietuviškai jo pasakytas pamokslas.„Šiandien jūs laimėjote Lietuvą“, – katalikų kongreso dalyviams karštai plojant, sveikindamas tarė vizitatorius A.Cechini SJ. Paskaita sužavėtas prof. Grinius diskusijų metu pareiškė, jog tėvams jėzuitams reikėtų perleisti „Saulės“ draugijos namus, nes jie parodė, ką per vienus metus gali padaryti. Kitas dalyvis taip pasakė: „Aš norėčiau vadinti t. Kipą savo tautiečiu, nes jis kalbėjo apie Lietuvą, kaip savo tėvynę.“

1924 m. rugsėjo 28 d. švietimo ministras Leonas Bistras išleido įsakymą Nr. 75: „Jėzaus Draugijai Lietuvoje leista steigti Kaune aukštesniąją mokyklą berniukams, atidarant šiais mokslo metais 1-ąją klasę ir toliau kas metai sekančią iš eilės klasę. T. Jonui Kipui leista mokytojauti joje nuo š. m. rugsėjo 17 d. Laikinai, ligi bus pristatytas tinkamas direktoriaus pareigoms eiti kandidatas – Lietuvos pilietis, tėvui Kipui leista rūpintis mokyklos reikalais.“ T.Kipas tikybą dėstė visose klasėse, taip pat ir mergaičių mokytojų seminarijoje. Jaunieji jėzuitai klierikai – Pr. Aukštikalnis, bendrabučio vedėjas, buvo aritmetikos ir gamtos mokytojas, A. Bistras mokė vokiečių ir prancūzų kalbos, A. Mešlis rūpinosi mokinių drausme ir dėstė lotynų kalbą, aritmetiką ir istoriją trečioje klasėje, J. Paukštys,1925 m. oficialus gimnazijos direktorius, buvo lietuvių kalbos ir geografijos mokytojas. Lietuvos universitete germanistikos seminarą vedęs prof. J. Eretas, su savo studentais lankydamasis gimnazijoje ir sužavėtas per trumpą laiką pasiektais rezultatais, jais pasidžiaugė viešai spaudoje. 1925 m. pradžioje Jėzaus draugijos generolas t. V. Ledochovskis, pripažindamas pasiektus rezultatus, jėzuitų gimnazijai suteikė „Pradėtosios kolegijos“ titulą, o t. Kipui vicerektoriaus rangą, pageidaudamas, kad šalia gimnazijos būtų atidarytas ir bendrabutis.

Senosios jėzuitų kolegijos rytinis ir vakarinis sparnas turėjo po du aukštus. Norint įsteigti visą gimnaziją ir atidaryti bendrabutį, reikėjo pastatyti dar porą aukštų, bet pirmiausia reikėjo pradėti lėšų ieškojimo kampaniją. Ne viskas išsyk klojosi lygiai.Net gimnazijos tėvų komiteto pirmininkė Sofija Smetonienė negalėjo pradžiuginti gera žinia dėl valstybės banko paskolos: valdytojas kun. Vladas Jurgutis svetimtaučiais nepasitiki. Paguoda buvo vysk. Pr. Karevičiaus kitos dienos apsilankymas: padovanojo auksinių pinigų ir vyskupo grandinę. Ganytojo patarimo viską parduoti labai nenorėjęs vykdyti… Birželio pradžioje atėjo kita gera naujiena: t. generolas pranešė, kad Vatikanas kolegijai plėsti ir tinkamai įrengti paskyręs 500 tūkst.lirų. Netrukus t. Kipo dienoraštyje atsirado kitas džiugus įrašas: „Gauta vysk. Skvirecko 10 tūkst. litų paskola, bus galima atsiskaityti su darbininkais.“ Birželio 18 d. kartu su prof. Vl. Šikarskiu t. Kipą aplankę Antanas ir Sofija Smetonos pajuokavo, kad jie pas tėvus jėzuitus ketvirtame aukšte labai mielai apsigyventų. Siųsdamas savo sūnų Julių į jėzuitų gimnaziją, A. Smetona parodė, kur krypsta jo simpatijos ir kad jis nesibijo svetimtaučių.

Lapkričio 15-ąją, švenčiant gimnazijos globėjo jėzuito šv. Stanislovo Kostkos šventę, vyskupas Pr. Karevičius pašventino naują gimnazijos pastatą. Nuoširdų sveikinimo žodį tarė švietimo ministras K. Jokantas, prel. Faidutti, prof. kun.Pr.Būčys, prel. P.Januševičius ir prel. A. Dambrauskas. Mokinių tėvų vardu padėkos žodį tarė pulk.V. Grigaliūnas-Glovackis. Priešingos nuomonės apie jėzuitų auklėjimo įstaigą buvo socialdemokratų „Lietuvos žinios“, lapkričio 22 d. smarkiai puolusios jėzuitų gimnaziją ir jos vadovybę.

A. Smetona: „Mums tokie žmonės reikalingi“

„Atviras t. Kipo veidas atspindėjo jo dvasios atvirumą, jo akiračio platumą, jo proto imlumą ir retą sugebėjimą giliai įsijausti į įvairių žmonių problemas.“ Šitaip apie t. Jonu Lietuvoje vadintą t. Kipą rašė jį pažinojęs ir jėzuitų veiklos istoriją analizavęs t. Bronius Krištanavičius. Šiuos jo asmens bruožus turbūt įžvelgė ir į Kauną atvykęs apaštalinis vizitatorius arkivyskupas Jurgis Matulaitis (palaimintasis), pas t.Kipą ateidavęs aptarti aktualių Bažnyčios ir vyriausybės santykių klausimų, ypač, kai 1926 m. birželio 15d. prie valstybės vairo stojo kairiųjų vyriausybė. Su A. Smetona, lankantis jo šeimoje, t. Kipas kalbėdavosi apie tai, kad vis didėjantis komunistų įžūlumas nieko gera nežada. Kai su karininkais draugavęs kl. A. Mešlis pranešė, jog komunistai gruodžio vidury ruošiasi suimti A. Smetoną, t. Kipas suskubo jį įspėti, patardamas gruodžio 17-osios naktį nakvoti svetur.(Anksčiau buvo kalbama, kad Smetona nakvojęs pas arkivyskupą Skvirecką.) Po perversmo, pasikeitus vyriausybei ir 1926 m.gruodžio 17 d. A. Smetonai tapus prezidentu, tėvai jėzuitai galėjo lengviau atsikvėpti.

Pažintį ir bičiulystę su prezidentu t. Kipas brangino, dienoraštyje pažymėdamas kiekvieną susitikimą. 1927 m. sausio 11 d. su prezidentu A. Smetona ir naujuoju ministru pirmininku A. Voldemaru turėjo progos aptarinėti ruošiamo konkordato reikalus. Kai vasario pabaigoje vizitacijai į Kauną norėjusiam atvykti provincijolui t. Bley Voldemaro valdžia nedavė vizos, įsikišti teko pačiam prezidentui A. Smetonai, pasakiusiam: „Juos reikia įleisti (į Lietuvą). Jei jie nori pasilikti, tai dar geriau. Mums tokie žmonės reikalingi.“ Patariant nunciatūros sekretoriui prel. Faidutti, tėvai Kipas ir Bley kovo 2 d. nuėję į prezidentūrą A. Smetonai už šiltus žodžius pareiškė nuoširdžią padėką.

1929 m. kovo viduryje jėzuitų bažnyčioje vyko rekolekcijos studentėms. Balandžio 1 d. savo dienoraštyje t. Kipas pažymėjo, kad tą dieną pirmieji jo penitentai buvo prezidento duktė ir jos vyras. To paties mėnesio 18 d. jį pasikvietęs prezidentas A.Smetona: „Taip nusiskundė nuncijum, vyskupais ir krikščionimis demokratais, kad jaučiausi nejaukiai.“ Gegužės 15 d. t. Kipas vėl lankėsi prezidentūroje ir paprašė trijų dalykų: leisti atidaryti gimnazijoje paraleles klases, suteikti seselių širdiečių mokytojų seminarijai pašalpą ir leisti iškeisti Buktininkų ūkį į Pagryžuvį. Kadangi čia pat buvo ir švietimo ministras, prezidentas jį iškvietė iš posėdžio, kad apsispręstų pirmuoju reikalu. Tas prašymas buvo patenkintas.


">
Pirmoji abiturientų laida 1930 m. Sėdi: T. J. Kipas, švietimo ministras K. Šakenis, nuncijus arkiv. R. Bartoloni, prezidentas A. Smetona, S. Smetonienė, prel.K. Šaulys, Kauno burmistras J. Vileišis, prel. A. Dambrauskas ir t. J. Bružikas,1930 m. Nuotrauka iš albumo „Kauno jėzuitų gimnazija“, 1934 m.

Sekminių dieną Smetonų šeima t. Kipą pakvietė į svečius. Pietaujant buvo aptarinėjami gimnazijos reikalai, Bažnyčios ir valstybės santykiai, konkordatas ir nuncijus. Iš savo pusės, rašyta dienoraštyje, prezidentas A. Smetona: „Labai atvirai kalbėjo apie savo planus, sunkenybes su savo žmonėmis, ypač su ministeriu pirmininku Voldemaru, su kuriuo jis greitai persiskyrė.“ Sužinojęs, kad Karaliaučiaus konsulatas trims vokiečiams klierikams neduoda vizų, t. Kipas, vėl, prašydamas pagalbos, kreipėsi į prezidentą. Nutraukęs kabineto posėdį ten pat buvusiam vidaus reikalų ministrui įsakė įleisti atvažiuojančius klierikus.

Vos tik prasidėjus mokslo metams, rugsėjo 10 d. t. Kipas buvo pakviestas į prezidento A. Smetonos dukters Marijos vestuves. Po sutuoktuvių katedroje 7 val. vakaro vaišės prezidentūroje užsitęsė iki paryčių, ir namo grįžti jis galėjo tik 3,30 val. ryto. Tačiau buvo gera proga su ministru pirmininku A. Voldemaru ir švietimo ministru K. Šakeniu aptarti keletą reikalų, ypač planuojamos rusų gimnazijos klausimą, nes ją pavesti buvo numatyta tėvams jėzuitams. Netrukus, rugsėjo pabaigoje, Kauną pasiekė žinia, kad Romoje pasirašytas konkordatas su Šv. Sostu.

Pasibaigus mokinių rekolekcijoms ir pašventinus Šv. Aloyzo bei Šv. Kazimiero paveikslus, spalio mėn. 7-ąją atėjo žinia, kad prezidentas A. Smetona nori dalyvauti sekmadienio pamaldose. Pirmą kartą atvykus prezidentui, t. Kipas jį oficialiai sutiko, trumpai išdėstė kolegijos istoriją, parodė naujuosius paveikslus ir po pamaldų išlydėjo. Už durų laukė didžiulė žmonių minia, prezidentą sveikindama spontanišku „Valio“.

1929 m. rudenį, tautininkų valdžiai pradėjus varžyti privačias mokyklas, neleidžiant nuo mokesčio atleisti karių ir valdininkų vaikus, spalio 8 d. t. Kipas nuėjo pas prezidentą A. Smetoną pasitarti. Prezidentas prižadėjo daryti žingsnį, kad tas potvarkis negaliotų jėzuitų gimnazijai

Smetonos ir Kipo draugystė buvo naudinga visam kraštui, ypač kai 1930 m. pabaigoje santykiai tarp vyriausybės ir Šv. Sosto vėl pablogėjo. T. Kipas nebuvo aklas nei A. Smetonos, nei nuncijaus R. Bartoloni šalininkas ir stengėsi abu nuraminti. Išgyvendamas dėl nemalonios padėties ir norėdamas pagerinti vyriausybės ir Bažnyčios santykius, ryžosi imtis iniciatyvos ir atkreipti prezidento dėmesį į valdžios veiksmus, dėl kurių katalikiškoji visuomenė jautėsi užgauta. 1931 m. sausio 22 d. taip rašė savo atsiminimuose: „Prašiau ir gavau audienciją pas A. Smetoną nuo 5 iki 8 val. Dvi valandas tik klausiau. Paskui plačiai atvėriau savo burną, ypač tada, kai išgirdau apie didelę kvailystę, įdėtą į atsakymą Šv.Tėvui. Daug galėjau pasiekti:įsakymą laikraščiams rašyti diskretiškai; planuojamos civilinės metrikacijos įstatymas atidedamas; užtikrinti Katalikų akciją, pripažinti katalikų draugijas. Pakartotinai jam pareiškiau: dabar Romoje sprendžiama daug. Laikinai atšaukdamas nuncijų, Šv. Tėvas padarė didelę auką, dabar jūs turite parodyti gerą valią.“ Apie audiencijos pas prezidentą atgarsį sausio 26 d. dienoraštyje taip rašyta: „Tėvo Provincijolo laiškas. Džiaugiasi dėl audiencijos pas Smetoną. Vakare pas mane lankėsi kun. Mironas. Po šaltos jo „rezervacijos“ iš pradžių, įvyko labai atviras pokalbis. Man patariant, buvo pakeistos labai aštrios Šv. Sostą liečiančios vietos. Pabaigoje jis pasakė:„Prezidentas neklauso jokio kito patarimo mieliau, kaip jūsų. Pasikalbėjęs su jumis, jis atrodė esąs kitas žmogus.“

Kada pasimatysime? O gal niekuomet daugiau…“

Atgyjančios Lietuvos jėzuitų provincijos dviejų tautų atstovus, pasak t. Br. Krištanavičiaus SJ, siejo tas pats idealas ir gyvenimo būdas, bet konkrečioje darbo dirvoje jie išsiskirdavo ir sudarė spalvingas žmonių grupes. T. J. Kipas buvo visiškai pasinėręs į gimnazijos, statybos, finansinius ir visuomeninius rūpesčius. Ir gyveno kaip laikrodis: vis tą pačią valandą keldavosi, laikydavo šv. Mišias, ant stogo kalbėdavo brevijorių, priimdavo žmones, melsdavosi. Su t. B. Andruška jis susitikdavo dažniausiai sekmadieniais, kai šis ateidavo klausyti išpažinčių ir sakyti pamokslų. Oficialus gimnazijos direktorius kun. J. Bružikas atitrūkdamas dažniausiai vesdavo misijas.

Klierikas J. Paukštys gerai dėstė lietuvių kalbą ir švelnia ranka vesdavo kandidatus į vienuolinį gyvenimą. JAV lietuviai Pr. Aukštikalnis ir jo draugas A. Mešlis buvo vadinami „Frank ir Tony“ įdomia ir simpatiška grupe. K. Fulstas dėstė taip įdomiai, kad mokiniai jį sekdavo tarsi užburti. T. Kipas, reikšdamas didelį pasitikėjimą ir neslopindamas iniciatyvos, pabrėždavo klierikų autoritetą ir mielai pripažindavo jų pasiektus rezultatus. Didžiausią problemą kėlė Kaune kartu gyvenę kandidatai į kunigus ir brolius. Fizinio darbo jiems buvo per daug, o poilsis per trumpas. Valgis geras ir patalpos švarios, bet jokio kontakto nei su t. Kipu, nei t. Fengeriu nebuvo. Tą išsyk pastebėjo 1927 m. į Kauną atvykęs t. J. Venckus. Kai dėl įvairių priežasčių didelis kandidatų procentas pradėjo išstoti iš naujokyno, t. Kipas nusprendė geriau juos išsijoti Kaune ir pratęsė kandidatūros laiką.Tas jo potvarkis atsiliepė neigiamai, nes kandidatai pasijuto išnaudojami, mažai turėdami vilties kada nors tapti vienuoliais. Apžvelgdamas jėzuitų veiklą Nepriklausomoje Lietuvoje Br. Krištanavičiaus SJ rašė: „Turbūt pasiliks amžina mįslė, kad t. Kipas, stengdamasis atgaivinti Lietuvos provinciją, nematė kandidatų problemos. Mokykla ir mokiniais jis rūpinosi labai, o kandidatus į brolius nuo 1927 m. pradžios jis beveik visiškai apleido.“ Tačiau daugelį kandidatų ugdymo problemų išsprendė 1929 m. Pagryžuvyje atidarytas naujokynas.

1930 m. vasario 20 d. į Kauną atvykęs provincijolas t. Bley pareiškė, jog svarbiausias rūpestis ne vasarnamio Kulautuvoje statyba ar Gelperno sklypo pirkimas, bet Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrimas. T. Kipas manė, kad apie tai reikėtų informuoti valstybės prezidentą.Tada A. Smetona susimąstė ir tarė: „Gimnazijos pažanga yra t. Kipo nuopelnas. Bijau, kad, įsteigus savarankišką provinciją, vokiečiai galėtų mus apleisti. Be jų mes negalime apsieiti.“ Tačiau t. Bley prezidentui užtikrino tolesnę Rytų Vokietijos provincijos pagalbą Lietuvai. Nors Lietuvos jėzuitų provincija oficialiai buvo įsteigta 1930 m. kovo 19 d., tačiau ji nebuvo savarankiška ir pasiliko t. Bley jurisdikcijoje. T. Kipas tapo provincijos vyresniuoju, jo patarėjais generolas paskyrė t. B. Andrušką, t. P. Boegnerį, t. A. Fengerį ir t. H. Verlingą. 1936 m. kovo mėnesio 25 dieną buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos jėzuitų provincija. Provincijos vyresniuoju (Superior Provincialis) buvo paskirtas t. B. Andruška. Pagal Jėzaus draugijos konstituciją Lietuvos Jėzuitų provincija turėjo tik viceprovincijos rangą. Bet ji buvo nepriklausoma nuo Rytų Vokietijos jėzuitų provincijos ir galėjo tvarkytis savarankiškai. T. Kipas, būdamas gimnazijos direktorius, liko Kauno jėzuitų namų vyresniuoju, kol 1938 m. jį pakeitė t. J. Rietmeisteris.

Kai 1939 m. spalio 10 dieną Lietuva atgavo Vilnių, to paties mėnesio 19 d. Jėzaus draugijos generolas Vilniuje esančius lenkus jėzuitus pavedė Lietuvos jėzuitų provincijolo jurisdikcijai. T. Andruška, priglaudęs keletą pabėgusių jėzuitų Kaune ir Bajėnuose, pradėjo nuoširdžiai rūpintis ir vilniškiais, šį veiklos barą paskyręs t. Kipui, kuris, rūpinęsis studentų ir akademikų sielovada, Vilniuje turėjo daug pažįstamų. 1940 m. sausio viduryje t. Kipas, gavęs Vilniaus arkivyskupo R.Jalbžykosvkio pritarimą, iš vyskupo rūmų nuėjo pas kun. Kristupą Čibirą, kuris jį informavo apie nepaprastai painią vilniškių padėtį. Vasario 11 d. vėl aplankė Vilnių ir kun. Alfonsą Lipniūną, kuris jam pranešė, kad arkivyskupas jau paskyręs vieną koplyčią studentų pastoracijai ir rekolekcijoms. Kitą dieną t. Kipas studentams skaitė paskaitą. Sugrįžęs į Kauną, dirbo gimnazijoje ir paprašė konfratrų, kad parūpintų gerą ryšulį sviesto, nes Vilniuje jėzuitams trūksta maisto. Vasario 18 d. jis vėl išvyko į Vilnių, įteikė kauniškių dovaną lenkams jėzuitams, o vakare skaitė paskaitą studentams. Kovo 4 d. Kipas aplankė Vilniaus įgulos karo kapelioną ir susitarė su juo vesti karininkams ir kareiviams rekolekcijas. Kadangi tuo pat laiku jis turėjo vesti rekolekcijas ir studentams bei akademikams, buvo sutarta, jog kai kurios konferencijos studentams ir kariams bus bendros.Tą dvasinį atsinaujinimą užbaigė Šv. Kazimiero bažnyčioje.

Balandžio 24 d. į Kauną atvyko naujas nuncijus arkivyskupas Aloyzas Centoza. Stotyje jį sutiko jėzuitų gimnazijos vadovybė ir mokiniai. Balandžio 26 d. t. Kipas, lankydamasis Vilniuje, karo metais pamėgtoje Aušros Vartų koplyčioje studentams aukojo šv. Mišias. Gegužės 2 d. jis viešėjo pas nuncijų ir ilgai kartu aptarinėjo Vilniaus padėtį. Kadangi lietuviai piktinosi, kad arkivyskupas pakeitė lotynišką Aušros Vartų įrašą „Salve Regina, Mater Misericordiae“ lenkišku, nuncijus darė žygius, kad senas įrašas būtų grąžintas.

Gegužės 4 d. švietimo ministras K. Jokantas pakvietė t. Kipą aptarti Vilniuje steigtinos lietuvių jėzuitų gimnazijos klausimą. Buvo pageidaujama, kad tuose pačiuose Šv. Kazimiero kolegijos rūmuose būtų įsteigta ir lietuvių jėzuitų gimnazija. Tam planui pritarė ir t. Andruška. Gegužės 31 d.t. Kipas rašė savo dienoraštyje: „Iškilmingos pamaldos inteligenčių sodalicijos „Marijos, visų malonių tarpininkės“ šventės proga. Po to tuojau į Vilnių. Pasikalbėjimas su klebonu kun. K. Čibiru. Vėliau su mūsų kolegijos rektoriumi, kuriam viską pranešiau, taip pat ir ministro pageidavimą atidaryti lietuviškas klases. Apžiūrėjom visą kolegiją, ypač patalpas, reikalingas lietuvių klasėms. Vakare paskutinis susirinkimas prieš atostogas su studentėmis ir keliais studentais. Tai buvo rimtas, net tragiškas posėdis. Mano paskutinieji sakiniai buvo maždaug tokie: „Kada pasimatysime? Kur? Čia ar Kaune? O gal niekuomet daugiau?“ Kai grįžau į kolegiją, rektorius pas mane buvo iki 12 val. Jis prašė manęs gelbėti kolegijai, ką būtų galima išgelbėti. Vilniuje perversmo ženklai.“ Tais žodžiais baigiasi t. Kipo dienoraštis, pradėtas 1922 metais spalio mėnesį.

1940 m. birželio 15 dieną Kauno jėzuitų gimnazija užbaigė savo darbą, direktorius atleistas, o mokiniai išsiskirstė atostogų. 1941 m. pavasarį t. Kipas grižo į Vokietiją ir apsigyveno Berlyne, tačiau jau po dviejų mėnesių slaptosios policijos buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Išleistas iš kalėjimo tų pačių metų liepos mėnesį jis persikėlė į Zehlendorfą, nes St. Clemens rezidencija, kur jis buvo apsigyvenęs anksčiau, valdžios buvo konfiskuota. Po 8 mėnesių t. Kipas vėl turėjo persikelti į naują vietą, šį kartą prie katedros. Čia jis gyveno ir dirbo iki 1945 m.

Kai tų pačių metų gegužės viduryje katedra ir klebonija buvo subombarduotos, t. Kipas rado prieglaudą senoje St. Clemens rezidencijoje. Pasibaigus karui, jėzuitų gimnazijoje dėstė tikybą ir anglų kalbą kartu vesdamas JAV kariuomenės ir civilinių tarnautojų pastoraciją. Nuo 1948 m. jis pradėjo ir studentų pastoracinį darbą. Nuo 1950 m. dėstė tikybą aukštesnėse klasėse Liebrauenschule. Prašomas lietuvių tėvų jėzuitų, jis pabaigė rašyti savo atsiminimus prieš pačias 1958 m. Kalėdas, o Kalėdų trečiąją dieną, gavęs širdies smūgį, mirė. Taigi, galima sakyti, kad t.Jonas Kipas vienokiu ar kitokiu būdu Lietuvai dirbo iki pat savo mirties.

Bernardinai.lt

Katalikų kunigai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra