Pagrindinis puslapis Kultūra Irena Andrukaitienė. Habent sua fata libelli

Irena Andrukaitienė. Habent sua fata libelli

Irena Andrukaitienė. Habent sua fata libelli

Irena Andrukaitienė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, Anykščiai, www.voruta.lt

HABENT  SUA  FATA  LIBELLI

Terencijanas Mauras

KNYGOS  TURI  SAVO  LIKIMUS

2019 m. pabaigoje pasirodė nauja Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vadovės dr. Ingos Liepaitės ir Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktoriaus Antano Verbicko sudaryta ir parengta knyga „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“ („Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“: Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas: šaltinių publikacija. Sudarė ir parengė Inga Liepaitė, Antanas Verbickas. Anykščiai: Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinis muziejus, 2019. 496 p.).

Tai antra šių autorių bendrai parengta knyga, pasirodžiusi praėjus trejiems metams po jų ankstesniojo darbo – mokslinės studijos „Antano Baranausko asmeninė biblioteka,“ skirtos pirmojo memorialinio muziejaus Lietuvoje (Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus Anykščiuose) įkūrimo 1927 metų gegužės 1 dieną datai paminėti, –   pasirodymo 2016 m.

Naujoji knyga – tai didelės apimties ( beveik 500 p.) šaltinių publikacija, per rašytojo, LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputato A. Vienuolio – Žukausko ir tremtinių, politinių kalinių, jų artimųjų epistolinį palikimą bei jį papildančius dokumentinius šaltinius (arešto, kratų orderius, tardymo protokolus ir kt.) atskleidžianti sudėtingą pokario laikotarpį, skausmingus žmonių likimus, Lietuvai išgyvenant precedento neturintį sovietų okupacijos vykdytą tautos naikinimą.

Anykščių kraštui itin svarbaus leidinio sutiktuvės įvyko šių metų vasario 15 d. Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių bibliotekoje, o vasario 20 d. knyga buvo pristatyta Knygų mugėje, vykusioje Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo.“ Tolimesnius knygos pristatymo skaitytojams planus, deja, nutraukė prasidėjęs epidemijos protrūkis ir ji kol kas nepasiekė platesnio skaitytojų rato.

Knyga iki šiol tebėra vertintojų dėmesio paraštėje. Atgarsio kol kas ji sulaukė tik keliose autorei žinomose publikacijose: Romualdos Suslavičienės tęstiniame straipsnyje „Vladas Nasevičius laiškuose rašytojui Antanui Vienuoliui,“ šių metų vasario 28 d. pasirodžiusiame Kaišiadorių rajono laikraštyje/internetiniame dienraštyje „Atspindžiai“ (https://www.etaplius.lt vladas-nasevicius-laiskai-rasytojui-antanui-vienuoliui), Anykščių krašto rašytojo Vygando Račkaičio recenzijoje „Paskelbtas Antano Vienuolio – Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių epistolinis palikimas,“ išspausdintoje laikraštyje „Tremtinys,“ 2020 m. gegužės 8 d., Nr. 17 (1375) ir jo straipsnyje „Ką byloja šaltiniai,“ publikuotame internetiniame portale „Slaptai“ (https://slaptai.lt/vygandas-rackaitis-ka-byloja-saltiniai/) bei Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus kuratoriaus Tautvydo Kontrimavičiaus straipsnyje „Du kilogramai skausmo ir džiaugsmo ašarų (apie A. Vienuolio ir tremtinių susirašinėjimą ir tai liudijančią Muziejaus knygą),“ pasirodžiusiame Anykščių rajono laikraštyje „Anykšta,“ 2020 m. birželio 13, p. 1, 11, 12.

Be to, leidinio sudarytojai I. Liepaitė ir A. Verbickas apie knygos pasirodymą yra priminę internetiniame portale www.15min.lt. Šių metų kovo 8 d. jie publikavo straipsnį „Kodėl Antanas Vienuolis 1957 m. LSSR Aukščiausiojoje Taryboje nepasakė kalbos, raginančios leisti tremtiniams grįžti į Lietuvą“ (https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva) su nuoroda į savo leidinį „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris,“ kad ištaisytų šių metų vasario 8 d. tame pačiame portale Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojos Severijos Subačiūtės straipsnyje „Kaip Antanas Vienuolis 1957 m. LSSR Aukščiausiojoje Taryboje pasakė kalbą, raginančią leisti tremtiniams grįžti į Lietuvą“ paskelbtą visuomenę klaidinančią žinią (https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva).

„Per Tavo laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“ – solidus leidinys. Jis įvardytas kaip šaltinių publikacija, bet turtingas, išsamus pagalbinis tekstas, atveriantis ir išplečiantis epistolinio palikimo turinį bei įvedantis į laiškų istorinį kontekstą peržengia įprastinės publikacijos rėmus ir tampa moksliniu tremtį liudijančių šaltinių tyrimu. Leidinys ne tik pateikia objektyvų tremties laikmečio paveikslą, bet ir atkuria sukrečiančią tų laikų atmosferą, todėl knyga tampa įdomi ne tik tyrinėtojui, bet ir rašytojo A. Vienuolio biografija ar tremties istorija besidominčiam skaitytojui. Knygoje sukurta puiki leidinio akademinio lygmens ir jo turinio emocinės paveikos skaitytojui dermė.

Leidinio pavadinimu sudarytojai pasirinko emocionalius žodžius – poetinę metaforą – iš tremtinio, anykštėno poeto Kazio Inčiūros laiško rašytojui, LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatui  A. Vienuoliui, rašyto 1956 m. balandžio 28 d. iš tremties vietos – Tavdinlago. Pavadinimas – „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“ – tampa įvadu ne tik į pagrindinę knygos temą, bet ir nuoroda į emocinį jos pateikimą.

Įžanginiame knygos straipsnyje autoriai, pristatydami tyrinėjimo objektą – tremtinių, politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinį palikimą – įvardija ir vieną iš šio leidinio tikslų: atskleisti mažai žinomą, iki šiol beveik netyrinėtą, bet labai reikšmingą rašytojo A. Vienuolio, kaip LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputato, veiklą padedant tremtiniams ir politiniams kaliniams grįžti į tėvynę iš tremties ir įkalinimo vietų bei – kas buvo utopiška, politiškai pavojinga, ir savotiškai donkichotiška  – siekiant parlamentinėmis priemonėmis spręsti sovietų valdžios įvykdytos deportacijos padarinius. Straipsnyje aptariama ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijai parengtos, bet nepasakytos A. Vienuolio kalbos, skirtos tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimui, istorija.

Knygos sudarytojai min4tame straipsnyje glaustai pristato publikuojamo epistolinio palikimo apimtis, jo saugotojus, apibrėžia chronologines skelbiamų laiškų ribas, pristato adresantus, apibūdindami jų buvusią socialinę padėtį bei santykį su rašytoju A. Vienuoliu.

Leidinio rengėjai atkreipia dėmesį į vieną bendrą publikuojamų laiškų bruožą – lietuviškos spaudos poreikį tremtyje. Nepriklausomai nuo adresantų išsilavinimo, raštingumo lygio, laiškuose šalia kitų prašymų A. Vienuolio buvo prašoma atsiųsti ir lietuviškų knygų, spaudos.

Straipsnyje trumpai aptariama leidinio struktūra ir šaltinių publikacijos metodika, atskirai išdėstomos rankraščių perrašo taisykles, pagal kurias buvo transkribuojami rankraštiniai tekstai, nes knyga, parengta pagal akademinio teksto reikalavimus, pirmiausia skiriama plačiam skaitytojų ratui.

Informacijos paiešką šaltinių publikacijoje skaitytojui palengvina kruopščiai sudaryta asmenvardžių rodyklė, kurioje beveik 800 personalijų. Rengėjų dėmesį skaitytojui rodo ir tai, kad leidinyje minimos vietovės (tremties, kalinimo, gyvenamosios ir kt.) pateikiamos dviem variantais – pagal dabartinį bei tuometinį administracinį šalių (Lietuvos, Kazachijos, Rusijos Federacijos) suskirstymą.

Knygą sudaro dvi stambios dalys, kurių pavadinimams paimtos frazės iš A. Vienuolio laiškų, 1949 m. birželio 22 d. ir 1953 m. kovo 26 d. rašytų teisininkui, teisės teoretikui, advokatui, bibliofilui, kolekcininkui, garsiam visuomenės ir kultūros veikėjui, tremtiniui Zigmui Toliušiui. Šių dalių pavadinimai („Kada tik Tamsta atvažiuosi į Anykščius, tada padarysi mums malonumo“ ir „Jei žmonių sielvartas rūktų kaip dūmas, tai per miglas žmogus žmogaus neįžiūrėtų“) parinkti neatsitiktinai. Jie atskleidžia A. Vienuolio emocinį santykį su adresantais (Z. Toliušiu, susirašinėjimas su kuriuo knygos autorių išskirtas į atskirą dalį, bei su kitais – pažįstamais ir nepažįstamais, su giminėmis ir su svetimais žmonėmis, su mylimu sūnumi Stasiuku – trisdešimt vienu antrosios dalies adresantu) ir pratęsia knygos pavadinimo liniją, pabrėždami A. Vienuoliui būdingą aukštaitišką emocingumą, jautrumą ir leidinio temos skaudumą.

Publikacijos rengėjams pavyko įvairių Lietuvos atminties institucijų – Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus – fonduose bei privataus asmens archyve surasti trisdešimt keturių adresantų (neskaičiuojant A. Vienuolio – Žukausko) 175 epistolinio palikimo egzempliorius: laiškus, atvirlaiškius, telegramas, sveikinimus ir kt.

Šios paieškos pareikalavo daug pastangų, nes pasitaikė atvejų, kai laiškų lakštai ir jų priedai (fotografijos, sveikinimai) buvo saugomi skirtingose atminties institucijose, todėl reikėjo didelės atidos juos susiejant, sugrąžinant į buvusį kontekstą.

Iš kai kurių adresantų A. Vienuolis gavo tik po vieną ar keletą laiškų, su kitais vyko intensyvi korespondencija. Iš tų, su kuriais nuo tarpukario Lietuvos laikų buvo bendrauta ar kartu dirbta – teisininko Z. Toliušio, poeto K. Inčiūros, žurnalisto Juozo Keliuočio, gydytojo Vlado Mongirdo, valstybininko Vlado Nasevičiaus, finansininko Stasio Paulausko, sūnaus Stasio Žukausko, provizoriaus Juozo Adomėno – gauta nuo dešimties iki septyniolikos laiškų.

Tyrinėto epistolinio palikimo bei jį lydinčių dokumentų chronologinės ribos – 1944 – 1957 m. Šio laikotarpio pradžia (1944-1945) paženklinta asmeniniu rašytojo A. Vienuolio rūpesčiu. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje publikacijos rengėjai rado dešimt A. Vienuolio sūnaus Stasio Žukausko laiškų, tėvui rašytų praėjus trejiems metams po jo arešto 1941 m. birželio 14 d. Rašytojas  dėjo visas pastangas, kad galėtų iš Rusijos kalėjimų išlaisvinti ir susigrąžinti savo sūnų, kuris į Lietuvą buvo atvežtas 1945 m. pradžioje, o paleistas į laisvę 1945 m. viduryje.

Tikėtina, kad skaudi asmeninė patirtis ir sunkūs išgyvenimai rašytojui buvo paskata tapti tremtinių konsulu ir advokatu („Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris,“ p. 14), 1947 m. išrinkus jį LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.  Pagal surastą epistolinį tremtinių, politinių kalinių bei jų artimųjų palikimą, susirašinėjimas su A. Vienuoliu prasidėjo 1949 m., o intensyviausiai vyko 1955-1957 metais, praėjus keleriems metams po diktatoriaus Stalino mirties.

 Rengiant epistolinį palikimą publikavimui, buvo laikomasi profesoriaus Domo Kauno ir Audronės Matijošienės parengtų perrašo taisyklių, pagal kurias buvo transkribuojami rankraštiniai tekstai. Pasak knygos rengėjų, tekstą buvo siekiama pateikti taip, kad jis būtų kuo artimesnis originalui.

Perrašant stengtasi išsaugoti individualios rašybos ypatybes – sakinių sintaksę, leksiką, grafinį teksto išdėstymą, net paliekant skyrybos, rašybos, gramatikos ar žodyno klaidas. Tuo būdu buvo siekiama išlaikyti teksto autentiškumą, perteikti adresantų individualią kalbėseną. Siekiant atspindėti laikmečio dvasią, palikta to meto dokumentuose vartota terminija. Didžioji laiškų dalis skelbiama pirmą kartą. Laiškus papildantys šaltiniai – įvairūs dokumentai – paskelbti faksimilėmis.

Autoriai siekė identifikuoti kiekvieną adresantą, todėl prieš laiškų publikaciją dedama jo biograma. Biogramos parengtos remiantis tremties, baudžiamosios ar operatyvinio stebėjimo bylos medžiaga ir papildytos faktais iš kitų šaltinių: pačių adresantų, kitų tremtinių, rezistencinės kovos dalyvių atsiminimų, rašytojų parengtų biografinių apybraižų, įvairių enciklopedinių žodynų ir kitų informacinių leidinių.

Svarbus biogramos papildymo ar patikslinimo šaltinis buvo tremtinių ir politinių kalinių artimieji. Su kai kuriais buvo bendrauta tiesiogiai, su kitais – elektroninių susirašinėjimų keliu, kai kuriais atvejais – telefonu. Artimųjų paieška buvo nematomas, leidinio rengimo kontekste likęs, bet svarbus darbas, nes, iš vienos pusės – suteikė niekur nefiksuotos informacijos leidinio rengėjams, iš kitos pusės – suteikė naujų žinių artimiesiems apie jiems brangius žmones.

Knygos įžanginį straipsnį ir laiškų publikacijas lydi 756 leidinio sudarytojų su nepaprasta atida parengti išsamūs komentarai. Komentuojami visi laiškuose minimi asmenvardžiai, vietovardžiai, šaltiniai, įvykiai ir kt. Dažnu atveju komentarų apimtis yra kelis kartus didesnė už patį laišką. Komentarai jį atveria skaitytojui, suteikdami galimybę įsigilinti į iš pirmo žvilgsnio  nereikšmingu laikyto laiško tekstą, daro jį informatyvų ir aktualų. Komentarai palengvina korespondavimo konteksto bei laikmečio suvokimą, padeda išlaikyti skaitytojo dėmesį, nes šis leidinys nėra greito skaitymo knyga.

Reikšmingas yra knygos sudarytojų pasirinktas epistolinį palikimą lydinčių dokumentų publikavimas. Jie pateikiami atskirai po vieną lape arba, jei dokumentų formatas yra mažesnis, jie  grupuojami, bet neįterpiami  į tekstą. Toks pateikimas liudija pagarbą dokumentui, kaip artefaktui, suteikia leidiniui išskirtinumo. Pagarbus požiūris į dokumentą  tuo pačiu ugdo ir skaitymo kultūrą.

Leidinio rengėjai kėlė aukštus reikalavimus knygos išvaizdai. Šaltinių publikacijai pasirinktas netradicinis sprendimas, puikiai derinantis tarpusavyje išorinius ir vidinius knygos elementus. Nestandartinis leidinio formatas atitinka solidų akademinį knygos turinį, jo apimtis.

Ypatingas dėmesys skirtas viršeliui – knygos veidui. Negrožinei knygai labai svarbu pavadinimas, todėl neatsitiktinai autoriai pavadinimu pasirenka emocingą citatą (Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris) iš tremtinio K. Inčiūros laiško, kurio faksimilinis fragmentas su šiais žodžiais atkartojamas galiniame viršelyje. Viršelis skamba kaip tekstas. Taip sukuriamas knygos vientisumo pojūtis, jos vidinio teksto ir išorinių elementų dermė.

  Leidinio dizainas apgalvotas iki smulkmenų – nuo skaitytojo akiai nepastebimų knygos grafikos elementų iki jo dėmesiui skirtų detalių. Jų pasirinkimas apgalvotas, knygoje nėra nieko atsitiktinio. Net viršelyje ir antraštiniame lape esantis vokelio ženklas, siejamas su paantrašte (informacija apie publikuojamus šaltinius – laiškus), tapęs   puslapių numeracijos žymekliu, dekoratyviai atkartoja laiško motyvą kaip nuorodą į publikuojamus šaltinius.

Knyga, išsiskirianti iš šiandieninio spaudinių srauto ir nepriekaištinga poligrafija,  parengta su didele atida ir subtiliu meniniu skoniu. Apie ją galima kalbėti kaip apie meno kūrinį. Estetine prasme tai prabangi knyga.

Leidinio pristatyme Anykščiuose profesorius Domas Kaunas sakė, kad ši knyga yra ne eiliniam skaitytojui, kad jos kelias pas skaitytoją bus ilgas.

Išraiškingas knygos dizainas palengvins skaitytojo pažintį su šiuo moksliniu veikalu. Atverti šią knygą skaitytojui galėtų padėti ir mokykla. Talentingam mokytojui šis leidinys gali tapti kompleksiniu istorijos vadovėliu,  profesionaliai pristatančiu tremties laikotarpį. Pakanka keleto laiškų su juos lydinčiais papildomais dokumentais ir išsamiais sudarytojų parengtais komentarais, kad atsiskleistų ir autentiška tremties išgyvenimų istorija, ir sovietinės okupacijos laikotarpio realybė.

Tikros knygos turi savo likimus. Skaitytojas atras šią jautriu pavadinimu į jį besikreipiančią knygą. Sulauks ji ir knygotyrininkų dėmesio. Likimas būna palankus ilgaamžėms knygoms.

Naujienos iš interneto